Įvadas
Sociologija - tai mokslas, tiriantis visuomenę. Jos turinys dažnai yra prieštaringas. Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, jai buvo keliami tokie patys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Iš pradžių buvo siekiama sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių disciplinų modeliu, tačiau tai patyrė didelę nesėkmę. Sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį. Individai visuomet gali netikėtai pakeisti savo elgesį, o sociologija negali eiti tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai, nors dažnai remiasi ir gamtamoksliniais metodais.
Sociologijos atsiradimo kontekstas
Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių pasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos.
- Prancūzijos revoliucija: 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija tapo pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada revoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos - laisvė ir lygybė - davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms, kurios ligi šiol vyksta pasaulyje.
- Industrinė revoliucija: Antroji - industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir vėliau - visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos reikėjo šiam darbui. Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijos procesui. Iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu metu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos. Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams manoma, kad jų dalis bus apie 63%.
- Gimstamumo didėjimas: Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikia paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300 mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo. Nuo tada prasideda demografinis sprogimas - kasmet sparčiai auga pasaulio gyventojų skaičius. Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės.
Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima tiesiogiai susieti su XVIIIa.
Socialinės institucijos ir sociologija
Sociologiją galima apibrėžti kaip mokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas. Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės Kinija ar Romos imperija. Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus, modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra šeimos institucija. Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai platus. Sociologai analizuoja daug dalykų - pradedant atsitiktiniais žmonių susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.
Sociologai domisi faktais, pvz. kokia yra nelegali migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan. Palyginimo principą galime laikyti vienu svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a.pradžios ir XXa.pabaigos visuomeninės struktūros). Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių faktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri dalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškai interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą visumą. Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu yra eksperimentinės - jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais.
Taip pat skaitykite: Socializacijos teorijų analizė
Kultūra ir sociologija
Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai, šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus rankų sukurtus daiktus) - lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas, kompiuterius ir pan. Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos. Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai; ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti nuo kitų visuomenių. Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais.
1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų tęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė, kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms. Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui (maisto, šilumos ir pan.). nedaug, o biologinis organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas - atsitiktinis genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas. Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu, Darwinas parodo žmonių artumą primatams - beždžionėms, iš kurių prieš 50 tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai, kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie aplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių atžvilgiu.
1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į gyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus, tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yra užkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškinti genetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti į biologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinį paveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokie bebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklos įvairovei paaiškinti.
- Materialinė kultūra: Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kas buvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yra įtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiau materiali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujų idėjų atsiradimui.
- Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės, normos, sankcijos. Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip tais simboliais reikia manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galime išmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams ir reiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuoti ir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus, kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20 skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kur kiekvienas jų nusako tam tikrą sniego pobūdį. Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalba išsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda iš izoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bent keli žmonės jį suvokia vienodai. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame jo atskiroms dalims pavadinimus) ir taip pažįstame jį. Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę. Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yra apvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuomet kultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiro individo. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yra neginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės, bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kad žemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūros teorija. Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu, būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžia tikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialinio sambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų individų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga, besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yra tam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenės nariai vienodai išpažįsta tas vertybes - vienos gali būti toleruojamos viename socialiniame rate, kitos - kitame. Dėl šių priežasčių dažnai kyla vertybiniai prieštaravimai bei konfliktai.
Vertybių konfliktai
Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartais pasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybių konfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialines pozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savo ve…
Laisvalaikis kaip socialinė vertybė
Laisvalaikis - viena iš svarbiausių socialinių vertybių, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje dar nėra išsidiferencijavusi kokybiško laisvalaikio samprata. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybinių orientacijų (dispozicijų) sistema. Vertybės paprastai susiformuoja žmogaus socializacijos procese, kada yra internalizuojamos socialinės aplinkos, šeimos ir visuomenines vertybes.
Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre
- Aktyvus ir pasyvus laisvalaikis: Laisvalaikis yra viena didžiausių individo ir visos visuomenės vertybių išskiria kelis laisvalaikio būdus: organizuotas ar neorganizuotas, aktyvus ar pasyvus, individualus ar kolektyvinis, pozityvus ir negatyvus. Pagal aktyvumo lygį, laisvalaikis išskiriamas į dvi pagrindinias formas, pasyvųjį ir aktyvųjį. Aktyvus laisvalaikis - kai yra naudojama energija ir fizinės jėgos. Tai aktyvi rekreacija, mankšta judėjimas, žaidimai, sportas savo malonumui. Aktyvus gyvenimas gerina žmonių sveikatą, naudingiau praleidžiamas laikas, didinamas užimtumas. Pasyvus laisvalaikis - kai susilaikoma nuo energijos eikvojimo, vengiant sudėtingos ir intensyvios veiklos. Pasyvus laisvalaikis yra geras atsipalaidavimo būdas nuo aktyvios veiklos. Tai laikas dažniausiai leidžiamas užsiimant atsitiktine, paviršutiniška veikla.
Jaunosios kartos vertybių įsisąmoninimas laikomas svarbiausia asmenybės sėkmingo ugdymo prielaida. Globali technologizacija iš esmės keičia susiformavusią vyresniosios ir jaunesniosios kartos etninę tradiciją, kai studentas per jam artimą ugdomąją aplinką išmoko įvairių socialinių vaidmenų, įgijo patirties ir įsitvirtino visuomenėje. Iširus bendruomeninei aplinkai, susiformavus naujam gyvenimo būdui šeimoje, studento socializacija įgijo prieštaringų bruožų. Universitetas tapo kone svarbiausia socializacijos institucija.
Laisvalaikio samprata istoriniuose laikotarpiuose
- Antikinė Graikija: Antikinės Graikijos visuomenėje laisvalaikis buvo suprantamas kaip aukštųjų vertybių: tiesos, gėrio, grožio, pažinimo kontempliavimas. Ši kontempliacija reikalavo tam tikro gyvenimo būdo. Laisvalaikis nebuvo suprantamas kaip nieko nedarymas, bet buvo kaip dvasinis pasinėrimas į taikos bei ramybės būseną - kūrybiškumas. Toks laisvalaikis reikalavo daug laiko sau, ir buvo įmanomas tik žmonėms, kurie neturėjo būtinybės dirbti. Laisvalaikis asocijavosi su aukštesniąja klase ir buvo pagrįstas individo atleidimu nuo kasdienio darbo, suteikiant jam laisvę atsiduoti intelektualiai, estetinei ir pilietinei veiklai. Tai nulėmė visuomenės stratifikaciją, kurioje tik elitas turėjo laiko siekti šio aukštesnio dvasingumo lygio, tuo tarpu visi kiti turėjo dirbti (Kublickienė, 2001).
- Senovės Roma: Romėnai, skirtingai nuo graikų, laisvalaikį suvokė kaip laiką, reikalingą pailsėti ir atsigauti nuo darbo, kad vėl galėtų grįžti prie jo. Priešingai nei graikų laikais, romėnams laisvalaikis nebuvo socialinio statuso ar gyvenimo būdo rezultatas. Tai buvo laikas, skirtas poilsiui po produktyvios darbo veiklos. Tuo metu atsirado įvairios masinio laisvalaikio formos: sporto renginiai, žaidynės, kuriais kaip pasilinksminimo priemonėmis pasirūpindavo valdančiosios klasės.
- Viduramžiai: Viduramžiais laisvalaikis turėjo ne vien poilsio ir atgaivos funkcijas: jis aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose tapo socialiai parodomuoju. Priešingai graikų filosofijai, laisvalaikis buvo susilaikymas nuo darbo, laisvė pasirinkti tą veiklą, kurioje norima dalyvauti. Vėlyvaisiais viduramžiais laisvalaikis transformavosi į parodomumą, prabangą, švaistymą, malonumų siekimą.
- Puritonų laikotarpis: Puritonai (XVI-XVII a.) laisvalaikį tapatino su dykinėjimu ir tuščiu laiko švaistymu. Ši doktrina darbui suteikė religinę vertę, o laisvalaikį pavadino nuodėme.
- Industrializacijos epocha: Industrializacijos epochos pradžioje pagrindinis visuomenės tikslas buvo gamybos plėtojimas ir produktyvumo didinimas, todėl iš dalies ilgėjo darbo laikas. Darbas užėmė svarbiausią vietą tiek visuomenės, tiek žmogaus gyvenime. Laisvalaikis - nedidelė laisvo laiko nuo darbo gamybinėje sferoje dalis - buvo labiau suprantamas kaip rekreacija. Pagrindinė jo funkcija buvo ekonominė ir siejosi su poilsiu nuo darbo, pasiruošimu darbui.
- Šiuolaikinis laisvalaikis: Dabartinė laisvalaikio samprata atsirado didėjant industrializacijai ir urbanizacijai. Vykstant technikos ir mokslo pažangai, didėjo darbo našumas, kilo gyvenimo lygis, todėl buvo galima trumpinti darbo laiką ir didinti laisvą laiką. Taigi laisvalaikis formavosi kaip laikas, laisvas nuo darbo, neturintis savo reikšmės. Šiuolaikinis laisvalaikis atsirado ne dėl to, kad savaime būtų reikšmingas ar vertingas, o todėl, kad darbas, mažėjant jam būtinoms laiko sąnaudoms, prarado savo vertę.
Yra žinoma, kad žmogus gyvenime remiasi savo ir kitų patirtimi, auga ir mokosi, studijuoja, dirba, ilsisi ir kt. Visa ši patirtis susiklosto į tam tikrus psichikos darinius- požiūrius, dispozicijas, įtakojančias asmens elgesio kryptį. Kiekvieno žmogaus asmeninės vertybinės orientacijos parodo, ką jis linkęs daryti su savo ribotu laiku ir energija. Juk kasdieniniame gyvenime susiduriame su begale įvairių situacijų, jas sprendžiame atsižvelgdami į daugelį aspektų, vienas kurių yra vertybinis paties individo pasaulis. Vertybės suvokiamos labai įvairiapusiškai ir individualiai. Todėl problematiška yra kalbėti apie vertybę kaip subjektyvų ir visiems visuomenės nariams priimtiną sąvoką. Būtent laisvalaikį, kaip socialinę vertybę galime spėti esant arčiausiai mūsų bei darant didžiausią įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Žinoma, be jokios abejonės, vertybės nesusiformuoja iš karto, jos yra ugdomos, kinta kartu su pačia žmogaus raida. O juk, kaip ir minėjome, žmogaus raidos procesui didelę įtaką daro patirtis: tai, ką jis yra matęs, ko išmokęs, su kuo susipažinęs. Individo vertybės iš esmės yra pastovios, jos remia viena kitą. Negalima vadovautis viena vertybe ir ignoruoti kitas.
Stresoriai ir laisvalaikis
Vidiniai stresoriai - nervų sistemos ypatumai, atsiskleidžiantys per reakcijų, tame tarpe ir psichinių, greitį, per dirginimo ir slopinimo reiškinius, galų gale per tam tikrą elgesio būdą, kuris pats savaime sukelia psichinę įtampą, adekvačiai didina susidariusios situacijos įveikimui reikalingą įtampą iki nenormalios. Pastaroji tampa nerimo, depresijos, adikcijų priežastimi, o tai vėlgi streso požymiai (J. Pikūnas, A. Taip pat vidiniai stresoriai yra apibūdinami kaip tam tikras mūsų vidinis nusiteikimas. Tai gali būti per dideli reikalavimai sau arba siekimas mums iš dalies primestų tikslų, kurių patys sau nesame išsikėlę. Vidinius stresorius galima suskirstyti į fiziologinius, emocinius, socialinius, intelektinius ir dvasinius (J. Pikūnas, A. Palujanskienė, 2005). fiziniai (temperatūros pokyčiai, įtemptas darbas, virusų invazija, fizinis sužeidimas ir pan.). Šio pobūdžio grėsmė visiems žmonėms gali būti vienoda. psichologiniai. nuobodulys - priešingybė spaudimui.
Laisvalaikis gali būti įvardinamas ir kaip tam tikra vertybė. Kiekvienam individui vertybės yra suprantamos skirtingai ir ne visiems jos yra vienodai reikšmingos. Didelę įtaką student laisvalaikiui turi daugelis veiksnių, tokių kaip: individo asmens savybės, amžius, lytis, šeima, socialinė padėtis, išsimokslinimo lygis, draugai, žiniasklaida, ekonominiai, finansiniai, kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai nulemia studentų laisvalaikio pobūdį, laiko trukmę ir kokybę. Vienos iš svarbiausių yra studentų asmeninės savybės. Žmogaus elgesį įtakoja psichologinės savybės, situacinė būsena, bendravimo lygis ir aplinka kurioje vyksta veiksmas. Interesų pasirinkimas, gyvenimo būdas, socialinė nuostata, subjektyvus - objektyvus požiūris, dominuojanti motyvacija, visa tai apibūdina asmens pasirinkimą ir kryptingumą. Žmogaus vertybinės orientacijos ir asmeninės savybės nulemia, ką jis labiau mėgsta ir linkęs daryti. Studentų asmeninės savybės tiesiogiai įtakoja pagrindinį laisvalaikio suvokimo principą ir laiko panaudojimą. Laisvalaikis gali turėti aktyvias ir pasyvias formas. Aktyvios organizuoto laisvalaikio formos, kuomet visi dalyviai daugiau ar mažiau yra įtraukiami į veiklą. Veikla turi būti planuojama iš anksto, sudarant įstaigos laisvalaikio programas. Norint, kad ji būtų sėkminga, reikia vadovautis komandinio darbo principais. Organizuojant pasyvų laisvalaikį - poilsį, reikia sukurti tokią atmosferą, kurioje pageidaujantys galėtų atsipalaiduoti, pabūti vienumoje, pažiūrėti televizorių ar paskaityti knygą, paklausyti muzikos ar išeiti pasivaikščioti. Laisvalaikis praleidžiamas labai įvairiai, visų pirma laisvalaikis tai - renginiai. Renginys - tai vieningas, laike ir erdvėje apribotas žodžių, veiksmų, vaizdų junginys, skirtas tam tikrai temai atskleisti ir išreikštas atitinkamomis priemonėmis bei metodais. Renginių žanrinė įvairovė - itin gausi. Laisvalaikio forma, praleidimo būdas labai priklauso nuo to, kokios yra gaunamos pajamos, visuomeninė - socialinė padėtis, koks požiūris į laisvalaikį kaip į vertybę. Šiandien visuomenėje vis plačiau įsigali nuostata, jog viską galima įvertinti pinigais ir parduoti. Apie pardavimą rašo spauda, įvairias prekes siūlo televizijos reklama. Pardavimo ir pirkimo dvasia darosi kasdieninės mūsų sąmonės branduolys, tai iš dalies taikoma ir laisvalaikio praleidimo pasiūlai. Taigi tokiu būdu tarsi „Taip rinka nustato ne tik vertybes, bet ir jų naudingumą, prestižiškumą žmogui. Vadinasi, visos vertybės, kurių siekia žmogus, turi būti suderintos su rinkos vertybėmis, būti rinkos „palaimintos” (V.Pruskus, 2005). Laisvalaikio organizavimo metodika iš esmės glaudžiai siejama su renginiais, paremtais bendravimu, įtraukimu į dalyvavimą bei veiksmo užtikrinimu. Bendri renginių organizavimo dėsniai taikytini visiems renginiams. Tačiau kai kurie iš renginių turi savo specifiką: publicistiniai renginiai, pokalbiai, diskusijos, paskaitos ir pan.
Apibendrinant laisvalaikio istorinę kaitą, galima daryti išvadą, kad laisvalaikio samprata istorinėje raidoje kito nuo laisvalaikio kaip vertybės sampratos iki laisvalaikio kaip rekreacinės funkcijos suvokimo. Tačiau skirtingais istoriniais laikotarpiais pastebimas ir laisvalaikio sampratos pasikartojimas, pavyzdžiui, laisvalaikio kaip rekreacinės funkcijos suvokimas būdingas Senovės Romoje ir industrializacijos laikotarpiu. Studentų laisvalaikį įtakoja daugelis veiksnių, tokių kaip: individo asmens savybės, amžius, lytis, šeima, socialinė padėtis, išsimokslinimo lygis, draugai, žiniasklaida, ekonominiai, finansiniai, kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai nulemia studentų laisvalaikio pobūdį, laiko trukmę ir kokybę. Išskiriami pagrindiniai studentų laisvalaikio būdai: veikla namuose, sportinė veikla, pramogų ir bendravimo su draugais, kultūrinė veikla, kurios gali būti skirstomos į aktyvias ir pasyvias veiklas.
Taip pat skaitykite: Socializacijos įtaka asmenybei
Švietimo įstaigos
Švietimo aplinkoje pastebimas kalbinės ir religinės tapatybių neatitikimas numanomai ruso-stačiatikio ar lietuvio-kataliko tapatybėms. Pavyzdžiui, mokyklas lietuvių mokomąja kalba lankantys stačiatikių šeimų vaikai tikybos pamokose dažniausiai mokomi katalikybės principų, kas ne visada atitinka stačiatikybės mokymą. Religija, daugumos tyrimo dalyvių teigimu, yra platesnė kategorija, netapatintina su tam tikra kalbine ar etnine grupe.
Mokykla ir smurtas
Šiuolaikinėje visuomenėje viešojoje erdvėje pasirodanti informacija byloja, kad mokykla yra praradusi autoritetą, o smurtinis elgesys tarp moksleivių yra dažnas ar net populiarus reiškinys. Tiesa, smurtas tarp vaikų mokykloje yra nenaujas reiškinys, šiuolaikinėje visuomenėje jis įgauna vis naujas formas. Galima manyti, kad smurto raiška miesto ir kaimo mokyklose tarp mokinių yra skirtinga.
tags: #socializacijos #instituciju #kaita #istoriniais #laikotarpiais