Rytų Sibiro laika - tai sena ir natūraliai susiformavusi šunų veislė, kilusi iš atšiaurių Rytų Sibiro regionų. Ši veislė pradėjo formuotis dar prieš kelis šimtus metų, kai vietiniai medžiotojai naudojo laikas stambaus žvėries medžioklei. Šiame straipsnyje aptarsime šios veislės temperamentą, savybes, priežiūrą ir tinkamumą įvairiems žmonėms.
Veislės kilmė ir istorija
Pagrindiniai Rytų Sibiro laikos veisimo centrai buvo Irkutsko, Baikalo ir Amūro regionai. Laika buvo veisiama tam, kad galėtų dirbti tankiuose miškuose ir kalnuotuose plotuose. Šie šunys buvo sukurti siekiant išgauti ištvermingą, nepriklausomą ir sumanų medžiotoją. Veislė išsivystė iš vietinių šunų, kurie gyveno kartu su sibiriečiais ir prisitaikė prie ekstremalaus klimato. Dėl natūralios atrankos išgyvendavo tik stipriausi ir vikriausi šunys. Medžiotojai veisdavo laiką pagal praktiškas savybes, o ne išvaizdą. Šuo turėjo gebėti dirbti savarankiškai be nuolatinio žmogaus nurodymo. Ši savybė tapo vienu svarbiausių veislės bruožų.
Rytų Sibiro laika buvo naudojama lokių, šernų, briedžių ir kitų stambių žvėrių medžioklei. Laika turėjo ne tik stambaus žvėries sekimo instinktą, bet ir stiprų teritorinį budrumą. Jos kailis buvo veisiamas taip, kad apsaugotų nuo šalčio, sniego ir drėgmės. Ši veislė buvo itin vertinama už gebėjimą sekti grobį didžiuliais atstumais. Rytų Sibiro laika galėjo dirbti visą dieną neprarasdama jėgų. Ji tapo nepakeičiama Sibiro gyventojų pagalbininke, padedant saugoti gyvenvietes nuo plėšrūnų. Ilgainiui šios laikos išlaikė labai aiškų darbo tipą ir paskirtį.
Rytų Sibiro laika buvo oficialiai pripažinta XX a. viduryje, kai pradėti standartizuoti jos bruožai. Nors veislės formavimasis prasidėjo gerokai anksčiau, būtent šiame laikotarpyje ji įgavo oficialų statusą. Ši veislė išliko ištikima savo pradinėms funkcijoms. Rytų Sibiro laika ir šiandien laikoma viena universaliausių medžioklinių veislių Sibiro regione. Jos istorinė paskirtis, gili kilmė ir natūralus veisimas padarė ją tikru Sibiro paveldą atspindinčiu šunimi. Veislė iki šiol išsaugojo savo autentišką darbą ir savarankiškumą.
Temperamentas ir charakterio bruožai
Rytų Sibiro laika pasižymi stipriu charakteriu ir ištverme. Jos standartai niekuo nesiskiria nuo Vakarų Sibiro laikų standarto. Ši veislė yra ištikima, energinga, sargi ir gali būti agresyvi. Ji taip pat pasižymi bebaimiškumu ir išsaugotu savisaugos instinktu.
Taip pat skaitykite: Savipagalba ir moderni medicina depresijai įveikti
Kam tinkama ši veislė?
Rytų Sibiro laika puikiai tinka aktyviems žmonėms, kurie gali skirti daug laiko jos užimtumui ir užtikrinti kasdienį judėjimą. Ji yra idealus pasirinkimas medžiotojams, ieškantiems patikimo pagalbininko, gebančio dirbti įvairiomis sąlygomis. Ši veislė puikiai jaučiasi kaimo vietovėje, kur yra daug erdvės judėti ir atlikti natūralias užduotis. Ji taip pat tinka žmonėms, kurie vertina nepriklausomą, bet kartu ištikimą šunį.
Vis dėlto ji netinka gyvenantiems mažame bute mieste, nes jai būtina erdvė ir aktyvumas. Netinka ir tiems, kurie ieško ramaus ar mažai priežiūros reikalaujančio šuns, nes laika reikalauja daug dėmesio, tinkamos dresūros ir aktyvumo. Dėl stipraus instinkto ir energijos ji nėra tinkama miesto gyvenimui. Rytų Sibiro laika simbolizuoja žmogaus ir šuns partnerystę, pagrįstą darbu ir ištverme.
Kaip prižiūrėti Rytų Sibiro laiką?
Ši veislė reikalauja patyrusio šeimininko, galinčio užtikrinti tinkamą dresūrą ir aktyvumą. Laika yra nepriklausoma, bet ištikima ir sugeba užmegzti tvirtą ryšį su savo šeima. Ji nėra veislė, tinkanti kiekvienam, tačiau tiems, kurie ieško stipraus ir darbingo šuns, ji gali būti puikus pasirinkimas.
Priežiūros aspektai
- Fizinis aktyvumas: Rytų Sibiro laikai būtini kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, kurie turėtų trukti bent 40-60 minučių. Taip pat yra būtina pasirūpinti ir protine veikla, kuri šunį gali dar labiau „iškrauti“ nei ilgas pasivaikščiojimas miške. Nuobodžiaujanti laika gali užsiimti destruktyvia veikla, todėl būtina pasirūpinti, kad taip nenutiktų.
- Mityba: Rytų Sibiro laikos ėdalui nėra išrankios, tačiau svarbu parinkti tokį pašarą, kuris užtikrintų visavertę mitybą. Geriausia ėdalo dienos normą padalinti į dvi dalis, ir šerti du kartus per dieną. Jei pašaro kiekis nebus normuojamas, tokiu atveju augintinis gali imti tukti.
- Kailio priežiūra: Rytų Sibiro laikos kailis yra labai tankus, šeriasi sezoniškai. Kad kailis atrodytų tvarkingai, ir nevargtumėte dažnai siurbdami ir plaudami grindis, Rytų Sibiro laiką rekomenduojama šukuoti kasdien. Maudyti šios veislės šunis reikėtų tik tada, kai tai yra būtina.
- Gyvenimo sąlygos: Jei tokiam augintiniui bus skiriama pakankamai dėmesio, Rytų Sibiro laika gali gyventi ir bute, ir nuosavame name. Taip pat šios veislės šunys puikiai jaučiasi gyvendami lauke - žvarbūs orai šių šunų tikrai negąsdina.
Šunų įkandimų statistika ir veislės įtaka
Šunų įkandimų statistika yra labai platus reikalas ir vienpusiškai ją vertinti nėra teisinga, tad vienos savybės kaip veislė išplėšimas iš konteksto neduos daug naudos. Skirtingi informacijos šaltiniai dažnai padriki, tad norintys rimčiau įsigilinti į šituos reikalus skundžiasi, kad sunku rasti palyginimams tinkamų duomenų. Dauguma rimtesnių darbų atlikti surinkus medžiagą iš gydymo įstaigų - į jas paprastai kreipiamasi esant sunkesniam sužalojimui. Tokie patiriami arba esant „piktesniam“ kandimui, arba apkandžiojus vaiką. Dažniausiai tada vyrauja dideli, stiprūs šunys. Informacija apie „bendrai“ labiau linkusias kąsti veisles renkama anketiniais būdais, tad ten statistika pasiskirsto kitaip - padaugėja mažų šunų ir populiaresnių veislių atstovų.
Dar viena statistikų problema - dažnai turime vos kelis sausus faktus apie užpuolimo situaciją. Pvz., pažymima, kad savas šuo vaikui kando neišprovokuotas - nors pasigilinus paaiškėja, kad šuo sirgo, o vaikas lakstė neprižiūrimas ir lindo prie gyvūno. Iš esmės dėmesį turėtume skirti situacijos aplinkybėms, bet tokių duomenų net pasauliniu mastu beveik neturim, o jei ir būna - beveik nėra ką lyginti.
Taip pat skaitykite: Alternatyvus depresijos gydymas
Kita bėda - beveik visur po terminu „pitbulis“ kišamos kelios veislės (moksliniuose darbuose tai normaliai apibrėžta). Amerikiečių pitbulterjeras yra veislė, tačiau statistikoje „pitbulis“ reikš tam tikrą tipą. Į jį bus sugrūsti ne tik pitbulterjerai, bet ir amerikiečių Stafordšyro terjerai, Stafordšyro bulterjerai, bulterjerai bei šių veislių mišrūnai ar tiesiog į juos panašūs bet kokie mišrūnai.
Sunkius sužalojimus ar mirtis sukėlę šunų išpuoliai gana reti. Tokiose atakose dažniausiai taikomasi į gerklę, kaklą ar kaukolę ir mirties priežastimi tampa nukraujavimas, kaukolės lūžiai. Yra pasitaikę ir galvos nurovimo atvejų. Galvos ir kaklo sritys nukenčia 52 - 92 proc. atvejų.
Vaikams iki 5 metų amžiaus po apkandžiojimų dažniau pasitaiko infekcijos. Jaunesniems nei 6 metų vaikams labai padidėjusi galvos, kaklo ir veido srities sužalojimų rizika, tokias žaizdas dažniau reikia operatyviai tvarkyti.
Vaikai iki dešimties metų amžiaus patiria daugiau sunkių sužalojimų lyginant su kitomis amžiaus grupėmis. Tačiau problemų turi ir 70+ metų amžiaus asmenys. Pitbulių tipo atstovai dažniau nei kitų veislių šunys kanda į kelias kūno dalis (be to, jų sukeltos traumos dažniausiai būna sunkesnės), o vokiečių aviganiai dažniau sužaloja liemenį.
Praktiškai visi duomenys teigia tą patį - dažniausiai dėl įkandimų nukenčia maži vaikai, o įkandimų rizika mažėja didėjant aukos amžiui. 56 proc. mirtinų atvejų, susijusių su šunų įkandimais, nukenčia jaunesni nei 16 metų vaikai.
Taip pat skaitykite: Sibiro haskis: charakteristika
Kadangi vaikams dažniausiai sužalojama galvos sritis, dėl užpuolimo dažniau kreipiamasi į gydytojus - suaugusiems apkandžiojus galūnes pagalbos jie ieško rečiau. Nukenčia būna ne tik mažamečiai - Ispanijoje pagrindinės mirtimi pasibaigusių užpuolimų aukos yra vyresni kaip 65 metų amžiaus vyrai, o vienas tyrimas Teksase kaip dažniausiai nukentėjusius nuo įkandimų išskyrė vyresnius negu 70 metų amžiaus asmenis.
Dauguma šaltinių patvirtina, kad kiek dažniau nukenčia vyriškos lyties asmenys, nors mažiausiai viename pirmauja moterys.
Atliekant jaunesnių kaip 17 metų amžiaus kanadiečių apkandžiojimų tyrimą paaiškėjo, kad vietose, kur gyvena daugiau mažas pajamas gaunančiųjų, santykinė rizika būti apkandžiotam šuns yra 2,24, o ten, kur telkiasi daugiau dideles pajamas gaunančių, ta rizika yra 0,46.
Dažnai žmones apkandžioja jų pačių šunys, nors šitos savybės paplitimas įvairus: 25 - 49 proc. Tikimybė, kad šuo, laikomas namuose, uždarame kieme ar pririštas prie pavadėlio, sunkiai ką nors sužalos, yra 52 proc. didesnė nei kad tai padarys palaidas, nepririštas keturkojis. Dauguma vaikų užpuolimų įvyksta būnant namuose (58 proc.), glostant šunį ar žaidžiant su juo (28 proc.).
Beveik visų žmones nužudžiusių šunų kūno svoris viršijo 23 kg, ir dauguma jų veikė vieni. Dideli šunys dažniau padaro didesnę žalą nei maži ir vidutiniai. Trečdaliu atvejų užpuolikas būna pitbulis, tačiau 16 proc. atvejų agresoriai buvo Labradoro retriveriai. Paprastai informaciją apie veislę teikia aukos, visuomenės saugumo pareigūnai ir gyvūnų specialistai. Veislės identifikavimas daugiausia grindžiamas fenotipu, o ne oficialiais dokumentais.
Paaiškėjo, kad didesnės rizikos grupei priklauso veislės, AKC klasifikacijoje priskiriamos darbiniams šunims - toje grupėje sutinkami tokie šunys kaip buldogai, bokseriai, mastifai, rotveileriai, dobermanai, amerikiečių Stafordšyro terjerai ir t.t. Tokios veislės kaip Sibiro haskiai, čiau čiau, akitos taip pat turi didesnę riziką ką nors apkandžioti, tačiau jų grupė filogenetiniame medyje labiausiai nutolusi nuo „darbinių“. Iš visų filogenetinio medžio šunų haskių, čiau čiau ir akitų veislės glaudžiausiai susijusios su vilku.
Dauguma JAV tyrėjų į „raudonąją zoną“ traukia pitbulterjerus ir vokiečių aviganius, o juos intensyviai vejasi Labradoro retriveriai. Kalbant apie statistinius tyrimus, daugumoje ataskaitų pirmoje vietoje pastebimi pitbuliai, kuriems priskiriama 25 - 53 proc. apkandžiojimų atvejų. Po pitbulių paprastai matomi vokiečių aviganiai, Labradoro retriveriai, rotveileriai, haskiai, koliai, čihuahua, terjerai. Labradoro retriverių įkandimų kiekvienais metais daugėja.
Kaip apsaugoti šunį nuo vasaros karščių?
Karštas, sausas oras, deginantis paviršius, spiginanti saulė - tai tik keletas vasarą jūsų augintiniui gresiančių pavojų. Reikėtų apsaugoti savo šunį nuo intensyvaus vasaros karščio, nes jis pavojingas ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Šuo karščiui tiek pat jautrus, kiek ir žmogus:
- Patrumpinkite šuns kailį, nes ilgas ir tankus plaukas didina kūno temperatūrą.
- Apsaugokite augintinį nuo vasarą ant žolės, krūmų besidauginančių erkių, blusų, ir kitų parazitų. Įsigykite antkaklius nuo blusų, retkarčiais išmaudykite ir ištrinkite specialiais vaistais nuo parazitų. Stebėkite, ar šuo nesikaso, neatrodo nuolat suirzęs. Reguliariai patikrinkite kailiuką, erkių gali prikibti net vaikštinėjant mieste.
- Prieš išeidami su šuneliu į lauką, apsvarstykite, ar pakeliui bus pavėsio. Įsitikinkite, jog bus didelių pastatų, medžių ir pan. - jūsų augintiniui laikas nuo laiko reikia pabūti vėsioje, saulės spinduliams nepasiekiamoje vietoje. Šunys taip pat gali nudegti saulėje, ypatingai jie jautrūs šilumai.
- Pasirūpinkite, jog šuo visada turėtų priėjimą prie vandens dubenėlio. Jis turi stovėti vėsioje, tamsioje vietoje, būti nuolat išplaunamas ir pripildomas vandens. Ilgai neplautame vandens dubenėlyje, veisiasi bakterijos ir dumbliai, todėl augintinis gali lengvai užsikrėsti.
- Apsaugokite šunelio letenėlės. Jeigu šuo paprastai būna lauke, pagrindinių jo vaikščiojimo vietų paviršių reguliariai atvėsinkite vandeniu. Letenėlių oda yra labai plona, todėl greitai nudega, o tai šuniui labai skausminga. Jei keliaujate pasivaikščioti, tegul šuo eina žole.
- Karštą dieną nepalikite šuns lauke be priežiūros. Jeigu šuo inkščia, lėtai juda, elgiasi vangiai, nereaguoja į aplinką ir pan. - tai gali būti šilumos smūgio ženklai.
tags: #rytu #sibiro #laika #temperamentas #bebaimis