Įvadas
Socializacija yra kompleksinis ir nuolatinis procesas, kurio metu individas perima socialinę patirtį, aktyviai ją taiko ir integruojasi į visuomenę. Tai esminis elementas formuojant atsakingą visuomenės narį, gebantį prisidėti prie jos gerovės. Socializacija apima platų spektrą įgūdžių ir žinių, reikalingų efektyviam dalyvavimui socialiniame gyvenime. Sociologai domisi socializacijos proceso pasekmėmis visuomenei, todėl ypatingai svarbu išanalizuoti socializaciją, jos tipus, kad būtų galima padėti riziką patiriantiems asmenims praplėsti pasirinkimo galimybes, socializuotis ir susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Socializacijos Sąvoka ir Samprata
Socializacija - tai žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie supančios socialinės aplinkos, elgesio, įpročių ir įgūdžių formavimo procesas, padedantis lengviau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais. Šią sąvoką pirmą kartą paminėjo Mead ir Cooley, aiškindamiesi, kaip šeima, mokykla ir laisvalaikio veikla veikia žmogaus elgesį. Tai visuomenės kultūros perdavimas ir asmens prisitaikymas prie bet kokios aplinkos.
Nors sociologai skirtingai apibrėžia socializacijos sąvoką, jie visi sutaria, kad tai yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes ir elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šį procesą įtakoja asmens biologinė prigimtis ir kultūra. Vieni sociologai mano, kad svarbesnė yra biologinė prigimtis, o kiti - kad kultūra yra reikšmingesnė sąlyga žmogaus socializacijoje.
Biologinė prigimtis - tai paveldėta genetinė programa, kurią sudaro elementarūs refleksai ir instinktai. Socializuodamasis asmuo įgyja žinių bei įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kokios elgesio normos bei vertybės yra priimtinos, o kokios draudžiamos moraline ar teisine prasme.
Sociologijoje išskiriami du socializacijos procesai: kultūros priėmimas ir savęs atskleidimas. Labiausiai paplitusios savęs atskleidimo kaip asmenybės tapsmo teorijos yra keturios:
Taip pat skaitykite: Socializacijos teorijų analizė
Z. Freudo teorija: Teigia, kad individas visada prieštarauja visuomenei. Biologiniai veiksniai prieštarauja kultūrinėms normoms, o socializacija yra šių veiksnių suvaldymas.
Džordžo Herberto Meado teorija: Asmenybė skaidoma į dvi dalis: „aš“ ir „mane“. „Aš“ (subjektyvusis) atsiranda dėl individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Mane“ (objektyvusis) suvokiamas kaip visuomenės požiūris į individą ir jos lūkesčiai jam.
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje.
Socializacijos Etapai ir Jų Ypatumai
Socializacija apima įvairius etapus, kurių kiekvienas turi savo ypatumų. Intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis.
Ankstyvoji Vaikystė
E. Eriksono nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo-nesaugumo problema. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai dažniausiai yra tenkinami, su kuriuo šnekama, žaidžiama ir kt. įgyja saugumo jausmą - suvokia, kad šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis gali būti pakankamai saugus. Vaikas, kurio poreikiai nepatenkinami, juo nepakankamai rūpinamasi, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, nepasitiki jais, pasidaro įtarus.
Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre
Ikimokyklinis Amžius
Ikimokyklinio amžiaus vaikas pradeda suprasti suaugusiųjų kalbą ir pradeda kalbėti pats. Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), asmenybės ir jos pasaulėžiūros formavimuisi ypač svabi yra kalba, aktyvus kalbos pagrindų formavimas, jos vartojimas, ypač pasakų sekimas, pamokymai, patarimai, knygelių skaitymas. Tai žadina vaiko fantaziją, svajones, viltis. Žaidimas šiame raidos periode yra vedančioji veikla ir vaidina labai svarbų vaidmenį žmogaus socializacijoje. Žaidžiant su kitais vvaikais išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinama bendradarbiauti.
Mokyklinis Amžius
Vaikui augant pamažu plečiasi socialinių agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys. Greta šeimos vis didesnį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės, vėliau mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatrai, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Vedančioji veikla tampa mokymasis. Šiuo laikotarpiu labai svarbi tampa mokykla ir draugystė su bendraamžiais. Mokykloje vyksta intensyvus vaiko socializavimas: grupės narys, įpareigojimai, bendri reikalavimai, bendra veikla, jo rezultatų analizė ir pan.
Pirminė ir Antrinė Socializacija
Pirminė Socializacija
Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Pripažįstant socializacijos ontogenezėje prasmę ir specifiką, iškeliama ypatinga pirminės socializacijos svarba vaikystėje. Iš veiksnių, lemiančių socializacijos procesus šiame amžiuje, išskiriamas žaidimas kaip pagrindinė vaiko veikla. Remiantis XIX ir XX amžiaus žaidimo teorijomis ir šiuolaikinių tyrimų duomenimis, holistiniu požiūriu aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, ryškinančios realias žaidimo galimybes visavertei vaiko socializacijai.
Antrinė Socializacija
Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais. Visiškai institucionalizuota resocializacija vadinama veikėjų elgsena visuotinių elgsenos taisyklių reikalaujančioje institucijoje (pvz., kariuomenėje, ligoninėje). Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą.
Socializacijos Kontekstai
Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija. Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Taip pat skaitykite: Socializacijos įtaka asmenybei
Socializacijos Teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
Remiantis S. Freudo idėjomis socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas. J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese. E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis. Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką. G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius. M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius. K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei. T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacijos Agentai ir Institutai
Socializacijos procese dalyvauja valstybiniai, visuomeniniai ir privatūs asmenys. Svarbiausi socializacijos agentai ir institutai:
- Šeima
- Mokykla
- Amžiaus grupės
- Žiniasklaida
- Organizacijos
- Profesinės grupės
Šeima Socializacijos Procese
Šeima atlieka svarbiausią vaidmenį pirminėje socializacijoje, formuodama vaiko pagrindines vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius.
Mokykla Kaip Socializacijos Veiksnys
Mokykla yra svarbus antrinės socializacijos agentas, suteikiantis vaikams žinių, socialinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų sėkmingam integravimuisi į visuomenę. Mokykloje vyksta intensyvus vaiko socializavimas: grupės narys, įpareigojimai, bendri reikalavimai, bendra veikla, jo rezultatų analizė ir pan.
Žaidimas ir Socializacija
Remiantis XIX ir XX amžiaus žaidimo teorijomis ir šiuolaikinių tyrimų duomenimis, holistiniu požiūriu aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, ryškinančios realias žaidimo galimybes visavertei vaiko socializacijai. Žaidimai - vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami. Žaidimas apibrėžiamas kaip pagrindinė vaiko veikla: laisva, asmeninė, tarpasmeninė, kūrybinga, terapinė, speciali, paruošiamoji ir kt. Kolektyviniai žaidimai - žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socialinių Paslaugų Vaidmuo Socializacijos Procese
Socialinės paslaugos atlieka svarbų vaidmenį padedant silpnesniems visuomenės nariams integruotis į visuomenę. Jos apima įvairias nepinigines formas, tokias kaip globa, konsultavimas, socializacija ir praktinė pagalba. Socialinės paslaugos yra žymia dalimi subsidijuojamos, o atskiriems asmenims gali būti teikiamos ir nemokamai.
Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas - patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti. Galutinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Pagrindinės socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės: seni žmonės, kuriems reikalinga globa, suaugę ir vaikai su negalia, vaikai, kuriems reikalinga globa, rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, infekuoti ŽIV virusu, benamiai ir pan.).
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios skirtos tiems, kuriems nereikia specialios pagalbos, o specialiosios gali būti stacionarios (teikiamos senelių globos namuose, vaikų globos namuose ir pan.) arba ambulatorinės (teikiamos dienos centruose, bendruomenių centruose ir pan.). Taip pat svarbi pagalba namuose, teikiama seniems žmonėms ir žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą.
Globos namų gyventojams svarbu dalyvauti įvairiose veiklose, svarbu būti užimtiems ir reikalingiems. Bet dar svarbiau, kad jų veiklą pastebėtų ir įvertintų artimi žmonės: vaikai, anūkai, buvę kaimynai. Globos namų darbuotojai skatina gyventojus stiprinti socialinius ryšius, naudotis kompiuterinėmis ryšių priemonėmis.
Atsakomybės Pasidalijimas Kuriant Socialiai Įtraukią Visuomenę
Performatyvaus dizaino asociacijos teigimu, socialinės atskirties patiriančiu jaunimu rūpintis neturėtų tik specializuotos organizacijos. Daug efektyvesnių rezultatų galėtume pasiekti, jeigu šią atsakomybę dalintųsi kuo daugiau jos narių. Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių atsiranda atskirties įspūdis, yra nesusikalbėjimas ir iš to kylantis nepasitikėjimo jausmas.
Organizacijos turėtų tapti pasitikėjimo taškais arba dalintis jau turima patirtimi apie tai, kaip kurti sąlytį su jaunimu ir nuo ko pradėti.
Iniciatyvos, Skatinančios Socialinę Įtrauktį
Įvairios iniciatyvos gali padėti įveikti atskirties jausmą. Pavyzdžiui, Vilniuje įkurtas „Pasitikėjimo taškas“, kuriuo siekiama skatinti dialogą apie pasitikėjimą, tirti, kaip mes suvokiame pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, suprasti, kaip kultūrinė veikla gali būti socialinio pasitikėjimo kūrimo priemone. Taip pat, danų organizacija „Social Design Unit“ yra sukūrusi žaidimą tėvams, esantiems kalėjime, ir jų vaikams tam, kad nenutrūktų ryšys, kad būtų sutvirtinami jų tarpusavio santykiai. Norvegijoje veikianti organizacija „Nabolagshager“ įkūrė atvirą daržą ant daugiabučio stogo, kuriame vaikai atranda daug veiklų: gali auginti daržoves, jomis prekiauti.
Pasitikėjimo Svarba Socialinėje Sąveikoje
Šiuolaikinės socialinės žmonių, institucijų, piliečių, valstybės ar valstybių sąveikos yra kuriamos remiantis struktūriškai susijusiomis pasitikėjimo / nepasitikėjimo sistemomis. Pasitikėjimu grįsti santykiai ir ryšiai yra tai, kas laiko visuomenės elementus visumoje. Pasitikėjimas leidžia veikti paprastoms ir sudėtingoms socialinėms sistemoms, patvirtina įvairių socialinių ir politinių institucijų teisėtumą. Pasitikėdami vieni kitais bendrauja ir bendradarbiauja įvairūs žmonės. Pasitikėjimas yra būtina sąlyga sklandžiam bendradarbiavimui, žmonių judėjimui, darbui ar tiesiog buvimui kitose valstybėse, kultūrose.
Socializacija ir Tapatybės Formavimasis
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacija Lietuvoje
S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės.
tags: #socializacijos #svarba #siomis #dienomis