Socializacija - tai labai ilgas ir visas žmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas, kurio metu asmuo perima visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, išmoksta elgtis pagal tam tikras normas, perima įvairius reikalingus įgūdžius ir tampa tos visuomenės nariu. Šiame straipsnyje nagrinėsime socializacijos esmę, ją įtakojančius pagrindinius faktorius, skirtingų autorių požiūrius į socializaciją bei jos apibrėžtis.
Socializacijos samprata ir reikšmė
Socializacija yra būtina ir ypač svarbi kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, tai viso gyvenimo esmė kultūriniu ir socialiniu atžvilgiu. Tai procesas, trunkantis visą gyvenimą - nuo gimimo iki mirties. Per šeimos narius, draugus, mokyklą ir darbą formuojasi žmogaus asmenybė.
Leonard Broom knygoje „Sociologija - esminiai tekstai ir pavyzdžiai“ teigia, kad socializacija ir subrendimas nėra tas pats reiškinys, tačiau šie abu procesai yra neatsiejami ir vyksta kartu. Kaip pavyzdį jis pateikia vaiko išmokimą naudotis tualetu: „Brendimo procesas suteikia vaikams galimybę kontroliuoti veiklą antraisiais savo gyvenimo metais; mažai ką pasieksime, pradėdami mokyti atlikti veiksmus tualete ankščiau. Bet kartu su brendimu, socializacija moko vaikus tinkamai naudotis tualetu. Taigi du procesai, socializacija ir brendimas vyksta kartu“.
Kultūros perėmimas yra pagrindinė socializacijos dalis. Vertybės bei normos visiškai tampa vaiko asmenybės dalimi ir taip formuoja jo elgesį. Kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti atitinkamai socialiai elgtis tam tikrose situacijose, priklausomai nuo vietos ir laiko. Žmogus privalo išmokti būti pilnaverčiu savo visuomenės nariu. Socializacijos metu individas perima savo socialinę prigimtį.
Pirminė ir antrinė socializacija
Pagal P. L. Berger ir Luckman, atsižvelgiant į asmens socializacijos amžių ir reikšmingumą, socializacija yra skirstoma į pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąja vaikyste. G. Kvieskienė savo knygoje „Socializacija ir vaiko gerovė“ teigia, kad antrinė socializacija skiriasi nuo pirminės tuo, kad ji siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pavyzdžiui, visuomenės komunikavimo priemonės.
Taip pat skaitykite: Socializacijos teorijų analizė
Pirminė socializacija yra pati svarbiausia, nes šio proceso metu susiformuoja visos bazinės asmens nuostatos, vertybės, įgūdžiai, įsitikinimai, normos ir t.t. V. Leonavičius knygoje „Sociologija“ rašo, kad kiekvienas individas gimsta objektyviai egzistuojančioje socialinėje struktūroje, kurioje jis sąveikauja su jam reikšmingais asmenimis, atsakingais už jo socializaciją. Tokie asmenys gali dažnai būti tėvai, seneliai, broliai ir seserys, kiti giminaičiai, mokytojai, draugai ir taip toliau. Kiekvienas asmuo gimsta ne tik išoriškai egzistuojančioje visuomenės struktūroje (socialinė klasė, gyvenamoji vietovė, tėvų pajamos), bet ir objektyvioje socialiai konstruojamoje tikrovėje (vertybės, nuostatos, suvokimo kategorijos ir kt.). Socializacijai reikšmingi kiti asmenys yra tarpininkai tarp socialinio pasaulio ir socializuojamo asmens. Tokio tarpininkavimo metu jie keičia asmens pasaulį.
Pirminėje socializacijoje yra ypač svarbus asmens emocinis santykis su aplinka. Be emocijų, be emocinio santykio su individui reikšmingais asmenimis apskritai nebūtų įmanomas socializacijos procesas. Vaikai su kitais asmenimis tapatinasi jausmų ir emocijų pagalba. Pasak Leonavičiaus, pirminė socializacija vaiko sąmonėje kuria progresyviai kintančią abstrakčią nuo konkretaus vaidmens nuostatų iki bendrų vaidmenų ir nuostatų. G. Meadas šiam procesui panaudojo apibendrintų kitų sąvoką. Ši sąvoka apibūdina tokį procesą, kai asmuo ima save tapatinti ne su konkrečiais vaidmenimis ar nuostatomis, bet su visuomene. „Pirminės socializacijos metu perimta tikrovė yra asmens „pamatinis pasaulis“, nes jis grindžia esminius jo socialinės kilmės pamatus.“ - teigia V. Leonavičius.
Pagrindiniai pirminės socializacijos uždaviniai yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Taigi pirminė socializacija ir asmens vystimasis vaikystėje yra ypatingai svarbūs individui, nes tai yra pamatai būsimajam socialiniam gyvenimui. Tuo tarpu antrinė socializacija - tai asmens prisitaikymas viešojoje socialinėje aplinkoje. Pagal P. L. Berger, šis procesas apima konkrečius vaidmenis, kurie yra tiesiogiai susiję su darbo pasidalijimu, žinojimo perėmimu. Darbo pasidalijimo nulemti skirtingi vaidmenys turi sudėtingas socialinio žinojimo sistemas, apimančias įgūdžius, žinias, gebėjimus, kalbą, nuostatas, lūkesčius ir taip toliau.
Antrinėje socializacijoje nėra toks svarbus emocinis santykis, kaip pirminėje. Žinoma, pirminė socializacija įtakoja antrinę, todėl dažnai pirmojo proceso metu perimtas tėvų pasaulis antrinės socializacijos metu gali sukelti sudėtingus, dramatiškus pergyvenimus. Asmuo yra emociškai susijęs su pirminės socializacijos reikšmingais asmenimis. Kai vaikas paauga, jis supranta, kad jo tėvų pasaulis nėra vienintelis pasaulis ir kad tėvų pasaulis priklauso žemesniųjų klasių pasauliui. Anot V. Leonavičiaus vaikas gali siekti keisti pirminės socializacijos metu internalizuotą turinį bei tapatybę. Vaikas gali keisti įgautas normas, vertybes, pažiūrį ir kita.
Mortimer and Simmons, 1978 teigia, kad pagal turinį socializacija vaikystėje yra susijusi su biologinių troškimų reguliavimu; paauglystėje - su vertybių perkainavimu ir savivoka; o suaugus ji apima aiškesnes specifiškesnes normas bei elgesį (pavyzdžiui, susijusį su darbo pobūdžiu) bei paviršutiniškesnius asmens bruožus. Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali parengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis - vienų atsisakome, o kitų - naujų - nuolat mokomės.
Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre
Savęs suvokimas socializacijos procese
Socializacijos proceso metu formuojasi asmens savęs suvokimas arba asmens aš vaizdas. Amerikiečių sociologas Hortonas Ch. Cooley tyrinėjo asmens aš vaizdo formavimąsi. Jis sukonstravo asmens savimonės formavimosi teoriją ir įvedė veidrodinio aš sąvoką. Veidrodinio aš vaizdo teorija atskleidžia, kaip kitų nuomonė apie asmenį formuoja jo aš vaizdą. Toks procesas, kai formuojasi asmens aš vaizdas, yra dinamiškas procesas. Be to jis nėra ir negali būti užbaigtas. Pavyzdžiui, pasak V. Leonavičiaus, studentas, matydamas, kad dėstytojas griežtai elgiasi su juo, gali susidaryti apie savo žinias ir patį save prastą nuomonę. Tačiau, kai studentas gauna aukščiausią egzamino įvertinimą, tokia jo nuomonė gali pasikeisti. Savojo aš suvokimas arba savimonė, kurią nuolat formuoja sąveika su aplinkiniais žmonėmis, leidžia konstruoti, keisti arba išlaikyti asmens tapatybę.
Kitas amerikiečių sociologas George‘as Meadas asmens vystimosi požiūriu išskyrė tris aš vaizdo arba savimonės formavimosi pakopas. G. Meadas teigė, kad yra dar pats ankstyviausias paruošiamasis etapas. Šio etapo metu vaikas mechaniškai pamėgdžioja aplinkinius. Taip jis perima paprastus kitų aplinkinių individų vaidmenis, išmoksta kalbėtis ir naudoti įvairius simbolius.
Pirmoji iš sociologo G. Meado išskirtų pakopų - vaidybos pakopa. Šios pakopos metu vaikas ne tik mėgdžioja, bet ir ima suvokti poelgių ir veiksmų reikšmę. Tai yra pirmas vaiko laipsniškojo vystimosi etapas, nuo bendravimo gestų pagalba iki brandaus sugebėjimo naudoti reikšmingus simbolius bendravimo sąveikoje. Nors savo vaizduotėje vaikas išmoksta pastatyti save į kito padėtį, tačiau kaip teigia V. Leonavičius, vaikas dar negali susieti vaidmenų, kuriais bendrauja vienas su kitu šalia jo esantys individai.
Antroji - žaidimo pakopa. Šio proceso metu vaikai ima suvokti sudėtingą socialinę situaciją, santykinius aplinkinių asmenų vaidmenis. Vaikas ima elgtis jau turėdamas kitų žmonių vaidmenų vaizdus, kurie yra pakankamai abstraktūs aplinkinių modeliai. Atskiri individai jau nebetapatindami su konkrečiu vaidmeniu, o tik kaip galintys įgyti įvairius vaidmenis. Vyksta komandinis žaidimas, kuris apibudinamas įvairių vaidmenų ir taisyklių sąveika. Kai vaikas pradeda suvokti ir naudotis visais situacijose esančių dalyvių vaidmenimis, tuomet atsiranda į komandinį žaidimą panaši vaiko ir aplinkinių individų sąveika. Esminis skirtumas tarp abiejų savimonės raidos pakopų yra skirtingas dalyvių ir vaidmenų kiekis. Pirmosios pakopos metu sąveikauja vienas, o tuo tarpu antrajame etape sąveika turi taisykles ir daug dalyvių. Dviejų asmenų sąveika turi paprastus vaidmenis, o daugelio asmenų sąveika reikalauja priimti apibendrinto kito vaidmenį. Apibendrintas kitas - tai sąvoka , kuri išreiškia sąveikos dalyvio vaidmenį, apimantį kiekvieno kito dalyvio vaidmens požiūrius į kitus dalyvius bei kiekvieno kito dalyvio požiūrį ir į patį save. Per žaidimo taisykles vaikas išvysto sugebėjimus priimti visų kitų žaidėjų vaidmenis ir veikti jų reakcijas.
Trečioji pakopa - galutinis vaiko brendimo proceso etapas susiformuoja, kai individas ima suvokti visos visuomenės elgesio taisykles. Šioje G. Meado išskirtoje pakopoje individas socialiai subręsta ir įeina į suaugusiųjų pasaulį. Neatsiejamas įėjimo į suaugusiųjų pasaulį aspektas - atsakomybės suvokimas. G. Meadas pabrėžia, kad visiškai subrendęs asmuo ne tik priima kitų individų, kitų jam reikšmingų asmenų požiūrius į jį ir vienas į kitą, bet jis taip pat turi priimti požiūrius į įvairius bendros socialinės veiklos, į kurią jis kaip visuomenės narys yra įtraukiamas, momentus, aspektus. Anot G. Mea.do, tik tuomet gali formuotis asmens dorovinis santykis su aplinka, kai internalizacijos proceso metu individas ima save tapatinti su konkrečiu apibendrintu kitu.
Taip pat skaitykite: Socializacijos įtaka asmenybei
Pagrindiniai socializacijos veiksniai
Daugybė žmonių dalyvauja socializacijos procese. Žmogui vystantis socializaciją veikiančių jėgų ratas vis didėja. Visa tai, kas prisideda ir įtakoja socializacijos procesą, yra vadinama socializaciją veikiančiomis jėgomis. Skirtingi mokymosi būdai ir skirtingai socializaciją veikiančios jėgos papildo vieni kitus per visą individo gyvenimą. Svarbiausi socializacijos veiksniai - tai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese. Dažniausiai skiriami penki socializacijos veiksniai: šeima, mokykla, bendraamžiai, žiniasklaida bei darbovietė.
Šeima
Šeima - tai pagrindinis socializacijos veiksnys, nes šeimoje formuojasi daugelis socialinio gyvenimo įpročių, įgūdžių ir žinojimų. Būtent šeimoje pradedamasi ruoštis šeimyniniam gyvenimui, tėvystei ar motinystei. Tačiau kaip bebūtų gaila, šiuolaikinė šeima nėra stabili ir pastovi. Šeimos skiriasi ir vėl tuokiasi, dėl to vaikai bendrauja ne tik su tėvais, kurie gyvena kitoje šeimoje, bet ir su patėviais ir pamotėmis. Tokie padariniai, besikeičianti šeimos socializacija neišvengiamai turi poveikį vaiko socializacijos procesui. Visų pirma keičiasi reikšmingų asmenų kiekis ir poveikis. Šeimoje vyksta atvirkštinė socializacija. M. Meadas teigė, kad atvirkštinė socializacija gali vykti tik modernioje visuomenėje, nes tokia socializacija, anot jo, priklauso nuo socialinės raidos intensyvumo.
Mokykla
Kaip ir šeima, mokykla taip pat yra ypač svarbi socializacijos procesui, turi formalią teisę socializuoti. Taip pat ir mokykloje gali vykti atvirkštinė socializacija. Kaip teigia V. Leonavičius, nuo šeimos mokykla skiriasi tik tuo, kad mokykloje yra suteikiami baziniai žinojimai. Vaikas išmoksta ne tik skaityti, rašyti, gauna svarbiausių įvairių sričių žinių, kurios būtinos visuomenės nariams, bet taip pat šalia žinių vaikai gauna daug konkrečiai visuomenei būdingo socialinio elgesio įgūdžių. Mokykloje vaikai yra mokomi ir pagrindinių etiketo taisyklių, punktualumo, drausmės, pareigingumo, įvairių vaidmenų taisyklių. Vytautas Dumbliauskas teigia, kad mokykla suteikia ne tik formalų, apgalvotą ir sistemingą lavinimą, bet ir supažindina su neformaliomis, nerašytomis vertybėmis bei nuostatomis.
Bendraamžiai
Bendraamžių draugų grupė - socializacijos veiksnys, kuris ypatingai yra svarbus paauglystėje. Šiuo gyvenimo laikotarpiu asmuo yra jau pakankamai savarankiškas, todėl jau gali kritiškai vertinti ir vaikiško gyvenimo poreikius, ir taip pat savo nepilnavertišką padėtį suaugusiųjų pasaulyje. Todėl tapatumo paieškos ir savęs realizacija yra vykdoma bendraamžių tarpe. Žinoma, bendraamžių vaikų tarpusavio bendravimo santykiai yra demokratiškesni nei vaikų ir suaugusiųjų santykiai. Kaip teigia Leonard Broom, ryšiai su bendraamžiais paaugliams yra svarbesni, kadangi draugai išmoksta atpažinti ir gerbti jų asmeninius skirtingumus.
Žiniasklaida
Per pastaruosius metus radijas, televizija, spauda bei elektroninės žiniasklaidos priemonės tapo vienu iš svarbiausių socializacijos veiksnių. Šiandien visų amžiaus grupių asmenys praleidžia didelę savo laiko dalį prie televizorių. Charles M. Bonjean teigia, kad tokios masinės informacijos priemonės yra galingos socializaciją veikiančios jėgos. Skirtingai nuo kitų socializacijos veiksnių, žiniasklaida yra demokratiškiausias socializacijos veiksnys.
Tuo tarpu žiniasklaida turi ir trūkumų. Žiniasklaida silpniau ugdo sudėtingas ir aktyvias išmokimo formas. Žiniasklaidos poveikio tyrimai vienareikšmiškai neatsako, kokia jos įtaka socializuojamiems vaikams. Vieni teigia, kad filmukai ir siaubo filmai skatina prievartą ir agresiją, kiti nėra tokie kategoriški. Pasak Dumbliausko, masinio informavimo priemonės atlieka diskutuotiną vaidmenį socializacijoje: teigiamas jų poveikis persipynęs su neigiamu. Tačiau vis dažniau tyrimai parodo, kad vaikai daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ar interneto, negu mokykloje. Būtent toks informacinių priemonių poveikis daro neigiamą įtaką vaiko socializacijos procesui.
Darbovietė
Profesijos įsigijimas, įgūdžių išsiugdimas, kvalifikacijos kėlimas yra apibudinami kaip profesinė socializacija, vykstanti per visą profesinę veiklą (V. Dumbliauskas). Darbas yra universalus visų visuomenių ypatumas. Nėra tokios visuomenės, kurioje nebūtų darbinės veiklos. Mūsų tradicinėje visuomenė darbinė veikla ir šeima yra labai glaudžiai susiję, tuo tarpu industrinėse visuomenėse darbovietė yra už šeimos ribų. Kaip teigia V. Leonavičius, šeimos ir darbo poveikis vaiko socializacijai tradicinėse visuomenėse yra susijęs.
tags: #socializacijos #teorija #darbe