Įvadas
Sportas yra ne tik fizinė veikla, bet ir galingas įrankis, galintis daryti teigiamą įtaką emocinei būklei. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinius veiksnius, turinčius įtakos sportininkų rengimui, streso poveikį sporte ir teigiamą sporto įtaką emocinei savijautai.
Daugiamečio Sportininkų Rengimo Svarba
Sportininkų rengimas yra kompleksinis procesas, apimantis daugybę veiksnių. Daugiamečio sportininkų rengimo (ETD) raida priklauso nuo daugybės veiksnių, kurie gali būti nagrinėjami sportinio rengimo technologijų aspektu arba sportininko socialinės edukacijos aspektu. Mokslinė literatūra atskleidžia, kad sisteminis rengimas yra pagrindas didelio meistriškumo sportininko ugdymui. Pasaulyje parengta įvairių daugiamečio sportininkų rengimo programų, skirtų sporto talentų atrankai, jų ugdymui ir gyvenimo būdo palaikymui, bet šiuolaikinė sportininkų konkurencija verčia nuolatos keisti esamas programas ir taikyti jas prie rinkos poreikių. Sportininkų rengimo technologijos neapima vaikų judamųjų gebėjimų potencinių galių lavinimo ir sportinės karjeros baigimo etapų, todėl šie etapai turi būti tiriami edukaciniu požiūriu - turint tikslą išlaikyti nuolatinį sportininko ryšį su sportu.
Daugiametį sportininkų rengimą lemiančius veiksnius galima suskirstyti į:
- Genetinius
- Fiziologinius
- Psichologinius
- Socialinius
- Edukacinius
Siekiant sportinių rezultatų, sportininkas ir treneris privalo įvertinti daugybę veiksnių ir juos tinkamai susieti kasdieninėje veikloje. Sportininkui svarbu įvertinti sportinius ir nesportinius veiksnius, taikomą treniravimo programą ir įgimtas savybes. Sportinio rezultato siekimas turi būti aiškinamas kaip ilgo laikotarpio investicija į skirtingus lygmenis (fizinį, finansinį, socialinį, psichologinį). Daugeliu atveju sportinės karjeros nutraukimą lems ne tik sportiniai ar nesportiniai veiksniai, bet ir supanti artima aplinka (tėvai, vaikai, draugai).
Psichologiniai Veiksniai Sporte
Psichologinis parengtumas sąlygoja sportininko pasitikėjimą savimi ir padeda pasiekti geresnių rezultatų. Todėl psichologinio rengimo sistemoje labai svarbią vietą užima sportininko emocinė ir kita būsena - diagnostika ir valdymas. Priešvaržybinės emocijos gali įtakoti sportininko teigiamą ar neigiamą požiūrį į savo veiklą ir savo galimybes joje, gerinti ar bloginti komandos psichologinį klimatą. Priešvaržybines būsenas patiria kiekvienas sportininkas, ir jos turi įtakos būsimam dalyvavimui varžybose. Kiekvienas žaidėjas į varžybas ateina nusiteikęs savaip.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės sporte
Svarbiausi psichologiniai veiksniai sporte:
- Motyvacija: Vidinė jėga, skatinanti sportininką siekti tikslų. Motyvacija gali būti vidinė (malonumas sportuoti) arba išorinė (atlygis, pripažinimas).
- Pasitikėjimas savimi: Tikėjimas savo gebėjimais yra būtinas norint sėkmingai pasirodyti varžybose.
- Koncentracija: Gebėjimas sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus ir atsiriboti nuo trukdžių.
- Emocijų valdymas: Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, ypač streso ir nerimo metu.
- Psichologinis atsparumas: Gebėjimas atlaikyti sunkumus ir greitai atsigauti po nesėkmių.
Stresas Sporte
Varžybinė situacija, nepriklausomai nuo atliekamo fizinio krūvio, yra pakankamai stiprus stresorius. Sportinėje veikloje stresą sukelia ir fiziologiniai, ir psichologiniai stresoriai. Daugelis tyrinėtojų streso priežastimi sporte laiko fiziologinį krūvį. Tačiau tikrieji stipresni stresoriai sporte - psichiniai ir psichologiniai. Sporte situacija stresine laikoma tada, kai varžybose iškeltos sportininkui užduotys neatitinka jo galimybių. Sportinę veiklą lydi reguliari ir aukšta psichinė įtampa, kuri tampa psichologine. Audringas sportinis rezultatas auga. Reikšmingų varžybų metu verda inirtinga lygiareikšmių varžovų kova. Tai ir varžybiniai krūviai. Šiuolaikinis sportas atsijaunina. Vis didėja sporto vaidmuo asmenybės socializacijai. Į šiuolaikinį sportą labai įsiskverbė mokslas. Kaip matome, dabartinis sportas aiškiai išreikštose stresinėse sąlygose pasireiškianti veikla. Jei stresas - būsena, kylanti sudėtingoje situacijoje, vadinasi, ir kalbėti reikia apie įvairius sunkumus ir kliūtis: išorinius (sunkumai, sprendžiant uždavinį, trikdžiai, dirgikliai, blaškantys dėmesį ir kt.) ir vidinius (neigiami motyvai).
Priešvaržybinės Būsenos
Priešvaržybinė būsena - asmenybės ir būsimo įvykio (varžybų) tarpusavio sąveika, kurią lemia daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Savijauta - fiziologinis ir psichinis veiksmas, lemiamas vidinės būsenos pojūtis, savo būsenos įvertinimas. Stresas - būsena, atsirandanti dėl įvairių ekstremalių poveikių. Varžybinis stresas - teigiama arba ir neigiama emocinė reakcija į savigarbai kilusią grėsmę dėl neatitikimo tarp sportininkui keliamų reikalavimų per varžybas ir jo paties suvokiamų gebėjimų, įgalis tinkamai vykdyti tuos reikalavimus. Stresas - tai įtampa, įtampos būsena. Kenksmingas stresas vadinamas distresu. Jis visada nemalonus. Šias sąvokas moksliniais terminais pavertė kanadietis Hansas Selye 1936 m., o vėliau švedas Lenardas Levi pasiūlė terminą „eustresas“ (graikiškas priešdėlis „eu“ reiškia „geras, palankus“).
Stresinė varžybų situacija trukdo sportininkui atskleisti maksimalius fizinius gebėjimus todėl, kad dėmesį sunku sukoncentruoti tuo momentu svarbiems faktoriams. Stresinėje situacijoje sportininkas išeikvoja daug nervinės energijos pergyvendamas ir įveikdamas savo prislėgtą būseną, ir kuo blogiau atliekamas veiksmas, tuo labiau tokia būsena apima sportininką. Tai apatija. Stresorius gali veikti ir teigiamai - tada jis žmogų aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Garsūs sportininkai, geri aktoriai sužadinti jaudulio, klesti ir pranoksta kitus. R. Lazarus pasiūlė skirti fiziologinį (biologinį) ir emocinį (psichologinį) stresą. Fiziologinio streso teoriją sukūrė H. Selye (1992). Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. H. Selye kiekvieną nespecifinę kūno reakciją į jam iškeltą užduotį laiko stresu. Šiuos veiksnius jis vadina stresoriais. H. Priklausomai nuo to, kokie stresoriai sukelia stresą, skiriamas fiziologinis ir psichologinis, t. y. emocinis stresas. Krepšininkų stresus dažniausiai sukelia perkrovimas, laiko trūkumas, blogas vadovavimas komandai, nesaugi komandos politika, nesugebėjimas suderinti įsipareigojimus ir atsakomybes; vaidmenų konfliktai, komandos bei asmenybės vertybių neatitikimas. Įvairiausi (neįprasti, netikėti) pasikeitimai, frustracijos t. y. Psichologinis stresas atima iš sportininkų daugiau psichinės energijos nei bet koks kitas veiksnys. Stresas gali palaužti pasitikėjimą savimi ir priversti sportininkus suabejoti savo pajėgumu. Dėl jo sportininkai netenka galimybės parodyti savo įgūdžius, kuriuos lavino ilgą laiką treniruodamiesi. Nors žmonės į stresą reaguoja įvairiai, visomis situacijomis streso priežastis iš esmės yra ta pati. Streso nesukelia situacija, aplinka ar konkretūs žmonės. Sresas - tai tokia žmogaus būsena, kurią sukelia įvairūs psichologiniai ir emociniai individui reikšmingi dirgikliai. Kartais neigiamos emocijos gali tapti net ligos priežastimi, jeigu jos sutrikdo centrinės nervų sistemos veiklą (Skirius, 1985). Tai labiau iššaukia emocinį nuovargį nei fizinis krūvis. Šios jo susidarymo, kai reikia spręsti itin sunkius uždavinius, tuo momentu viršijant mąstymo fizines ir psichines jėgas (OB:8=, 1978). Ilgą laiką buvo manoma, kad tik negatyvūs faktoriai sukelia stresą. Tačiau dabar yra aišku, kad jį gali sukelti kaip negatyvūs, taip ir pozityvūs faktoriai. Ne kiekviena sunkioje ar grėsmingoje situacijoje susidariusi emocinė būsena sukelia stresą, o taip pat ne kiekviena streso metu kilusi reakcija yra būdinga tik šiai stresinei būsenai ir kitomis aplinkybėmis atsirasti negali (specifinės stresinės reakcijos - endokrininės, kardiovaskulinės ir kt.), gali būti lydimos nuovargio, ligos ir t.t. Vadinasi, remiantis tik vegetaciniais ir endokrininiais poslinkiais streso diagnozuoti negalima, nes jie nėra išimtinai būdingi tik šiai būsenai, o taip pat kyla įtakojami neigiams emocijoms, nuvargus ir t.t.
Tyrimai apie Emocines Būsenas Sporte
Tyrimai rodo, kad polinkis jausti neadekvatų nerimą per varžybas trukdo sportininkams siekti geresnių rezultatų. Todėl tokiems sportininkams reikia skirti ypatingą dėmesį, padėti jiems nugalėti arba kiek nors prislopinti tokios būsenos poveikį. Ugdymas efektyvus tik tada, kai jį lydi teigiamos emocijos. Taigi kiekvieno trenerio ir sporto psichologo pareiga - išmokyti sportininką ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti jas į teigiamas.
Taip pat skaitykite: Sporto nauda psichikai
Sporto Nauda Teigiamoms Emocijoms
Pačia bendriausia prasme sporto sąvoka savaime apima tiek fizinius, tiek intelektinius įgūdžius. „Šiuo metu Vakaruose itin paplitusi ir praktikuojama tyrimais pagrįsta vadinamoji „smegenų mankšta“, t. y. vaikai yra mokomi specialių fizinių pratimų, kuriuos atliekant treniruojamos atskiros smegenų dalys. „Komandinės ir individualios sporto šakos padeda geriau pažinti save, pamatuoti savo galimybių ribas, taip pat išmokstama kontroliuoti save, savo emocijas. O norint pasiekti maksimalų komandinį rezultatą, daug kas priklauso ir nuo jos narių tarpusavio sutarimo, elgesio. Pavyzdžiui, sportuodami ir dalyvaudami „Lietuvos mokyklų žaidynėse“, apjungiančiose per 200 tūkst. „Vaikui dar net nepradėjus eiti į mokyklą, galima suformuoti tinkamą („aš galiu“, „šaunu“) arba netinkamą („aš negaliu“, „nevykėlis“) savivertę. Dar daugiau - sportu ugdomos ir tokios charakterio savybės kaip disciplinuotumas, pasitikėjimas savimi, savimotyvacija ir kt. Sporto psichologė atkreipia dėmesį, jog sporte, skirtingai nei daugelyje kitų sričių, negalioja 21 dienos įpročio formavimo principas. Moksliškai įrodyta, jog žmogaus sporto įgūdžiai susiformuoja iki 12 metų ir tik retais atvejais juos galima įskiepyti vėlesniame amžiuje. „Labai svarbu turėti aiškų tikslą, ko norima vaiką išmokyti. Taip pat numatyti priemones, mokymo schemas, kaip efektyviai to pasiekti. Galutinis rezultatas vaikui turėtų būti teigiamos emocijos, todėl labai svarbu, jog fizinė veikla jam teiktų džiaugsmą, būtų įdomi. „Jei negavęs medalio vaikas nėra atstumiamas ir sulaukia pirmiausia tėvų, kitų aplinkinių palaikymo, jis norės tęsti veiklą. Šiuo atveju kompiuteriniams žaidimams vaikai teikia prioritetą iš esmės dėl to, jog nepasisekusį žaidimo lygį jie gali kartoti tol, kol pavyks pasiekti norimą rezultatą. Taigi, jei vaikas leidžiamas į varžybas, suaugusieji turėtų aiškiai žinoti, kaip jis bus pasitinkamas pergalės ar nesėkmės atveju, - teigė A.Žemaitytė.
Sportas ir Senėjimas
Moksliniai tyrimai rodo - reguliariai sportuojančių žmonių senėjimo procesas yra lėtesnis nei nesportuojančių. Fiziniai pratimai gerina judesių koordinaciją, neleidžia pradėti nykti raumenų masei. Ilgiau išlaikoma taisyklinga laikysena, tvirtas stuburas. „Problema ne senėjime, o fiziniame neaktyvume. Jau nuo 20-ies metų, reguliariai nesimankštinančio žmogaus fizinė forma per metus nukrenta po 1 proc. Laimei, šį procesą galima sustabdyti net ir po dešimtmečius trukusio štiliaus, o fizinei formai atstatyti tereikia vos trijų mėnesių reguliarios mankštos“, - sako Amerikos sporto medicinos kolegijos prezidentas Dr. Barry Franklin.
Sportas ir Smegenų Veikla
Reguliariai užsiimant aktyvia fizine veikla, ilgainiui ženkliai pagerėja plaučių, širdies ir kraujagyslių, kepenų, virškinimo sistemos darbas, mažėja ligų rizika. „Aktyviai judant smegenys geriau aprūpinamos deguonimi, dėl ko gerėja atmintis, dėmesys, suvokimas, gebėjimas priimti sprendimus, mąstyti. Jei nesportuojama silpsta raumenys, atsiranda raumenų asimetrija, sukelianti chroniškus galvos, nugaros skausmus. Tuomet žmogus neišsimiega, ima kamuoti negatyvios emocijos, iš kurių labiausiai dominuojančios yra liūdesys, peraugantis į depresiją, bei pyktis, atsirandantis dėl padidėjusio dirglumo. Taip pat žmogų gali kamuoti baimės, kad skausmas pasikartos. Dažnai baimė gali išsivystyti net iki panikos. Ji sportavimą pirmiausia išskiria kaip priemonę valdyti save, o tada - ir savo gyvenimą. „Sportuojantis žmogus išmoksta kelti sau realistiškus tikslus ir formuoti uždavinius, o tai kelia motyvaciją ir užkerta kelią depresijai. Sportuojant organizmas išskiria adrenaliną ir noradrenaliną, kurie skatina azarto pojūtį, net ir depresyvūs žmonės tampa veiklesni, energingesni.
Sportas ir Savivertė
„Tik pradėjus sportuoti pagerėja nuotaika ir jaučiamas energijos antplūdis. Tokį pojūtį didžioji dalis žmonių jaučia po kiekvienos treniruotės. Sportas padeda žmonėms atsikratyti baimių ne tik dėl treniruočių metu išskiriamų medžiagų. Imdamasis kovos su senėjimu, viršsvoriu, emociniu stresu, depresija ar kitais baimes ir pavojų sveikatai keliančiais veiksniais, priemonių, pasijunti stiprus ir imi kontroliuoti savo gyvenimą. Tai augina savivertę, pasitikėjimą savimi. Sąmoningai stiprindamas imunitetą, kurdamas geresnę emocinę būklę, perspektyvoje matydamas save jaunesnės išvaizdos, lankstesnį ir judresnį už pagyvenusius bendraamžius, žmogus yra labiau motyvuotas toliau sportuoti ir siekti savo tikslų.
Kaip Pradėti Sportuoti ir Mėgautis Procesu
Žmonės puikiai žino apie teigiamą sporto naudą, tačiau to nedaro motyvuodami laiko stoka. Kaip pateisinti tokį neracionalų elgesį? Žmonės nori greito efekto ir pakliūna į dar didesnį „užburtą“ problemų ratą. Neretai tiek fizinės, tiek psichologinės sveikatos bėdoms spręsti pasitelkiamas alkoholis, narkotinės medžiagos, prasideda besaikis nuskausminamųjų vartojimas, depresiją skatinantis bejėgiškumo jausmas ir savęs gailėjimas.
Taip pat skaitykite: Socializacija per sportą
Keiskite savo žodyną. Žodis „sportas“ dažnai asocijuojasi su sunkiu fiziniu krūviu, nuovargiu, kančia. Raskite savo kūnui ir protui tinkamą treniruotę. Ramios, gilų kvėpavimą skatinančios treniruotės kaip joga ar pilates ypač efektyviai kovoja su visomis streso ir nerimo formomis, padeda atpalaiduoti kūną ir mintis. Aktyvesnės treniruotės, kaip aerobika, bėgimas, šokiai ir kt., puikiai tiks kenčiant nuo nuovargio, kai trūksta energijos, pasitikėjimo savimi. Užsukite teigiamą „užburtą“ ratą. Tinkama mankšta ne tik nevargins, bet ir skatins norą mankštintis reguliariai - organizmas to tiesiog „reikalaus“. Kuo dažniau atliekant veiksmą, tuo daugiau smegenyse formuojasi tarpneuroninių sinapsinių ryšių - formuojasi įgūdis. Įsisąmoninkite - tai gali kiekvienas.