Įvadas
Psichologija, kaip mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus, siekia atsakyti į klausimus, kodėl žmonės elgiasi būtent taip. Šiame straipsnyje nagrinėsime vaikų elgesio sutrikimų priežastis, atsižvelgiant į įvairius psichologinius, socialinius ir biologinius aspektus. Straipsnyje remiamasi vartotojo pateikta informacija. Siekiama apibrėžti socialinės rizikos šeimos sąvoką, aptarti veiksnius, turinčius įtakos vaiko elgesiui, bei teorinius modelius, padedančius suprasti šią problemą.
Psichologijos Pagrindai
Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis mokslas imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Kritikai teigia, kad psichologija yra spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologijos užuomazgos siekia pirmųjų filosofų darbus, pavyzdžiui, Aristotelio „Apie sielą“ arba Hipokrato sukurtus 4 temperamento tipus. Terminas „psichologija“ pirmą kartą pavartotas 1732 metais K. Volfo veikaluose „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas atsirado 1879 m., kai Leipcige (Vokietija) V. Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.
Psichologija nuolat plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių, todėl atsirado daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Jos skirstomos pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Svarbiausios iš jų:
- Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
- Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t.
- Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje.
- Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt.
- Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
- Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.
Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu, o kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio, kuris ateina iš atitinkamos psichologijos mokyklos ar pakraipos, susiformavusios psichologijos raidos eigoje.
Socialinės Rizikos Šeima
Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai ir tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima formuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius ir polinkius. Tinkamai atlikdama savo funkcijas, šeima užtikrina kiekvieno šeimos nario gerovę ir būtiniausius poreikius. A. H. Maslow poreikių hierarchija (fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos) pabrėžia, kaip svarbu užtikrinti poreikius nuo pat kūdikystės, kad augtų sveika asmenybė.
Taip pat skaitykite: Vaikų elgesio ir psichikos problemos
Tačiau įvairios problemos gali paveikti šeimą ir neleisti jai tinkamai atlikti savo funkcijų, neužtikrinant svarbiausių šeimos narių poreikių. Tai gali būti finansiniai sunkumai, gana dažnos skyrybos, didėjantis tėvų užimtumas, šeimų skurdas ir kt. Šeimos, kurios dėl tam tikrų priežasčių negali tinkamai pasirūpinti vaiku, vadinamos socialinės rizikos šeimomis. Literatūroje galima rasti ir kitus terminus, tokius kaip disfunkcinės, asocialios, probleminės ar nedarnios šeimos. Tačiau visais atvejais kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo poreikių.
Socialinės rizikos šeimai būdingi tam tikri požymiai: girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, įgūdžių stoka, prievarta prieš vaikus, netinkamas paramos naudojimas. Reikėtų paminėti, kad 2009 metais tėvų globos neteko 2175 vaikai. Iš jų tik apie 10 proc. neteko globos dėl objektyvių priežasčių (tėvų mirtis, liga), o pagrindinėmis priežastimis išlieka tėvų nepriežiūra, smurto naudojimas ir netinkamas auklėjimas (64 proc.). Panašios yra socialinės rizikos šeimų nustatymo priežastys: tėvų girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas bei prievartos prieš vaikus naudojimas (58 proc.) ir socialinių įgūdžių stoka (33 proc.).
Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, o bendravimo stoka tokiose šeimose apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių. Dėl ydingų sąlygų šeimoje jie labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį ir asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei.
Socialinės Rizikos Šeimos Apibrėžimo Problemos
Norminiuose dokumentuose socialinės rizikos šeimos sąvokos apibrėžimai skiriasi. 2006 metais priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme socialinės rizikos šeima vadinama tokia šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai pasirūpinti vaikais, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams. Dėl šių priežasčių kyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Taip pat socialinės rizikos šeimai priskiriama ir tokia šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (2004 m.) socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje neužtikrinami vaiko poreikiai. Lietuvos Respublikos Paramos šeimoms ir (arba) vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme (2003 m.) nedarni šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje yra sutrikę tarpusavio santykiai ir vienas iš tėvų neatlieka vaiko priežiūros funkcijos arba netinkamai elgiasi su kitais šeimos nariais, arba (ir) abu tėvai neišsprendžia tarpusavio problemų ir į tai įtraukia vaikus, arba (ir) vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba pasirūpinti vaikais ar elgiasi su jais netinkamai, arba (ir) gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams.
Taip pat skaitykite: Konferencijos apžvalga apie vaikų emocijas
Lietuvos Respublikos darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų įsakyme socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko bei produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo stoka tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių.
Apžvelgus norminius dokumentus, pastebima, kad skirtingi įstatymai išskiria skirtingas socialinės rizikos šeimos apibrėžtis. Tačiau bendras bruožas yra tas, kad tokiose šeimose yra problemų, susijusių su tėvų elgesiu, priklausomybėmis, socialinių įgūdžių stoka ir smurtu.
Teorijos, Aiśkinančios Elgesio Sutrikimus
Norint suprasti vaikų elgesio sutrikimus socialinės rizikos šeimose, svarbu remtis įvairiomis teorijomis:
- Biheviorizmo modelis (Watson, 2006). Elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Pagrindinė šios teorijos esmė, kad elgesio yra išmokstama. Vaikai augdami socialinės rizikos šeimoje ir matydami tėvų netinkamą pavyzdį, perima jų elgesį, vertybes, gyvenseną, todėl vaikai susiduria su sunkumais bendraudami su bendraamžiais ar vyresniais. Socialinės rizikos šeimoje didžiausia priežastis yra alkoholio vartojimas, kas lemia agresyvų tėvų elgesį.
- Ekologinių sistemų teorija (Payne, 1991). Šios teorijos objektas - individo ir aplinkos santykis, pabrėžiant jo disfunkcionalumą. Akcentuojamas aplinkos poveikis žmogui ir jos reikšmė sprendžiant problemas. Socialinės rizikos šeimoms yra teikiamos socialinės paslaugos, norint atkurti šeimos savarankiškumą sprendžiant problemas.
- Humanistinė poreikių teorija remiasi A. H. Maslow poreikių hierarchija (Maslow, 2006). Pagal A. H. Maslow, poreikiai yra suskirstyti į 5 lygmenis, kurie lemia žmogaus elgseną, tai fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Nepatenkinus žemesniųjų poreikių (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės), nebus patenkinti aukštesnieji poreikiai (pagarbos, saviraiškos). Tai ypač aktualu socialinės rizikos šeimose.
Vaikų Elgesio Sutrikimų Priežastys
Vaikų elgesio sutrikimų priežastys gali būti labai įvairios ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Svarbu atsižvelgti į biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus.
- Biologiniai veiksniai: nervų sistemos ypatumai, genetiniai faktoriai, chromosominiai sutrikimai gali turėti įtakos vaiko elgesiui.
- Psichologiniai veiksniai: emociniai sunkumai, trauminiai išgyvenimai, žema savivertė, socialinių įgūdžių stoka gali lemti elgesio problemas.
- Socialiniai veiksniai: šeimos aplinka, tėvų elgesys, socialinė ekonominė padėtis, bendraamžių įtaka gali turėti didelės įtakos vaiko elgesiui.
Socialinės rizikos šeimose šie veiksniai dažnai susipina ir sustiprina vienas kitą, sukurdami ydingą ratą, iš kurio vaikui sunku ištrūkti.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
tags: #mru #vaiku #elgesio #sutrikimai