Šiais metais minime šimtąsias partizano, poeto Broniaus Krivicko gimimo metines. Nors jo gyvenimas nutrūko anksti, jis paliko turtingą kūrybinį palikimą, pasižymintį originaliomis poetinės vaizduotės ir krikščioniškosios pasaulėvokos jungtimis. Šiame straipsnyje siekiama panagrinėti B. Krivicko kūrybą nauju - kūno teologijos - kontekstu, atskleidžiant krikščioniškosios antropologijos ir asmenybės laikysenos bruožus jo eilėse.
Literatūros teologija ir kūno samprata B. Krivicko poezijoje
Įprasta B. Krivicko eilėraščius interpretuoti egzistencialistinės filosofijos perspektyvoje, tačiau tai ne iki galo atskleidžia autoriaus poetinės vaizduotės savitumą. Šiame straipsnyje siekiama išryškinti, kaip jo kūryboje skleidžiasi krikščioniškoji pasaulėvoka, naudojant literatūros teologijos prieigą. Literatūros teologija analizuoja, kaip literatūros kūriniai nušviečia įvairius teologinius klausimus savitais meninio mąstymo rakursais.
B. Krivicko sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ yra labai asmeniškos, dienoraštiškos eilės, kuriose susipina meilės ir Dievo ieškojimas, primenantis vyrišką „Giesmių giesmės“ variantą. Šiame kontekste kūno teologija gali padėti giliau suprasti poeto kūrybą. Kūno teologija, plėtojama šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II, kviečia apmąstyti žmogaus kūniškumo paslaptį Kristaus įsikūnijimo šviesoje. Remiantis bibliniu apreiškimu, pabrėžiama, kad žmogaus kūne nuo sukūrimo pradžios yra įrašyta galia mylėti, kurios esmė - visiškas savęs dovanojimas kitam, geriausiai realizuojamas santuokoje.
Praktinis lietuvių santykis su kūno teologija yra gana problemiškas. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis sužadėtinių, besituokiančių bažnyčioje, vadovaujasi kultūroje dominuojančia romantine santykių paradigma. Santuoka dažnai suvokiama vien kaip meilės jausmai, o ne visapusiškas, neišardomas, gyvybei atviras savęs dovanojimas vienam asmeniui visam gyvenimui. Sutuoktinio pasirinkimą lemia jausmai, o ne priesaika. Todėl santuoka suvokiama kaip sąlyginė, išyranti pasibaigus meilei (jausmams). Galiausiai, Santuokos sakramento apeigos suvokiamos kaip gražus priedas - papildas, padedantis iškilmingiau švęsti santuokos sudarymą, o ne kaip matomas nematomos malonės ženklas. Tokia praktinė laikysena atliepia ir globalias šiuolaikinės kultūros tendencijas.
Būtent šiame kultūros kontekste įdomu pažvelgti, kuo pasižymi B. Krivicko literatūrinė refleksija kūno teologijos klausimais. Sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ savitai transformuoja Adomo įvaizdį ir pasakoja apie vyrą, atsiribojantį nuo Dievo, bet nerandantį ramybės ir ieškantį mylimosios, kurios suradimas ilgainiui grąžina jį ir į vienybę su Dievu. Lietuviškos literatūros kontekste tai labai savitas naratyvas, paremtas kūno teologijos plėtojama mintimi, kad mūsų žmogiškos meilės kilnumas yra ne tik analogija apmąstyti santykį su Dievu ir Švč. Trejybe.
Taip pat skaitykite: Stoicizmas ir harmonija Sarbievijaus poezijoje
Meilė kaip draugystė ir auka
Sonetų ciklas prasideda epigrafu „Tragiškųjų dienų ištikimajam draugui“, kuris atveria meilės kaip draugystės leitmotyvą, kontrastuojantį su meilės kaip jausmo samprata. Šis epigrafas tarytum užduoda toną kitiems tekstams ir veda gilyn į meilės kaip visapusiškos sąjungos supratimą. Autorius tarsi leidžia suprasti, kad tikra meilė, kurios ieško kiekvienas vyras (ir kiekviena moteris), yra daug daugiau nei jausmai, ji apima ir požiūrių bei planų bendrystę. Čia galima įžvelgti ir kitą originalų B. Krivicko poetinės vaizduotės elementą - būtent meilės ir kančios, meilės ir aukos ryšį. Šis vėliau ir sonetuose besikartojantis leitmotyvas pranoksta vien kario ir karo metų patirtį, kurių kontekste parašyti poeto eilėraščiai.
Meilės kaip visapusiškos sąjungos samprata plėtojama ir pačiuose sonetuose. Iškalbinga, kad sonetuose mylimasis kreipiasi į savo būsimą mylimąją, kurios ieško, kaip į švelnią sesę, o ši irgi kalba apie išsiilgtą mylimąjį kaip apie mielą brolį. Šie kreipiniai ne tik susiję su santuokinių pasižadėjime bylojama tarpusavio pagarba, kuriai būdinga gerbti vienas kito kilnumą laikantis sutuoktinių skaistumo ir tarpusavio ištikimybės. Atsižvelgiant į bendrąjį B. Krivicko kūrybos kontekstą darosi akivaizdu, kad sesės ir brolio ryšys labiau siejasi ne su tautosakos tradicija, o su krikščioniška savivoka.
Dievo šviesa mylimosios akyse
Atsižvelgiant į kitų sonetų kontekstą, ši šviesa nėra vien ekstatinė gamtos ar mylimosios grožio patirtis. Pasitelkdamas šviesos įvaizdį, poetas kalba ir apie Dievą, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6, 16). Netikėtas paskutinės strofos posūkis: iki tol kalbėjęs apie daugiau išorinius dalykus - saulės atspindžius rasotoje žolėje, mylimosios veide ir plaukuose, plazdančią dangiškos spalvos suknelę - eilėraščio veikėjas susitelkia į jos akis, kurios atspindi tikrąją, vidinę (sielos) šviesą. Iš kitų eilėraščių konteksto galima daryti išvadą, kad mylimosios patrauklumą būtent ir lemia jos ryšys su Dievu, iš kurio ir kyla ši vidinė, visa smelkianti šviesa, traukianti mylimąjį. Taigi dviejų žmonių tarpusavio potraukis pranoksta vien jų meilę ir ima byloti apie mūsų kūnuose įrašytą pašaukimą į bendrystę su Dievu per save dovanojančią meilę. Aukščiausio laipsnio būdvardis - šviesiausia iš visų - pasitelkiamas ne tik kaip gražus komplimentas mylimajai.
Kituose savo sonetuose („Meilė kaip dūmelis išsisklaido“), poetas taip pat plėtoja mintį, kad, norint, jog meilės židinio liepsna neišblėstų, reikia remtis ne vien dviejų žmonių tarpusavio jausmais - tam būtina „trokšti Dievo ir tiesos“, ilgėtis „vaiko juoko tyro“. Meilė toli gražu neapribojama dviejų žmonių tarpusavio ryšiu, nes tas ryšys ilgainiui gali uždusinti santykių gyvybę - tikra meilė skleidžiasi per bendrą maldą ir per atvirumą naujai gyvybei.
Likimas, heroizmas ir pasipriešinimas
Likimas - neišvengiamų įvykių eiga, kurią lemia supanti aplinka, istorinės aplinkybės. XX a. viduryje visuomenė atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Henris Vileris Šo yra sakęs: „Panašiai kaip titnagas slepia nežinomą kibirkštį, skeliamą tik plieno smūgiais, taip ir lobiai, esantys mumyse, atsiveria tik ištikus negandoms“. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Pokario situacija Lietuvoje tapo heroizmo išbandymu, kurį atlaikė mažuma. Ginkluoto pasipriešinimo dalyvių biografijos, prisiminimai ir kūryba leidžia įsigilinti į herojaus psichologiją, motyvaciją darbais, o ne žodžiais aukotis vardan tautos, valstybės, tiesos ir gėrio idealų.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
1952 m. pogrindiniame partizanų leidinyje B. Krivickas iš egzistencialistinių pozicijų svarstė klausimą apie rezistencijos tikslingumą. Svarstė tuo metu, kai greitos paramos iš Vakarų jau nebesitikėta, kai buvo tapę akivaizdu, jog laimėti neįmanoma, belikęs vienintelis kelias - mirtis. Ir vis tiek tvirtai tikima, kad pats maišto faktas savaime yra pergalė.
B. Krivickas retoriškai klausė: „Ar žvelgiant iš šiandienos perspektyvos savanoriškos tūkstančių Lietuvos piliečių žūtys turėjo prasmę? Labai galimas dalykas, kad nesipriešinimas pavergėjui mūsų tautai būtų buvęs mažiau nuostolingas negu pasipriešinimas. Bet ar tauta galėjo nesipriešinti ir kodėl ji priešinos? Greičiausiai todėl, kad jai pasirodė per daug žema ir negarbinga nusilenkti paniekai, barbarybei, tapti bjauriausių dvasios išsigimėlių mindžiojama verge. Vadinasi, tauta pakilo į kovą gindama savo žmogiškąjį vertingumą, gindama tai, kas visiems laisviesiems ir doriesiems žmonėms yra brangu. Tuo ji pasirodė kaip kilnus ir vertingas žmonijos ir tautų bendruomenės narys.“
Kūrybinis kelias ir asmenybės bruožai
Baigęs Biržų gimnaziją, 1938-43 m. Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete studijavo lietuvių literatūrą. Jis buvo V. Mykolaičio-Putino globojamos Šatrijos draugijos ir B. Sruogos vadovaujamo Teatro seminaro dalyvis. Redagavo žurnalą „Ateitis“ (1938-39) ir laikraštį „Studentų dienos“ (1939-40), dirbo žurnalo „Kūryba“ redakcijoje (1944). Nuo 1944 rudens mokytojavo Biržų gimnazijoje. Bendradarbiavo žurnale „Naujoji Romuva“, laikraštyje „Darbininkas“, „XX amžius“. Kritikos straipsniuose laikėsi griežtų estetinių kriterijų.
1945 vasarį tapo partizanu. 1951-52 m. priklausė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Rytų Lietuvos srities štabui, buvo srities Visuomeninės dalies viršininkas, redagavo partizanų spaudą („Aukštaičių kova“, „Laisvės kova“). Mokydamasis gimnazijoje parašė feljetonų, studijuodamas reiškėsi kaip kritikas, novelistas ir dramaturgas (pjesės „Pušis ant kalno“, parašyta 1940, neišliko, „Pasaka apie karalaitę“ 1944). Novelėms būdinga stiprūs psichologiniai charakteriai, filosofinė potekstė, kai kurios turi eilėraščio proza bruožų. Būdamas partizanu kūrė eilėraščius, sonetus, satyras, vertė, rašė publicistiką.
B. Krivicko poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip įveikiantis savo žmogiškąsias silpnybes kūrėjas, per kančias išdidžiai eidamas į mirtį randa Dievą ir meilę. Siekis tramdyti jausmus lėmė griežtų formų pasirinkimą. B. Krivickas vienas pirmųjų išvertė apie 80 J. W. Goethe’s eilėraščių (1948-49). Poezija (rinkiniai „Už didžią tiesą“, „Po Stalino saule“ ir kiti) plito nuorašais, spausdinta partizanų leidiniuose.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Išvados
Šiais keliais pavyzdžiais norėta parodyti, kaip B. Krivicko meilės lyrika įkvepia permąstyti ir iš naujo atrasti pašaukimą tikrai meilei, neatsiejamai nuo vienybės su Dievu. Juk santuokos pažadas - tai ne tik vieno asmens pažadas kitam. Tai kartu ir Dievo pažadas abiem sutuoktiniams, per ištikimybę išbandymuose vedantis į amžiną džiaugsmą.
Broniaus Krivicko kūryba yra svarbi ne tik kaip istorinis ir literatūrinis fenomenas, bet ir kaip įkvėpimas ieškoti gilesnės prasmės meilėje, tikėjime ir pasipriešinime neteisybei. Jo poezija, atspindinti asmenybės laikyseną tragiškų istorinių įvykių fone, tebėra aktuali ir šiandien, kviečianti apmąstyti žmogaus vertybes, idealus ir pasirinkimus.
tags: #stojiska #asmenybes #laikysena #broniaus #krivicko #eilerasciuose