Įvadas
Frazė „Valstybė - tai aš“, priskiriama Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV, atspindi absoliutinės monarchijos esmę. Tačiau valstybės samprata yra daugialypė ir kinta priklausomai nuo istorinio konteksto bei politinės santvarkos. Šiame straipsnyje nagrinėsime valstybės prasmę, jos simbolius, piliečių vaidmenį ir atsakomybę.
Istorinis Kontekstas: Absoliutizmas Prancūzijoje
XVIII a. Prancūzija prieš Didžiąją revoliuciją išgyveno absoliutizmo krizę. Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 25 mln. žmonių, iš kurių 85% sudarė kaimo gyventojai. Karalius turėjo neribotą valdžią ir valdė padedant ministrams. Luomų atstovų susirinkimas - Generaliniai luomai - nebuvo susirinkę nuo 1614 m.
Liudvikas XIV, siekdamas pabrėžti savo absoliučią valdžią, kartą pasakė: "Valstybė - tai aš". Tačiau XVIII a. pr. atėjus į valdžią Liudvikui XV, valstybės reikalams buvo skiriama mažiausiai dėmesio. Liudviko XV valdymą geriausiai apibūdina jo ištartas posakis: "Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas". Karalius laiką leido medžiodamas, iškylaudamas ir puotaudamas su favoritėmis. Garsiausia iš jų - markizė de Pompadūr - kurį laiką faktiškai valdė Prancūziją.
Po Liudviko XV mirties 1774 m. Prancūzijos karaliumi tapo jo anūkas Liudvikas XVI. Kitaip nei jo pirmtakai, naujasis karalius nesižavėjo lengvabūdišku gyvenimu. Didelę įtaką karaliui darė jo žmona - Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I duktė Marija Antuanetė.
Prancūzijos visuomenę sudarė trys luomai: dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas. Pirmojo ir antrojo luomo atstovai buvo privilegijuoti ir atleisti nuo visų mokesčių. Tik dvasininkija ir bajorija galėjo užimti aukštas pareigas valstybėje ir dalyvauti jos valdyme. Trečiajam luomui priklausė visi Prancūzijos gyventojai nuo valstiečio iki stambaus bankininko ir manufaktūrų savininko. Kitaip nei pirmieji du luomai, trečiasis turėjo mokėti mokesčius. Iškilusi buržuazija siekė verslo laisvės ir galimybės dalyvauti valstybės valdyme.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
XVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę. Liudviko XVI valdymo pradžioje generalinis finansų kontrolierius A. Tiurgo parengė plačią reformų programą, kuri turėjo pagerinti ūkio būklę ir sustiprinti finansinę valstybės padėtį. A. Tiurgo tarp provincijų įvedė laisvą prekybą grūdais, panaikino viduramžiškas cechų privilegijas, sumažino valstybėje gerai apmokamų pareigybių skaičių, palengvino valstiečių prievoles. A. Tiurgo pradėtos reformos sukėlė dvasininkijos ir bajorijos pasipriešinimą. Išsigandusi reformos pasekmių, valdančioji viršūnė privertė karalių pašalinti A. Tiurgo iš užimamų pareigų.
Revoliucijos išvakarėse ypač sunki padėtis susidarė dėl menko derliaus. Šalyje trūko grūdų, pakilo duonos kainos. Tokioje situacijoje tapo nebeįmanoma iš valstiečių išspausti didesnių mokesčių, o bankininkai nebedavė karaliui naujų paskolų. 1788 m. rugpjūčio mėn. 1789 m. pavasarį vyko rinkimai į Generalinius luomus.
Valstybė ir Suverenitetas: Tautos Valdžia
Liudvikas XIV buvo absoliutinis monarchas, t. y. suverenas, kitaip tariant, aukščiausioji valdžia. Kita vertus, turbūt garsiausias vienasmenio absoliutizmo ir monarchijos šalininkų kritikas, žinomas kaip žmogus, kuris labai akivaizdžiai išsakė ir įgalino demokratinio visuomenės valdymo principus, filosofas ir kompozitorius Žanas Žakas Ruso (J.-J. Rousseau) sako, kad esminė suvereno savybė yra nedalumas, t. y. suverenas nesidalija valdžia, dar kitaip tariant, net ir demokratinio visuomenės valdymo situacijoje tokia suvereno nedalumo idėja iškyla aukščiau vieno iš svarbiausių demokratinio valdymo su jam būdinga atsvarų sistema mechanizmo principų - „valdžių padalijimo“. Būtent šis paradoksas kadaise pastūmėjo šių eilučių autorių tvirtinti, kad valdžia nėra valstybės dalis. Šiandien nėra jokių abejonių, kad tokiu nedaliosios aukščiausiosios valdžios subjektu, t. y. suverenu demokratinėse respublikose yra Tauta. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tokia lietuvių tautos kaip suvereno samprata yra įtvirtinta nuo pat pradžių, t. y.
Valstybės Simboliai ir Jų Reikšmė
Liepos 6-oji, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo diena, dar yra vadinama Valstybės diena. Įdomu, kad toks svarbus vieno žmogaus gyvenimo įvykis - Mindaugo karūnavimas - tampa mums Valstybės simboliu. Tai primena svarbią tiesą - valstybė yra išskirtinai žmogiškosios tikrovės dalis; valstybė prasideda nuo žmogaus ir be žmogaus ji neegzistuoja. Valstybės simboliai, tokie kaip vėliava, himnas ir herbas, įkūnija tautos istoriją, vertybes ir idealus. Jie stiprina nacionalinį identitetą ir vienybę.
5B klasės mokiniai spalio 6 d. dalyvavo nuotoliniame susitikime su skulptoriumi, fiziku, poetu Juliumi Žėku, kuris kalbėjo apie tai, kas yra valstybė, kas yra jos kūrėjai, vadovai ar valdovai. Buvo aptarta, kas tai yra valstybės simboliai, kuo jie svarbūs. Ypatingas dėmesys skirtas spalvoms, lygintos Lietuvos simbolių ir gamtoje esančios spalvinės gamos, pristatyta autoriaus sukurta „Tautiškos giesmės“ instaliacija. Ši instaliacija - tai valstybės himnas, išaustas ant audinio. Tačiau jame nėra žodžių. Yra spalvos, kurios atspindi garso intensyvumą: raudona spalva - silpniausius, mėlyna - stipriausius garsus. Susitikimo metu mokiniai atsakinėjo į pateiktus klausimus, spėliojo, kas slepiasi po tokiomis šifruotėmis kaip S1, V16 ir kitomis, kodėl šviesoforo spalvos yra raudona, geltona, žalia, o Lietuvos vėliava - geltona, žalia ir raudona.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Piliečio Pareigos ir Atsakomybė
Kartais gali atrodyti, kad čia yra mūsų, paprastų žmonių, gyvenimas, o čia - valstybės gyvenimas; arba čia kasdienybė, o čia - politika. Tačiau labai svarbu savęs paklausti: ar ten, kur man patikėta valdžia - kaip tėvui ar motinai savo vaikams, kaip darbdaviui savo pavaldiniams, mokytojui mokiniams ir pan., - ar visur aš siekiu tarnauti tiesai, ar nesijaučiu teisus tik todėl, kad vadovauju, ar suklydęs pripažįstu klaidą? Tačiau taip pat svarbu ir tai, ar mes, norėdami teisingos valstybės, matome tai kaip savo pareigą, o ne „jų“, „valdančiųjų“, darbą. Ar man rūpi, kokie sprendimai priimami mano valstybėje? Ar valstybė man reikalinga tik dėl asmeninės gerovės? Ar rūpi, kad būtų užtikrintos ne tik mano teisės, bet pirmiausia - silpniausiųjų, tų, kurių balsas negirdimas - įsčiose esančiųjų, vaikų, našlaičių, senelių, skurstančiųjų teisės? Ar esu pasiryžęs pasipriešinti neteisingiems sprendimams, sumokėti, kaip Tomas Moras, asmeninę kainą už tiesą? Ar domiuosi, kaip dėl svarbių įstatymų Seime balsuoja Seimo nariai?
Istorijos Klastotės ir Tiesa
Istorija, kaip žinome, gali būti interpretuojama ir net klastojama. Plutarchas pasakoja, kaip kartą į Atėnus iš Sicilijos atvykęs žmogus pranešė, kad atėniečiai pralaimėję. Miestas apie tai dar nieko nežinojo. Už melagingų gandų skleidimą buvo nutarta barzdaskutį kankinti ant rato. Vėliau atvyko šauklys. Jis patvirtino žinią apie pralaimėjimą. Barzdaskutys sakė tiesą.Priešingai, pagal Plutarcho pasakojimą, pasielgęs žmogus, vardu Stratoklis. Sužinojęs, kad atėniečių laivynas sunaikintas, jis ne tik pralaimėjimą nuslėpė, bet dargi paskelbė, kad laimėta pergalė jūroje. Kai jau tapo nebeįmanoma slėpti pralaimėjimo ir melas išaiškėjo, atėniečiai pareikalavo apgaviką nubausti mirtimi.
Jau XVI a. Erazmas Roterdamietis krimtosi, kad nėra nė vieno „Bažnyčios tėvų“ teksto, kurį be abejonių būtų galima laikyti tikru. Jam pritarė mokytas jėzuitas Dž. Arduinas, kuris, skrupulingai tyrinėdamas daugelį senovinių tekstų, priėjo liūdniausias išvadas. Jis įrodinėjo, kad tikri tėra Homeras, Herodotas, Plinijus ir Ciceronas, taip pat kai kurie Horacijaus ir Virgilijaus kūriniai.
Daugelis didžiųjų žmonių nė nesapnavo, kokių lakių išsireiškimų ir aforizmų prirašys jiems dėkingi palikuonys. Generolas Kambronas iš tiesų dalyvavo Vaterlo kautynėse. Tačiau, priešingai gražiajai frazei, jis bevelijo pasiduoti, negu mirti. Tą kelią pasirinko ir gvardija. Generolas Kambronas niekad tų gražių žodžių nesakė.
1869 m. spalį visi JAV laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pranešė, kad netoli Kardito miestelio (Niujorko valstija) rastas didžiulis suakmenėjęs žmogus. Vienas tyrinėtojas nustatė, kad tai didžiulė finikiečių dievo Valo statula. Jis net ant jos aptiko kažkokį finikietišką užrašą ir be didelio vargo jį perskaitė.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Valstybė ir Moralė
Evangelijoje regime, kaip Jėzus suteikia valdžią dvylikai apaštalų netyrosioms dvasioms išvarinėti, ligoms bei negalėms gydyti ir skelbti, jog prisiartino dangaus karalystė (plg. Mt 10, 1-7). Kiek toliau šiame Evangelijos skyriuje Jėzus perspėja išsiunčiamus apaštalus, kad šie bus persekiojami taip, kaip ir Jis buvo persekiojamas. Tačiau priduria: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Kalėjime įkalinto Tomo Moro žmona su ašaromis prašė pagailėti šeimos ir nusileisti karaliui. Tomas ją paklausė: „Kaip manai, kiek aš dar galėčiau gyventi?“ Žmona atsakė, kad bent 20 metų.Šiandien, Valstybės dienos proga, gražiausią linkėjimą girdime Dievo žodyje: „Sėkite sau teisingumą, tai pjausite meilę“ (Oz 10, 12). Iš tiesų šiandien graži proga švęsti ir būti dėkingiems už savo valstybę. Tačiau kartu reikia prisiminti, jog ši žemiškoji valstybė turi būti dangiškosios atspindys. Tai kiekvieno piliečio pareiga ir pašaukimas - matyti politiką kaip artimo meilės formą, nenusišalinti nuo valstybės reikalų, bet siekti, kad kiekviena valdžia tarnautų tiesai ir teisingumui.
tags: #storine #asmenybe #kuriai #priskiriama #fraze #valstybe