Agresija - tai sudėtingas ir įvairialypis reiškinys, kuris pasireiškia tiek žmonių, tiek gyvūnų elgesyje. Šiame straipsnyje išnagrinėsime agresijos sąvoką, jos apibrėžimus, formas, priežastis ir įtaką elgesiui. Aptarsime agresijos apraiškas tarp vaikų, paauglių ir suaugusiųjų, taip pat agresijos genetinį pagrindą ir socialinius veiksnius, kurie ją skatina.
Agresijos samprata ir apibrėžimai
Agresija - įvairialypė sąvoka, kurią galima apibrėžti įvairiais aspektais. Siauresne prasme tai yra ketinimas pakenkti arba veiksmas, kuriuo siekiama padidinti santykinį socialinį dominavimą, nors iš esmės gali būti apibrėžta ir kaip elgesys, kitam sukeliantis skausmą ir žalą. Tarptautinių žodžių žodyne nurodoma, kad žodis „agresija“ reiškia „užpuolimas“. Psichologijos žodyne agresija įvardijama kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių atžvilgiu“. Enciklopediniame edukologijos žodyne dominuoja mintis, kad agresija - tai atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais, jaučiant nepasitenkinimą savimi.
B. Kairienė, analizuodama E. Kwast & S. Laws darbus, apibrėžia agresiją kaip „įgimtą emociją, kuri pirmiausia pasireiškia ginant ar realizuojant individo interesus“. Viens individuo agresija yra puolamojo pobūdžio (atimti ką nors, įrodyti savo jėgą ir pranašumą, pažeminti ir nuskriausti, priversti paklusti ir tarnauti), o kits dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė (reaktyvi). Anot V. Legkausko, agresija yra siekimas pakenkti kitam žmogui. Toks siekimas gali pasireikšti aktyviais veiksmais arba neveiklumu.
Svarbu paminėti, kad agresija ne visada yra negatyvus reiškinys. Socialiai priimtinomis formomis reiškiama agresija kartais gali padėti spręsti konfliktines situacijas, įveikti kliūtis, kurios trukdo pasiekti tikslą.
Agresijos rūšys
Yra išskiriamos įvairios agresijos rūšys, atsižvelgiant į skirtingus kriterijus:
Taip pat skaitykite: Tarpusavio supratimas
Pagal kryptingumą:
- Heteroagresija - nukreipta į aplinkinius (nenorminė leksika, grasinimai, įžeidinėjimai, smūgiavimas, mušimas, žmogžudystė).
- Autoagresija - nukreipta į save (savęs naikinimas iki savižudybės, save naikinantis elgesys, psichosomatinės ligos).
Pagal formą: fizinė, verbalinė, netiesioginė.
Pagal tikslingumą:
- Instrumentinė - kaip priemonė rezultatui pasiekti (sportininko atkaklumas treniruotėse, vaiko verksmas, kad būtų pamaitintas, kad norimas žaislas būtų nupirktas).
- Tikslinga - tai iš anksto suplanuotas veiksmas, kuriuo padaroma žala objektui (vaikas sumuša klasioką, nes šis jį įžeidė).
Pagal intensyvumą: įžeidinėjimas, grasinimas susidoroti, fizinės jėgos panaudojimas.
Pagal pasireiškimo formą:
Taip pat skaitykite: Teisės psichologijos apibrėžimas
- Verbalinė - reiškiama žodžiais (grasinimai, įžeidimai, kurie rodo neigiamas emocijas ir galimybę padaryti moralinę ar materialinę žalą).
- Ekspresinė - reiškiama neverbalinėmis priemonėmis (gestai, mimika, balso intonacija).
- Fizinė - tai jėgos vartojimas.
Analizuojant agresijos ir smurto reiškinius, R. E. Karmaza ir kt. išskiria:
- Fizinį smurtą - veiksmai, kai naudojama fizinė jėga, sukelianti fizinį skausmą, žalą ar sužalojimą.
- Seksualinį smurtą - priklausomos raidos požiūriu vaiks įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nėra pakankamai subrendę ir kuria tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius.
- Psichologinį smurtą - nuolatinis žeminimas, bauginimas, grasinimai, kontroliavimas, kuris sukelia emocinę žalą.
Svarbu pažymėti, kad smurtas yra didžiausias agresijos pasireiškimo laipsnis. Fizinis smurtas gali sukelti sunkius aukos sužalojimus arba net mirtį. Psichinis smurtas gali ilgam sutrikdyti aukos psichinę pusiausvyrą ir sukelti įvairius psichinės sveikatos sutrikimus. Tačiau ne visas agresijos formas galima priskirti smurtui.
Pasyvi agresija
Darbe ar kitame kolektyve, pažįstamų būrelyje kartais pasitaiko žmonių, kurių elgesys atrodo neracionalus ir dažniausiai būna pavadinamas „piktybišku“. Psichologijoje tai vadinama pasyvia agresija. Kai kuriems žmonėms yra labai sunku išreikšti savo ketinimus, susirūpinimą ar emocijas tiesiogiai bei socialiai priimtinu būdu, dėl to jie imasi tarsi nesąmoningos manipuliacijos, o ne tiesiogiai sprendžia kylančias problemas. Tačiau pasyviai agresyvus elgesys gali būti itin erzinantis aplinkinius bei atnešti nemažai žalos, ypač darbinėje veikloje. Tuomet, išvenkite įtraukimo į pasyviai agresyvų žaidimą. Nesivarginkite bandydami išnagrinėti tokį elgesį iki smulkmenų. Visada išlikite ramus.
Agresijos priežastys ir faktoriai
Agresiją lemia įvairūs biologiniai, psichologiniai ir socialiniai faktoriai.
Biologiniai veiksniai
Agresyvų elgesį kontroliuoja daugybė grandinių, vykstančių smegenyse. Dažniausiai tyrimai daug dėmesio skiria neurotransmiteriams (jie perneša nervinius impulsus tarp nervinių ląstelių). Serotonino deficito teorija teigia, jog serotonino trūkumas sukelia impulsyvumą ir agresiją. Maži serotonino perdavimo lygiai paaiškina agresijos potenciją, impulsyvumą, ir gali lemti kitų neurocheminių sistemų sąveiką. Vazopresinas ir oksitocinas taip pat prisideda prie agresijos reguliavimo. Vazopresinas itin susijęs su patinų socialiu elgesiu, kuriam priklauso ir agresija, o oksitocinas gali reguliuoti santykius su palikuonimis ir dalyvauti apsauginėje agresijoje. Su vyriška lytimi ir kūno sudėjimu labai susijęs steroidinis hormonas testosteronas. Lytiniai hormonai agresiją reguliuoja veisimosi metu, tačiau nelytiniai hormonai tai atlieka kitais laikotarpiais. Dihidroepiandrosteronas DHEA yra labiausiai paplitęs androgeninis hormonas. Antinksčių žievės gaminami steroidiniai hormonai gliukokortikoidai taip pat svarbūs agresijos reguliavime. Kortikosterono injekcijos suaugusioms žiurkėms sukelia agresyvų elgesį, gaunant šio hormono nuolat jos tampa neįprastai agresyvios.
Taip pat skaitykite: Justickio psichologijos vadovėlis
Genetiniai veiksniai
Žinome, kad gyvūnų elgesys būna paveldėtas (genai) ir išugdytas (išmoktas). Genai lemia apie 20 - 30 proc. šuns elgesio. Genetika vaidina tam tikrą vaidmenį tokiuose dalykuose kaip “veislės elgesys”, tačiau net ir konkrečios veislės individai gali skirtis. Asmenys, dirbantys su elgesio problemų turinčiais šunimis, teigia, kad tik mažiau kaip 2 proc. jų yra pavojingi iš prigimties ir tai visai nesusiję su veisle. Praeityje genetinių veiksnių, darančių įtaką agresijos pasireiškimui, ieškota chromosomų sutrikimuose. Dabar agresija tiriama trimis pagrindiniais eksperimentiniais būdais, kurie gali padėti suprasti, kiek elgesiui svarbi genetika. Paveldimumo tyrimai daugiausia dėmesio kreipia į tai, ar tam tikras bruožas (agresija) yra paveldimas ir kaip palikuonys jį paveldi iš tėvų. Mechanizmo eksperimentų metu siekia nustatyti biologinius mechanizmus, kurie gali sukelti tam tikrų genų įtaką tokiam elgesiui kaip agresija. Agresiją sukeliančių genų medžioklė - sunkus ir sudėtingas reikalas. Galima pasirinkti pvz., serotoniną, ir bandyti nustatyti genetinius skirtumus tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Teigti, kad egzistuoja kokia nors itin agresyvi šunų veislė, įrodyti sunku - ar net neįmanoma. Nėra tokio dalyko kaip “vidutinis genas”. Veislė (lyginant su šeimininko įtaka) turi labai mažai ką bendro su agresyviu suaugusio šuns elgesiu. Tai rodo Kordobos universitete atliktas tyrimas, apimantis ir tradiciškai agresyviomis iš prigimties laikomas veisles. Vienas iš pirmų elgesio genetikos tyrimų galėtų būti prieš 30 metų atliktas Dmitrijaus Beliajevo ir Liudmilos Trut eksperimentas su lapėmis. Veisimui jie atrinkdavo ramias lapes. 2006 metais buvo atliktas auksaspalvių retriverių serotogeninių genų ryšio su agresyviu elgesiu vertinimas. Pagal veislės standartą retriveriai - draugiški žmonėms, tačiau atsirado pranešimų apie ypač agresyviai besielgiančius veislės atstovus. Tyrimas pradėtas todėl, kad nuspręsta, jog kai kuriems retriveriams būdingas agresyvus elgesys, kuris gali būti paveldimas. Teorija buvo tokia, kad viename iš auksaspalvių retriverių genų, reguliuojančių signalų perdavimą smegenyse, įvyko mutacija. Jei šunys paveldi šią mutaciją, jie linkę būti agresyvūs. Pasirinkti keturi genai, koduojantys serotonino receptorius, serotonino pernašą ir galintys būti svarbūs agresijos atsiradime. Genetikai iš San Francisko dirba su šunų elgsenos genetikos projektu. Bandoma išsiaiškinti, ar paveldimumas lemia su nerimu susijusį elgesį. Tikimasi nustatyti genetinius žymenis, galinčius lemti šunų su tam tikromis elgesio savybės atsiradimą. Remiamasi prielaida, kad labai agresyvūs šunys kenčia nuo nerimo. Tyrėjų teigimu, šis agresijos tipas pastebimas tarp visų šunų veislių atstovų, o nustačius genetinius tokio polinkio žymenis, galima būtų spręsti pačią problemą - skirti specialų mokymą, tinkamai auginti šuniukus, iš veisimo šalinti pernelyg agresyvius individus. Mokslininkai iš Broad instituto Harvarde ir Masačiusetso Technologijos Universiteto, kur palyginti neseniai atskleistas šunų genomas, tikisi atskleisti genetines kompulsinio šunų elgesio priežastis. aiškinasi, kaip tiriamų „probleminių“ šunų DNR skiriasi nuo „standartinių“. Ieškodami kompulsinio sutrikimo genų tyrėjai lygino fanatiškai laižančio savo šonus ir įprastai besielgiančio dobermanų, normalaus ir savo uodegą besigainiojančio bulterjerų DNR. Kalbant apie anglų springerpanielius, Kornvelio universiteto veterinarės ir gyvūnų elgesio specialistės Katherine Houpt teigimu, nors veisėjai ir augintojai gal ir nenorėtų to girdėti, didelė dalis šios veislės šunų yra kandę žmonėms (2005 m. Reisner su kolegomis tyrė šiuos šunimis, tyrimo duomenimis, 65 proc. jų kando pažįstamiems asmenims). Ji drauge su kitais mokslininkais tikisi atskleisti šios agresijos priežastis. Tiriant agresyvesnius šunis laboratorijoje aptikta, kad jiems būdingi žemesni neurmediatorių serotonino ir dopamino lygiai. Anglų kokerspanieliai turi agresijos sindromą, panašų į anglų springerpanielių. Anglų kokerspanielių augintojai ir veisėjai pastebėjo, kad, nors dauguma veislės atstovų pasižymi geru elgesiu, kai kurie atskiri individai gali elgtis urgzti ir kandžiotis. Pastebėta, kad agresija labiau susijusi su kai kuriomis linijomis, kas gali rodyti jos genetinę kilmę. Ankstesni tyrimai pranešė, kad dažniau agresyviai elgiasi vienspalviai (ypač rudi) anglų kokerspanieliai, tačiau gali būti ir taip, kad vienspalviams šunims skiriant daugiau dėmesio, jų savininkai aktyviau kreipiasi į veterinarus bei elgesio specialistus. Kornelio universitete tirtas ryšys tarp šunų smegenų skysčio monoamino metabolitų ir agresijos. Švedijos Žemės ūkio universitete bandyta nustatyti genetinius parametrus, susijusius su šunų elgesio bandymų rezultatais. Testuoti 1813 Labradoro retriveriai ir 2757 vokiečių aviganiai. Kanzaso universitete selektyviai išveistos 5 pointerių kartos - nervingi ir „normalūs“. Hart ir Miller 1985 m. apklausė 48 veterinarus bei 48 paklusnumo teisėjus apie 56 šunų veislių savybes. Tam tikros charakteristikos atitinkamoms veislėms buvo labai būdingos, pvz., biglius sunku dresuoti, jie prastai saugo namus, dažnai loja, linkę dominuoti prieš šeimininką, vokiečių aviganiai lengvai dresuojami, tačiau destruktyvūs ir gali dominuoti prieš savininką, auksaspalviai retriveriai žaismingi, lengvai dresuojami ir neagresyvūs šunys. Polinkis kąsti vaikams susietas ne su agresija, o su reaktyvumu. Žinoma, yra tikimybė, kad dėl nevaldomo veisimo ir veisėjų neatsakomybės pasaulį kartas nuo karto išvysta agresyvesni individai, kas, kaip žinia, pasitaiko visose veislėse. Tokiu atveju pačios veislės viduje atliekamas tyrimas, kurio metu būtų lyginami agresyvūs ir taikiai besielgiantys gyvūnai, gal padėtų išknisti kokius nors „agresijos genus“ - nors daug paprasčiau būtų tiesiog nenaudoti veisime piktai besielgiančių šunų.
Socialiniai ir aplinkos veiksniai
Edukologai ir psichologai, tyrinėdami vaikų agresijos reiškinius, dėmesį sutelkia į socialinės aplinkos poveikį. N. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - pats svarbiausias veiksnys, lemiantis agresyvaus elgesio modelio formavimąsi ikimokykliniame amžiuje. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai. Tėvai sistemingai elgiasi su vaiku agresyviai, šaukia ant jo, bara, baudžia. Atsiranda tikimybė, kad vaikas pamėgdžios tėvų elgesio modelį arba tėvų agresija vaiko atžvilgiu sukels gynybinę paties vaiko agresiją. Tėvai taiko per daug griežtas, nusižengimui neadekvačias nuobaudas. Tėvai nekreipia dėmesio į agresyvų vaikų elgesį ir ūmų pyktį,, jo nekontroliuoja. Tėvai niekada ir niekur neleidžia pasireikšti vaikų savarankiškumui, draudžia bet kokius įnorius, saviraiškos formas, ypač griežtai vertinamas susierzinimas ir pyktis. Vaikas vengia atvirų pykčio pasireiškimo formų, sistemingai slopina savo emocijas. Tėvai vaikų akivaizdoje elgiasi agresyviai su aplinkiniais. Vaiko sąmonėje bręsta įsitikinimas, kad dėl visko kalti kiti. Agresijos formavimusi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje viena mama man pasakojo savo įspūdžius apie jos dukros lankomą darželį. Tais laikais tai buvo neįprastas darželis, kuriame pusė grupės sudarė prancūzų ambasadorių vaikai, o kita likusią dalį - lietuvių vaikai. Mama pastebėjo, kad prancūzų vaikai supykę gali daužyti ir spardyti spintelę, tačiau jie žino, kad negalima mušti kito vaiko arba auklėtojos. Jų tėvams atrodo visiškai normalu, jei jų vaikas išreiškia pyktį, mušdamas negyvą daiktą arba žaidimo metu. Lietuviai, atvirkščiai, pamatę, kaip supykęs vaikas spardo spintelę, yra linkę nedelsdami jį pavadinti negeru, piktu ir t.t. Taip nuo mažens formuojasi polinkis laikyti agresiją savyje. Lietuvių požiūrį į vaiko agresiją demonstruoja dar vienas pavyzdys: dėstydama vaikų konsultavimo kursą, papasakojau studentams rusų psichoanalitikės N. L. Vasiljevos darbo su penkiamečiu berniuku atvejį. Šis berniukas išoriškai pasižymėjo itin geru elgesiu, atrodė tarsi angeliukas, tačiau jo žaidimai išsiskyrė begaliniu žiaurumu bei agresija. Psichologė stebėjo žaidimus, kuriame vienas iš veikėjų įvairiausiais būdais kankino, naikino, žudė kitus veikėjus. Kiekvieną kartą žudymo būdai buvo vis kitokie ir berniuko fantazija sugalvojant vis naujus buvo neišsenkama. Studentų reakcija į šį reiškinį buvo nevienareikšmiška. Susilaukiau daug tokių pastabų, kaip: „Ar tai normalu?“, „Ar tas vaikas normalus?“. Neretai vaiko agresyvumas padidėja gimus jaunesniam broliui ar seseriai. Vyresnysis pavyduliauja jaunėliui mamos, nes pats jaučiasi jos pamirštas ir nereikalingas. Agresyviai elgdamasis jis sulaukia mamos priekaištų ir mėgaujasi bent tokiu jos dėmesiu. Dėmesio stokos sukeltos agresijos priežastis pašalinti visiškai nesunku - tereikia tik dažniau pamaloninti vyresnįjį vaiką: pakalbinti, paglostyti, pagirti. Agresyvaus elgesio vaikai mokosi ir vieni iš kitų. Emocinio pervargimo, o kartu ir agresyvumo priežastis gali būti pernelyg ilgas ir per intensyvus bendravimas su bendraamžiais. Tėvai turėtų stebėti savo vaiko žaidimus ir bendravimą su kitais vaikais, kad galėtų laiku pastebėti, ar jų vaikas yra skriaudžiamas ir nemoka apsiginti, o galbūt pats yra linkęs pulti kitus. Vaiko agresyvumą gali padidinti nerimas dėl galimo pažeminimo, susijusio su jo išvaizda ar fiziniais trūkumais (luošumu, trumparegyste ar pan.). Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų agresijos formų, tačiau šiuo atveju agresija yra apsauginė, gynybinė. Paprastai vaikai nelinkę su tėvais kalbėtis apie panašias problemas, bet klausinėjami gali prasitarti, todėl tėvams yra labai svarbu stebėti vaiko nuotaiką, domėtis jo išgyvenimais. Tokiam vaikui galėtų padėti psichologas. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos daro didelį poveikį agresyviam vaikų elgesiui. N. Taigi vaikai kasdien stebi prievartos, agresijos, smurto scenas iš televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. Vaikų ir paauglių psichologė M. Molicka teigia, kad pasyvumas, įgytas sėdint priešais televizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas agresyvų herojų elgesį, mažasis žiūrovas jo mokosi. Išgąsdintas vaikas gali reaguoti agresijos protrūkiais, nes toks elgesys laikinai sumažina nerimą. Tokius filmus ypač nenaudinga žiūrėti hiperaktyviems vaikams, kurie dėl savo perdėto judrumo ir taip jau atrodo agresyvesni už kitus. Vaiko agresyvumas gali padidėti ir dėl pernelyg didelio informacijos srauto. Siekiant apsaugoti ikimokyklinio amžiaus vaiką nuo tokio pervargimo, reikia leisti jam žiūrėti televizorių tik maždaug 20 minučių per dieną. Vyresnis vaikas gali žiūrėti ilgiau, bet irgi tik tai, kas iš tikrųjų jam svarbu ir reikalinga. Užuot nuolatos spoksojęs į ekraną, mažylis galėtų pažaisti, pabėgioti gryname ore ar papramogauti su tėveliais. Kai kurie tėvai mano, kad vaiko agresyvumą gali sumažinti kompiuteriniai žaidimai. Iš tikrųjų šie žaidimai padeda truputį „nuleisti garą“, bet visiškai atsipalaiduoti ir nusiraminti neleidžia. Agresyviam vaikui būtų kur kas geriau žaisti vaidmenų žaidimus, aktyvius žaidimus su savo kiemo draugais, taip pat lėlėmis, mašinėlėmis. Vaikai savo emocijas išlieja žaisdami. Todėl negalima jiems trukdyti tai daryti. Kitados Vokietijoje buvo uždrausta vaikams žaisti su šautuvais, tikintis sumažinti jų agresyvumą. Bet sulaukta priešingų pasekmių - agresyvumas dar labiau padidėjo. O kai jiems vėl buvo leista „kariauti“, jis gerokai nuslūgo. Tai rodo, kad vaikams būtina žaisti panašius žaidimus ir netgi peštis tarpusavyje (pavyzdžiui, galima organizuoti muštynes pagalvėmis arba pagalvių spardymą).
Agresija ir šunys
Šunų agresija - visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys. Veislės standartas paprastai pasako, ar kokia nors agresija yra bendra veislei ir kokiu mastu toji agresija leidžiama. Galima išskirti keletą šunų agresijos tipų: gynybinė arba baimės; skausmo arba baimės būti nubaustam; savininkiška; dominavimo; teritorinė; intraseksualinė (patino patinui ar kalės kalei); grobuoniška; tėvų (palikuonių gynimas). Vienam šuniui gali būti būdingi daugiau negu vienas agresijos tipai. Prie agresijos vystymosi prisideda nerimas, baimė arba fobija, tinkamo kontakto su kitais šunimis kritinės socializacijos laikotarpiu trūkumas, ankstyvas agresijos poveikis, trauminė patirtis, teritorinis elgesys, ligos, negalavimai, veisimas, netgi mityba, ir - galų gale - genetinis polinkis. Svarbu ir šeimininko elgesys - agresyvių šunų savininkai bailesni, nedrausmingesni ir emociškai nestabilesni negu neagresyvių. Fizinės veiklos trūkumas nėra agresyvaus elgesio priežastis, nors fiziniai pratimai didina serotonino kiekį, kuris kompensuoja streso hormonų kiekį. Temperamento skirtumai tarp šunų priklauso nuo to, kokiems tikslams šie buvo sukurti. Aviganiai selektyviai veisti sutelkti dėmesį į avis ar galvijus, gebėti manipuliuoti jų elgesiu, sekti jų prižiūrėtojo komandas. Bandos ganymo elgesys kilęs iš grobuoniško elgesio, tačiau žudymo elgesys buvo selektyviai nuslopintas. Terjerai yra energingi medžiotojai, trokštantys sudoroti mažus gyvūnus - jie naudoti medžioklėje, žiurkių pjudyme ir kovoms. Skalikai linkę grobį sekti pagal uoslę. Buldogai daugybę metų naudoti jaučių pjudymui - jie turėdavo tvirtai įsikibti į jaučio snukį ir laikytis. Daugybė veislių jaučia stiprią antipatiją kitiems gyvūnams. Kunhaundas pašėls pamatęs meškėną, laika pyks ant meškos, fokshaundas nedvejodamas persekios lapę, kurtas vaikysis triušius, pitbulterjeras bus linkęs pjautis su kitais šunimis. Dar ir šiomis dienomis kai kurie medžiokliniai šunys naudojami persekioti ir pjauti kojotams bei lapėms. Net kaip šeimos šuo pagarsėjęs biglis skirtas triušių persekiojimui.
Agresijos teorijos
Agresijos atsiradimo priežastis aiškina keturios pagrindinės teorijos: instinktų, frustracijos, socialinio mokymosi ir socialinė kognityvinė.
- Instinktų teorijos kūrėjai (S. Freudas, K. Lorenzas) kėlė prielaidą, jog agresyvus elgesys yra įgimtas, todėl agresija yra neišvengiama ir nepanaikinama. Jų manymu, egzistuoja vienintelis būdas jai sušvelninti - agresiją išreikšti socialiai priimtinu būdu (pavyzdžiui, sporto varžybose).
- Frustracijos teorijos kūrėjai (J. Dollardas ir kiti) vieni pirmųjų akcentavo išorinių sąlygų įtaką agresijai reikštis. Jie pateikė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos padarinys. Agresiją galima sušvelninti šiais būdais: pašalinti frustracijos šaltinį, tada nebebus agresijos motyvo; žmogus, patyręs frustraciją, turi išreikšti bent šiek tiek agresijos, kad įvyktų savotiškas apsivalymas, arba katarsis.
- Socialinio mokymosi teorijos autoriaus A. Banduros teigimu, agresija yra specifinė elgesio forma, kurios išmokstama ir kuri naudojama taip, kaip ir kitos socialinio elgesio formos. Agresijos mokymosi svarbiausias būdas - modeliavimas arba mokymasis stebint. Ji įsitvirtina žmogaus elgesyje, kai tampa veiksminga priemone tikslams pasiekti. Anot A.Banduros, socialinio išmokimo teorijos pagrindas yra galimi specialūs psichologiniai būdai nepageidaujamam elgesiui sumažinti. Elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą, bendradarbiavimą.
- Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjai (K. A. Dodge’as ir kiti) pabrėžė, kad agresiją gali skatinti informacijos apdorojimo trūkumai: netikslus stimulų kodavimas, klaidinga jų interpretacija, agresyvių atsakomųjų reakcijų generavimas, pozityvių agresyvaus elgesio padarinių prognozavimas ir kita.
Agresija vaikystėje ir paauglystėje
Agresija vaikystėje ir paauglystėje yra dažnas reiškinys, kuris gali turėti įvairių priežasčių ir pasireiškimų. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad paprastos vaikų agresijos formos, tai yra, įžeidimas arba pastūmimas, tarp vaikų nuo trijų iki vienuolikos metų amžiaus pasireiškia daugmaž po devynis kartus per valandą. Beveik trečdalis - 29 proc. Vaikui augant, kinta ir agresijos formos. Paprasto puolimo sumažėja, padidėja „socializuotos“ agresijos formų dažnumas (pvz., įžeidimų arba konkurencijos). Taip pat buvo pastebėta, kad vyresnės nei 10 metų mergaitės dažniausiai naudoja netiesioginius agresijos būdus, skirtingai nuo berniukų, kurių agresija yra tiesioginė.
Dirbdama Vilniaus miesto Klinikinio psichoterapijos centro vaikų dienos stacionare, pastebėjau, kad psichoterapinėje grupėje visada daugiau berniukų nei mergaičių. Šeimos gyvenimą vaizduojančių žaidimų stebėjimas parodė, kad berniukų žaidimai pasižymi didesniu agresyvumu lėlių atžvilgiu negu mergaičių. Didžiausią agresiją berniukai rodo lėlei, kuri žaidime vaizduoja tėvą, mažiausią - kuri vaizduoja motiną. Mergaitėms būdingos atvirkštinės tendencijos. Taip pat buvo pastebėta, kad berniukai, kurie turi tėvą, rodo daugiau agresyvumo, nei berniukai, kurie auga be jo.
Svarbu paminėti, kad agresyvumas vaikystėje yra normalus reiškinys. Jeigu vaikui kas nors nepavyksta, jis reaguoja nepasitenkinimu. Jis yra piktas, nusivylęs ir išlieja savo apmaudą ant daiktų ar netgi kitų vaikų. Kaip vaikas reaguoja, priklauso nuo temperamento. Vieni verkia, kiti tuojau pat užsimoja.. Kartais pasitaiko, kad vaikai stumdosi, mušasi ar gnaibosi be jokios matomos priežasties. Tačiau maži vaikai gali tapti agresyvūs ir iš nuobodulio. Jie negali numatyti pykčio išsiliejimu pasekmių. Jeigu tėvai į tokius išsiliejimus per daug dėmesio kreipia, padidėja kartojimosi galimybė. Jeigu vaikas savo agresyvumu pritraukė daug dėmesio, sunku bus jam įrodyti, kodėl jis to nebeturi daryti.
#