Pyktis - viena iš pagrindinių žmogaus emocijų, kuri gali kilti dėl įvairių priežasčių. Kartais jis pasireiškia kaip natūrali reakcija į neteisybę, stresą ar nesėkmes, tačiau ilgalaikis ir nevaldomas pyktis gali sukelti rimtų psichologinių bei fizinių problemų. Todėl svarbu suprasti pyktį, jo priežastis ir išmokti jį valdyti konstruktyviai.
Pykčio prigimtis ir reikšmė
Emocijos yra natūrali žmogaus reakcija į aplink vykstančias situacijas, padedanti prisitaikyti, įvertinti grėsmės lygį ir apskritai patirti gyvenimą. Pyktis, nors dažnai suprantamas kaip nemaloni ir nepageidaujama emocija, iš tikrųjų žmonėms yra labai naudingas.
Trumpalaikis pyktis gali būti net naudingas - jis skatina adrenalino gamybą, suteikia energijos ir motyvuoja veikti. Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad pyktis gali būti ir teigiamas - jis gali motyvuoti siekti teisingumo, nustatyti asmenines ribas ir ginti savo teises. Pyktis suteikia energijos, mobilizuoja mus veikti, sustabdyti žalą ar neteisingumą. Jis sutelkia mūsų dėmesį į tai, kas gali mums pakenkti, padeda mums gintis ir saugotis, nugalėti baimę tam, kas gali sužeisti ar elgiasi neteisingai. Pyktis turi aiškią komunikacinę funkciją ir suteikia kontrolės bei įgalinimo.
A. Virketytė teigia: „Neretai žmonės nuo pat vaikystės girdi tokius pasakymus kaip „nerodyk ožių“ arba jau vėliau paauglystėje „nesiraukyk, nes atsiras raukšlių“. Visgi pyktis turi svarbią paskirtį - pasipriešinti neteisybei, pakeisti netenkinančias aplinkybes, apginti save ar kitus. Turbūt nesuskaičiuotume, kiek daug visuomenės iniciatyvų yra bent iš dalies vedamos pykčio. Kova už moterų teises, darbuotojų streikai, kuriais siekiama išsireikalauti orius atlyginimus, pasipriešinimas okupantams, dėl kurio šiandien esame laisvi, - tai tik keli galimi pavyzdžiai. Jausdami pyktį net fiziškai pajuntame energijos antplūdį ir galime imtis veiksmų, todėl be jo gyvenime sunkiai išsiverstume.“
Pykčio priežastys ir formos
Pykčio emocija kyla, kai žmogus atsiduria situacijoje, kurioje yra kliūtis ir jis negali patenkinti savo poreikių bei norų. Jaučiame, jog mūsų norai ir poreikiai nėra patenkinami, kai kiti žmonės peržengia mūsų asmenines fizines arba emocines ribas arba kai jas peržengiame patys, pavyzdžiui, negebėdami kitiems pasakyti „ne“ ir nuolat tenkindami kitų poreikius.
Taip pat skaitykite: Pykčio psichologija vaikams
Taip pat pyktį galime pajausti ir kaip antrinę emociją, po kuria slepiasi visai kiti jausmai - pavyzdžiui, įsiskaudinimas, atstūmimo jausmas, baimė, pavydas, liūdesys, gėda… Ne kiekvienas žino, kad pyktis yra antrinė emocija ir po juo gali slėptis visas mišinys kitų emocijų, tokių kaip kaltė, nuovargis, nesaugumas, baimė, gėda, nusivylimas, liūdesys, nerimas, vienišumas, beviltiškumas ir gausybė kitų. Pavyzdžiui, kai buityje tarp sutuoktinių kyla konfliktas ir vienas iš jų reikalauja kito dažniau prisidėti prie namų ruošos, galėtume įtarti, kad iniciatorius jaučiasi pavargęs, nuvertinamas, nusivylęs tokia padėtimi. Pyktis tokioje situacijoje atlieka katalizatoriaus funkciją - norima pakeisti padėtį ir parodyti partneriui problemą, tačiau tuo pačiu metu slepiamos daug labiau su pažeidžiamumu susijusios emocijos, tad pyktis tarsi apsaugo, kad atrodytume stipresni.
Pyktis dažniausiai kyla situacijose, kai kažkas su mumis elgiasi nesąžiningai, nori mums pakenkti, pažeminti, demonstruoja agresiją arba tiesiog esame situacijoje, kuri mūsų netenkina. Kartais pyktis yra tik ledkalnio viršūnė - žmogus gali jausti stiprų liūdesį, gėdą ar kaltę, tačiau savo emocijas išreiškia per pyktį, nes taip yra išmokęs, taip yra patogiau arba tiesiog bijo pajusti kitas emocijas.
R. Potteris-Efronas teigia, kad dažniausios pykčio priežastys yra šios: pernelyg didelis stresas, frustracija, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, hormonų disbalansas, šeimos ar kultūros, skatinančios pyktį, įtaka.
Pyktis dažnai kamuoja tuos, kurie kažkurioje srityje leidžia lipti jiems ant galvos. Pavyzdžiui, šeimoje nuolanki, vyro engiama moteris darbe gali būti tironiška vadovė. Arba darbe su mobingu ir nuolatiniu spaudimu susiduriantis vyras atsigriebti gali grįžęs į šeimą. Pyktį paprastai pernešame tiems, kurie yra silpnesni, negali apsiginti ar yra nuo mūsų kažkokiu būdu priklausomi.
Pykčio slopinimas ir pasyvi agresija
Kartais gali atrodyti patrauklu šią emociją slopinti dėl noro neišsišokti, turimų neigiamų įsitikinimų apie pyktį arba bijant pokyčių, kuriuos pyktis gali sukelti. Svarbu suprasti, kad pykčio valdymas nereiškia jo nejautimo. Jei žmogus liepia sau ar kitam nusiraminti, tiesiog nustoti pykti, nekelti scenų, tikėtina, kad pyktis dar labiau stiprės arba liks užspaustas, todėl neatliks savo tikslo informuoti apie neteisybę, skriaudą ar kad esama kitų jausmų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.
Taip pat skaitykite: Nervinės anoreksijos simptomai
Didžioji dalis žmonių yra linkę pyktį slopinti arba netgi visiškai neigti. Suprantama, mūsų kultūra dažnai moko, jog pykti yra negražu, negarbinga ir tai yra nuodėmė. Visgi neišreikštas, nugramzdintas pyktis vis tiek išnyra į paviršių, tik jau pasyvios agresijos forma. Tada žmonės „netyčia“ vėluoja į susirinkimus, užmiršta atskambinti, sudegina vakarienę arba labai subtiliai kitam žmogui įgelia, jį apkalbinėja arba siekia suerzinti.
Pasyvi agresija - tai tas pats pyktis, tik išreikštas netiesiogiai. Jis gali būti neįsisąmonintas (kai nesuprantame, kad pykstame, tačiau tai daro įtaką mūsų elgesiui) arba įsisąmonintas (kai tyčia slepiame pyktį po malonybinėmis formomis ir apsimetame nepykstantys). Pasyviai agresyvus žmogus dažnai nieko bloga nesako ir nedaro, tačiau su juo pabendravus norisi kurį laiką pastovėti po dušu. Jausmas lyg paslapčiomis būtum apipiltas paplavų kibiru. Su tokiu žmogumi nesmagu dirbti, dar sunkiau megzti santykius. Jam ir pačiam ne pyragai - jis gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl aplinkiniai tokie atšiaurūs. Juk kartais pasyvi agresija kyla ir kaip noras įtikti kitiems. Bijoma pykti atvirai, išsakyti savo susierzinimą, todėl jis ištransliuojamas ne tokiais akivaizdžiais būdais, o kartais tampa tiesiog asmenybės dalimi.
Pasyvi agresija ne tik neleidžia spręsti problemų, apsunkina tarpasmeninius santykius, bet ir stipriai kenkia kūnui. Priešingai nei pasyvi agresija tinkamai ir konstruktyviai išreikštas pyktis gali būti labai naudingas. Naudojantis pykčio iššaukta energija žmonės gali keisti situaciją į palankesnę, pagerinti santykius, apginti save ar savo vertybes.
Kaip valdyti pyktį?
Vis dėlto nekontroliuojamas pyktis gali pridaryti daug žalos, tad labai svarbu išmokti šią emociją konstruktyviai valdyti. Tam pagelbėti gali keli paprasti žingsniai:
- Atpažinkite pykčio ženklus: gal pastebėsite, kad, pavyzdžiui, pradeda įsitempti raumenys, smarkiau plakti širdis, kyla negatyvios mintys, per kūną nuvilnija karščio banga, jaučiatės nesuprasti… Atpažinkite pyktį. Leiskite sau pykti, nes tai yra normali ir legali emocija. Supraskite, dėl ko kilo pyktis ir ko norėtume iš šios situacijos. Tuo pačiu atpažinkite, ar tai nėra vaikiškas pyktis kylantis dėl šviečiančios saulės - dalyko, kurio negalite pakeisti.
- Įvardinkite kitam žmogui savo emocijas. Vien emocijos įvardijimas gali padėti ją šiek tiek neutralizuoti. Įsivardinkite sau: „Aš pykstu, nes …. Išreikškite pyktį. Tiesiog pasakykite tą patį sakinį „aš pykstu, nes …. Aš norėčiau, kad….“. Tai galite padaryti jums priimtinu būdu. Pvz.: „Aš jaučiuosi prastai, kai tu šaipaisi iš to ir to. Aš norėčiau, kad to nedarytum“. „Aš susierzinau, kai tu ignoravai mano prašymą. Aš norėčiau būti išgirstas“. „Man nėra priimtinas jūsų bendravimo būdas.
- Stenkitės neinterpretuoti iš anksto kito žmogaus minčių ar ketinimų - verčiau paklauskite, ką tas žmogus turėjo omenyje kažką sakydamas arba kokios priežastys paskatino jį taip pasielgti. Žinoma, kartais žmonės supyksta dėl menkniekių arba dalykų, kurių pakeisti negali. Žmonės kartais pyksta, nes lietus lyja arba saulė šviečia arba dėl to, kad kiti žmonės yra tokie, kokie yra.
- Neskubėkite reaguoti - kai esame apimti stiprios emocijos, sunkiau priimame tinkamus sprendimus, tad, jeigu pajutote, kad užvaldė stiprūs jausmai, atsitraukite trumpam iš situacijos, giliai pakvėpuokite, padarykite keletą aktyvių fizinių pratimų ir grįžkite pokalbiui tik emocijai aprimus. Pirmiausia supykę padarykite pertrauką. Žmogus vidutiniškai pyksta 27 minutes. Per tą laiką, pykčio metu išsijungia už mąstymą atsakinga priekinė smegenų skiltis, todėl pasidaro sunku mąstyti. Jeigu jau labai stipriai supykote, greičiausiai nepriimsite teisingo sprendimo. Na bent 27 minutes (tai gali būti ir kelios minutės, kiekvienam žmogui skirtingai), o vėliau po pauzės galėsite priimti daug geresnį sprendimą arba būdą, ką daryti su pykčiu.
- Mokykitės įvardinti kitam žmogui ne tik tai, kas jūsų netenkina, bet ir kaip norėtumėte, kad būtų.
- Tyrinėkite, galbūt pyktis slepia kitas, jums ne visada malonias, emocijas. Kai joms suteikiama pakankamai dėmesio, jos įvardijamos, priimamos kaip normali žmogiška patirtis, išbūti su pykčiu jau darosi lengviau. Atpažinti šias emocijas gali būti lengviau, kai, pastebėjus pirmuosius pykčio ženklus, trumpam sustojama ir paklausiama - kaip aš dabar iš tiesų jaučiuosi, kokie mano poreikiai dabar nepatenkinti?
Kad išsivaduotume iš pasyvios agresijos pinklių, visų pirma turime išmokti ir išdrįsti pykti. Juk geriau vieną kartą pasakyti žmogui, kad jis peržengė jūsų ribas, nei ištisai tyliai jį engti. Pasyvią agresiją pavertę atviru, nuoširdžiu ir teisingai išsakytu pykčiu, išsivaduosite iš jus supančio pilko debesėlio.
Taip pat skaitykite: Apie intelektą
Konstruktyvus ir destruktyvus pyktis
Ne visos pykčio reakcijos yra naudingos. K. Neff apibendrina kitų mokslininkų tyrimus ir teigia, jog galima išskirti du pykčio tipus: konstruktyvų ir destruktyvų. Esant destruktyviam pykčiui mes galime atstumti ir kaltinti asmeniškai: „kažkas yra niekšas“. Konstruktyvus pyktis, toks procesas, kurio metu žmogus stoja į savo pusę ir gina teises be priešiškumo ir agresijos. Jo metu sutelkiamas dėmesys į gynybą nuo žalos ir neteisybės. Toks pyktis nukreiptas į tai, kas blogo padaryta, siekiant suvokti sąlygas, kurios lėmė žalą, bet nėra nukreiptas atakuoti kitą žmogų.
Atjauta sau ir pyktis
Tyrimų tyrinėjančių atjautą sau ir pyktį nėra daug. Žmonės su aukštesniu atjautos lygiu,nurodo, kad yra linkę rečiau pykti, pvz., stipriai susierzinti taip, kad norėtų rėkti, bet skirtumas buvo mažas. Atjauta sau nėra nesuderinama su pykčiu. Žmonės pasižymintys aukštesniu atjautos sau lygiu, mažiau linkę ruminuoti ar būti apimti piktų minčių, prisiminimų ar keršto fantazijų. Atjautos sau praktika leidžia mums jausti pyktį be savęs teisimo ar slopinimo.
Ką daryti, jeigu sunku suvaldyti stiprų pyktį?
Kartais problema yra atvirkštinė ir koją kiša ne sulaikomas pyktis, o kitame spektro gale esantis įtūžis ir pykčio priepuoliai. Tuo dažnai skundžiasi ir pyktį slopinantys žmonės - jie pratrūksta, kai jų kantrybės taurė būna perpildyta. Tada dažnai išsilieja ilgai kauptas pyktis, net visai nesusijęs su konkrečia situacija.
- Pirmiausia supykę padarykite pertrauką. Žmogus vidutiniškai pyksta 27 minutes. Per tą laiką, pykčio metu išsijungia už mąstymą atsakinga priekinė smegenų skiltis, todėl pasidaro sunku mąstyti. Jeigu jau labai stipriai supykote, greičiausiai nepriimsite teisingo sprendimo. Na bent 27 minutes (tai gali būti ir kelios minutės, kiekvienam žmogui skirtingai), o vėliau po pauzės galėsite priimti daug geresnį sprendimą arba būdą, ką daryti su pykčiu.
- Išliekite energiją. Nesistenkite trankytis, daužytis ir rėkauti, nes taip yra tik prailginama pykčio trukmė. Pagalvokite, kokių norite pasekmių iš situacijos, kuri jūsų netenkina. Pabandykite pagalvoti, kokie veiksmai jums padės priartėti prie tos situacijos. Ar dėl to, kad aprėksite kitą žmogų, sudaužysite lėkštes ar trenksite į sieną situacija pasikeis? Ar galbūt yra kitas būdas perduoti žinutę ir patenkinti savo poreikius?
- Nurimę išbandykite tuos pačius būdus, kurie pristatyti pykčio slopinimo atvejais.
Pykčio išreiškimas ir valdymas santykiuose
Kokia bus pykčio audros baigtis priklausys nuo tavo reakcijos į atsiritančią pykčio bangą. Jeigu nenori, kad banga tave nusineštų į audros sūkurį, tai atsitrauk ir palauk kol viskas nurims. Nesusireikšmink galvodamas, kad tu sukėlei šią audrą, nors ir būsi apkaltintas, kad padarei arba pasakei kažką ne taip. Tiesiog neatitikai kito lūkesčių. Žinok, kad ir neprivalai. Tai ne tavo problema, tai pykstančio žmogaus asmeninis reikalas, tai jo santykis su pačiu savimi. Nesikišk į tai. Su atjauta ir supratimu priimk išvargusį audroje žmogų, apkabink ir pabūk tyloje.
Praėjus pykčio audrai pabandyk išsiaiškinti jos priežastį. Atviras pokalbis išsklaidys susidariusią miglą virš opios situacijos. Papasakok, kaip tu jauteisi stebėdamas pykčio audrą. Gal tau buvo baisu ir norėjosi bėgti, kad daugiau to nepatirtum, gal tau neramu dėl nukentėjusių nuo audros, arba neramu, kad pyktis darosi dažnas reiškinys ir griauna santykius. Įsivardink ką tuo metu jautei, ką jautei po to ir pasidalink. Pabandyk ir įsitikinsi kaip gydančiai veikia atvirumas.
Pasekmės ignoruojant pyktį
Ilgalaikėje perspektyvoje daug sukaupto pykčio didina riziką jam išsiveržti tarsi ugnikalniui ir apsunkina tarpasmeninius santykius - juk daugeliui norėtųsi vengti nuolat širstančio žmogaus. Pyktis taip pat gali tapti ilgalaike vidine problema - kai jam nėra vietos išorėje, neapykanta galiausiai nukreipiama į save, tai gali tapti ir vieno dažniausių psichikos sutrikimų - depresijos pagrindu. Nevaldomas pyktis pridaro bėdų, užgniaužtas - sargdina fiziškai ir psichologiškai. Jei gyventume tobulame pasaulyje, kur visi vieni kitiems linki gėrio ir neegzistuoja piktavališki veiksmai, pyktis būtų visiškai nereikalingas dalykas. Tačiau, kol mūsų pasaulis nėra tobulas, pyktis saugo mus ir gina mūsų ribas. Kaip ir visos kitos emocijos, pyktis yra normalus ir reikalingas. Tačiau jo vis tiek vengiame. Kodėl?
Išvados
Pyktis yra sudėtinga, bet neišvengiama žmogaus emocija. Svarbu suprasti jo priežastis, mokėti jį atpažinti ir konstruktyviai valdyti. Slopinamas pyktis gali sukelti pasyvią agresiją ir kitas neigiamas pasekmes, o nevaldomas pyktis gali sugriauti santykius ir pakenkti sveikatai. Todėl svarbu mokytis išreikšti pyktį tinkamai, gerbti savo ir kitų ribas, o prireikus kreiptis į specialistus pagalbos. Jei savarankiškai sunku išmokti valdyti pyktį, verta patyrinėti šią emociją kartu su savo psichologu.
tags: #straipsniai #psichologijos #tema #apie #pykti