Kiekvienas dirbantis asmuo bent kartą gyvenime patyrė stresą, susijusį su darbu. Ivleva ir Pajarskienė (2018) teigia, kad darbe patiriamas stresas yra viena didžiausių ir labiausiai keliančių susirūpinimą sveikatos problemų Europoje. Trumpalaikis nedidelis stresas yra būdingas daugeliui žmonių ir yra natūralus bei naudingas dėl organizmą mobilizuojančių savybių. Tačiau itin stiprus ar ilgai užsitęsęs stresas siejamas su neigiamu poveikiu asmens savijautai ir sveikatai.
Streso būsena išsivysto tada, kai darbuotojas, susidurdamas su psichologinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, nėra užtikrintas, ar sugebės jas valdyti bei įveikti. Žmogus pradeda jausti baimę, todėl aplinkybes suvokia kaip grėsmingas. Streso būsenos paveiktam darbuotojui neigiamos pasekmės atsiliepia savijautai, darbo motyvacijai, užduočių atlikimo rezultatams, elgesiui bei santykiams su kolegomis ar šeimos nariais. Todėl stresą valdyti būtina. Tamašauskaitė, Pilipavičienė ir Markevičė (2015) teigia, kad streso darbe valdymo priemonės turėtų būti tokios:
- Darbo užduočių atlikimo ir organizacijos vertybių sistemos gerinimas.
- Socialinių gebėjimų ir lyderystės mokymai.
- Psichosocialinės darbo aplinkos gerinimo mokymai.
- Bendravimo įgūdžių tobulinimas.
- Įvairūs streso įveikos mokymai.
- Išgyvenamo streso ir perdegimo mažinimas.
- Darbo vaidmenų aiškumo didinimas.
Stresas darbe padidina organizacijos sąnaudas: nukenčia darbo ir sprendimų kokybė, pervertinamas vykstančių pokyčių greitis, todėl nuolat skubama, atsisakoma ilgalaikių perspektyvų analizės, pasitenkinant trumpalaikiais sprendimais, nukenčia bendradarbiavimas sprendžiant organizacijoje kylančias problemas, trūksta originalių sprendimo būdų.
Moksliniuose tyrimuose (Petkevičiūtė, Saudargaitė, 2006, Alexander - Stamatios Antoniou, 2009) nustatyti vyrų ir moterų patiriamos įtampos skirtumai rodo, kad moterys jaučia didesnę nei vyrai įtampą dėl galimo atleidimo pavojaus, neaiškios karjeros perspektyvos, turimo išsilavinimo ir darbo pobūdžio neatitikimo, didelės atsakomybės, konfliktų darbe, nuolatinio varžymosi su kolegomis, paslėptos diskriminacijos ir favoritizmo, nepakankamo įvertinimo bei galimybės augti, tobulėti nebuvimo.
Stresas yra neatsiejamas įmonės vadovo profesinės veiklos komponentas. Gana dažnai pabrėžiama, kad sėkmingiausi vadovai yra vyrai, kurie dažniausiai yra ryžtingi ir turi didžiausią valdžios troškimą. Iš moterų yra laukiama, kad jos siektų nuo vyrų priklausančio vaidmens. Tai gana dažnai mažina jų pasitikėjimą savimi ir daro jas lengviau pažeidžiamas. Dažniausiai streso darbe valdymo tyrimo rezultatai sudaryti iš visų dirbančių darbuotojų, nepriklausomai nuo pareigų. Šiame straipsnyje nagrinėjamas vadovų gebėjimas valdyti darbe kylantį stresą, taip siekiant sumažinti vadovų streso darbe lygį, panaikinant stresą sukeliančius veiksnius arba sumažinant jų poveikį. Nuo to, kaip vadovai geba valdyti stresą - įveikti darbe ar asmeniniame gyvenime kylančias stresines situacijas - priklauso tiek fizinė, tiek psichologinė sveikatos būklė.
Taip pat skaitykite: Kaip Įveikti Stresą Mokykloje
Straipsnyje nagrinėjama problema - kaip skirtingų lyčių vadovams valdyti stresą darbe. Tyrimo objektas - Lietuvos organizacijų skirtingų lyčių vadovų streso valdymas. Tyrimo tikslas - išanalizavus mokslinę literatūrą apie streso darbe atsiradimo priežastis, atlikti tyrimą, kaip skiriasi Lietuvos organizacijų vadovų streso valdymas lytiškumo aspektu.
Siekiant iškelto tyrimo tikslo sprendžiami tokie uždaviniai:
- Išanalizuoti streso darbe sampratą, jo atsiradimo priežastis.
- Atlikti Lietuvos organizacijų vadovų streso darbe lytiškumo aspektu tyrimą.
- Remiantis gautais tyrimo rezultatais, pateikti streso darbe valdymo rekomendacijas vadovams.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, giluminis, iš dalies struktūrizuotas, interviu, duomenų apdorojimas.
Streso samprata
Mokslinį streso sąvokos pagrindimą pateikė klasikinės streso teorijos kūrėjas Hansas Selje, kuris stresą įvardija kaip tam tikras organizmo reakcijas, nespecifinį atsaką į bet kokį pateiktą reikalavimą. Streso metu visi stresoriai (dirgikliai) reikalauja persitvarkymo ir į juos organizmas reaguoja visu pajėgumu. Stresas mobilizuoja adaptacinius organizmo gebėjimus kilusiai kliūčiai įveikti. Akivaizdu, jog stresas - tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Net ir streso teorijos autorius H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien tik negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. Streso neįmanoma išvengti - jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Jo nuomone, stresas yra žalingas, jis sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą.
Mokslinėje literatūroje streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei arba iššūkiui, o kartais atsakui į grėsmę ar iššūkį apibūdinti. Stresą galime apibrėžti kaip bendrą procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę darbuotojų sveikatai bei saugumui darbe, jų įsitikinimams bei savikontrolei.
Taip pat skaitykite: Kaip kovoti su stresu
Streso sąvoka gana populiari šiuolaikiniame moksle, dažnai ją vartojame ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau kiekvienam stresas yra kažkas kita, kiekvienas patiriame jį skirtingai, subjektyviai. Tuo remiantis buvo padaryta išvada, kad, norint suprasti, kaip stresas veikia atliekamos veiklos efektyvumą, reikia atsižvelgti į individualius motyvacinius ir kognityvinius veiksnius, kurie įsiterpia tarp stresoriaus ir reakcijos.
R. S. Lazarus ir jo kolegos (1984 m.) stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei, ypač pabrėžia, kad įvairūs poveikiai gali nesukelti streso tol, kol pats žmogus neįvertina jo kaip stresoriaus. R. S. Lazarus, apibendrindamas streso tyrimus, siūlo išskirti keturis bendrus visoms streso sampratoms požymius:
- Išorinį ar vidinį organizmą veikiantį veiksnį: jis dar vadinamas stresoriumi.
- Įvertinimą - nustatymą, kuris organizmą veikiantis dirgiklis yra jam kenksmingas, o kuris ne.
- Įveikimo procesą - tai procesas, kurio metu organizmas deda pastangas, siekdamas susidoroti su jį veikiančiu stresiniu dirgikliu.
- Streso reakciją - tai visuma stresoriaus sukeltų organizmo fiziologinių, psichologinių ir kitų jo sistemų reakcijų į stresorių.
Kitas labai svarbus akcentas yra susijęs su tuo, kad stresas R. S. Lazarus teorijoje suprantamas kaip procesas. Vėlesniuosiuose streso darbe moksliniuose tyrimuose pirmenybė teikiama transakcinėms streso teorijoms. Šiuo atveju sąvoka „stresas“ apima visumą sąveikaujančių elementų, o ne atskirus elementus, pavyzdžiui, tokius kaip individas ar aplinka.
Transakcinės streso teorijos stresą apibūdina kaip ypatingą individo ir aplinkos santykį, kuris individo yra vertinamas kaip viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę asmeninei jo gerovei, reikalaujantis papildomų pastangų atkurti pusiausvyrą - o tai sąlygoja streso didėjimą. Stresinės reakcijos psichologiniu lygmeniu pasireiškia tam tikromis emocijomis, dažniausiai įvardijamos kaip nerimo, liūdesio, pykčio emocijos.
Kaip teigia I. Mills (1998), stresas yra tam tikras pusiausvyros tarp mūsų pačių ir situacijos, kurioje atsiduriame, sutrikimo pasireiškimas. Jis atsiskleidžia per normalias organizmo funkcijas deformuojantį spaudimą, reikalavimų ir darbų gausą, psichinę įtampą, konfliktus, priklausomybes, nesugebėjimą valdyti emocijų. Kai esame pusiausvyroje su aplinka, jaučiamės esą patenkinti savimi ir kitais, pozityviai vertiname savo pasiekimus ir džiaugiamės gyvenimu.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka limfmazgiams
Kita grupė streso tyrinėtojų, kurių pagrindiniai atstovai T. H. Holmesas ir R.H. Rahe (2000 m.), atkreipė dėmesį ne į streso reakcijas, bet į streso sukėlėjus.
Veiksniai, sukeliantys stresą darbe
Šiaulių miesto paslaugų įmonių darbuotojų nuomone, darbo stresą sukeliančių veiksnių įvairovė yra didelė. Veiksniai, keliantys socialiniams darbuotojams stresą darbe, susiję su darbo sąlygomis, neigiamu paslaugų gavėjų elgesiu, santykiais su vadovybe, įdarbinimo sąlygomis, vidinėmis darbuotojo nuostatomis.
Atliktas tyrimas tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų atskleidė, kad vyraujantys stresoriai, jaučiami tarp daugiau negu 1/4 tiriamųjų: konfliktai darbo vietoje, užpuolimo pavojus, atsakomybė, per mažas darbo užmokestis, darbo vietos praradimo grėsmė ir blogas darbo organizavimas.
Tyrimas su šeimos gydytojais parodė, kad tarp reikšmingų veiksnių, visada sukeliančių stresą šeimos gydytojų darbe, minimas didelis kiekis medicininės dokumentacijos (40,5 proc.). Kaip dažnai pasitaikantys stresoriai paminėti didelis darbo krūvis (35,1 proc.), darbas po darbo valandų (31,8 proc.). Gana dažnai kaip stresą sukeliantis veiksnys (48,0 proc.) pažymėtas respondentų netenkinantis darbo užmokestis. Emocinę įtampą dažnai sukelia (34,5 proc.) netikrumas dėl darbo vietos, nepasitenkinimas darbo sąlygomis (33,1 proc.), profesinių žinių stygius (66,2 proc.). Kartais stresoriais tampa vadovų paramos stoka (34,5 proc.), netinkami darbo organizavimo metodai (52,7 proc.).
Streso neigiamas poveikis darbo rezultatams
R. J. Žalingi streso padariniai pasireiškia elgesyje. Atskiro žmogaus elgesys nelabai pastebimas visos organizacijos fone, tačiau dėl nuolatinės įtampos gali pakisti daugelio darbuotojų elgesys ir tarpusavio santykiai. Dėl to mažėja darbo efektyvumas ir kokybė, daugėja pravaikštų, nelaimingų atsitikimų, didėja darbuotojų kaita, nepasitenkinimas darbo sąlygomis bei užduotimis.
Be fizinio ir psichologinio poveikio darbuotojų sveikatai, stresas darbe sukelia dideles sąnaudas organizacijai - tai darbuotojų kaita ir pravaikštos, sumažėjęs darbo efektyvumas, padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė, inovacijų trūkumas. Mokslininkai apskaičiavo, kad produktyvumo sumažėjimas dėl streso yra vidutiniškai 7,5 karto didesnis nei produktyvumo sumažėjimas dėl neatvykimo į darbą.
Tyrimai rodo, kad profesinėje veikloje dažniausiai patiriami emociniai, fiziologiniai ir kognityviniai streso požymiai, iš kurių labiausiai reiškiasi nerimas, nuotaikų kaita, rankų prakaitavimas ir drebėjimas, dažnesnis širdies plakimas, pakilęs kraujo spaudimas, pervargimas, galvos skausmai, įtampos pojūčiai, sudėtinga priimti sprendimus, sunku susikaupti. Atsiranda įtampa santykiuose su bendradarbiais ir artimaisiais.
Stresinės situacijos darbe pasireiškia įvairiomis pasekmėmis: išaugęs poreikis kalbėti (82,4 proc.), vienatvės pojūtis (82,4 proc.), prislėgta nuotaika (75,7 proc.), sutrikusia skrandžio (67,6 proc.) ar širdies veikla (84,5 proc.), miego sutrikimu (52,7 proc.).
Patiriamo streso darbe įveikimo strategijos
Streso įveikimas - tai procesas, kurio metu individas kognityvine ir fizine veikla stengiasi suvaldyti jį apsunkinančiai veikiančią aplinkos įtaką. Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti - pasyviam. Kiekvieno žmogaus organizmas turi individualias galimybes priešintis, egzistuoja individualūs atsparumo stresui skirtumai. Vieni žmonės stipriai reaguoja į silpną stresorių, o kitų neveikia ir stiprus stresorius.
Šeimos gydytojai stresą įveikti dažniausiai padeda sportas (72,3 proc.), sveika gyvensena (58,8 proc.). Neigiamus streso slopinimo būdus renkasi apie 5-10 proc. respondentų. Psichologinę pagalbą stresui valdyti pasitelkia tik 8,8 proc. respondentų.
2012 m. Lietuvoje atliktas tyrimas, kuriame buvo nagrinėjama fizinio aktyvumo įtaka atsparumui bei psichikos sutrikimams. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį gebėjimui išsaugoti psichinę sveikatą nepaisant nepalankių veiksnių, smarkiai didinančių psichopatologijos tikimybę. Tyrimo metu plačiai naudota suaugusiųjų atsparumo skalė, atspindinti, kaip konkretaus atsparumo asmenys įveikia stresą.
Jei streso darbe problema nustatyta, būtina imtis veiksmų, kuriais ši problema būtų užkirsta, pašalinta ar sumažinta. Darbdavys privalo pasirinkti tinkamas priemones. Šios priemonės turi būti vykdomos dalyvaujant ar bendradarbiaujant darbuotojams ir/ar jų atstovams.