Įvadas
Šiame straipsnyje siekiama nušviesti ir aptarti streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo bei identifikavimo problemas, susijusias su stresu darbe. Streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo sunkumai yra gana nauja tema, nes streso įveikimo būdus identifikuojančių psichodiagnostinių metodikų Lietuvoje, taip pat ir pasaulyje, nėra daug. Atsakymo į šį klausimą buvo ieškoma, atliekant su darbo tema susijusių mokslinių šaltinių studiją. Kadangi apžvelgtoje literatūroje neaptikome vieningos koncepcijos apie stresą ir jos įveikimo procesus, todėl pateikiama koncepcijų ir požiūrių, liečiančių streso ir jo įveikimo klausimus įvairovė. Taip pat iškeliamas įveikimo procesų dimensijų matavimo ir identifikavimo problematiškumo klausimas.
Darbo objektas yra psichologinio streso koncepcijos formavimasis, o dalykas yra pagrindinių streso įveikimo strategijų identifikavimo ir matavimo problemos, iškylančios psichologijoje.
Streso Samprata ir Koncepcijos Formavimasis Psichologijoje
Šiame skyriuje aprašoma streso apibrėžimo problema ir apžvelgiami įvairių autorių požiūriai į streso fenomeną, analizuojami šių požiūrių skirtumai ir panašumai. Stresas - psichologinis reiškinys, iškylantis kiekvieno žmogaus gyvenime ir pasireiškiantis įvairiose gyvenimo sferose: žmonių tarpusavio santykiuose, šeimoje ir darbinėje veikloje. Streso fenomenu domisi įvairių šakų specialistai: medikai, psichologai, sociologai ir kitų profesijų atstovai, kurie savo darbinėje veikloje susiduria su žmonėmis ir prognozuoja jų elgesį ekstremaliomis sąlygomis. Stresas - tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Streso neįmanoma išvengti - jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Net ir streso teorijos pagrindėjas H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti - pasyviam, dar kiti mėgina susilpninti streso išgyvenimą, išsipasakodami savo problemas kitiems žmonėms. Įveikdami stresą, žmonės apsisaugo nuo negatyvių streso pasekmių, sukeliančių ligas bei socialinio gyvenimo sutrikimus.
Vienas pirmųjų streso tyrinėtojų yra H. Selje, todėl pagrinde remsimės jo sukurta streso teorija, taip pat ir kitais autoriais, kurie gilinosi į šį psichologinį fenomeną, tai: R.S. Lazarus‘as, S. Folkman, R.D. Kaplan, Jekins, Mc Grath, R. Kalim‘o, T. Cox‘as , J.C. Coyne, G. Downey, J.H. Jonson, I.G. Sarason, Dean, Lin, A.J. Michael , M.H. Appley, R. Trumbull, McC.P. Miller, J.G. Ingham, H.W. Krohne, W.G.Wiliams, Dž.H.
Streso tyrinėjimus apsunkina tai, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi. Vienų autorių nuomone stresas - aplinkos charakteristika, turinti žalojantį poveikį asmenybei. Šiuo atveju stresas - prilyginamas stresoriui. Kita - autorių grupė analizuoja stresą, kaip organizmo atsakymą į bet kokį aplinkos reikalavimą. Pagal pirmąjį požiūrį stresas vertinamas, kaip situacija, kurioje veikiančios jėgos sukelia įtampą ir deformaciją tam žmogui, kuris susiduria su šia situacija. Antrojo požiūrio atstovai stresą apibūdina fiziologinių kriterijų pagalba. Šiam požiūriui davė pagrindą H. Selje teoriniai ir empiriniai darbai. Pagal H. Selje „stresas - tai nespecifinė (fiziologinė) organizmo reakcija į bet kokį jam iškeltą reikalavimą“. Ši fiziologinė reakcija į stresą nepriklauso nei nuo stresoriaus prigimties, nei nuo gyvūno rūšies. „Faktoriai, sukeliantys stresą (stresoriai) - skirtingi, bet jie iš esmės sukelia vienodą biologinę streso reakciją“. Ši gynybinė reakcija praeina tris stadijas: aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo, kurias H. Selje pavadino bendru adaptaciniu sindromu (BAS). H. Selje teoriškai pagrindžia „fiziologinį stresą“, tačiau jo empiriniai ir klinikiniai žmogaus elgesio tyrimai ekstremaliose situacijose davė pagrindą „psichologinio“ streso koncepcijos formavimuisi.
Taip pat skaitykite: Streso Darbo Matavimas
Psichologinio Streso Koncepcija
R.S. Lazarus‘as pirmasis iškėlė problemą, kad reikėtų skirti fiziologinį ir psichologinį stresą. Terminą „psichologinis stresas“ jis siūlė apibūdinti procesu, prasidedančiu dėl aplinkos poveikio ir besitęsiančiu iki individualių atsakymų. Jo nuomone pagrindinis bruožas, skiriantis psichologinį stresą nuo fiziologinio yra tas, kad psichologinio streso reakcija priklauso nuo to, kaip žmogus sąmoningai ar nesąmoningai įvertina ir interpretuoja grėsmingo, žalojančio įvykio reikšmingumą. Psichologinį streso išgyvenimą determinuoja kognityvinis situacijos vertinimas. Skiriasi psichologinio ir fiziologinio streso prigimtis, kilimo mechanizmai ir pasekmės. Fiziologinį stresą sukelia fiziniai dirgikliai (pvz.: aukšta ar žema temperatūra, pernelyg didelis fizinis krūvis, skausmo stimulai ir kiti). Fiziologinio streso atveju - reakcijos stereotipinės. Psichologinį stresą sukelia vidinės bei psichologinės priežastys (pvz.: grėsmė pavojus, iššūkis, per didelis informacijos krūvis, laiko stygius, kontaktų trūkumas, per didelis atsakomybės lygis ir panašiai). Psichologinio streso reakcijos ir pasekmės yra individualios. Tai reiškia, kad stresoriaus veikimas kiekvieno žmogaus organizme simultaniškai suaktyvina tuos pačius fiziologinius mechanizmus kovai su atsiradusiais pakitimais tuomet, kai psichologiniams lygyje kiekvienas žmogus subjektyviai išgyvena stresinį įvykį. Psichologinės reakcijos į stresą individualumas pasireiškia tiek kognityvinio vertinimo, tiek elgesio lygmenyse.
Kai kurie autoriai akcentuoja dar vieną svarbų aspektą, sukeliantį psichologinį stresą - tai asmenybės ir aplinkos sąveiką. Mc Grath pirmasis pastebėjo, kad stresas - tai suvokiamas prieštaravimas tarp aplinkos reikalvimų ir individualių sugebėjimų bei galimybių patenkinti šiuos reikalavimus. Svarbus faktorius įtakojantis streso kilimą, yra dar ir tas, kiek svarbus asmenybei tų poreikių ir reikalavimų patenkinimas. Tačiau Mc Grath nepastebėjo dar vieno streso atsiradimo aspekto, liečiančio neatitikimą tarp individo lūkesčių ir realios aplinkos. R.D. Kaplan pateikia bendresnį streso apibrėžimą, kuris remiasi ir Mc Grath požiūriu į stresą, ir tuo, į ką Mc Grath neatkreipė dėmesio. Pagal R.D. Kaplan stresas „.bet kokia darbo aplinkos charakteristika, kelianti žmogui grėsmę.
T. Margolis ir Kroes akcentuoja streso poveikio pasekmes žmogaus fiziologinei ir psichologinei gerovei. Stresas palieka savo pasekmes organizme ir elgesyje. Organizmo sutrikimus ką tik paminėjome aukščiau, o elgesio pakitimai dėl streso poveikio: tai besaikis rūkymas, alkoholio vartojimas ir kt. Taigi ilgai trunkantis ir stiprus stresas gali sukelti įvairius negalavimus ir socialinio funkcionavimo sutrikimus. Apibendrinant streso sampratą, pateiksime daugelį streso aspektų apimantį A.J. Michael apibrėžimą, kur stresas suprantamas „ne tik kaip kažkas, kylantis iš išorės, bet kaip dinaminis nesuderinamumas tarp asmens ir jo fizinės ar socialinės aplinkos“. apimtų visus kintamuosius, kurie sukelia stresą ir sąlygoja jo pasekmių pobūdį. Nors bandymų apibendrinti skirtingas streso koncepcijas ir apjungti jas į vieningą streso modelį buvo (pvz.: transakcinis T. Cox‘o streso modelis), tačiau šie modeliai dar neapima visų psichologinių streso aspektų. Nors yra daug nesutarimų dėl streso sąvokos turinio, tačiau daug panašumų, liečiančių atsakymus į stresinį poveikį. Išskiriamos trijų lygių stresinės reakcijos: psichologinės, fiziologinės ir elgesio bei jų tarpusavio sąveika. Toliau gilinsimės į reiškinius, susijusius su stresu.
Streso Įveikimo Psichologiniai Aspektai
Šiame skyriuje gilinamasi į reiškinius, susijusius su stresu. Tai stresinės reakcijos, streso įveikimo galimybės ir būdai. Kaip teigia streso teorijos pagrindėjas H. Selje „nors problemos skiriasi, bet visų patiriančių stresą, organizmas reaguoja stereotipiškai - vienodomis biocheminėmis reakcijomis (pakitimais), kurių paskirtis - susitvarkyti su išaugusiais reikalavimais žmoniškajai mašinai“. Tai fiziologinio lygio reakcijos. Psichologinio streso reakcijos, su stresu susijusį elgesį bei šio elgesio pasekmes S.Folkman ir R.S.
Įveikimo Samprata Psichologijoje
Šiame poskyryje analizuojama, kas gi yra streso įveikimas? Bendriausias streso įveikimo apibūdinimas, sutinkamas literatūroje, yra toks: “tai bet kokios pastangos, sumažinti stresą“. Toks apibūdinimas gali susilaukti kritikos, nes nėra pakankamai tikslus ir aiškus. Pavyzdžiui: J.C. Coyne, R.S. R.S. Lazarus‘as, kuris nemažai prisidėjo prie streso ir jo įveikimo paradigmos formulavimo, įveikimą siūlo laikyti problemų sprendimo būdu, kuriuo siekiama išsaugoti žmogaus gerovę, nors pačiam žmogui nėra aišku, ką reikėtų daryti. Tai ypač būdinga įveikiant sunkias, komplikuotas situacijas, kurios suvokiamos kaip stresogeninės. R.S. Lazarus‘as pastebi, kad, įveikdamas stresą, žmogus stengiasi valdyti stresogeninę situaciją. W.G.Wiliams požiūris artimas R.S. Lazarus‘as įveikimo apibrėžimui. Jis įveikimą lygina su problemų sprendimo procesais: žmogus įsisavina naują informaciją, ją patikslina ir jos dėka derinasi prie naujos situacijos. R.S. Lazarus‘as pastebėjo, kad iš adaptacijos pasekmių galima spręsti apie įveikimo efektyvumą. Adaptacijos pasekmės gali būti dvejopos: pilnavertis žmogaus funkcionavimas aplinkoje arba disfunkcionavimas - liga. Ypač tai svarbu, kai yra galimybė pasiruošti įveikimui, t.y. pasirinkti vengimo reakciją ar numatyti įveikimo strategiją.
Taip pat skaitykite: Streso darbas
Įveikimo veiksmai liečia išorinius ir vidinius reikalavimus, kuriuos žmogus išgyvena, kaip viršijančius jo sugebėjimus. Šią apibendrintą įveikimo sampratos charakteristiką pasiūlė H.W.
Ekstremalaus Streso Įveikimo Proceso Fazės
Ekstremalaus streso įveikimo proceso fazės, išskiriamos J.C. Coyne, R.S.
I. Įžvalgumo fazė.II. Reorganizacijos fazė. Šios fazės metu subjektas pripažįsta žalą, praradimą, grėsmę kaip stresogeniškus, o įveikimo pastangas, kaip keičiančias aplinkos ir asmenybės ryšį, kuris kelia nerimą.
Iš streso prigimties išplaukia pagrindiniai įveikimo procesų tikslai ir funkcijos. McC.P. Miller, J.G.
Kad būtų išpildytas pirmasis tikslas, žmogus gali pradėti veikti: tai gali būti gynybiniai veiksmai, naujo darbo ieškojimas, pinigų skolinimasis, profesionalų patarimo siekimas. McC.P. Miller, J.G. Ingham nurodo, kad, siekiant šių tikslų, galimi ir kiti relevantiški veiksmai. Tai intrapsichiniai neigimo ar pervertinimo mechanizmai. Neigimas gali būti dvejopas: totalinis - kai žmogus siekia išstumti iš sąmonės visą situaciją arba dalinis - kai žmogus galvoja apie stresinį įvykį, bet neleidžia sau dėl to nerimauti. Pervertinimas - tai kognityvinis perstruktūravimas, nekeičiant išorinės aplinkos, kurio dėka žmogus gali vertinti grėsmę, kaip nesukeliančią žalingų pasekmių. R.S.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Pagal S. Folkman‘ą šios funkcijos iškyla tuo pačiu metu, simultaniškai. R.D. Su šiom funkcijom susiję keturi pagrindiniai įveikimo būdai. H.W.
- Rigidiškas - aktyvus būdas.
- Rigidiškas - pasyvus būdas.
- Lankstus naudojimas įveikimo strategijų, kurios orientuotos į situacijos reikalavimus. Tai „negynybinis“ būdas.
- Nepastovus elgesys.
Pagal H.W. Krohne, įveikimo terminas aprašo asmenybės tendenciją realizuoti tam tikrą į.
Streso Matavimo Metodai
Iki šiol daugelis tyrinėtojų savo pastangas buvo sukoncentravę į intervencinių priemonių tobulinimą. Dažniausiai buvo kuriamos metodikos, kurios galėtų įvertinti gyvenimo įvykių stresiškumą. Tai metodikos, kurių tikslas įvertinti ir išranguoti gyvenimo įvykius pagal stresinio poveikio stiprumą. Pvz.: Holmes T.H. ir Rahe R.H. (1967) stresinių gyvenimo įvykių hierarchija. Tačiau tokie metodai neapima visų faktorių, sukeliančių stresą: individualybės, situacijos. Be to jie neturi didelės interpretacinės galios, jų pagrindu sunku numatyti elgesį ateityje. Numatymas, galimybė prognozuoti elgesį arba interpretuoti jau pasireiškusį elgesio stilių yra aktualu ne tik psichologams, bet ir kitų profesijų, dirbančių su žmonėmis, atstovams. Todėl šio darbo rėmuose ieškosime adekvatesnių priemonių, kurios galėtų teikti daugiau psichologinės informacijos apie matuojamą, identifikuojamą savybę, t.y. Jeigu literatūroje aptiktų psichologinių tyrimų rezultatai patvirtintų, kad įveikimo strategijos - labilios ir galinčios keistis, tuomet būtų galimybė mokyti žmones efektyvių įveikimo formų, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.
Tyrimo Metodai
Šio darbo tyrimo metodai yra teoriniai, todėl pagrinde taikome konceptualiosios analizės metodą bei pasirinkome humanistinę koncepciją iškeltai problemai analizuoti. Konceptualioji analizė, kaip teorinis tyrimo metodas, suteiks mums galimybę atskleisti streso ir jo įveikimo procesų apibrėžiančių sąvokų sampratą. Streso fenomenui tyrinėti pasirenkamas ir atribucijos teorijos taikymas. Pagal H.A .Lewis (1991) tikrovės pažinimo būdų teoriją dominuojantis šiame darbe pažinimo būdas yra autoritetinis. Mūsų tikslas yra aprašyti įvairius, egzistuojančius moksliniuose šaltiniuose, teorinius požiūrius į stresą ir jo įveikimo procesus.
Streso Darbe Įveikimo Strategijų Identifikavimas ir Matavimas
Įveikimo strategijas identifikuoti svarbu yra dėl to, kad, jei mokėsim jas atpažinti ir įvertinti, tai galėsim mokyti žmones naudotis efektyviais įveikimo būdais ir atsisakyti neefektyvių įveikimo būdų, atsižvelgdami į situacijos ypatumus. Efektyvios įveikimo strategijos pasirinkimas gali neleisti pasireikšti negatyvioms streso pasekmėms, sukeliančioms negalavimus ar net patologinius sutrikimus.
Darome prielaidą, kad, jei mokėtume identifikuoti efektyvius įveikimo būdus konkrečioje situacijoje ir sugebėtume išmokyti žmones naudotis adaptyviais įveikimo būdais, tai sumažintume žalingų streso pasekmių įtaką jų sveikatai bei minimizuotume nekonstruktyvaus elgesio ekstremaliose situacijose pasireiškimo galimybes. Su šiuo darbu būtų naudinga susipažinti visų profesijų atstovams, kurie betarpiškai savo veikloje susiduria su žmonėmis ir jiems tenka prognozuoti stresinėje ar krizinėje, t.y. ekstremalioje situacijoje, esančio žmogaus elgesį.