Streso ir perdegimo sindromo paplitimas slaugytojų tarpe

Įvadas

Darbinės veiklos aplinka, kriterijai, reikalavimai bei darbo sąlygos yra vieni iš veiksnių, darančių įtaką darbuotojo savijautai darbe. Kaip jaučiasi konkrečios profesijos darbuotojas atlikdamas jam priklausančias pareigas, nulemia psichologinę, emocinę, fizinę gerovę darbe. Visgi, spartėjant darbo ritmui, ilgėjant darbo valandoms, kylant rizikai darbinėje aplinkoje ar esant probleminiams santykiams tarp kolegų, atsiranda patiriamo streso problema. Darbuotojo patiriamas stresas ne tik turi įtakos individualiai savijautai, bet ir kartu veikia darbo kokybę bei sukelia tolimesnius padarinius, progresuojančius į profesinio perdegimo sindromą (PPS), kurį iš esmės ir yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys.

Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos priežiūros darbuotojų, ypač slaugytojų, pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems pacientams.

Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti streso ir perdegimo sindromo paplitimą tarp slaugytojų, ypač atkreipiant dėmesį į rizikos veiksnius, pasekmes ir galimas prevencijos strategijas.

Profesinis perdegimas: kas tai?

Profesinis „perdegimas“, kitaip dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Profesinio „perdegimo“ sindromas - sudėtingas reiškinys, per pastarąjį dešimtmetį susilaukęs nemažo įvairių šalių tyrinėtojų dėmesio. Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimo padidėjimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Didesnis informacijos kiekis, greitesnis gyvenimo tempas kelia stresą. Jei darbuotojas nori būti sėkmingas, jis ne tik turi suspėti su visais, bet ir aplenkti kitus.

Streso šaltiniai slaugytojų darbe

Slaugytojų darbas yra susijęs su nuolatiniu stresu, kuris kyla dėl įvairių priežasčių. Šiuos streso šaltinius galima suskirstyti į kelias kategorijas: emocinius, aplinkos/fizinius, kognityvinius, socialinius/tarpasmeninius ir bendro pobūdžio stresorius.

Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas

Emociniai stresoriai

Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius.

Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kita vertus, kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją. Taigi, dirbant su onkologiniais pacientais, didžiausia dilema tampa - kaip išlaikyti balansą santykiuose su pacientu, kad „neperdegti“ pačiam, bet ir neatstumti paciento. Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. Kita vertus, vien žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau - su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi. Todėl natūralu, kad grėsmę gyvybei sukelianti liga paskatina pacientus ieškoti paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje - onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe.

Aplinkos/Fiziniai stresoriai

Minėti stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizmą. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Radikali chirurgija taip pat gali tapti žalojančiu slaugos darbuotojo psichiką veiksniu.

Kognityviniai stresoriai

Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus.

Socialiniai/Tarpasmeniniai stresoriai

Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga. Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Taip pat reikia pastebėti, kad dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą.

Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai

Bendro pobūdžio stresoriai

Tačiau net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą.

Rizikos veiksniai, susiję su perdegimo sindromu

Nors darbo aplinka ir patiriamas stresas yra svarbūs veiksniai, lemiantys perdegimo sindromo išsivystymą, tačiau yra ir kitų rizikos veiksnių, kurie gali padidinti tikimybę patirti šį sindromą. Šie veiksniai apima:

• Amžius: Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“ sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
• Darbo stažas: Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Lytis: Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
• Šeimyninė padėtis: Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Išsilavinimas: Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
• Asmenybinė ištvermė: Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
• Sunkumų įveikimo įgūdžiai: Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
• Kontrolės lokusas: Psichologijoje skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai: žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
• Savęs vertinimas: Asmenybės tipas A. A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Darbo sąlygos: Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika. Darbo turinys: kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai. Galimybė savarankiškai priimti sprendimus.
• Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas.
• Vadovavimo stilius: Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą. Bendravimo stilius su pacientais. Grįžtamasis ryšys.
• Motyvavimas: Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą. Situacijos dviprasmiškumas. pilna arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, atvirkščiai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2-3 val.

Perdegimo sindromo paplitimo tyrimai

Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 7715 slaugytojų, dirbančių onkologiniuose skyriuose. Buvo siekiama įvertinti profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimą minėtoje tiriamųjų kategorijoje. Rezultatai parodė, kad daugiau negu pusė, t.y. 61,7 %, respondentų išgyvena minėtą sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (50 %).

Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (393 respondentai). Profesinio „perdegimo“ sindromas buvo paplitęs panašiai taip pat kaip ir JAV atliktame tyrime, tik buvo žemesnis depersonalizacijos lygis. Tuo tarpu net 28 % respondentų buvo nustatyti kiti psichikos sutrikimai. Ištyrus 243 slaugytojas, dirbančias Hematologijos skyriuose, rezultatai parodė, kad daugiau nei 70 % slaugytojų išgyvena emocinį išsekimą (nuo vidutinio iki aukšto lygio); 48 % galvoja apie darbo pakeitimą ateinančių 12 mėn. bėgyje. Kaip rodo tyrimai, viena rizikingiausių sferų patirti „perdegimo“ sindromą yra onkologijos sritis ir paliatyvioji slauga.

KMUK tyrimas

Tyrimas buvo atliktas KMUK Neurochirurgijos (Neurologijos, Neurochirurgijos, Neurochirurgijos intensyvios terapijos ir Mišrių traumų skyriuose) ir Kardiologijos klinikose (Kardiologijos intensyvios terapijos ir Kardiologijos I skyriuose). Tyrimo imtį sudarė 80 bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos (n=25), chirurgijos (n=28) ir terapijos skyriuose (n=27). Tyrimui atlikti naudoti klausimynai: Slaugytojų patiriamo streso klausimynas, Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas bei papildomai sudaryti klausimai, padedantys nustatyti slaugytojų sociodemografinius, profesinius duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės situacijos. Duomenų statistinė analizė buvo atlikta statistine programa „Statistica v. 5 for Windows“.

Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą

Rezultatai parodė, kad intensyvios terapijos profilio slaugytojai daugiausiai patiria stresą susijusį su psichologinė aplinka t.y. pacientų mirtimi ir mirštančių pacientų slaugymu 8,72 (SN3,69) bei nepakankamu pasirengimu šiam darbui 2,96 (SN1,79). Chirurgijos profilio slaugytojams 2,96 (SN1,57) statistiškai reikšmingai daugiau trūko paramos iš savo kolegų nei kito profilio slaugytojams (p<0,05), bei dažniau patyrė stresą susijusį su gydytojo kritika 5,32 (SN2,40). Terapijos profilio slaugytojams didžiausią stresą sukelia fizinė darbo aplinka (netinkamas darbo grafikas, laiko trūkumas slaugos užduotims atlikti). Terapijos profilio slaugytojus 45,96 (SN20,3) statistiškai reikšmingai daugiau vargino psichosomatinio nuovargio simptomai nei intensyvios 34,76 (SN17,7) ir chirurgijos 45 (SN15,5) profilio slaugytojus (p<0,05). Šio profilio slaugytojus labiausiai vargino psichosomatinio pobūdžio simptomai: sutrikęs miegas, alergija, jautėsi psichologiškai išsekę, prislėgtos nuotaikos, nenoras veikti kažko tai naujo, nepakankamai skyrė laiko sau. Įvertinus “perdegimo” sindromo komponentus tarp skirtingo profilio slaugytojų, nustatyta, kad terapijos profilio slaugytojai 23,1 (SN12,6) turi statistiškai reikšmingai didžiausią emocinį išsekimą palyginus su chirurgijos 15,1 (SN6,8) ir intensyvios terapijos 14,2 (SN9,8) profilio slaugytojais (p<0,05). Visų profilio slaugytojai turi aukštą depersonalizacijos ir žemą sumažėjusio veiksmingumo išsivystymo lygį. Skirtingo profilio slaugytojai streso mažinimui naudoja panašius atsipalaidavimo būdus: laiko praleidimas su šeima 35 proc., knygų ir žurnalų skaitymas 35 proc., televizoriaus žiūrėjimas 23 proc., muzikos klausymas 20 proc., miegas 40 proc..

Perdegimo sindromo pasekmės

Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui. Kaip buvo minėta anksčiau, nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą.

Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. JAV atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 2 375 slaugytojos, parodė, kad slaugytojos, patiriančios didelį stresą darbe, medikamentų vartoja 1,5 karto daugiau negu tos, kurių streso lygis buvo įvertintas kaip žemas. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetetingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą. Ištyrus 368 slaugytojas, buvo rastas reikšmingas ryšys tarp „perdegimo“ sindromo ir depresijos. Reikia pastebėti, kad 2004-2006 m. JAV atliktame tyrime sveikatos priežiūros specialistai užėmė 4-ą vietą pagal depresijos paplitimą tarp visų profesijų atstovų.

„Perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė. Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizaciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis - slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugtojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą ir t.t. 2008 m. JAV atliktame tyrime (dalyvavo daugiau negu 10 000 slaugytojų) daugiau nei pusė slaugytojų teigė galvojančios apie darbo pakeitimą. Iš jų pusė kaip pagrindinę priežastį nurodė - neadekvatų darbo krūvį. Slaugytojų tyrimai taip pat parodė, kad net 78 % slaugytojų nepadavė arba nedavė laiku nurodytų medikamentų pacientams, iš jų 69 % kaip tokio elgesio priežastį nurodė - per didelį darbo krūvį. Būtina pažymėti, kad 73 % slaugytojų dėl slaugos klaidų patyrė moralinį distresą.

Perdegimo sindromo prevencija

Yra du galimi „perdegimo“ sindromo prevencijos keliai: pirmas, modifikuoti darbo aplinką taip, kad būtų minimalizuotas su ja susijusių stresorių veikimas; antras, ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“.

Kalbant apie asmeninį lygį, svarbu pabrėžti, kad pagrindinis ginklas kovoje su stresu ir „perdegimo“ sindromu - rūpinimasis savimi. Būtent čia ir susiduriama su didžiausia problema, nes slaugytojoms darbui yra specifiška rūpintis kitais, o ne savimi. Svarbu palaikyti gerą fizinę formą (būtina prisiminti, kad tarp kūno ir proto yra tamprus ryšys: netaisyklinga mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, tabaku, sėslus gyvenimo būdas, svorio sumažėjimas ar padidėjimas skatina „perdegimo“ sindromo atsiradimą). Ne mažiau svarbus dalykas yra darbo-poilsio balansas. Reikalinga sąmoningai nusibrėžti „ribas“ tarp darbo ir namų. Dažnai žmonės labai lengvai pereina nematomą ribą tarp asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos, todėl rekomenduojama nusistatyti aiškius prioritetus savo gyvenime ir stengtis jų laikytis. Patartina reguliariai užsiimti veikla, kuri niekaip nesusijusi su darbine veikla (pvz., medžioklė, dekupažas ar kt.). Savireguliacijos žinių didinimas ir įgūdžių tobulinimas - tai psichohigienos esmė, tuo labiau, kad būdų minėtam tikslui pasiekti yra daug ir įvairių: relaksacija, pozityvi vidinė kalba, saviįtaiga, kvėpavimo ir vaizduotės pratimai.

tags: #streso #ir #perdegimo #sindromo #paplitimas #tarp