Subjekto konstravimas XX a. psichologijoje: biheviorizmo ir konstruktyvizmo perspektyvos

Įvadas

Šiandieninėje žinių visuomenėje, kurioje mokslas sparčiai kinta, mokymasis visą gyvenimą yra neatsiejama tiek politinio, tiek edukologinio diskurso dalis. Suaugusiųjų švietimas transformuojasi į mokymąsi visą gyvenimą, nes mokymosi svarba nuolat auga kuriant besimokančią visuomenę. Šiame kontekste ypač svarbu suprasti elgesio skatinimo mechanizmus, kuriuos nagrinėja biheviorizmas, ir jo sąsajas su suaugusiųjų mokymosi ypatumais. Straipsnyje nagrinėjama biheviorizmo teorija ir jos taikymas suaugusiųjų mokymosi procese, lyginant ją su konstruktyvizmo perspektyva.

Biheviorizmo ir Konstruktyvizmo Teorijų Samprata

Biheviorizmo ištakos

Biheviorizmas, kilęs XX a. pradžioje, yra psichologijos kryptis, orientuota į elgesio analizę, o ne į žmogaus sąmonę. Ši kryptis atsirado kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Biheviorizmo pradininkas - John B. Watson.

Pirmoji žodinė biheviorizmo apibrėža, suformuluota J. B. Watson, buvo pateikta 1903 m. Įkvėptas savo psichologijos tyrimų su gyvūnais, jis ryžosi apibūdinti biheviorizmo sąvoką. Tačiau iš kolegų ir visuomenės jis pritarimo nesulaukė, argumentuojant, kad sąvoka tinkama gyvūnams, bet ne žmonėms. Pirmasis viešas J. B. Watson‘o pasisakymas įvyko paskaitoje Jeilio universiteto Psichologijos fakultete 1908 m., tačiau ir čia pasisekimo nesulaukta. 1913 m. jis parašė straipsnį „Psichologija bihevioristo akimis“, siekdamas biheviorizmą atriboti nuo dabartinių teorijų, tradicinių sąvokų ir terminijos. Šis straipsnis tapo bihevioristų manifestu. 1919 m. pasirodė J. B. Watson knyga tokiu pačiu pavadinimu, tuomet biheviorizmas patyrė emocinį ir loginį įvertinimą. Iškilo probleminis klausimas: ar biheviorizmas taps vyraujančia psichologijos sistema, ar išliks tiktai kaip metodologinis požiūris.

J. B. Watson teigė, kad bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį - žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus - savo objektu. Kitaip sakant, analizuojama tai, ką žmogus daro prieš gimdamas iki mirties momento. Tai buvo pirmasis sistemingas tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti. Laikotarpiu tarp 1912 m. ir neobiheviorizmo iškilimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje biheviorizmas tapo vyraujančia JAV psichologijos mokykla. Biheviorizmo kaip mokslo išlikimas vertinamas kaip mokslinė disciplinos revoliucija. Neigdamas sąmonę ir psichiką, J. B. Watson grąžino psichologijos objektyvizmą. Tyrinėtojo alternatyva introspekcijai buvo tiesioginis elgesio stebėjimas įprastomis sąlygomis ir laboratorijose, siekiant rasti ryšius tarp elgesio ir jį grindžiančios fiziologijos. Būtent J. B. Watson nurodė gaires eksperimentinėms psichologijos atstovams. Ir tik jo tyrinėjimai tapo jungiamąją grandimi tarp bundančio XX a.

Biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan., maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B. F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B. F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba - tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys.

Taip pat skaitykite: Plačiau apie subjekto dekonstravimą

Bihevioristinė išmokimo teorija

Bihevioristinės mokymosi teorijos šalininkai (I. Pavlov, J. B. Watson, C. L. Hull, E. R. Guthrie, B. F. Skinner) išpopuliarino teoriją, pagrįstą sąlyginių refleksų susidarymu, operantiniu bei socialiniu išmokimu - palyginti paprastomis ir patikrinamomis išmokimo rūšimis. Bihevioristinės išmokimo teorijos populiarumą skatino keli veiksniai. Pirma, jos teiginiai galėjo būti tikrinami eksperimentu, tenkinančiu gamtamokslinio eksperimento reikalavimus. Antra, mokslininkai galėjo atlikti eksperimentus su gyvūnais, eliminuojant ugdymo tyrėją kankinantį imperatyvą nepakenkt vaikui.

Svarbiausios bihevioristinės teorijos:

• S - A teorijos: Mokymasis vertinamas kaip ryšys tarp stimulo (S) ir atsako (A). Tas ryšys yra stipresnis, kai poreikiai būna patenkinami (E. L. Thorndike‘o rezultato dėsnis), arba jis sustiprėja, kai stimulas sumažėja (C. L. Hullo sisteminė elgesio teorija).
• Sąlyginių refleksų teorija: Pirmiausia paaiškinta I. Pavlovo.
• Operantinio sąlygojimo teorija: Suformuluota B. F. Skinnerio.
• Pažintinės mokymosi teorijos: Pvz., E. Ch. Tolman.

Pasak bihevioristų, mes išmokstame tik gavę stimulą iš mus supančios aplinkos. Šie stimulai išprovokuoja atsakymus.

Konstruktyvizmas

Konstruktyvizmas - žinių kūrimo teorija, kurios principas - patirtimi pagrįsto žinojimo kūrimas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Konstruktyvizmo iškilimas ir suklestėjimas siejamas su konstruktyvistų reakcija į biheviorizmo teiginius, pagal kuriuos mokymasis buvo grindžiamas ir ribojamas stimulo - atsako (S - A) asocijavimu. Konstruktyvizmo mokymosi teorija sutelkia dėmesį į subjekto veiklą suvokiant reiškinius. Supratimas ir suvokimas iškyla iš turimų individo vaizdinių. Konstruktyvistai teigia, kad galima restruktūrizuoti informaciją, atsižvelgiant į asmeninius kiekvieno individo koncepcijų tinklus.

Konstruktyvizmas nėra teorija apie mokymą, dėstymą. Konstruktyvistams svarbu besimokančiųjų turimų žinių struktūra. Mokantis reikšminga ne tik stebėti, bet klausytis ir jausti.

Taip pat skaitykite: Praktinis pozityvus elgesys

Suaugusiųjų Mokymosi Stiliai ir Tikslai

Suaugusiųjų mokymosi stiliai

Kiekvieno individo mokymosi stilius yra susijęs su mokymosi poreikiais asmeniniame lygmenyje. Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Stebint žmonių elgesį, kaip sutinka naujus žmones, išgirsta naują informaciją, susipažįsta su naujomis idėjomis, atsiskleidžia mokymosi stilius. Ši elgsena visada apima pažinimo, minčių formulavimo, jausminius procesus ir veikimą. Mokymosi stilius visada yra šiek tiek susijęs su tuo kaip žmogus girdi, mato liečia ir panašiai, ir tuo, kaip jo fiksuoti stimulai, informacija transliuojami į smegenis bei su mąstymo procesais, tokiais kaip prielaidų darymas, transformavimas, analizavimas. Priklausomai nuo situacijos, mokymosi stilius šiek tiek keičiasi.

Viena žinomiausių klasifikacijų yra pagrįsta Davido Kolbo suformuluota suaugusiųjų mokymosi teorija, kurioje įvertintos kognityvinės psichologijos atstovo Piaget idėjos. Anot šios teorijos, suaugusieji mokosi „pereidami, tam tikrus ciklo etapus: konkrečios patirties, refleksyvaus stebėjimo, abstraktaus konceptualizavimo ir aktyvaus eksperimentavimo“. Kolbas siūlo mokymosi cikle įvertinti vertikalią ir horizontalią ašis. Piaget dar XXa. pr. pasiūlė skirti adaptacijos, asimiliacijos bei akomodacijos procesus, nes tai padeda nagrinėti mokymąsi kaip patirtį struktūrinant procesą. Ankstesnę patirtį ir žinias atspindinčios struktūros būdingos kiekvienam žmogui. Pasak Piaget, naujų žinių konstravimas - adaptacija - yra dinamiškas, apima vienaskaitą papildančius asimiliacijos ir akomodacijos procesus. Asimiliacija - tai toks procesas, kuriame naujos žinios prisitaiko prie ankstesnės patirties bei žinių. Akomodacijai būdinga tai, kad anksčiau priimta informacija turi būti pertvarkyta, tik tada įmanomas naujų žinių priėmimas.

Asmenybė ir mokymosi tikslai

Žmogus, mokydamasis visą gyvenimą, tampa savimi. Suaugusysis nuolatos mokosi: mokosi būti savimi, tėvu ar motina, sutuoktiniu, dirbančiuoju. Mokymasis yra natūrali raida, neišvengiamas gyvenimo kelias. Siekdami pripažinimo darbe ir geresnio aplinkinio pasaulio supratimo, suaugusieji dalyvauja įvairiuose seminaruose, kursuose, naudojasi neformaliojo švietimo paslaugomis. Vis daugiau suaugusiųjų siekia vidurinio ar aukštojo išsilavinimo (formalusis švietimas). Suaugusiojo asmenybei būdingos tam tikros savybės skiriasi nuo vaikams būdingų savybių:

• Poreikis žinoti: Suaugusiesiems svarbu žinoti, ko jie mokysis, kas nuo to pasikeis.
• Savarankiškumas: Suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą, sprendimus. Didžioji dalis suaugusiųjų atsakingi už kitus žmones - vaikus, tėvus, draugus ir kitus artimus žmones. Savarankišką mokymąsi galima apibrėžti kaip nuostatą, kai žmogus numato sau mokymosi tikslus bei uždavinius, turi galimybių rinktis, kokiu būdu juos igyvendinti, įgyja žinių, išmoksta kritiškai vertinti ir tyrinėti, prisiima sau atsakomybę už vykstantį procesą ir rezultatus.
• Patirtis: Suaugusieji sukaupia daug įvairių patyrimų.
• Pasirengimas mokytis.

Biheviorizmo ir Konstruktyvizmo Raiška Suaugusiųjų Mokymesi

Biheviorizmo taikymas

Bihevioristinės srovės šalininkai mano, kad žmogus yra iš esmės pasyvus ir elgsis taip, kaip jį skatins aplinka. Watson įrodė eksperimentu, kad žmogų galima išmokyti įvairių reakcijų. Bihevioristai tikina, kad žmogaus asmenybė yra sudėtingos aplinkos įvairių veiksnių rezultatas. Bihevioristinės tradicijos šalininkai tiki, kad švietimas turi padėti žmogui prisitaikyti ir išlikti visuomenėje, o visuomenei - klestėti. Bihevioristinėje tradicijoje ypatingai svarbus mokymasis darbo vietoje, programuotas mokymas, individualizuotos programos, kurioms būdingas teigiamas skatinimas. Andragogo tikslas - padėti besimokančiam prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Bihevioristinė teorija yra pagrįsta kiekybe. Suaugusiųjų švietime andragogas gerai pasirengia veiklai, perteikia daug informacijos ir besimokančiajam tvirtina, jog kuo daugiau faktų žinosi, tuo geriau, arba žiūrima į mokinį kaip į indą kurį reikia užpildyti informacija.

Konstruktyvizmo taikymas suaugusiųjų mokymesi

Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Žinojimas yra sukonstruojamas, remiantis vidiniu asmeniniu aktyvumu ir informacija, pasiekiančia mus iš išorinio pasaulio. Kiekvieno suaugusiojo patirtis ir žinios yra skirtingos, vadinasi, reikalingi ir skirtingi mokymosi metodai. Žmogaus tobulėjimas yra mokymosi procesas, kurio metu asmeninė patirtis, gyvenimo istorija ir dabartinė socialinė padėtis apsprendžia, kaip žmogus supranta realybę. Mokymasis negali būti atsiejamas nuo patirties ir kasdienio gyvenimo. Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias kaip juos pasiekti. Jei efektyvų mokymąsi suvokiame kaip konstruktyvų, besiremiantį turima žinių sistema, bendradarbiavimo ir save reguliuojantį veiksmą, natūralu manyti, jog geras mokymasis taip pat reikalauja mokymosi tikslų, kuriuos iškelia patys besimokantieji.

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

Kuo aktyvesnis suaugęs besimokantysis, tuo efektyvesnis mokymosi procesas, kuo jis pasyvesnis, tuo paviršutiniškiau mokosi. Andragogo organizuotas mokymosi procesas gali nepagerinti besimokančiųjų mokymosi rezultatų. Klasikinis mokymas yra vienas neefektyviausių mokymosi būdų. Efektyvaus mokymo tikslas - siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Tokiu būdu jie plečia socialinius gebėjimus, kurie padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame valstybės gyvenime. Mokymasis vyksta kultūros įsisavinime, kuris neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo. Pabrėžiama, jog suprasti mokymąsi galima tik socialiniame kontekste.

Elgesio Skatinimas Auklėjant Vaikus

Tėvai dažnai pasimeta ir nežino, kaip reaguoti į vaiko netinkamą elgesį. Geri santykiai su vaiku ir jo tinkamas elgesys prasideda nuo trijų dalykų:

• Namų taisyklės: Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai.
• Skatinimo priemonės: Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, nes jei vaikas nesulaukia iš tėvų paskatinimo, dėmesio gali pradėti reikalauti netinkamu elgesiu. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas.
• Drausminimo priemonės: Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko.

Ideologijos ir subjekto konstravimas totalitariniuose režimuose

Fašizmui ir komunizmui suklestėti reikėjo keleto palankių aplinkybių. Struktūruota visuomenė lemdavo itin mažą individų dalyvavimą politikoje, dauguma jų niekada nesijausdavo atsakingi už viešųjų reikalų tvarkymą. Kita vertus, klasių sistemos gijos jungė visuomenę į vieningą politinį audinį, atskirų socialinių sluoksnių interesams atstovavo tam tikros politinės partijos. Klasinės visuomenės žlugimas sąlygojo tradicinių partijų pabaigą bei snūduriuojančios minios virtimą didžiule, neorganizuota, chaotiška individų mase. Tokia visuomenės struktūra po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo Vokietijoje ir Austrijoje. Rusijoje centralizuota biurokratija valdė bestruktūrę masę gyventojų, kurių nesiejo nei feodalizmo likučiai, nei kapitalizmo užuomazgos. Psichologinę apsaugą teikusių klasinių sienų griuvimą, augantį nedarbą ir infliaciją lydėjo begalinis nusivylimas status quo bei valdžia, individų egocentrinis įsiūtis, savisaugos instinkto silpnėjimas. Jausmas, kad esi nereikalingas, tapo masiniu. Masių žmogus absoliučiai neturi ko prarasti, nes jis tiesiog prarado interesą gerovei.

Nuo klasių likvidavimo, masių atsiradimo neatsiejama visuomenės atomizacija, izoliacija, socialinių saitų nutraukimas, ko totalitariniuose režimuose buvo siekiama represijomis, teroru, trėmimais. Esant absoliučiai valdinių lygybei ir fragmentacijai, galima reikalauti ideologijai būtino besąlygiško lojalumo bei paklusnumo. Asmuo, atkirstas nuo svarbiausių socialinių saitų, yra tarsi priverstas tapatintis su egzistuojančia ideologija, totalitariniu sąjūdžiu. Jis, įsijungęs į masių gretas, kyla į maištą prieš „realizmą“, sveiką protą ir „visus pasaulio tikėtinumus“.

Ideologija turi ypatingą santykį su subjektu: individas indoktrinuojamas per keletą stadijų. Marksistinės konfliktų teorijos mokyklos atstovas L.Althusseris, teigdamas, kad ideologija yra pasąmoninė struktūra, pristato ir ideologijos - individo santykį. Pasak jo, ideologija kreipiasi į subjektą ir jis akimirksniu paklūsta tokio paklausimo spaudimui. Klasikinis Althusserio pavyzdys: policininkui gatvėje sušukus „Ei, tu!“, kiekvienas praeivis nesąmoningai reaguoja į kreipimąsi ir mano, kad jis skirtas jam. Taip pat ir ideologija turi savo kreipinį, ragina subjektus į jį atsakyti. Tokiu kreipimosi būdu individui priskiriama tam tikra pozicija, socialinis statusas. L. Gintautas Mažeikis išskiria tris ideologinio subjekto kūrimo pakopas. Pirmoji - objekto informavimo. Žmogus kryptingai informuojamas, tačiau dar nėra įtikinėjimo objektas. Antrojoje stadijoje individas kviečiamas vaidinti tam tikrus vaidmenis, imituoti tikėjimą, susitapatina su ideologija. Galiausiai, trečiojoje stadijoje, žmogus visiškai pavergiamas - jis tampa ideologiniu subjektu.

Pokyčių žmoguje vertinimas

Remiantis rusų mokslininko, profesoriaus A. I. Jurjevo sudaryta lentele, galima suprasti, kas būtent turiningo yra grėsmėje pokyčių žmoguje, kurie atliekami vektoriuje tikslų naujosios Valdymo Sistemos. Šioje lentelėje „globalizacijos pokyčiai - žmogaus pokyčiai“ turi labai trumpą apibrėžimą besikeičiančios kokybės.

1. Būrys pokyčių (Žmogaus būsena)

• Praktinė subjekto būsena - Reakcija į kiekį sunaudojamą darbo jėgą darbe (pasireiškia nuovargiu, įtampa, monotonija, nerimu, stresu, funkciniu komfortu, motyvacijos stoka, abejinga būsena).
• Emocionalios būsenos - individo reakcijos į organizmo gyvybinių išteklių poreikių patenkinimo matą (troškulys, alkis, hipoksija, seksualinė įtampa, baimė, siaubas, panika ir kt.).
• Motyvuojančios būsenos - individo reakcija į visuomenės problemas (pasireiškia: ataraksija ir susijaudinimu, džiaugsmu ir liūdesiu, malonumu ir kančia, euforija ir pykčiu, ekstaze ir įniršiu).
• Humanitarinės būsenos - individualumo reakcijos į informacijos kokybę, dėl intensyvios informacijos paieškos, jos tiesos pripažinimo, pagrįstumo įrodymo ir kt.

2. Poskyris pokyčių (Žmonių sąveikos metodai)

• Prievarta - įgyvendinimas greitas ir tikslus atlikimas privalomų veiksmų individui, numatytų visuomenės ir mokslo reikalavimų.
• Įtaiga - taikymas individui sugestyvios įtaigos technologijos, nekontroliuojamas iš jo pusės asmeninio bendravimo metu.
• Įtikinėjimas - pasirengimas asmenybės kryptingai ir sistemingai atlikti tam tikrą vaidmenį socialinių ir ekonominių santykių sistemoje.
• Įrodymai - individo elgesio suderinimas su tikrove, remiantis faktais, atspindinčiais gamtos ir visuomenės dėsnius.

3. Būrys pokyčių (žmogaus gyvenimo prasmė)

• Gyvenimo būdas - tai ypatingas individo gyvenimo, darbo, poilsio režimas, požiūris į maistą, drabužius, daiktus, alkoholį, narkotikus, gyvūnus, aplinką ir pan.
• Gyvenimiška pozicija, jos pagrindas - požiūris į darbą.
• Pasaulėžiūra suteikia asmenybei žinojimą, ką jis gali, ką turi daryti, kas riboja jo valią ir kuo grindžiamas jo tikėjimas.
• Pasaulio paveikslasformuojasi individualybe per visą jo gyvenimą, viso spektro informacijos apie pasaulį ir visuomenę pažinimo procese.

4. ŠEIMA pokyčių (žmogiškosios vertybės)

• Protas Individo susietas su praktine veikla, gebantis klysti, nesavarankiškas, atsidavęs kitiems gebėjimams, yra jo įrankis konkrečių žinomų tikslų siekimui.
• Žiniosatsiranda dėl priežasties, apsiribojančios vien sąmoningumu, kad objektas egzistuoja.
• Protingumasasmenybės susijęs su teorine veikla, jis - kažkas uždaro ir giliai nepriklausomo.
• Supratimas formuojamas turint tikslą.

5. Giminė pokyčių (informacija apie pasaulį)

• Konkretumas informacijos leidžia individui ją iš karto realizuoti realiu laiku ir erdvėje.
• Skaitomumas informacijos - jos įrodytas prisitaikymas prie subjekto tezauro, informacijos gavėjo.
• Pakankamumas informacijos - ne daugiau to, nei reikia problemai suprasti, kuri neapkrauna suvokimo, atminties, mąstymo.
• Objektyvi informacija turi patikimumo požymių, įrodytų moksliniais metodais, ir jos išsamumo, įskaitant praradimą informacijos apie objektą.

6. TIPAS pakeitimų (žmogaus tikslų atsiradimas)

• Tikslo numanymas - individo nustatymas, kur rasti savo socialinį, profesinį, intelektualinį ir kitokį statusą bendrame visų galimų individų būsenų „žemėlapyje“, siekiant įvertinti savo būklę ir pasirinkti vystymosi kryptį.
• Tikslingumas - sąmoningas subjekto pasirinkimas savo raidos krypties, t.y., perėjimas iš nepatenkinamos būsenos (taškai X 1 , Y 1 ) į norimą būseną (į tašką X 2 , Y 2 ).
• Tikslo siekimas asmenybės apibrėžiamas kaip jo gebėjimas toliau siekti to paties tikslo, keičiant jo siekimo būdus pasikeitus išorinėms sąlygoms.
• Tikslo atitikimas - svarbumas to, įvykdymui ko užtenka laiko.

Vaiko raida ir ugdymas

Kiekvieno vaiko raidos kelias yra labai individualus, taip pat vaiko vystymasis tam tikru periodu gali sustoti dėl įvairių priežasčių.

1. Kūdikystė (0-12 mėnesių)

• Fizinė raida: Miega didžiąją laiko dalį, gerai išsivystę pojūčiai, atpažįsta motinos balsą.
• Pažintinė raida: Mokosi klasikinio ir operantinio sąlygojimo būdu.
• Socialinė ir emocinė raida: Pastebimi temperamentų skirtumai, veido mimika parodomas susidomėjimas, skausmas, pasibjaurėjimas ir laimės pojūtis.

2. Ankstyvoji vaikystė (2-4 metai)

• Fizinė raida: Stabilizuojasi augimo kreivė, sulaukęs 3 m., išlaiko pusiausvyrą stovėdamas ant vienos kojos.
• Pažintinė raida: Vaiko žodyną sudaro 600 žodžių, naudojais simboliais.
• Socialinė ir emocinė raida: Iki 2 m. susiformuoja lytinio tapatumo suvokimas, sulaukus 3 m. - bendras žaidimas.

3. Vidurinioji vaikystė (6-9 metai)

• Fizinė raida: Naudojasi žirklėmis, kitais įrankiais, važinėja dviračiu.
• Pažintinė raida: Skaičių, tūrio, masės, tvermės supratimas, gera induktyvioji argumentacija, prasta deduktyvioji argumentacija.
• Socialinė ir emocinė raida: Griežtai atskiriamos skirtingos lytys, nustatomos neformalios taisyklės dėl ribų pažeidimo.

4. Paauglystė (12-15 metų)

• Fizinė raida: Prieš prasidedant lytinio brendimo laikotarpiui, berniukai ima sparčiai augti, išryškėja antriniai lytiniai požymiai.
• Pažintinė raida: Sistemiškas problemų sprendimas, paaugliškas egocentrizmas, tobulėja vykdomieji procesai.
• Socialinė ir emocinė raida: Susilpnėja savigarba, suvokiami lyčių vaidmenys, suvokiamas etninis tapatumas.

Dėmesio svarba ugdymo procese

Dėmesys atlieka atrenkamąją funkciją ir užtikrina palankias sąlygas žmogaus veiklai. Mokantis reikia itin pastovaus koncentruoto dėmesio. Jį sukelia ir palaiko interesai (nevalingas dėmesys), arba specialios pastangos įveikiant išsiblaškymą (valingas dėmesys). Mokymo(si) procese derinamas valingas ir nevalingas dėmesys. Kuo jaunesnis mokinys, juo daugiau dėmesys grindžiamas interesu. Mokymosi būdų kaitaliojimas palengvina dėmesį per pamoką.

Dėmesys labai svarbus žmogaus mąstymui, nes jis lemia, kaip sėkmingai bus priimama informacija. Vaikas, nesugebantis atkreipti dėmesio į pojūčius ar aplinką, negali suprasti ar ko nors išmokti. Jau nuo pat gimimo reiškiasi selektyvus dėmesys, kai naujagimis kreipia dėmesį į vienus stimulus ir ignoruoja kitus. Augant vaikui dėmesio kontrolė didėja. Viduriniosios vaikystės metu vaikas gali vis geriau sukaupti dėmesį tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško pašaliniai stimulai. Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis negu ikimokyklinio amžiaus vaikų. Augant nuolat didėja sugebėjimas dėmesį koncentruoti ten, kur jo reikia užduočiai išspręsti.

Foucauldian analizė

Foucauldian analizė - tai netradicinis, bet labai įtakingas tyrimo požiūris, kilęs iš prancūzų filosofo Michel Foucault darbų. Ji skirta ne tiek aiškinti, kas yra tiesa, kiek suprasti, kaip tam tikros „tiesos“ buvo sukurtos, kodėl vieni dalykai laikomi savaime suprantamais, o kiti - neįmanomais ar net pavojingais.Tai analizė, kuri abejoja pačia žinojimo forma, tyrinėja, kaip susiklosto institucijos, normos, identitetai, ir kaip visa tai susiję su galia - ne kaip jėga ar represija, bet kaip kasdienė struktūruojanti jėga, kuri kuria subjektus.

Foucault analizuoja diskursus - tai ne vien kalba, o visa sistema, kurioje tam tikri teiginiai įgauna prasmę ir galią būti priimti kaip tiesa. Foucault rodo, kad žinojimas niekada nėra nekaltas ar objektyvus - jis visada susijęs su kontrole ir reguliavimu. Vienas esminių foucauldiškos analizės tikslų - parodyti, kad žmonės nėra „natūraliai“ tokie, kokie yra, o dažnai - sukuriami per kalbą, institucijas ir praktikas.

Foucault nesiūlo chronologinės istorijos. Jis pasitelkia genealogiją - tai kritiškas žiūrėjimas į tai, kaip reiškiniai atsirado per konfliktus, atsitiktinumus, galios santykius. Tai istorija be didvyrių, be „natūralios pažangos“, dažnai - su radikaliais posūkiais, kur vienos „tiesos“ keičia kitas.

Žmogaus ir gamtos santykis

Žmogus ir gamta - du neatsiejami dalykai! Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai akmenys, upės, ežerai - gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Medžiai buvo garbinami, jiems teikiama ypatinga reikšmė. Lietuvių liaudies šeimos tradicijos, papročiai išreiškė pagarbą ir meilę gyvajai gamtai. Daugelio švenčių apeigų veiksmai, visą tai atspindi. Žinomas paprotys gimus kūdikiui pasodinti medį. Tikėta, kad paukščiai gali žmonėms išpranašauti laimę, nelaimę, vestuves ir pan. Žmogus gyveno visiškoje harmonijoje su gamta.

Šiandien santykiai tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitę. Žmogus iš gamtos vis daugiau reikalauja, be gailesčio eikvoja jos išteklius. Dabar ne kiekvienas žmogus gerbia gamtą, o juk neseniai buvo jos neatsiejama dalis, nuo jos visiškai priklausė. Gamta buvo naudinga ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Šiandienos vaikai, mažai laiko leidžia gamtoje. Formuojasi ekologiniai įgūdžiai bei įpročiai. Turime skatinti vaikus siekti gėrio bei harmonijos santykiuose su aplinka ir pačiu savimi, nuo mažens mokyti gyventi darnoje su gamta. Vaikai gamtai neabejingi, todėl mokyti reikia nuo mažens, kad domėjimasis aplinka nedingtų.

tags: #subjekto #konstravimas #xx #a #psichologija