Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama dekonstrukcijos teorija, jos sąsajos su psichoanalize ir ideologijos kritika. Taip pat aptariama dekonstrukcijos raida ir recepcija lietuvių literatūros kritikoje per tris Nepriklausomybės dešimtmečius, atskleidžiant jos įtaką humanitariniam mąstymui ir literatūros interpretavimo metodams.
Dekonstrukcijos teorijos ištakos ir esmė
Dekonstruktyvizmas - tai poststruktūralistinė filosofijos ir literatūros kritikos teorija, susiformavusi XX a. 7-ajame dešimtmetyje Prancūzijoje kaip atsakas į struktūralizmą. Terminas "dekonstrukcija" pirmą kartą pavartotas Jacques'o Derrida, kuris rėmėsi Martino Heideggerio sąvokomis Destruktion (filosofinių konstrukcijų pagrindų ardymas) ir Abbau (nugriovimas). Dekonstruktyvizmas kritikuoja tradicinį Vakarų metafizinį mąstymą, logocentrizmą ir fonocentrizmą, teigdamas, kad visos sąvokos iš prigimties yra metaforiškos.
Dekonstrukcijos esmė - dogmomis paverstų teiginių aiškinimas ir dekonstravimas, atskleidžiant jų vidinius prieštaravimus ir nestabilumą. Ši teorija ypatingą reikšmę teikia rašymui (écriture), kuris anksčiau buvo laikomas tik antriniu procesu, atkartojančiu fonetinę raišką. Dekonstruktyvizmas naikina ribas tarp literatūros mokslo ir filosofijos, nes pripažįsta kalbos retoriškumą ir komplikuoja tiesos supratimo problemą.
Svarbios dekonstrukcijos sąvokos:
- Diseminacija (prasmės išbarstymas ir rinkimas)
- Pėdsakas (kalbos ženklas, neturintis referentinio ryšio su daiktu ar idėja)
- Papildymas (keičiantis nusistovėjusią teksto prasmę)
- Skirsmas (uždelsimas, atidėjimas, ardantis opozicijas)
- Farmakonas (vaistai, nuodai, reiškiantis priešingų prasmių egzistavimą tame pačiame žodyje)
Visos šios kategorijos pasižymi ambivalentiškumu ir dalyvauja nesibaigiančiame semiozės procese. Dekonstruktyvistai teigia, kad nieko nėra anapus teksto, o kalba nėra transcendentali. Juos domina nesupratimo problema tekste, reikšmių opozicijos ir prieštaravimai.
Taip pat skaitykite: XX a. psichologija
Dekonstrukcijos recepcija lietuvių literatūros kritikoje
Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius dekonstrukcija rado vietą lietuvių literatūros kritikoje, paveikdama humanitarinio mąstymo įpročius. Sovietmečiu cenzūra stabdė šios teorijos plitimą, o emigracinėje kritikoje ji nebuvo itin populiari. Tik po Sovietų Sąjungos griūties Lietuvos universitetų dėstytojai ir rašytojai galėjo susipažinti su Jacques'o Derrida ir kitų Jeilio mokyklos kritikų darbais.
Dekonstrukcija Lietuvoje pakeitė humanistinės literatūrologijos tradiciją, kuri rėmėsi pozityvistinių socioistorinių tyrimų tradicija ir tokiomis sąvokomis kaip autoriaus originalumas, tautinė savimonė, intuicija ir pan. Po Nepriklausomybės atkūrimo literatūros "antihumanistinis" interpretavimas, susietas su atidaus skaitymo praktika, buvo perkeltas į mokyklas.
Lietuvoje ankstyviausia dekonstrukcijos recepcija prasidėjo ir aktyviausiai skleista filosofijos darbuose. Audronės Žukauskaitės knygoje "Anapus signifikanto principo: Dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika" (2001) dekonstrukcija aptariama kartu su psichoanalize ir ideologijos kritika, pabrėžiant jų panašumus: sau tapataus subjekto ir esencializmo kritiką, antiracionalizmą ir reliatyvizmą.
Dekonstrukcija ir postmodernistinė literatūra
Dekonstrukcijos teorijų kritiškumas totalitarizuojantiems "didiesiems pasakojimams" tapo didžiausiu postmodernistinės literatūros stimulu. Postmodernistinė literatūra prasidėjo nuo ekscentriškų pasakojimų ir veikėjų, labiau suproblemindama vartojamas sąvokas nei jas išaiškindama. Pagrindinis klausimas, "užgulęs" visus postmodernizmo tekstus: ar galime pažinti žmogaus pasaulį ir kaip jį pažįstame?
Dekonstrukcinės literatūros kritikos pradžioje matome intelektualiosios poezijos ir eseistikos rašytoją Eugenijų Ališanką, kuris savo straipsnyje "Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje" (1999) ir knygoje "Dioniso sugrįžimas: Chtoniškumas, postmodernizmas, tyla" (2001) daug dėmesio skyrė dekonstrukcinio rašymo problemoms, pabrėždamas, kad kvalifikuota postmodernistinės kūrybos analizė neįmanoma be dekonstrukcinės savimonės ir žodyno.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Ališanka polemizavo su posovietinės kultūros inercija ir uždarumu, dėl kurio postmodernizmas buvo nurašomas kaip žalinga nihilistinės kultūros apraiška. Jis aptarė svarbiausius klausimus, kuriuos Derrida iškėlė kalbos filosofijai, kritikuodamas pozityvistinį požiūrį į kalbą ir teigdamas, kad visuose mūsų tekstuose esti nepasakomas ir neaprašomas jų prasmės pagrindas.
Logocentrinę literatūrą, sukurtą slopinant pasąmoninius impulsus, postmodernūs rašytojai dekonstruoja pakeisdami antiromanu, antiliteratūra, paraliteratūra, antikritika, atsisakiusiomis bet kokių aiškesnių žanrinių nuorodų. Dekonstruojantis rašymas praktikuoja skirtingiausių rašymų kombinacijas: metalingvistiką, (neo)romantinę, siurrealistinę ar absurdo vaizduotę, deformacijos, disonansų, dviprasmių ir ironijos, paradoksų ir parabolės, alegorijos ir simbolių poetiką, kurias derina su neutraliu dokumentiniu stiliumi.
Dekonstrukcija ir psichoanalizė
Audronė Žukauskaitė savo knygoje "Anapus signifikanto principo: Dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika" nagrinėja dekonstrukcijos, psichoanalizės ir ideologijos kritikos teorinį ryšį, atskleisdama jų bendrą mąstymo stilių ir pagrindinę temą - vientiso ir sau tapataus subjekto kritiką. Psichoanalizė, kaip ir dekonstrukcija, tiria kalbos ir pasąmonės sąveiką, atskleisdama, kaip kalba formuoja mūsų suvokimą ir troškimus. Jacques'as Lacanas, vienas įtakingiausių psichoanalitikų, teigė, kad pasąmonė yra struktūruota kaip kalba, o mūsų subjektyvumas yra nuolat konstruojamas per kalbos žaidimus.
Dekonstrukcija ir ideologijos kritika
Ideologijos kritika, kaip ir dekonstrukcija bei psichoanalizė, tiria diskurso ribas ir galios santykius. Ideologija suprantama kaip sistema įsitikinimų ir vertybių, kuri pateisina esamą socialinę tvarką. Dekonstrukcija padeda atskleisti, kaip ideologijos veikia per kalbą ir diskursą, konstruodamos mūsų suvokimą apie pasaulį ir mus pačius.
Žukauskaitė teigia, kad ideologijos kritika, kaip ir dekonstrukcija, siekia atskleisti paslėptus galios santykius ir subjekto konstrukcijos mechanizmus. Abi disciplinos pabrėžia, kad mūsų suvokimas apie pasaulį yra visada ideologiškai determinuotas, o mūsų subjektyvumas yra konstruojamas per diskursus ir kalbos žaidimus.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Dekonstrukcijos išraiška literatūroje
Literatūroje dekonstrukcija gali pasireikšti įvairiais būdais, įskaitant naratyvo fragmentaciją, kalbos žaismą, intertekstualumą ir metatekstualumą. Šios technikos naudojamos siekiant atskleisti teksto prieštaravimus, neapibrėžtumus ir ideologines prielaidas.
Pavyzdžiui, Jurgio Kunčino, Herkaus Kunčiaus, Alfonso Andriuškevičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Rolando Rastausko, Remigijaus Treigio, Andriaus Jakučiūno, Mariaus Ivaškevičiaus, Valdo Papievio, Kęstučio Navako, Gyčio Norvydo, Beno Januševičiaus, Vaivos Rykštaitės kūryboje galima rasti postmodernaus stiliaus elementų, tokių kaip referencijos, politinis groteskas, niūrios tikrovės atkūrimas, metaforiškumas ir kalbos fikciškumo išpažinimas. Šių autorių kūryboje galima įžvelgti dekonstrukcijos elementų.
Pavyzdžiui, Undinės Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ nustebino tuo, kad jis vėl visiškai kitoks nei ankstesni jos kūriniai. Šia prasme - tai reta mažumos rašytoja (kaip Andrius Jakučiūnas), gebanti kaskart keisti pasakojimo objektą, turinį, registrą. Nors knyga apie autorės šeimos, kilusios iš Kurliandijos, moteriškosios linijos šaknų ieškojimą, bet tai tikras istorinis romanas. Šis kūrinys galėtų būti įdomus estams, lat-viams ir vokiečiams, kadangi kedena ir jų istoriją.
Penktasis Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ pasakoja vienos žydų šeimos trijų kartų istoriją, kurioje vaizdžiai atsiskleidžia tarpukario / pokario / dabarties Kaunas. Stereotipų gerokai per daug - ir širdies priepuolis, verčiantis permąstyti gyvenimą, ir žmones žudantis Černobylis, ir reemigrantų grįžimai iš Brazilijos, ir visiškai popsinis dukros atsiradimas, ir pagrindinio herojaus baigtis šaltoje jūroje kūrinio finale. Bet vis tiek tai dorai parašytas tradicinis klasikinis romanas, kurio bent vieno kasmet normaliam literatūros funkcionavimui reikia.
Kūnas be organų kaip dekonstrukcijos įrankis
Kritinės teorijos kontekste svarbus vaidmuo tenka prancūzų filosofams Gilles’iui Deleuze’ui ir Felixui Guattari. Jų duetas įspaudė gilų pėdsaką vakarietiškos mąstysenos raidoje formuojantis kritinei pozicijai kapitalistinės filosofijos ir politikos atžvilgiu. Pagrindiniame jųdviejų veikale „Kapitalizmas ir šizofrenija“ - „Anti-Oidipas“ (pirma dalis) ir „Tūkstantis plokštikalnių“ (antra dalis) - plėtojama šizoanalizės teorija sujungia marksistinę kapitalizmo kritiką su psichoanalizės tradicija.
Deleuze’as ir Guattari neigia perskyrą tarp politinės ir libidinės plotmių ir jas apibendrina kaip tėkmių ekonomiją. Šis materialistinis imanentiškumas iš pamatų kvestionuoja vakarietišką tradiciją: transcendentiniu mąstymu grindžiamą krikščionybę, atskiriančią sielą nuo kūno, psichoanalizę, griežtai struktūruojančią sąmonę į tarpusavyje hierarchiškai susijusias dalis, ir kapitalizmą, skaidantį visuomenę į klases.
Per kūno be organų konceptą Deleuze’as ir Guattari apibrėžia šizofreniją - kaip nekontroliuojamų, dinamiškų srautų visumą, naikinančią ir perkuriančią bet kokią įsitvirtinti mėginančią psichosocialinę struktūrą. Šių represuojančių formų, oidipinių struktūrų dekonstravimas, reikšmės tęstinumo paneigimas įmanomas per kūno be organų sampratą, perkeliančią kūną į alternatyvių sąvokų registrą, esantį anapus įprastinio kultūriškai susiformavusio psichosocialinio modelio.
Deleuze’as ir Guattari filosofinį kūno be organų konceptą suformulavo pasiskolinę idėją iš žymaus prancūzų teatro menininko Antonino Artaud, vadinamo profesionaliu šizofreniku. Jo kurtas Žiaurumo teatras - tai lyg meninis pasipriešinimo judėjimas, nukreiptas į tradicinį dramocentrinį teatrą, atspindintį visos vakarietiškos kultūros logocentrizmo butaforiškumą, nenuoširdumą.
Žiaurumo teatras naikina hierarchines santykių struktūras, tradiciškai įsitvirtinusias teatre, nuvainikuoja verbalinę išraišką kaip pagrindinę teatrinę priemonę, akcentuoja kūną kaip esminę ir tiesioginę kūrybinę medžiagą. Artaud idėjos skatina atsiriboti nuo giliai Vakarų kultūroje įsišaknijusio transcendentinio mąstymo, atskiriančio kūną nuo sąmonės ir privilegijuojančio psichinį pasaulį materialiosios tikrovės atžvilgiu.
Tatsumi Hijikata, Japonijos avangardo atstovas, sukūręs ir plėtojęs buto, taip pat buvo vienas labiausiai Artaud įkvėpusių menininkų. Žodis butoh reiškia tamsos šokį. Ši keista, dažnai šokiruojanti šokio forma gimė sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, pokario įtampos šešėlyje, kai Japonijos (o ir viso pasaulio) žmones slėgė atominio karo grėsmė.
Kiauroji tapatybė kaip dekonstrukcijos rezultatas
Norint suprasti šiandien Europoje, o ir visame pasaulyje vykstančius socialinius procesus, susijusius su tapatybės sąvoka, jau nebegalima apsiriboti dviem įprastinėmis kategorijomis - uždarumo ir atvirumo. Yra būtina įvesti trečią kategoriją, kuri, šalia uždarumo ir atvirumo, apibūdintų dar vieną valstybinės, tautinės, religinės ar kitokios tapatybės supratimo ir išgyvenimo būdą mūsų laikais ir kurią būtų galima vadinti „kiaurumu“.
Kiauroji tapatybės išgyvenimo forma linkusi apskritai neigti tapatybės turinio vertę. Šiandieniame pasaulyje įsikerojusi tendencija į kiaurumą - tai kompleksiškas, įvairiais principais ir motyvais besiremiantis reiškinys. Todėl tai, ką čia vadinu „kiaurąja tapatybe“, gali reikštis įvairiausiais pavidalais. Tačiau visus juos vienija tas pats fenomenas - nesirūpinimas savąja tapatybe, varijuojantis nuo paprasčiausios ir senos kaip pasaulis tinginystės iki sąmoningo ir net mazochistinio savęs neigimo. Bet kuriuo atveju, kiaura visuomenė - tai vertybiškai realiatyvistinė visuomenė, kurią įprasta apibūdinti lėkšta ir neaiškia multikultūralizmo sąvoka. Įdomu tai, kad reliatyvizmas ir multikultūralizmas praktiškai ima virsti į tai, kas laikoma jo priešingybe, - į uždarumą. Kiaura visuomenė anksčiau ar vėliau ima skaidytis į uždarus individus (individualizmas) bei atskirus ir taip pat uždarus tautinius, kultūrinius, religinius ar kitokius getus, kurie vieną dieną išeina vieni kitų terorizuoti.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje paplito savęs kaltinimo kultūra. Įsivyravo nuostata, esą dėl visų pasaulio blogybių, kurių simboliais tapo pasauliniai karai ir kolonializmas, yra kalta Europa, Vakarų civilizacija ir netgi „baltoji rasė“ apskritai. Tokiu būdu europietiškosios tapatybės, pristatomos kaip moraliai nusikalstamos, neigimas tapo etiniu imperatyvu.
tags: #subjekto #dekonstravimas #xx #a #psichologija