Beveik kiekvienas šunų mylėtojas yra girdėjęs apie skrandžio apsivertimą, kitaip vadinamą skrandžio dilatacija ir volvulus (GDV). Laimei, visuotinai žinoma, kad reikia saugoti, jog šuo godžiai neėstų, o po valgio nevalgytų. Skrandžio sukimas yra labai rimtas šuns skrandžio sužalojimas. Tiesioginė priežastis nėra iki galo žinoma, tačiau apie šią problemą verta žinoti kuo daugiau, nes greita reakcija gali išgelbėti jūsų šuns gyvybę.
Kas yra šuns skrandžio apsivertimas?
Skrandžio sukimas - tai skrandžio apsisukimas aplink savo ašį, paprastai 180, kartais net 360 laipsnių kampu. Dažniausiai pagal laikrodžio rodyklę, tačiau tai nėra taisyklė. Sukimosi metu šuns skrandis išsiplečia - tūrio padidėjimui įtakos turi skrandyje susikaupę skysčiai, maistas ir dujos, kurie neturi galimybės patekti į žarnyną. Kartais sukimo metu ištraukiama ir blužnis. Įsivaizduokite, kad mūsų šuns skrandį „užkemša“ sukinys.
Simptomai, rodantys skrandžio apsivertimą
Natūralus simptomas yra pilvo padidėjimas vienoje pusėje, be to, šuo bando vemti, deja, nesėkmingai. Be to, šuo gali būti labai silpnas, vangus, dūsauti ir daug seilėtis.
Smarkiai išpūstas pilvas gali būti pavojingos būklės - skrandžio užsisukimo požymis. Tai nutinka, kai dujos ar didelis maisto kiekis virškinimo trakte sukelia spazmus, o perpildytas skrandis nuo spazmų apsisuka, jame lieka didelis maisto kiekis ir susikaupusios dujos, - tokioje situacijoje sutrinka, blokuojama skrandžio kraujotaka.
Skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo sindromas prasideda staiga visiškai sveikam šuniui (nors kartais šeimininkai pamini ankstesnius pūtimo epizodus).
Taip pat skaitykite: Šuns ir žmogaus ryšys
Šeimininkas pastebi, kad šuns pilvas greitai didėja, tampa kietas, įtemptas. Ypač tai pastebima kairėje pusėje už šonkaulių, kur yra skrandžio dugnas. Patapšnojus per pilvą girdimas “būgno” garsas dėl susikaupusių dujų.
Labai būdingas požymis - neproduktyvus vėmimas. Šuo mėgina vemti, žiaugčioja, tačiau nieko neišvemia, kadangi dėl užsisukusio skrandžio turinys negali pasišalinti. Taip pat dažnai stebimas gausus seilėtekis - šuniui teka seilės dėl pykinimo ir negalėjimo atsikratyti turinio.
Iš pradžių šuo gali būti neramus, blaškytis, bandyti vemti, stoviniuoti keistomis pozomis. Vėliau atsiranda silpnumas - gyvūnas tampa vangus, dėl mažėjančio kraujo spaudimo gali nugriūti ant šono.
Šuniui vystosi hipovoleminis ir endotoksinis šokas. Pagreitėja širdies ritmas (>120-150 k./min), tačiau pulsas silpnas ar neapčiuopiamas. Gleivinės iš raudonų tampa blyškios, pilkšvos arba net melsvos. Kūno temperatūra krinta, galūnės šąla. Dar vėliau širdies ritmas gali sulėtėti (bradikardija - labai blogas ženklas).
Skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo klinikiniai požymiai dažnai progresuoja per labai trumpą laiką. Nuo pirmų pilvo pūtimo ženklų iki kolapso gali praeiti vos kelios valandos. Todėl jei pastebėjote aukščiau išvardytus simptomus, galimai reikia skubiai vykti pas veterinarą. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išgelbėti gyvybę.
Taip pat skaitykite: Agresijos valdymas
Ką daryti įtarus skrandžio apsivertimą?
Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek laiko šuniui gali trukti skrandžio sukimas - viena aišku, kad įtarus tokį reiškinį reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Pirmiausia būtina diagnozuoti sukimo faktą atliekant ultragarsinį tyrimą, kuris aiškiai patvirtins, kad susiduriame su sukimu, o ne tik su skrandžio padidėjimu, kuris taip pat kartais pasitaiko.
Atsakymas į šį klausimą pateiktas aukščiau - kuo greičiau kreipkitės į veterinarijos gydytoją. Be chirurgo įsikišimo šuniui padėti neįmanoma.
Skrandžio apsivertimo gydymas
Jei diagnozė pasitvirtina, gydytojas chirurginiu būdu atsuka skrandį. Taip pat įprasta skrandį prisiūti prie pilvo sienos, t. y. atlikti gastropeksiją.
Atvykusį pacientą veterinarai pirmiausia siekia išvesti iš šoko. Lašinami intraveniniai skysčiai ir pradedama infuzinė terapija. Taip pat dažnai skiriami vaistai nuo skausmo (opioidai), nes GDV sukelia stiprų pilvo skausmą. Jei nustatomos širdies aritmijos, jos koreguojamos vaistais.
Taip pat būtina nedelsiant mažinti spaudimą skrandyje - atliekama skrandžio dekompresija. Dažniausiai per burną į skrandį mėginama prakišti zondą, kad pro jį išeitų susikaupusios dujos ir skysčiai. Jei dėl skrandžio apsisukimo zondo nepavyksta įvesti, alternatyvus metodas - per dešinį šoną už paskutinio šonkaulio į skrandį įdurta stambi adata leidžia nuleisti dalį dujų.
Taip pat skaitykite: Apie šunų socializaciją
Šuniui stabilizuoti paprastai skiriama ne daugiau kaip 1-2 valandos - labai svarbu kuo greičiau pereiti prie chirurginio gydymo ne vėliau kaip per ~2 val. nuo atvykimo, nes delsiant didėja vidaus organų nekrozės tikimybė.
Kai tik šuns būklė leidžia (neretai - dar tebesant kritinei būklei), chirurginiu būdu atveriama pilvo ertmė. Pirminis chirurgo tikslas - atsukti skrandį į normalią padėtį. Atstačius skrandį, vertinamas jo sienelių gyvybingumas, kadangi dėl išemijos dalis skrandžio sienos gali būti nekrozavusi. Negyvybingos dalys pašalinamos. Taip pat patikrinama blužnis, kadangi jeigu ji smarkiai pažeista, gali tekti ją pašalinti (splenektomija).
Po to seka gastropeksija, t. y. skrandžio fiksacija. Chirurgas prisiuva skrandžio sienelę (paprastai prie dešiniosios pilvo sienos ar šonkaulių kremzlės) taip, kad skrandis liktų anatomiškai teisingoje padėtyje. Gastropeksijos technikų yra įvairių, visų tikslas - suformuoti randą tarp skrandžio ir pilvo sienos, kuris neleistų skrandžiui vėl apsiversti. Įtvirtinus skrandį, pilvo ertmė praplaunama, įsitikinama, kad nėra kitų pažeidimų.
Pooperacinė priežiūra
Po operacijos šuo paprastai klinikoje būna 2 ar 3 dienas, per kurias gydytojas įvertina, ar jo sveikata normalizuojasi ir ar virškinimo sistema pradeda normaliai funkcionuoti. Kelias dienas į šuns racioną atsargiai įvedamas maistas - nuolat stebint. Be to, šuniui gali būti lašinamos lašelinės, antibiotikai ir vaistai nuo skausmo. Kelias savaites jis turėtų vengti pernelyg didelio fizinio krūvio.
Kritinės būna kelios pirmos dienos po operacijos, kada gresia sepsio, peritonito, aritmijos rizikos. Po operacijos labai svarbu tęsti skysčių terapiją, stebėti širdies veiklą. Taip pat reikalingas gydymas antibiotikais, prokinetiniais vaistais (gerinti skrandžio judrumą) bei kitomis priemonėmis pagal poreikį. Ypatingas dėmesys skiriamas skrandžio nekrozės požymiams - net ir pašalinus akivaizdžiai negyvybingas dalis, aplinkiniai audiniai gali prastai gyti, galimos skrandžio plyšimo komplikacijos.
Kas yra gastropeksija?
Gastropeksija - tai chirurginė procedūra, kurios metu šuns skrandis pritvirtinamas prie pilvo sienelės. Ši procedūra siekiama užkirsti kelią skrandžio užsisukimui, kitaip vadinamam skrandžio dilatacija. Šio sutrikimo metu skrandis apsiverčia ir įkalina savyje orą bei užspaudžia kraujagysles, dėl ko sutrinka kraujotaka, o tai gali sukelti stiprų skausmą, audinių pažeidimus ir net gyvybei pavojingą šoko būseną. Negydant skrandžio užsisukimo laiku, šuns būklė gali greitai pablogėti, o tai gali baigtis net mirtimi.
Gastropeksija ne tik apsaugo šunį nuo šio pavojingo sindromo, bet ir padeda šeimininkui jaustis ramiau, žinant, kad jų keturkojis draugas yra apsaugotas nuo tokio staigaus sveikatos pablogėjimo.
Kodėl gastropeksija svarbi didelių veislių šunims?
Didelių veislių šunys - tokie kaip vokiečių aviganiai, dogai, senbernarai, niūfaundlendai ar vokiečių bokseriai ir kitos gigantiškos veislės - yra ypač jautrūs skrandžio apsivertimui dėl jų anatominių savybių. Šių šunų krūtinės ląstos forma ir didelis skrandžio tūris lemia, kad jų skrandis yra judresnis, todėl apsivertimo tikimybė didesnė. Taip pat kai kurių didelių šunų virškinimo sistema yra lėtesnė, o tai gali papildomai skatinti skrandžio perpildymą oru ir maistu.
Tokie veiksniai kaip greitas maisto rijimas, didelės maisto porcijos, intensyvus fizinis aktyvumas po valgio taip pat gali didinti skrandžio užsisukimo riziką. Atsakingi didelių veislių šunų šeimininkai turėtų apsvarstyti gastropeksiją kaip prevencinę priemonę, nes skrandžio apsivertimas gali įvykti bet kada, o dažnai šeimininkai nepastebi pradinių simptomų arba negali pakankamai greitai reaguoti.
Kokiems šunims rekomenduojama atlikti gastropeksiją?
Nors gastropeksija labiausiai rekomenduojama didelių veislių šunims, kurie yra anatomiškai linkę į skrandžio apsivertimą, kai kurios vidutinės veislės taip pat gali patirti šią būklę. Štai kelios veislės, kurioms ši procedūra yra ypač svarbi:
- Vokiečių aviganiai bei bokseriai - stiprūs ir aktyvūs šunys, kuriems reikalinga ypatinga priežiūra dėl didelio polinkio.
- Dogai - viena iš dažniausiai su skrandžio užsisukimais susiduriančių veislių, dėl ilgos ir siauros krūtinės formos.
- Senbernarai - šios veislės šunys dėl savo masyvumo ir anatomijos taip pat patenka į rizikos grupę.
- Niūfaundlendai - dideli ir masyvūs šunys, kurie dažnai turi lėtą virškinimą.
- Airijos vilkogaudžiai, labradorai ir auksaspalviai retriveriai - taip pat gali būti jautrūs šiai būklei, ypač jei turi genetinį polinkį.
Skrandžio apsivertimo priežastys
Skrandžio sukimo priežastis nėra aiškiai nustatyta, tačiau rizika gali turėti genetinį pagrindą. Didelių veislių šunims, tokiems kaip berno bernardinai, dogai, retriveriai, aviganiai ir Berno kalnų šunys, kyla ypatinga rizika susirgti skrandžio torsija. Skrandžio sukimosi tikimybę taip pat didina nuolatinė gyvūno baimė ir stresas, nepakankama mityba ir pernelyg godus ėdalas.
Tiksli skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo priežastis nėra iki galo aiški, kadangi tai daugelio veiksnių nulemta būklė. GDV atvejais pastebimas skrandžio motorikos sutrikimas - sulėtėjęs skrandžio išsituštinimas ir peristaltika, dėl ko oras ir maistas jame užsilieka. Tai gali sukelti įvairūs faktoriai kaip pirminiai elektrinio aktyvumo sutrikimai skrandyje, dėl kurių sutrinka raumenų susitraukimai, virškinimo sistemą veikiantys išoriniai stresoriai (staigus stresas gali paveikti nervinę reguliaciją).
Polinkis į skrandžio užsisukimą ir išsiplėtimą paveldimas, nors to pobūdis sudėtingas (dalyvauja daug genų). Genominiai tyrimai patvirtina paveldimą komponentą - 2020 m. atlikto tarpveislinio tyrimo metu identifikuota keletas genetinių variantų, būdingų GDV turėjusiems šunims. Šie DNR pokyčiai aptikti genuose, susijusiuose su skrandžio tonuso ir judrumo reguliacija. Taip pat keliama hipotezė, kad polinkis į problemą gali sietis su imuninės sistemos ypatumais. Pvz., dogams tam tikras TLR5 geno alelis (TLR5*B) pasireiškia ~3 kartus dažniau skrandžio išpūtimą turėjusiems šunims negu sveikiems.
GDV dažniausiai pasitaiko didelio ir milžiniško dydžio šunims su gilia, siaura krūtinės ląsta. Tokia kūno sandara lemia didesnę pilvo ertmės erdvę, kurioje skrandis gali lengviau pasislinkti. Be to, kai kurių šunų skrandį prie kepenų tvirtinantis gastrohepatinis raištis gali būti įgimtai laisvesnis, tad jų skrandis anatominėje padėtyje mažiau stabiliai fiksuojamas.
Įrodyta, kad kūno masė tiesiogiai koreliuoja su GDV - sunkesni (didesnio svorio) šunys serga dažniau. Taip pat įdomu, kad perteklinis riebalų kiekis (nutukimas) nėra rizikos veiksnys. Priešingai, labai liekni (lieso kūno sudėjimo) šunys turi didesnę GDV tikimybę.
Krūtinės ląstos forma yra vienas reikšmingiausių anatominių rizikos veiksnių - šunims, kurių krūtinė gili ir siaura (didelis krūtinės gylio ir pločio santykis), GDV pasitaiko dažniau.
Skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas gali užklupti bet kokios veislės šunį ar mišrūną, tačiau statistiškai dažniausiai ši būklė registruojama tarp stambių, giliakrūtinių veislių. Klinikinėje praktikoje dažnai dominuoja populiarių stambių veislių atstovai - pavyzdžiui, vienoje Italijoje atliktoje 130 atvejų analizėje net ketvirtadalį pacientų sudarė vokiečių aviganiai. Tarp dažniausiai minimų jautrių veislių yra vokiečių aviganiai, dobermanai, basetai, bokseriai, koliai, labradoro retriveriai, senbernarai, airių vilkogaudžiai, dogai, airių seteriai, Veimaro paukštšuniai, Gordono seteriai, Flandrų buvjė, rusų kurtai, standartiniai pudeliai, nufaundlendai. Vokiečių dogai išsiskiria ypatingai didele rizika, siekiančia net iki ~37%. Vieno tyrimo duomenimis, ~14% šios veislės šunų tam tikru gyvenimo momentu patiria skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo epizodą.
Šunys, šeriami vieną didelį kartą dienoje vietoje kelių mažesnių maitinimų, turi didesnę skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo riziką. Su tuo siejama ir greitas, godus ėdimas - oro priryjantys šunys statistiškai serga dažniau. Neigiamai veikia ir gausus skysčių vartojimas vienu kartu: pvz., didelės vienkartinės vandens porcijos po ėdimo. Tyrimai rodo, kad šeriant sausiaku, kurio pirmosiose sudedamosiose dalyse nurodyti aliejai/riebalai, GDV rizika didesnė. Rekomenduojama atkreipti dėmesį į ėdalo granulės dydį - viename tyrime su dogais nustatyta, kad šeriant labai smulkiomis (<30 mm) sauso maisto granulėmis GDV pasitaikė dažniau.
Šuoliai, bėgiojimas ar žaidimai po ėdimo gali skatinti skrandžio judėjimą ir dujų kaupimąsi. Šunys, kurie ėda nervingai, konkuruodami (pvz., kelių gyvūnų aplinkoje) ar esant kitokiems stresoriams, gali nuryti daugiau oro ir jiems dažniau pasitaiko skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas.
Vyresni šunys skrandžio užsisukimą ir išsiplėtimą patiria dažniau nei jauni. Rizika didėja su kiekvienais gyvenimo metais - skaičiuojama, kad kas 1 metus amžius prideda ~15% rizikos. Viename dideliame tyrime nustatyta, kad GDV dažniausiai pasireiškė 7-10 metų šunims.
Kai kurie tyrėjai nurodė, kad patinai nuo skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo kenčia dažniau nei patelės, ypač nekastruoti patinai lyginant su sterilizuotomis patelėmis. Tačiau ši koreliacija nėra statistiškai reikšminga. Didesnis GDV dažnis patinams gali būti dėl to, kad stambių veislių populiacijose jų daugiau, taip pat jie gali būti aktyvesni po ėdimo.
Skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas dažniau pasitaiko šunims, turintiems kitų virškinimo trakto problemų. Pvz., lėtiniai skrandžio veiklos sutrikimai kaip pasikartojantys išpūtimai (be užsisukimo), lėtinis skrandžio motorikos nepakankamumas ar uždegiminės žarnyno ligos gali prisidėti prie skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo išsivystymo. Tokiais atvejais GDV gali būti “paskutinis lašas” jau nestabilioje virškinimo sistemoje.
Prevencinės priemonės
Visų pirma reikėtų laikytis principo "vaikščioti, valgyti ir ilsėtis". Po kiekvieno valgio šuo turėtų bent 30 minučių atsipalaiduoti prieš pradedant su juo žaisti. Taip pat gera idėja padalyti dienos maisto porciją į bent dvi ar net daugiau mažesnių porcijų.
Rizikos grupės šunims prevencijos priemonės labai svarbios. Profilaktinė gastropeksija dažnai atliekama jauname amžiuje kartu su sterilizacija/kastracija, kad šuo patirtų vieną bendrą anesteziją. Komplikacijų dažnis po profilaktinių gastropeksijų labai nedidelis, ypač jei operuoja patyręs chirurgas. Tyrimai rodo, kad profilaktinė gastropeksija reikšmingai sumažina skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo tikimybę rizikos veislėse.
Tinkama šėrimo praktika gali padėti sumažinti skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo tikimybę. Rekomenduojama rizikos grupės šerti šunį dažniau, bet mažesnėmis porcijomis. Optimalu 2-3 kartus per dieną vietoje vieno didelio šėrimo. Nešerti vien sausu ėdalu dideliais kiekiais be pertraukų - geriau sauso maisto racioną papildyti konservuotu (šlapiu) ėdalu ar vandeniu sudrėkintu sausu ėdalu, kad sumažėtų pašaro tūris ir brinkimas skrandyje. Tyrimai parodė, kad šeriant sausais pašarais, kriuose daug grūdinių kultūrų, riebalų skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas pasitaiko dažniau. Šeriant kelis šunis kartu svarbu sudaryti ramią aplinką, kad nekiltų konkurencija ar stresas dėl ėdalo - nervingi, skubantys ėsti gyvūnai labiau rizikuoja. Dėl tos pačios priežasties naudinga šunį pratinti prie tvarkingo maitinimosi grafiko, vengti staigių rutinos pokyčių.
Anksčiau manyta, kad dideliems šunims reikia maistą tiekti iš paaukštinto dubens taip mažinant oro pririjimo tikimybę. Tačiau tyrimai nepatvirtino šios naudos - iš tiesų gali būti, kad šėrimas iš paaukštinto dubens tą riziką net padidina. To mechanizmas iki galo neaiškus, bet galbūt ėdant iš aukščiau šunys priryja tiek pat ar dar daugiau oro. Kadangi jokios naudos nėra, šiuo metu rekomenduojama šunis (ir milžiniškus) šerti iš dubens, padėto ant grindų.
Kadangi skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas turi genetinį polinkį, veisėjams patariama atsižvelgti į šios ligos atvejus veisimo programose. Naudinga informuoti didelių veislių šuniukų savininkus apie rizikas ir profilaktikos galimybes. Budrumas - geriausia prevencija. Net ir taikant visas priemones, skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo ne visada pavyks išvengti. Didelių veislių šunų šeimininkai turi žinoti pirmuosius požymius ir, jiems pasireiškus, nedelsiant vežti šunį į veterinarijos kliniką.
tags: #suns #skrandzio #apsivertimas #suns #elgesys