Šunys, tradiciškai lyginami su vilkais, iš tiesų yra labai įvairi biologinė grupė, pasižyminti plačiu prisitaikymu gyventi įvairiose aplinkose. Šiame straipsnyje nagrinėjamas šunų jauniklių elgesys, atsižvelgiant į jų prisitaikymą, socialinę struktūrą, mitybą ir sąveiką su žmonėmis.
Šunų klasifikacija ir prisitaikymas
Šunys skirstomi pagal elgesio ir ekologinius požymius, kilmę, gyvenamąją vietą (miestas, kaimas) ir priklausomybės nuo žmonių mastą. Populiari klasifikacija apima:
- Priklausomi apriboti: Šunys, visiškai priklausomi nuo žmonių ir gyvenantys apribotoje erdvėje.
- Priklausomi laisvi: Šunys, priklausomi nuo žmonių, bet turintys daugiau laisvės judėti.
- Benamiai: Šunys, nepraradę socialinio ryšio su žmonėmis, bet apleisti arba gimę žmonių aplinkoje.
- Sulaukėję: Laisvi šunys, nesinaudojantys tiesiogine žmonių pagalba.
Ši klasifikacija atspindi individualų socialinio ryšio su žmonėmis vystymąsi ir šunų ekologiją.
Kaimo šunys: tarp laukinės gamtos ir žmogaus
Benamių šunų grupėje išskiriami "kaimo šunys", kurie lankosi prie žmonių teikiamų maisto ir gyvenimo vietos išteklių. Šie šunys yra ankstyviausi šuniniai, siejami su žmonėmis nuo tada, kai žmonės pradėjo sėslų gyvenimą ir kaupti atliekas aplink gyvenvietes. Kaimo šunys dažniausiai bastosi po kaimus, miestelius ir miestų gatves, ėda žmonių atliekas ir naudojasi pastatais kaip pastoge. Dauguma jų turi savininkus, nors ir nėra šeimos gyvūnai vakarietiška prasme. Dažniausiai jie gyvena vieni, poromis arba po tris.
Visame pasaulyje žmonės sunaikina daugiau kaip 75 proc. kaimo šunų vadų, o brandos sulaukia mažiau kaip 20 proc. jauniklių. Nors šunys vengia žmonių ir sprunka, kai į juos atkreipiamas dėmesys, kai kurie iš jų gali būti priglausti ir tapti šeimos šunimis.
Taip pat skaitykite: Geras elgesys: kaip pagirti?
Sulaukėję šunys: išgyvenimas pusiau laukinėmis sąlygomis
Sulaukėję šunys kenčia nuo didelio jauniklių mirtingumo ir yra priklausomi nuo netiesiogiai randamų žmonių maisto atliekų. Jų socialinė struktūra skiriasi nuo vilkų gaujos - ją sudaro monogaminės veisimosi poros ir jų palikuonys. Šių grupių nariai paprastai nėra susiję, o socialiniai ryšiai yra laisvi, be sudėtingų taisyklių.
Sulaukėję šunys didžiąją gyvenimo dalį leidžia apibrėžtoje teritorijoje, kurią aktyviai žymi kvapu ir gina. Jie aktyviausi vakare ir naktį, o jų mityba apima didelę maisto šaltinių įvairovę. Nors vilkų gaujoje visi nariai integruojasi į efektyvų medžioklinį vienetą, sulaukėjusių šunų grupėse lyderystė labiau ginčytina, o socialiniai ryšiai lankstesni.
Sulaukėję šunys kaltinami žudant tiek laukinius gyvūnus, tiek naminius gyvulius, tačiau tai patvirtinančių duomenų stebėtinai mažai. Dažniausiai jie renkasi žmonių atliekas ir kritusių gyvulių gaišenas.
Veisimosi ypatumai ir jauniklių priežiūra
Naminiai šunys paprastai veisiasi du kartus metuose be didelio sezoniškumo, tačiau šiaurinėse ir vidutinio klimato zonose sulaukėję šunys linkę koncentruoti savo rujos ciklus į pavasarį arba po musoninio periodo. Tarp rujų pastebėtas maždaug 7,3 mėn. periodas. Grupėse nepastebima bendruomeninės vadų priežiūros, visos patelės jauniklius augina atskirai.
Sulaukėję šunys yra vieninteliai šuniniai be jokios parentinės rūpinimosi formos, nors kartais dalis šeimai priklausančių patinų gali rūpintis šuniukais atrydami jiems maistą. Vados dydis svyruoja nuo 3,6 iki 5,5 šuniukų, tačiau jų išgyvenamumo lygis labai žemas - 70 proc. šuniukų gaišta per pirmas 70 dienų nuo gimimo ir tik 5 proc. išgyvena ilgiau kaip 1 metus. Be to, prasidėjus naujam veisimosi ciklui motina praranda susidomėjimą palikuonimis.
Taip pat skaitykite: Visapusiškas asmenybės ugdymas
Įdomus sulaukėjusių šunų demografijos aspektas yra labai iškreiptas lyčių santykis, kadangi daugumą jų sudaro patinai. Nors kaimo šunims įtaką daro pateles žudančių žmonių atranka, tarp sulaukėjusių šunų to tikėtis sunku.
Kada atskirti šuniuką nuo motinos?
Veterinarijos gydytojai rekomenduoja šuniukus nuo motinos atskirti ne jaunesnius kaip dviejų mėnesių amžiaus. Jaunesni šuniukai dar nėra pasiruošę iškeliauti į naujus namus. Smulkesnių veislių šuniukus geriau palaikyti net šiek tiek daugiau, ir iki trijų mėnesių, nes jie gali ilgiau žįsti mamą.
Kalės elgesys taip pat parodo, kada metas šuniuką atskirti nuo mamos: ji nustoja šuniukus maitinti, o kai šie bando žįsti, stumia juos nuo savęs. Per anksti nuo šeimų atskirti gyvūnai gali turėti nemažai elgesio problemų, tokių kaip kaukimas, lojimas, maisto ar žaislų savinimasis, destruktyvus elgesys, dėmesio sekimas, agresija ir nemokėjimas kontroliuoti kandimo stiprumo.
Šunų veislių elgesio ypatumai
Šunų elgesio įvairovė siejama su veislėmis, kurios susiformavo kryptingai veisiant specifinėms užduotims. Kai kurioms veislėms būdingi itin specifiniai elgesio bruožai. Pavyzdžiui, borderkoliai linkę varyti gyvulius, o dideli aviganiai bandas saugo. Pointeriai turi įgimtą polinkį sustingti aptikus paukštį, retriveriai švelniai atneša sumedžiotą paukštį, terjerai rausia urvus ir puola smulkius gyvūnus, skalikai seka pagal grobio kvapą su daug garsų.
Veislės, skirtos atlikti įvairioms užduotims, pasižymi skirtingais elgesio bruožais. Socialumas išugdytas kompanionų veislėse, o atsargumas būdingesnis sargams. Aktyvumas vs. ramumas taip pat paveldimi. Artimos kilmės grupės pasižymi bendrais elgsenos bruožais. Pavyzdžiui, mastifų-buldogų tipo šunų protėviai istoriškai veisti sargavimui, griebimui ir kovoms, tad šiose veislėse pastebimas didesnis polinkis į užsispyrimą ar agresyvumą kitiems šunims.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie vilkų ir šunų elgesį
Tam tikri genai koduoja neuromediatorius, hormonų receptorius ar kitus baltymus, darančius įtaką nervų sistemos veiklai, todėl jų variantai gali keisti temperamento savybes. Didelės apimties viso genomo asociacijų tyrimai (GWAS) identifikavo konkrečias genomo sritis, susijusias su elgesio variacijomis.
Šunų uoslė ir šaltas nosies galiukas
Šunys turi gerą uoslę, o jų nosies galiukas atlieka svarbų vaidmenį. Mokslininkai nustatė, kad šunų nosies galiukas gali „užuosti“ šilumą. Atlikti tyrimai parodė, kad šunys gali aptikti šilumos šaltinį net 1,6 m atstumu. Šunims išlaikyti šaltą nosies galiuką yra labai svarbu, nes jis padeda jiems „užuosti“ šilumą.
Patarimai būsimiems šuniukų šeimininkams
- Veisimas: Prieš poravimąsi kalei turi būti duota vaistų nuo kirminų ir ji turi būti tinkamai vakcinuota.
- Nėštumas: Nuo penktosios nėštumo savaitės kalei reikia duoti ramybę, laikyti namuose, nebegalima duoti darbo. Reikia pradėti šerti jauniklių ėdalu arba duoti specialių vitaminų ir mineralinių medžiagų papildų.
- Šuniavimosi vieta: Parinkite tokią vietą, kur nebūtų skersvėjo, ne per arti tiesioginio šilumos šaltinio, pakankamai šviesią, ramią, kur nebūtų nuolat daug žmonių. Patalpoje, kur šuniuosis kalė, turėtų būti ne mažiau kaip 22 laipsniai šilumos.
- Priežiūra po gimdymo: Stebėkite, kaip kalė gulasi, kad nenuspaustų mažylių. Kiekvieną dieną sverkite mažylius, jie turi priaugti vidutiniškai po 30-50 gramų per dieną. Jei šuniukai nepriauginėja svorio net pakeičiant spenius, gali būti, kad jiems tiesiog neužtenka kalės pieno.
- Maitinimas: Nuo trijų savaičių šuniukams jau galima duoti vaistų nuo kirminų, pakartoti tai reikia po dviejų savaičių, vėliau duoti kas mėnesį, kol baigsis vakcinavimas.