Šunys ir vilkai, nors ir kilę iš bendro protėvio, pasižymi skirtingais elgesio modeliais. Šie skirtumai atsirado dėl šunų prijaukinimo proceso ir skirtingų aplinkos sąlygų, kuriose jie vystėsi. Šiame straipsnyje apžvelgsime naujausius tyrimus, nagrinėjančius vilkų ir šunų elgesio skirtumus, atsižvelgiant į jų socialinius įgūdžius, komunikaciją su žmonėmis, agresiją ir kitus veiksnius.
Šunų ir vilkų socialinių įgūdžių palyginimas
Anksčiau manyta, kad prijaukinti šunys geriau supranta žmogaus signalus nei jų laukiniai giminaičiai. Tačiau Austrijos mokslininkų atlikti eksperimentai verčia abejoti šia prielaida. Tyrimams mokslininkai naudojo 12 vilkų, 14 šunų iš valkataujančios grupės ir 12 naminių šunų. Tyrimo metu buvo atliekami eksperimentai, kuriais tikrinamas gyvūnų sumanumą trimis skirtingais būdais.
Eksperimentų metu buvo naudojamos dvi dėžės: vienoje, hermetiškai uždarytoje plastiku taip, kad vilkai ir šunys nepajustų kvapo, buvo skanėstas, o antra dėžė buvo tuščia. Pirmuoju eksperimentu buvo tikrinamas gyvūnų gebėjimas suprasti žmonių nurodymus: žmogus, žvelgdamas gyvūnams į akis, rodydavo reikiamą dėžę ir bandydavo ją atidaryti. Antrajame eksperimente žmogus tik parodydavo susidomėjimą reikiama dėžute, nežvelgdamas į gyvūnus. Trečiajame eksperimente žmogaus nebuvo, tačiau dėžės judėjo taip, kad iš garso būtų galima suprasti, ar jose kas nors yra.
Tyrimo rezultatai parodė, kad tiek šunys, tiek vilkai puikiai suprato žmogaus komunikacines ir elgesio užuominas. Tai rodo, kad komunikavimo su žmogumi gebėjimus tikriausiai turi tiek vilkai, tiek ir šunys, ir jų prijaukinimas smarkiai šio gebėjimo nepaveikė. Viena iš tyrimo autorių Juliane Bräuer teigė: „Gamtoje vilkams tenka kliautis savo stebėjimais ir sumanumu, o žmogaus maitinamiems šunims tokie įgūdžiai nereikalingi; gali būti, kad domestikuojami šunys prarado gebėjimą suprasti priežasties ir pasekmės ryšį.“
Be to, ankstesni austrų etologų tyrimai įrodė, kad vilkai savo giminaičių atžvilgiu yra draugiškesni už šunis: rečiau užpuola savo gaujos narius ir labiau linkę dalintis maistu.
Taip pat skaitykite: Geras elgesys: kaip pagirti?
Šunų gebėjimas atskirti apgaulę
Naujausi tyrimai atskleidė, kad šunys gali atskirti, kada žmonės juos apgaudinėja. Išvados rodo, kad šunys turi „proto teoriją“, kuria naudodamiesi jie aiškinasi, ką jų šeimininkai ruošiasi daryti.
Šiam tyrimui mokslininkai pasitelkė 260 įvairaus amžiaus ir dešimčių skirtingų veislių šunų. Eksperimento metu šunims buvo parodyti du nepermatomi kibirai, kuriuose galėjo būti laikomas maistas. Vienas eksperimentatorius (slėpėjas) iš pradžių maistą visada slėpė viename inde. Tuo tarpu antrasis asmuo, vadinamas komunikatoriumi, atidžiai stebėjo slėpėjos judesius ir, remdamasis tuo, ką matė, nurodė šunims, kur ieškoti maisto.
Pirmojo eksperimento etapo metu šuo nematė, kur prieš tai buvo paslėptas maistas, tačiau komunikatorius visada sakydavo šuniui tiesą. Antrajame etape autoriai tikrino, kaip šunų kibirėlio pasirinkimui įtakos turėjo komunikatoriaus elgesys. Atliekant vieną bandymą komunikatorius išėjo iš kambario po to, kai stebėjo, kaip slėpėjas deda maistą į pirmąjį kibirą. Kai pranešėjas išėjo iš kambario, slėpėjas perkėlė maistą į kitą kibirą (kitaip tariant, pranešėjas to nematė). Kito bandymo metu pranešėjas dalyvavo, kai slėpėjas perkėlė maistą iš pirmojo indo į kitą. Dauguma šunų pasirinko kibirą su maistu.
Šie rezultatai rodo, kad šunys gali suprasti, jog komunikatorius gali klysti arba meluoti, ir atitinkamai koreguoti savo elgesį.
Sibiro haskių elgesio ypatumai ir panašumai su vilkais
Norint išsiaiškinti haskių elgsenos genezę ir reikšmę, reikia atsigręžti atgal. Sibiro haskiai, kaip ir visi naminiai šunys, kilę iš vilkų. Genetikos, elektroforezės ir anatomijos tyrimai bei elgsenos stebėjimai rodo šią teoriją esant pakankamai tvirtai įrodytą.
Taip pat skaitykite: Visapusiškas asmenybės ugdymas
Šunys eskimus lydėjo nuo pat pradžių. Tačiau iki tol, kol juos imta naudoti kaip kinkomuosius šunis, šunys sergėjo gyvenvietes ir dalyvavo medžioklėse. Manoma, kad haskių veislę išvedė čiukčiai, kurie pradėjo veisti šunis, tinkamiausius dirbti intensyvų darbą sudėtingomis oro sąlygomis. Labiausiai buvo vertinamas greitis ir ištvermė. Haskiai idealiai tiko dideliems atstumams įveikti.
Haskiai buvo auginami tik dėl jų naudingų savybių, o pirmoji savybė buvo - ištvermingumas. Vasarą gyvūnai buvo išleidžiami į laisvę, todėl patys turėjo susirasti maisto. Natūraliomis sąlygomis šunys neretai kryžminosi su laisvėje gyvenančiais vilkais. Kad išgyventų nepalankiomis sąlygomis, šunys turėjo burtis į darnią grupę, kuri galėtų veiksmingai apsiginti užpuolus kitam plėšrūnui. Medžioklę palengvindavo gyvenimas gaujoje. Žiemą, kai žmonės šunis susigrąžindavo, išgyvendavo tik prie sudėtingų oro sąlygų prisitaikę šunys. Taip buvo atliekama atranka veisimui.
Lyginant Sibiro haskių ir vilkų elgseną, svarbu atkreipti dėmesį į šių dviejų rūšių bendras ir skiriančias savybes. Vienas esminių skirtumų yra kūno forma. Dėl vilkų plėšrūniško gyvenimo būdo jų galūnės yra žymiai didesnės negu šunų. Todėl vilko kūnas yra kvadrato formos, o haskio - stačiakampio. Vilkui taip pat būdinga daug siauresnė trapecijos formos krūtinės ląsta bei priekinių galūnių išdėstymo būdas. Jos išdėstytos žemai po krūtinės ląsta ir nukreiptos į vidų. Skirtingai nuo haskių, vilkai niekada nepakelia uodegos aukščiau nugaros linijos. Tačiau jie turi antuodeginę liauką.
Tačiau žiūrėdami į haskį ir vilką, negalime nepastebėti šių rūšių panašumų. Labai panašus yra ir pigmentų išsidėstymas ant kūno. Panašiai kaip vilkų, haskių tamsiausi plaukai auga ant keteros, nugaros ir vidinėje uodegos dalyje. Išimtis yra baltos arba margos spalvos šunys. Pilvas ir vidinė galūnių dalis visada yra baltos spalvos. Toks pigmento išsidėstymas ant gyvūno kūno turi ypač didelę reikšmę neverbalinėje komunikacijoje.
Stebėjimai leido apibrėžti numanomą haskių gaujoje susidariusią hierarchiją. Panašiai kaip vilkų hierarchijoje, tai yra linijinė hierarchija, atskira patelėms ir patinams. Panašiai kaip su vilkais, buvo atskirta individų pora alfa, kuri visai gaujai suteikė ritmo. Vilkų patinas alfa, būdamas „pačiame jėgų žydėjime”, t.y. būdamas maždaug 4-6 metų, vilkijoje neatlieka reproduktoriaus vaidmens. Šį vaidmenį perima patinas beta. Panašaus atvejo būta stebimoje haskių gaujoje.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai gydant šunų agresiją
Skirtingai negu vilkijoje, haskių gaujoje pastebėtas ne vienas, o du individai beta - patinas ir patelė. Individas omega - žemiausias hierarchijos grandies narys. Šiuo atveju tai buvo dešimties metų patinas, kuris prieš kelerius metus šioje gaujoje atliko individo alfa funkcijas. Tačiau dėl konfliktų su dabartiniu grupės vadovu jis prarado savo padėtį.
Panašiai kaip vilkijoje, haskių grupėje šuniukai nepriklausė hierarchijai. Kaip ir vilkų gaujoj, pastebėta nemažai dominavimo ir nuolankumo elgsenos momentų, kurių tikslas buvo išlaikyti grupės pusiausvyrą.
Haskio išvaizda - jo spalva, plaukų rūšis, veido išraiška, uodegos laikymo būdas - tai ypač reikšmingi neverbalinės komunikacijos elementai. Labai svarbus elementas yra ir verbalinė komunikacija. Yra žinoma, kad vilkai turi 11 verbalinių signalų, o 4 iš jų neskleidžia šunys. Tačiau stebėjimai suteikė galimybę aptikti visus 11 verbalinių signalų, bendrų vilkams ir šunims.
Haskių gaujoje buvo pastebėta daug elgsenos momentų, pavyzdžiui, regurgitacija - tai elgsena, kai maitinanti patelė atryja maistą, nujunkydama jauniklius. Vilkų gaujoje toks elgesys pastebimas nuolatos ir yra rūšies išlikimo sąlyga. Taip pat haskiai, nepaisant to, kad jų teritorijoje buvo būdų ir pašiūrių, rinkosi vietas, iš kurių galėjo gerai stebėti teritoriją.
Hormonų įtaka šunų agresijai
Kai kurių šunų elgesys pasikeičia greičiau nei kitų. Evanas MacLeanas, Arizonos universiteto (JAV) psichologas ir antropologas, nutarė išsiaiškinti, kodėl. E.MacLeanas mano, kad tokio skirtingo elgesio priežastis gali padėti paaiškinti hormonai.
Naujame tyrime, aprašytame žurnale „Frontiers in Psychology“, E.MacLeanas su kolegomis atskleidė, kad hormonų oksitocino ir vazopresino lygiai veikia šunų socialinį elgesį ir agresiją. Tarnybiniai šunys, išveisti dėl jų stabilaus temperamento, turi daug aukštesnį oksitocino lygį kraujyje, nei kiti jų gentainiai. O tie šunys, kurie yra agresyvesni su kitais šunimis, turi daugiau vazopresino.
S.Carter jau savo karjeros pradžioje iškėlė klausimą, ar oksitocinas, pirmiausia žinomas kaip atliekantis svarbų vaidmenį gimdant ir užmezgant ryšį tarp mamos bei vaiko, paaiškina, kodėl preriniai pelėnai (lot. Microtus ochrogaster), pasirenka partnerį visam gyvenimui. Išties oksitocino lygis preriniuose pelėnuose pakyla tada, kai jie įsirengia lizdą ir pradeda poruotis.
Tolimesniais tyrimais nustatyta, kad agresiją lemia vazopresinas. Užblokavus vazopresiną preriniai pelėnai tapdavo taikesni.
E.MacLeanas pradėjo domėtis šunimis, kurie demonstravo neprovokuojamą agresiją kitų šunų atžvilgiu ir juos gretinti su tos pačios veislės, amžiaus ir lyties neagresyviais šunimis. Prieš eksperimentą buvo paimti kraujo mėginiai, kad pamatuotų vazopresino ir oksitocino lygius. Tada E.MacLeanas, paprašė šunų savininkų pravesti savo augintinius pro vieną iš 3 pliušinių šunų, kad įvertintų jų reakciją. Po to vėl paėmė kraujo mėginius. Agresyvių šunų kraujyje taip pat buvo rasta daugiau vazopresino.
Kitame eksperimente E.MacLeanas su kolegomis leido šunims pagalbininkams susitikti grėsmingu nepažįstamuoju arba svetimu šunimi. Abiem atvejais šunys pagalbininkai išliko ramūs, o jų kraujyje oksitocino lygis buvo aukštesnis, nei įprastų naminių šunų.
Šie tyrimai rodo, kad hormonai oksitocinas ir vazopresinas gali turėti įtakos šunų agresijai ir socialiniam elgesiui.