Visi žmonės didesnę laiko dalį praleidžia bendraudami - su kolegomis, artimaisiais, netgi su savimi. Savo jausmus mes stengiamės išreikšti žodžiais, tačiau jų ne visada pakanka. Kas lieka neišsakyta žodžiais, pasako mūsų kūno kalba (neverbalika). Jei žodžius, kuriuos mes sakome, galime kontroliuoti, tai kūno kalbą kontroliuojame žymiai mažiau, nors informacija, kurią gauname neverbalinio bendravimo metu, yra ne mažiau svarbi nei ta, kurią išreiškiame žodžiais. Savo laikysena pokalbio metu, veido išraiška, rankų gestais mes labai daug pasakome. Kadangi neverbalinis bendravimas yra labai plati tema, šiame straipsnyje plačiau panagrinėsime vieną iš jos aspektų - emocijas.
Įvadas
Emocijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, nuspalvinanti kasdienius patyrimus ir formuojanti santykius. Tai galinga jėga, motyvuojanti veiksmus ir veikianti psichologinę sveikatą. Nors kasdienybėje didelį dėmesį skiriame produktyvumui, dažnai praleidžiame tai, kas iš tikrųjų vyksta su mumis. Nors gebame paaiškinti daugybę sudėtingų išorinių procesų, atidžiau pažvelgus į savo emocinį pasaulį, jis gali pasirodyti nepažįstamas ir painus. Šiame straipsnyje nagrinėsime emocijų sampratą, fiziologiją, raišką, klasifikaciją ir jų poveikį žmogaus psichologinei būklei.
Emocijų Samprata ir Ypatumai
Kas yra emocija? Emocija - tai žmogaus santykio su vidinio ar išorinio pasaulio objektais išgyvenimas. Tai fiziologinės reakcijos, padedančios organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Emocijos padeda išsaugoti gyvybę, yra vidinė gyvastis. Jos mums praneša apie išorinio ar vidinio pasaulio objektų ir reiškinių reikšmingumą mums.
Žodis „emocija“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia susijaudinimą, pergyvenimą, susierzinimą. Emocijos ir jausmai - labai svarbi žmogaus psichikos dalis. Dabartinis psichologijos mokslas nurodo esant daugiau kaip 360 emocijų. Tačiau psichoterapeutai sutaria, jog visa ši emocijų daugybė atsirado iš keturių pagrindinių emocijų - pykčio, baimės, liūdesio ir džiaugsmo. Šios keturios emocijos yra pačios svarbiausios žmogaus, kaip rūšies, išlikimui.
Emocijos - tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai. Nuo emocijų ir jausmų reikia skirti pojūčius, kurie yra materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių savybių, betarpiškai veikiančių jutimo organus, atspindys, suvokimas. Emocijos - tai visai kitokie psichikos reiškiniai, negu pažinimo procesai. Jomis žmonės negauna informacijos apie daiktus, reiškinius, ar jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove.
Taip pat skaitykite: Efektyvus mokymasis: sužadinimo vaidmuo
Emocijas sudaro trys pagrindiniai komponentai:
- Fiziologinis sužadinimas: Emocinis sužadinimas kartu yra ir fizinis sužadinimas. Galima pabandyti įsivaizduoti situaciją: mes einame silpnai apšviestu tuneliu, ir staiga už nugaros išgirstame žingsnius. Mes jaučiame, kaip mūsų širdis ima stipriau plakti, pradeda džiūti burna, įsitempia raumenys. Jaučiant grėsmę ar pavojų, visas organizmas tarsi rengiasi kovai su juo. Fiziologinis sužadinimas kyla veikiant autonominės nervų sistemos daliai - simpatinei NS. Per keletą sekundžių ši sistema gali sukelti įvairiausius organizmo pokyčius, kurie paruošia asmenį susidoroti su kritiška situacija. Į kraują išsiskiria angliavandeniai, padažnėja kvėpavimas, išsiplečia akių vyzdžiai, daugiau prakaituojama, kad kūnas truputį atvėstų.
- Išraiška: Ne visada žmogaus emocijas galime pažinti iš organizmo sužadinimo. Tai galime atlikti „skaitydami“ kitų žmonių kūno kalbą, klausydami jų balso, stebėdami akių bei veidų išraiškas. Bendrauti galima žodžiais, deja, ne visada žodžiai atspindi tikrus mūsų jausmus, juos galima pamėginti perskaityti kito žmogaus veide. Manau, puikus pavyzdys gali būti pantomimos teatras, mes su aktoriais puikiai galime pergyventi jų vidines dramas, nors savo išgyvenimams jie nenaudoja nei menkiausio garso.
- Sąmoningas išgyvenimas: Emocinis išgyvenimas negali būti stebimas tiesiogiai ar išmatuotas elektroniniais prietaisais. Todėl jis yra tyrinėjamas per žodinę išraišką, t. y., asmuo apibūdina ką jis patiria išgyvendamas emocijas tiesiogiai (introspekcija) ar po to, kai emocijos nuslūgsta (retrospekcija).
Emocijos ir Jausmai
Jausmai - santykio su aplinka, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimas. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs. Emocijos atspindi žmogaus santykį su kai kuriais objektais tam tikru metu ir tam tikromis aplinkybėmis, jie yra trumpalaikiai konkrečios situacijos išgyvenimai. Jausmais žmogus iš aplinkos išskiria tuos reiškinius ir dalykus, kurie jam ypač svarbūs. Jausmų objektas yra pirmiausia tie reiškiniai ir tos sąlygos, nuo kurių priklauso asmenybei reikšmingi įvykiai. Susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu. Nuo jų priklauso, kaip vystosi ir kinta mūsų emocijos. Asmenybei bręstant, susidaro jausmų sistema - joje vieni jausmai vyrauja, o kiti lieka nerealizuoti.
Neurofiziologijos požiūriu emocija ir jausmas skiriasi. Emocijos yra mūsų smegenų požievio struktūrų, kurios veikia visiškai nesąmoningai, reakcija į aplinkos pokytį. Tai stiprus nesąmoningas nervų sistemos atsakas į kokią nors situaciją. Jausmais tampa tik tos emocijos, kurios iš požievio pasiekia žievę, tai yra, kai jos įsisąmoninamos, suvokiamos, kai „gauna vardą“. Nuo to momento, kai emocija įsisąmoninama ir pavadinama sau pačiam, ji tampa jausmu. Ir jausmai - tai jau žmogaus santykių su tikrove išgyvenimas, o ne kaip emocijos - tiesioginis atsakas į reiškinį ar situaciją.
Emocijų Fiziologija
Emocijos - tai fiziologinės reakcijos. Jų funkcijos padėti organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą, sustiprinti tapatumo jausmą, motyvaciją. Emocijos padeda išsaugoti gyvybę.
Fiziologinis sužadinimas kyla veikiant autonominės nervų sistemos daliai - simpatinei NS. Per keletą sekundžių ši sistema gali sukelti įvairiausius organizmo pokyčius, kurie paruošia asmenį susidoroti su kritiška situacija. Kai kuriuos fizinius atsakus labai nesunku pastebėti, nes jie labai akivaizdūs. Įsivaizduokite, kad vėlyvą vakarą einate visiškai tuščia gatve ir jus ima persekioti motociklininkas. Širdis ima dažniau plakti, raumenys įsitempia, džiūsta burna. Ne taip pastebimai, bet veiklai pasirengia visas organizmas. Kepenys išskiria daugiau angliavandenių į kraują, ir taip organizmas gauna daugiau energijos. Kad sudegintų juos, reikia daugiau deguonies, todėl padažnėja kvėpavimas. Virškinimas sulėtėja ir kraujas iš vidaus organų plūsta į raumenis. Akių vyzdžiai išsiplečia ir pro juos patenka daugiau šviesos, kas pagerina periferinį matymą. Cheminė kraujo sudėtis pakinta, todėl sužeidimų atveju krešėjimas yra greitesnis, be to, histamino lygis odoje pakyla, dėl to skausmas jaučiamas ne taip stipriai. Šie ir daugelis kitų pokyčių įvyksta automatiškai, kaip stiprios emocijos dalis. Iš tiesų, ištikus kritinei situacijai, be jokių sąmoningų pastangų organizmo atsakas į pavojų būna suderintas ir tikslingas - parengia kovoti arba bėgti. Šiuos pokyčius stimuliuoja ne tik autonominė nervų sistema, bet ir endokrininė sistema. Esant pavojui, antinksčiai išskiria hormonus - adrenaliną ir noradrenaliną. Jų padaugėjus, padažnėja pulsas, padidėja kraujospūdis ir angliavandenių kiekis kraujyje. Adrenalino buvimas kraujotakoje padeda kurį laiką palaikyti emocinį sužadinimą. Pavojui praėjus organizmas nurimsta. Tačiau jau į kraujotaką patekusių hormonų dar tam tikrą laiką išlieka, todėl rimstama pamažu. Ilgai trunkanti sužadinimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis stresas, kenkia organizmui. Tačiau dažnai sužadinimas atitinka aplinkybes.
Taip pat skaitykite: J. Girniaus įžvalgos apie žmogaus būtį
Žinoma, mes skirtingai jaučiame baimę, pyktį, liūdesį. Išgąsdintas žmogus gali pajusti silpnumą, gniaužimą krūtinėje, sunkumą skrandyje. Supykęs žmogus gali jausti, kaip jį „išpila karštis“ ir galbūt didėjančią vidinę įtampą. Emocijos tampa naikinančios tada, kai negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos. Jos gadina mūsų santykius, primindamos senas žaizdas, atgaivindamos praeities šmėklas, įsibraudamos į dabartį.
Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome - tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, - mums patiems.
Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje augome, ko mus mokė tėvai, ką pasisėmėme iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Tarkim, europietiškoje kultūroje iš moters natūraliai tikimasi, kad ji - emocionalesnė už vyrą, todėl jai leidžiama jausti daugiau. Dėl to mūsų vyrai labiau depresiški, slopinantys savo jausmus nei moterys. Tai „programuojama“ dar pačioje vaikystėje, kai berniukui sakoma „būk vyras, neverk“, o mergaitei verkti leidžiama - „paverk, nusiraminsi“. Užtat berniukui leidžiama pykti, o mažosioms ledi - ne.
Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą. Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų.
Emocijų Raiška
Daugeliui žmonių nuvažiavus į užsienį nebūtina labai gerai mokėti tos šalies kalbą, kad išsiaiškinti paprastus dalykus. Žmogus, kuris aplankė Italiją, sutiks su tuo, kad nežinodamas kalbos gali pasiklausti kelio ir beveik kiekvienas italas rankų gestais tau jį nurodys daug geriau nei savo laužyta anglų kalba.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo prasmės paieškos B. Sruogos kūryboje
Ne visi žmonės vienodai moka įvertinti kūno kalbą, vieni jų yra jautresni jai, kiti silpnai suvokia kito žmogaus kūno mums siunčiamus ženklus. Yra įrodyta, kad moterims yra lengviau atpažinti emocijas nei vyrams. Šių dienų psichologai mėgina išsiaiškinti, su kuriomis emocijomis yra susiję konkretūs veido raumenys.
Nėra tikslinga remtis vien tik neverbalika, nes atsiranda rizika neteisingai įvertinti kito žmogaus jausmus, kadangi tos pačios išraiškos gali reikšti visai skirtingas emocijas. Didelį dėmesį reikėtų skirti gestams bendraujant su kitos kultūros žmonėmis, nes skirtinguose kultūrose gestai irgi gali būti traktuojami skirtingai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bazinės emocijų veido išraiškos yra vienodos, pvz.: šypsena - tai šypsena visame pasaulyje. Manoma, kad emocijas atitinkančios veido išraiškos pas mus atkeliavo iš tų laikų, kai žmonės dar neturėjo kalbos. Galimai išraiškos, kuriomis žmonės išreikšdavo pritarimą, paklusnumą, grėsmę ir padėjo išlikti mūsų rasei.
Universali nežodinė kalba skirtingai vartojama skirtinguose kultūrose, kadangi europiečiams yra svarbus individualizmas, mes vartojame daug stiprių ir ilgai trunkančių emocijų, skirtingai nuo mūsų azijiečiai, kuriems yra svarbūs socialiniai santykiai daugiau gėdinasi, bei yra pagarbesni, mažai rodo savo nepasitenkinimą, nes tai galėtų pakenkti jų bendruomeniniam jausmui.
Veidas ne tik perteikia emocijas, bet sustiprina jas, o taip pat ir valdo. Galima pabandyti pasipraktikuoti: plačiai nusišypsoti, o po to nutaisyti susirūpinusią veido išraišką, jei tuo metu pas mus nėra kažkokių stiprių emocijų, mes lengvai pastebėsime, kad nusišypsojus, mums šiek tiek pakilo nuotaika ir atvirkščiai, kai mes apsimetėme susirūpinę. Paulius Ekmanas su savo bendradarbiais atliko eksperimentą. Jų tiriamieji buvo profesionalūs aktoriai, įvaldę Stanislavskio metodą, t.y. galintys fiziškai (ir psichologiškai) „tapti“ jų vaidinamais herojais. Aktoriai sukurdavo išraišką ir išlaikydavo ją apie 10 sekundžių, kol tyrinėtojai matuodavo pulso ir pirštų temperatūros pokyčius. Kai tiriamieji vaizdavo išgąstį, jų pulsas padažnėjo maždaug aštuoniais tvinksniais per minutę, o pirštų temperatūra nepakito. Vaizduojant pyktį, pulsas padažnėjo ir pirštų temperatūra pakilo, tarsi jie iš tiesų būtų karštakošiai. Atrodo, kad veido išraiška perduoda signalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja. Šis eksperimentas rodo, kaip „grįžtamasis ryšys iš veido“ veikia mūsų emocijas ir dar kartą įrodo, kad skirtingos emocijos lydi šiek tiek skirtingas kūno būsenas.
Emocijų Išgyvenimas
Fiziologinis sužadinimas ir išraiška nėra vieninteliai emocijų komponentai, labai svarbu ir tai, kaip mes išgyvename emocijas. Mokslininku nustatyta, kad emocijų išgyvenimą galima suskirstyti pagal tris pagrindinius kriterijus:
- Maloni - nemaloni
- Stipri - silpna
- Ilgai trunkanti - trumpa
Dauguma pagrindinių emocijų būdingos ir kūdikiams. Taip pat yra svarbūs ir emocijų deriniai, pvz.: džiaugsmas + priėmimas = meilė.
Anot Carrollio Izardo, yra 10 pagrindinių emocijų: džiaugsmas, susidomėjimas - susijaudinimas, nuostaba, liūdesys, pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta, baimė, gėda, kaltė.
Baimė
Baimė yra bjauri emocija. Žmonės gali būti mirtinai išgąsdinti. Žmonių baimė gali būti užkrečianti. Dažnai baimė gali būti prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji rengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Žmonės bijodami tikrų ar įsivaizduojamų priešų buriasi į grupes: šeimas, gentis, tautas. Nesusižalojame, nes bijome susižeisti. Stengiamės nekenkti vieni kitiems, nes bijome keršto. Psichologų pastebėta, kad išmokstame bijoti beveik visko: kūdikiai bijo kailinių daiktų, nes šie susiję su gąsdinančiais garsais, suaugusiems baimę kelia atsitiktiniai dirgikliai, kurie susiję su juos traumavusiu išgyvenimu. Mes išmokstame bijoti vorų, gyvačių, stačių skardžių, sraunių upių ir dar daugelio kitų dalykų bei reiškinių. Mes mažiau linkę bijoti dabartinių technikos „stebuklų“: elektros, automobilių, bombų, „šiltnamio“ efekto, kadangi mūsų baimės perimtos iš akmens amžiaus, mes vis dar nepasirengę dabarties pavojams. Patirtis turi labai mažą įtaką kai kurioms biologiškai sąlygotoms baimėms, pvz.: po avarijos sudarkyti kūnai, numirėliai. Ne visi vienodai bijome, yra bailesnių žmonių, o taip pat yra bebaimių didvyrių. Tokį bebaimiškumą arba bailumą formuoja mūsų patirtis, o taip pat ir genai.
Pyktis
Dažnai mes supykstame ant kito žmogaus, kai šis mums padaro skriaudą. Labai dažnai pykstame, kai kito žmogaus veiksmas mums atrodo išvengtinas arba sąmoningas. Tačiau nemalonumai, kuriais mes negalime niekieno apkaltinti, sukelia taip pat nemalonias emocijas: aukšta temperatūra, šlykštus kvapas. Jei pyktis sukelia agresiją, dėl kurios vėliau gailimės, tai rodo, kad mes esame nepakankamai prisitaikę. Bendravime svarbu apsvarstyti dalykus su „nusikaltusiu“ asmeniu, tai sumažina susierzinimą. Yra hipotezė, kuri teigia, kad priešiški pykčio protrūkiai „garo nuleidimas“ yra geriau nei jo sulaikymas. Žmonės, kurie atkeršijo, jaučiasi ramesni. Kitais žodžiais tariant, išlieję pyktį galime laikinai nurimti, jei tai nesukelia kaltės ar nerimo jausmo. Bet šis metodas efektyvus ne visose situacijose, pradėtas reikštis pyktis gali peraugti į dar didesnį, taip pat konfliktas gali dar labiau paaštrėti. Taigi geriausia valdyti savo pyktį. Tai galime padaryti keliais būdais: laukdami galime sumažinti pykčio fiziologinį sužadinimą, reikia stengtis nepykti dėl kiekvienos smulkmenos, bet taip pat nebūti pasyviai paniurusiam, nes tai gali sukelti kitų žmonių pyktį. Galime išlieti savo pyktį transformuojant jį į kitą veiklą, pvz.: sportuojant, ar grojant muzikos instrumentais. Nebūtina pyktį laikyti savyje ar reikšti jį agresija, dažnai galima pabandyti pašnekėti su mus suerzinusiu asmeniu ir pagalvoti: gal konfliktas nėra toks gilus ir neišsprendžiamas.
Laimė
Kuris iš mūsų sau nėra uždavęs klausimo: kas yra laimė? Tik deja, į šį klausimą nei vienas negalime atsakyti, galima tik palyginti laimingus žmones su nelaimingais: laimingi daug geriau vertina savo gyvenimą, lengviau priima sprendimus, jiems pasaulis atrodo saugesnis, nelaimingiems atvirkščiai: viskas atrodo niūru ir nepakenčiama. Labai svarbus psichologų padarytas pastebėjimas, kad žmonės, kurie save laiko laimingais, daug daugiau padeda kitiems nei nelaimingi žmonės. Mokslininkai, kurie analizavo žmonių kasdieninių nuotaikų aprašymus, nustatė, kad: reiškiniai, kurie sukelia įtampą, blogina nuotaiką, bet kitą dieną „debesys išsisklaido“ ir nuotaika būna dar geresnė nei įprasta. Niekas nesitęsia amžinai - invalidai, žmonės išgyvenę karo siaubą, prievartos aukos palaipsniui sugrįžta į normalų gyvenimą ir jaučiasi tokie pat laimingi kaip ir daugelis žmonių. Tą patį galimą stebėti ir pas žmones, kurie patyrė labai didelę laimę: laimėjo loterijoje, rado didelę pinigų sumą ar gavo palikimą. Dažniausiai jų bendras laimingumo jausmas nepakinta. Vien tik turto irgi neužtenka, jei nori būti laimingas, ilgainiui gera materialinė padėtis ryškesnę įtaką laimingumui praranda. Žmonės, kurie turi labai daug pinigų, nėra laimingesni už tuos, kurie jų turi būtinom reikmėm patenkinti. Tai galima paaiškinti dviem psichologiniais dėsniais:
- Prisitaikymo lygio reiškinys: Tai polinkis vertinti savo pajamas, atsižvelgiant į neutralų lygį, kurį nustato mūsų patirtis (jei mes gauname daugiau pinigų, labai greitai prie to priprantame ir pradedame tai laikyti natūraliu reiškiniu ir imame reikalauti kažko kito).
- Santykinė netektis: Kai savo materialinę būklę suvokiame blogiau už tų, su kuriais mes save lyginame.
Emocijų teorijos
Daug psichologų nagrinėjo emocijas, bandė jas klasifikuoti, skirstyti, susieti su skirtingais potyriais. Deja, nei vienam iš jų nepavyko sukurti išsamios teorijos, bei suformuluoti visuotinai priimtą apibrėžimą. Kiekvienas iš mūsų puikiai žino, kas yra jausmai, psichologams sunku konkrečiai juos apibūdinti, bet visi mes skaitėme, kaip džiaugsmą, liūdesį, pyktį, neapykantą, ilgesį, nerimą, pagiežą ir kitus jausmus apibūdina poetai bei rašytojai. Emocijų teorijose didžiausia problema iškyla dėl kūno ir jausmų dvilypumo, kai protas atskiriamas nuo jausmų. „Emocijos laikomos „gyvuliškuoju“ žmogaus pradu, jų sukelti procesai žmogui gali būti pavojingi, netgi sunaikinti jį. Todėl civilizacija turi užgniaužti emocijas. Čia ypač svarbi vieta tenka savikontrolei.“ Deja, ne viską galime kontroliuoti, nes mūsų jausmai dažnai būna spontaniški, dažnai labai stiprūs ir neužmirštami. Emocijos įvairina mūsų gyvenimą, o kai stresuojame, jos gali pražudyti arba padėti išsigelbėti. Todėl bendraujant labai svarbu žinoti kuo daugiau apie savo ir kitų žmonių emocijas.
Pagrindinės motyvacijos teorijos gali būti suskirstytos į tris pagrindines kategorijas: fiziologinę, neurologinę ir pažintinę. Fiziologinės teorijos rodo, kad atsakymai organizme yra atsakingi už emocijas. Neurologijos teorijos siūlo, kad veikla smegenyse sukelia emocinius atsakymus. Galiausiai kognityvinės teorijos teigia, kad mintys ir kita psichinė veikla atlieka esminį vaidmenį formuojant emocijas.
Jameso - Lange teorija
Jamesas teigė, kad: jausmai seka paskui kūno reakcijas. Todėl mums linksma, kada mes juokiamės, drebame, kai bijome. Pradžioje mes suvokiame dirgiklį, po to seka kūno reakcija ir tik tada emocinis išgyvenimas. Pagal emocijų evoliucijos teoriją egzistuoja mūsų emocijos, nes joms tenka prisitaikantis vaidmuo. Emocijos skatina žmones greitai reaguoti į aplinkos stimulus, kurie padeda pagerinti sėkmės ir išgyvenimo galimybes. Ši teorija rodo, kad kai matote išorinį stimulą, kuris veda į fiziologinę reakciją. Jūsų emocinė reakcija priklauso nuo to, kaip jūs interpretuojate šias fizines reakcijas.
Cannono - Bardo teorija
Cannonas galvojo, kad mes ne taip skirtingai reaguojame savo kūnu, kad tai galėtų sukelti skirtingas emocijas. Todėl jis padarė išvadas, kad organizmo sužadinimas ir emocija gimsta tuo pačiu metu. Mes pradedame bijoti ir drebėti tuo pačiu metu. Pirmiausia, jis pasiūlė, kad žmonės gali patirti fiziologinių reakcijų, susijusių su emocijomis, nesukeldami tų emocijų. „Cannon“ taip pat pasiūlė, kad emociniai atsakymai atsiranda pernelyg greitai, kad jie būtų tiesiog fizinių būsenų produktai.
Schachterio dviejų veiksnių teorija
Ši teorija teigia, kad emociją sudaro du komponentai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardinimas. Taip pat žinoma kaip dviejų faktorių emocijų teorija, yra kognityvinės emocijų teorijos pavyzdys. Ši teorija rodo, kad fiziologinis susijaudinimas įvyksta pirmiausia, o tada žmogus turi nustatyti priežastį, dėl kurios šis susijaudinimas patiria ir žymi jį kaip emociją.
Lazaruso emocijų teorija
Pagal šią teoriją įvykių seka pirmiausia apima stimulą, po kurio seka mintis, kuri veda prie vienalaikio fiziologinio atsako ir emocijų patirties.
Emocijos veido ir grįžtamojo ryšio teorija
Veido grįžtamoji emocijų teorija rodo, kad veido išraiškos yra susijusios su patiriančiomis emocijomis.
Emocijos Ir Psichologinė Sveikata
Emocijos yra esminė psichinės sveikatos dalis. Gebėjimas atpažinti ir tinkamai reaguoti į savo emocijas gerina psichologinę būseną. Stresas, nerimas ir depresija yra emocinės būsenos, kurios dažnai pasireiškia šuolaikiniame gyvenime. Jos gali sukelti įvairias fizines problemas, tokias kaip galvos skausmai, virškinimo sutrikimai, širdies ligos ir netgi imuniteto silpnėjimą. Teigiamos emocijos, tokios kaip džiaugsmas ir laimė, gali turėti gydomąjį poveikį ir stiprinti imunitetą.
Svarbu suprasti, kad kontroliuoti galime tik tai, ką savyje atpažįstame ir priimame. Norėdami jausti mažiau pykčio, nerimo ar baimės, pirmiausia turime šias emocijas savyje „legalizuoti“ - leisti joms būti.
tags: #suzadinimas #prasmes #suvokimas #apmastymas