Įvadas
Sveikata yra daugialypė sąvoka, apimanti ne tik fizinę gerovę, bet ir psichologinę bei socialinę. Šiame straipsnyje nagrinėsime sveikatos sampratos psichologinius aspektus, remiantis įvairiais požiūriais ir koncepcijomis.
Sveikatos sampratos koncepcijos
Sveikata yra universali vertybė ir prigimtinė žmogaus teisė, esminis ekonomikos plėtros tikslas ir resursas, kurį reikia puoselėti. Sveikesni žmonės yra produktyvesni, jų socialiniai poreikiai mažesni, jie turi daugiau galimybių dalyvauti socialiniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime.
Biomedicininis požiūris
Šis požiūris teigia, kad sveikata yra organizmo būklė, kai nėra psichinių ir fiziologinių funkcijų sutrikimų, kurie gali būti nustatyti objektyviais moksliniais metodais. Liga yra tik tada, jeigu tiriant pagal šiuolaikinius metodus, nustatomas nukrypimas nuo visų pripažintos normos.
Socialinis požiūris
Socialinė sveikatos samprata apima ne tik individą, kaip fiziologinį ir anatominį vienetą, bet ir jo ryšius su visuomene, todėl socialinis požiūris labiau paplitęs ir sutinkamas sociologinėje literatūroje. Teigiama, kad sveikata yra nesutrikdytas ryšys tarp individo ir jo socialinės aplinkos. Žmogus būna sveikas, kai pasiseka tikslingai prisitaikyti prie aplinkos ir toliau augti, tobulėti, veikti. Šioje kategorijoje išskiriama socialinė sveikata, kuri yra sveikatos būklės dalis, susijusi su socialinės paramos sistemomis, kurios gali paveikti ir keisti aplinkos veiksnius įtaką fizinei bei psichinei sveikatai. Socialinės sveikatos matavimas grindžiamas individu ir apibrėžiamas tarpusavio santykiais, t.y. bendravimu su draugais, dalyvavimu socialiniuose įvykiuose. Sveikatą itin stipriai veikia ne tiek materialūs, kiek psichologiniai socialinės paramos elementai.
Psichologinis požiūris
Ši koncepcija grindžiami sveikatos apibrėžimai teigia, kad svarbiausia, kaip savo sveikatą interpretuoja pats individas. Psichologinis sveikatos apibrėžimas, be biomedicininio ir socialinio, gali būti vartojamas nagrinėjant negalavimo reikšmę bendruomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo atsirado naujas požiūris į sveikatą, pagrįstas minėtomis trimis kategorijomis. Geriausiai žinomas 1948 metų Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) preambulėje pateikiamas sveikatos apibrėžimas: sveikata yra visiška fizinė, dvasinė ir socialinė gerovės būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas. Sveikata - tai laisvė nesirgti, nekentėti skausmų ir per anksti nemirti. Šis apibrėžimas pirmasis apėmė ne tik biomedicininę sveikatos sampratą, bet ir naujas socialines bei psichologines dimensijas, todėl laikomas gana pažangiu, o visuomenės plėtra įneša vis naujų elementų į sveikatos, kaip koncepcijos, supratimą. Į sveikatą imta žiūrėti kaip į procesą, veiklą arba potencialą. Remiantis šiuo požiūriu, sveikatą galima apibrėžti kaip balansą tarp žmogaus ir fizinės, biologinės bei socialinės aplinkos, suderintą su visapuse funkcine veikla. Toks sveikatos apibrėžimas pripažįsta ekologinį sveikatos pagrindą.
Taip pat skaitykite: Sveikatos psichologija pasaulyje
Sveikatos komponentai
Geros sveikatos komponentai:
- Fizinė sveikata.
- Psichinė sveikata.
- Socialinė sveikata.
Terminai sveikata, negalavimas, susirgimas apibrėžia tam tikrą socialinę būseną. Jų naudojimas leidžia žmonėms atitinkamai elgtis, t.y. įsisavinti šias vertybes ir normas šiuo atžvilgiu. Sveikata gali būti apibrėžiama ligos, deviantinio (asocialus, nukrypstantis) elgesio arba adaptacijos terminais. Tai yra esant harmonijoje su aplinka, įskaitant socialinę, kai asmens galimybės dalyvauti socialinėje aplinkoje yra puikios. Tačiau normalumo sąvoka yra skirtingai suvokiama, priklausomai nuo kultūros, socialinių grupių ir t.t. Taigi, sveikata suvokiama kaip tam tikros visuomenės socialinė norma. Žmogaus sprendimą apie tai, kad jis serga, lemia jo paties nuomonė apie tai, kas yra normalu. Specialių sugebėjimų nebuvimas tam tikriems žmonėms jau yra ne normalu.
Salutogenezės teorija
Viena šiuolaikinių sveikatos teorijų - salutogenezės teorija (Antonovsky, 1979). Priešingai nei daugelis kitų, ji aiškina, kodėl žmonės yra sveiki, o ne kodėl jie serga, t.y. nagrinėja sveikatos, o ne ligų priežastis. Sveikata - tai kelias nuo gerovės iki ligos. Žmonės visą gyvenimą juda šiuo keliu arba gerovės link, arba į ligą, priklausomai nuo jų sugebėjimo arba nesugebėjimo valdyti situacijas, sukeltas endogeninių arba egzogeninių stresorių. Žmogus pagal salutogenezės teoriją turi bendruosius atsparumo išteklius, kurie palengvina įveikti gyvenimo sunkumus. Galimybė panaudoti bendruosius atsparumo išteklius priklauso nuo vidinės darnos lygio. Tai yra sėkmingas gyvenimo sunkumų, ligų ir kitų sveikatos problemų įveikimas. A. Antonovsky (1979) teigia, kad vidinės darnos lygis priklauso nuo asmens gyvenimo reiškinių pažinimo, elgsenos ir motyvų suvokimo. Lytis ir amžius didesnės įtakos vidinės darnos lygiui neturi.
Subjektyvus sveikatos suvokimas
Sveikata apima įvairias dimensijas, tokias kaip skausmas, funkcijos ribotumas, veiklos prasmė. Tačiau toks požiūris turi ir trūkumų, nes gerovė neretai supaprastinama, ją suvokiant kaip skausmo ar fizinių apribojimų nebuvimą. Kaip savo sveikatą supranta ir aiškina patys žmonės, rodo neprofesionalios sveikatos koncepcijos. Jose išryškėja pozityvus ir negatyvus sveikatos supratimas, kuris priklauso nuo socialinės, ekonominės, politinės padėties. Dažniausiai žmonės taiko negatyvias sveikatos koncepcijas. Pastebėta, kad žemesnėse socialinėse klasėse pozityvaus sveikatos supratimo neretai iš viso neturima. Šis fenomenas aiškinamas tuo, kad sveikata pati savaime nėra problema, todėl ją apibrėžti gana sunku, tuo tarpu sveikatos sutrikimai konkretesni ir lengviau subjektyviai bei objektyviai vertinami.
Holistinis požiūris
Holistinis idėjų sklaida visuomenės sveikatos priežiūros politikoje lėmė holistinį požiūrį į sveikatą. Tai yra fizinė, protinė, emocinė, socialinė, asmeninė ir dvasinė sveikatos sritys. Vertinant sveikatą, žmogus tiriamas kaip socialinės grupės, bendruomenės, visuomenės, ekonominės, politinės sistemos narys, turintis, žinoma, ir visą kompleksą asmeninių charakteristikų. Svarbu įvertinti asmens sveikatos potencialą, galimybes. Individo sveikatos potencialą atspindi geras imuninis atsparumas ligoms, emocinis stabilumas, pakankamos žinios apie sveikatą, sugebėjimas grąžinti ir palaikyti sveikatos balansą.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Pagal šiuos teiginius galime daryti išvadą, kad sveikata yra kasdieninio gyvenimo išteklius, aukštos gyvenimo kokybės rodiklis, o ne gyvenimo tikslas (WHO, 1986). Tai pozityvi koncepcija, pabrėžianti asmeninius ir socialinius išteklius bei fizinį pajėgumą. Sveikata nematuojama griežtai ligos ir mirties prasme. Ji tampa būkle, kurią panašūs individai ir bendruomenės stengiasi pasiekti ir išlaikyti, o ne kažkuo, kas atsiranda vien tik kaip ligų ir sužalojimų gydymo bei slaugymo rezultatas. Sveikata yra sankryža: tai vieta, kur susitinka biologiniai ir socialiniai veiksniai, individas ir bendruomenė, socialinė ir ekonominė politika. Toks daugiaplanis sveikatos supratimas pakeitė ir Lietuvos sveikatos politikos strategiją. Jeigu sveikata suprantama vien tik kaip ligos ir negalios nebuvimas, sveikatos politikos strategija nukreipta į medicinos ir socialinių paslaugų organizavimą sveikatai atstatyti. Pagal platesnį sveikatos apibrėžimą, jos ekologinį modelį, sveikatos politikos pagrindą sudaro asmens ir visuomenės sveikatos potencialo stiprinimas.
Sveika gyvensena
Sveika gyvensena - kasdienio gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir gerinti savo sveikatą. Tai yra fizinis aktyvumas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas ir kt. Siekiant įvertinti Lietuvos žmonių gyvenseną, prieš vienuolika metų (1994) Suomijos visuomenės sveikatos instituto iniciatyva Lietuvoje pradėtas gyvensenos stebėsenos projektas (FINBALT HEALTH MONITOR), vėliau tapęs Valstybinės visuomenės sveikatos stebėsenos dalimi. Nuo 1994 m. atlikti aštuoni tyrimai. Pastaraisiais metais atlikti JAV mokslininkų darbai rodė, kad neteisinga mityba ir maisto faktoriai tiesiogiai nulemia beveik 50 proc. onkologinių susirgimų, taigi sveika mityba iš tikrųjų yra sveikatos pagrindas (Lietuvos sveikatos programa, 1998). Jos laikytis yra tiesiog būtina. Nacionaliniame sveikatos tarybos metiniame pranešime 2004 (2005) teigiama, kad per dešimt metų Lietuvos gyventojų mityba labai kito. Lietuvos gyventojai dažniau pradėjo valgyti šviežias daržoves. 1996 m. bent 3 dienas per savaitę šviežias daržoves valgė 18,1 proc. vyrų ir 24,8 proc. moterų, o 2004 m. - 39,9 proc. vyrų ir 49,9 proc. moterų. Kasdien šviežias daržoves valgė 14,9 proc. vyrų ir 18,7 proc. moterų. Maistui gaminti daug dažniau pradėtas vartoti aliejus. To dalis padidėjo nuo 31,1 proc. 1994 m. iki 82,6 proc. 2004 m., moterų - nuo 47,7 proc. iki 89,4 proc. atitinkamai. Paskutinio tyrimo metu taukus maistui gaminti vartojo 8,5 proc. vyrų ir 5,6 proc. moterų. 1994 m. 71,2 proc. vyrų ir 66,3 proc. moterų atsakė, kad dažniausiai duoną tepa sviestu. 2000 m. ši žmonių dalis sumažėjo beveik dvigubai, nes gyventojai pradėjo tepti duoną margarinu. 2004 m. sviestą ir kitus gyvulinius riebalus tepė 52 proc. vyrų ir 53,8 proc. ši žmonių dalis didėjo. 2004 m. 30,3 proc. vyrų ir 26,7 proc. moterų atsakė, kad jie mankštinasi bent 4 kartus per savaitę 30 min. ir ilgiau, kad pagreitėtų kvėpavimas ir padidėtų širdies susitraukimų dažnis.
Sveikatos ugdymas
Sveikatos ugdymas - kryptingos ir sąmoningos pastangos gilinti žinias apie sveikatos tausojimo ir stiprinimo būdus, ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius. Jį sudaro nurodymas, patarimas, paaiškinimas ir pagalba, padedanti pacientui įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių tam tikru aspektu. Lavinimas - žmogaus fizinis, praktinis bei intelektinis gebėjimų skatinimas ir plėtojimas.
Šiandienos problema yra žinių apie sveikatą gausa ir nesugebėjimas jas pritaikyti praktiniame gyvenime. PSO strategijoje didžiausias dėmesys skiriamas pirminės sveikatos priežiūrai, kurios tikslas - ugdyti žmogaus ir visuomenės savimonę ir nuostatas, kad žmogus yra ne tik savo sveikatos vartotojas, bet ir jos kūrėjas, atsakingas už jos išsaugojimą ir stiprinimą. Tai formuoja naują požiūrį į visuomenės sveikatos priežiūros sistemą, o kartu ir į slaugos institucijas bei kelia joms naujus reikalavimus. Slaugytojas turi turėti profesines kompetencijas ir ugdydamas pacientų (pavienių asmenų, šeimos, bendruomenės) sveikatą. Sveikatos ugdymas yra nenutrūkstamas procesas, apimantis visą žmogaus gyvenimą. Kaip teigiama Universaliojoje sveikatos ugdymo programoje (2000), sveikatos ugdymo kokybę neretai lemia paties ugdytojo (šiuo atveju - slaugytojo) kompetencijos - žinios ir supratimas, gebėjimai ir įgūdžiai bei vertybinės nuostatos. Todėl slaugytojo pasirengimas atlikti ugdomąją sveikos gyvensenos veiklą yra aktualus šiandieninei Lietuvos visuomenei.
Slaugos vaidmuo
Slaugos, kaip mokslo, plėtotė pasauliniame kontekste prasidėjo 1972 m., kai Edinburgo universitete (Didžioji Britanija) buvo įsteigta Slaugos katedra ir sudaryta pirmoji slaugos mokslinių tyrinėjimų grupė. Florence Nightingale (XIX a.) yra pirmoji slaugymo mokytoja, kuri didelę įtaką turėjo ne tik slaugos mokslui, bet yra viena pirmųjų sveikatos mokytojų. S. Honan, G. Krsnak, D. Petersen ir R. Torkelson 1998 - 1990 m. savo studijose atskleidė, kad apie 90 proc. slaugytojų mano, kad pacientų mokymas yra viena iš jų pareigų. J. Marcum, M. Ridenour ir kt. N. Roper (1976), V. Logan (1976), D. Oream (1980), F. Riehl ir C. Roy (1980), B. Neuman (1981) - žymiausi slaugos institucijos tyrinėtojai, kurie savo slaugos modeliuose pabrėžia pacientų mokymą, kaip vieną iš slaugytojos veiklos funkcijų. Slaugytojos požiūrį į profesinę veiklą ir slaugos kaip profesijos sampratos kaitos tendencijas tyrinėjo A. Kennedy (1999), F. Wagner (1997, 1999), M. Pelkonen (1998, 1999). Lietuvoje slaugos institucijos kaitos tendencijas, slaugytojos profesinio rengimo problemas analizuoja ir akcentuoja slaugytojos ugdomosios veiklos svarbą bei būtinumą A. Narkevičienė (1995, 1996, 1998, 1999, 2002), D. Kalibatienė (1998), L. Sajienė (2000), V. Žydžiūnaitė (2000). Slaugytojų sveikatos priežiūros įstaigose pasirengimo ugdomajai veiklai sveikos gyvensenos srityje atskleidimas yra svarbus slaugytojos profesinės veiklos kaitos ir profesinio rengimo proceso įvertinimui.
Taip pat skaitykite: Apie VPSC nuostatus
Tyrimai
Tyrimo problema: sveikos gyvensenos ugdymo kompetencija ir bendrieji gebėjimai.
Tyrimo tikslas: Atskleisti slaugytojų požiūrį į sveikos gyvensenos ugdymo kompetenciją ir bendruosius gebėjimus.
Tyrimo uždaviniai:
- Išanalizuoti sveikatos sampratos teorinius aspektus.
- Apibrėžti sveikos gyvensenos sampratą ir jos sudedamąsias dalis.
- Išsiaiškinti slaugytojų gebėjimus ugdyti pacientų sveiką gyvenseną.
Tyrimo metodai:
- Empiriniai: respondentų anketinė apklausa, siekiant išsiaiškinti jų žinių lygį bei požiūrį į sveiką gyvenseną ir jos ugdymo būtinumą.
- Matematinės statistikos: tyrimo duomenų analizė atlikta kompiuterine programa SPSS 13.0 for Windows. Skaičiuoti respondentų atsakymų absoliutūs ir procentiniai dažniai, statistiniai rodikliai - aritmetinis vidurkis, moda, standartinis nuokrypis, koreliacijos koeficientas.
Tyrimo imtis:
- Šios sveikatos priežiūros įstaigose. Imties dydis N= 169.
Tyrimo etapai:
- Pirmajame etape studijuota pedagoginė, psichologinė, medicininė bei artima darbo temai literatūra.
- Antrajame etape formuluojami tyrimo tikslas ir uždaviniai, sudaromas tyrimo instrumentas.
- Trečiajame etape atliktas bandomasis tyrimas, patikslintas tyrimo instrumentas.
- Ketvirtajame etape, remiantis moksline literatūra ir atlikta tyrimo statistine duomenų analize, suformuluotos išvados bei pasiklymai.
tags: #sveikatos #sampratos #koncepcijos #psichologine