Žmogaus asmenybės augimas yra nuolatinis procesas, apimantis įvairius etapus ir iššūkius. Šis straipsnis nagrinėja asmenybės vystymosi stadijas, pradedant nuo ankstyvosios vaikystės ir baigiant brandžiu amžiumi, atsižvelgiant į skirtingus požiūrius ir teorijas. Aptarsime, kaip kiekvienas etapas formuoja mūsų identitetą, vertybes ir santykius su pasauliu.
Žmogaus Vystymosi Stadijos
Yra keturios žmogaus vystymosi stadijos, kurios atsiskleidžia žmogaus veikloje. Kiekviena stadija žymi vis aukštesnį asmenybės išsivystymo lygį ir skirtingą požiūrį į veiklą bei santykį su kitais.
Pirmoji Stadija: Hobis
Pirmoji stadija būdinga žmonėms, kurie dar nėra išlavinę savo asmenybės. Tai vadinama "hobi". Žmogus nori daryti tai, kas jam patinka, tačiau iš to nėra jokios naudos kitiems. Tokie žmonės dažnai būna išradingi, tačiau jų veikla niekam nereikalinga. Jie gyvena savo fantazijose ir siekia iš to uždirbti pinigus, kas dažnai būna neįmanoma.
Antroji Stadija: Sugebėjimai
Antroji stadija vadinama "sugebėjimais". Šioje stadijoje žmogus supranta savo sugebėjimus ir daro kažką dėl kitų žmonių, tačiau jam tai nepatinka. Jis iš to uždirba pinigus, nes kitaip negali. Jam tai nepatinka, bet jis uždirba iš to, nes kitaip negali.
Trečioji Stadija: Laimė ir Nauda
Trečioji stadija pasiekiama, kai žmogus labiau išsilavina ir randa tokią veiklą, kurioje jaučiasi laimingas ir gali padėti žmonėms. Norint pereiti į šią stadiją, reikia atsisakyti idėjos uždirbinėti pinigus. Žmogus tiesiog gyvena, teikia naudą žmonėms, padeda kitiems ir gyvena iš to, ką Dievas duoda iš tos veiklos. Tai yra egzaminas, kurį reikia išlaikyti.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Ketvirtoji Stadija: Mokytojas
Ketvirtoji stadija yra sunkiai pasiekiama daugumai žmonių. Tai stadija, kai žmogus nustoja gyventi dėl savęs ir tampa mokytoju visiems. Jis atiduoda savo gyvenimą, pašvenčia jį žmonėms. Tai yra reta galimybė. Jei žmogus dirbtinai tai padaro, iš jo tiesiog visi juoksis.
Vaiko Raidos Etapai
Šeimoje atsiradus naujam nariui, tėvams sukelia nemažai streso bei rūpesčio. Ir tai ne tik dėl nemigo naktų, pilvo dieglių ar kitų kasdienių bei įprastų rūpesčių. Greta viso to eina ir vaiko raidos stebėjimas. Net jei visi aplinkui nuolat kartoja, kad visi vaikai yra skirtingi ir jų vystymasis individualus, bet rūpestingų tėvų akys nevalingai krypsta į draugų, kaimynų ar darželio grupės vaikus, kurie geba šiek tiek daugiau, nei jų pačių atžala.
Kūdikio ir vaiko raida vyksta etapais. Jei ką tik gimusio mažylio iki vienerių metų raidos etapai skaičiuojami mėnesiais, tai po pirmojo gimtadienio stebimi per metus padaromi pokyčiai. Žmogaus / vaiko raida prasideda vos vaisiui užsimezgus mamos įsčiose ir tęsiasi visą likusį jo gyvenimą. Šiame pasaulyje vaikas auga apsuptas įvairiausių veiksnių, su kuriais kasdieną susipažįsta ir patiria įvairiausius išgyvenimus. O tėvų bei jį supančių auklėtojų, mokytojų ir kitų suaugusių žmonių pareiga jam padėti susidoroti su iškylančiais sunkumais.
Net pastebėjus, kad vaikas vystosi šiek tiek lėčiau nei jo bendraamžiai, nereikia pulti į paniką. Raidos vertinimą atlieka psichologai, kurių išvados gali būti antrinio ir tretinio lygio. moralinę. Vertinant vaiko raidą, apimami įvairūs jos etapai, neišskiriant kažkurio individualiai - motorikos, kalbos ir komunikacijos, pažintinės, emocinės ir socialinės sritys, buitinių ir higieninių įgūdžių formavimasis ir kt. Vaikų vystymosi seka yra vienoda, skiriasi tik tam tikrų įgūdžių įgijimo laikas.
Vaiko smegenys intensyviausiai vystosi pirmaisiais 3 gyvenimo metais. Vaiko raida vertinama tam tikrais etapais - amžiaus tarpsniais ir periodiškumu. Labai svarbu, kad kartu tyrime dalyvautų ir tėvai. Taip pat, atliekant vaiko raidos vertinimą, nemažiau svarbi bendra vaiko sveikata - kosintis, čiaudintis, sloguojantis, prastai nusiteikęs ar blogai besijaučiantis vaikas jam skirtas užduotis atliks blogiau, nesugebės sutelkti dėmesio. Tokiu atveju nereikia tikėtis teisingų rezultatų.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Psichosocialinė Raida Pagal Eriką Eriksoną
Psichosocialinė raida, žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. Psichosocialinės raidos koncepciją pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas Erikas Eriksonas knygoje "Tapatumas ir amžiaus tarpsniai" vietoj austrų psichologo ir psichiatro Zigmundo Froido sukurtos psichoseksualinės raidos.
Eriksonas praplėtė Froido psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Jis teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į Froido aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju.
Pasitikėjimas vs. Nepasitikėjimas (0-1 metai)
Pirmojoje - saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų) - stadijoje vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu, formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. Eriksono teigimu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose.
Autonomiškumas vs. Gėda ir Abejonės (1-3 metai)
Antrojoje - autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai) - stadijoje vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba ima abejoti savo gebėjimais. Krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasirengimo suteikti vaikui laisvę jo galimybių ribose. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.
Iniciatyvumas vs. Kaltė (3-6 metai)
Trečiojoje - iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai) - stadijoje vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Meistriškumas vs. Menkavertiškumas (6-12 metai)
Ketvirtojoje - meistriškumo ir menkavertiškumo (6-12 metų) - stadijoje vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji.
Tapatumas vs. Vaidmenų Sumaištis (Paauglystė)
Penktojoje stadijoje - tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė) - paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pavyzdžiui, jei asmuo negeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, taigi susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunų žmonių negebėjimą surasti savo tapatumą Eriksonas pavadino tapatybės krize (dažniausiai pasireiškia negebėjimu pasirinkti karjeros kelio arba tęsti mokslo). Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.
Intymumas vs. Izoliacija (Jaunystė)
Šeštojoje - intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų) - stadijoje jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį, kur jo laukia nauji išbandymai. Kyla noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, kartu ir baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui - nebijodamas prarasti savęs. Šios stadijos krizės įveikimas pasireiškia vidinės laisvės pajautimu. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam, įkvėptiems išgyvenimams jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Teigiamai išsprendęs šios stadijos krizę žmogus subręsta meilei, socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir dorovė. Baimė prarasti savąjį Aš veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikęs šio amžiaus krizės žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo.
Generatyvumas vs. Stagnacija (Vidutinis Amžius)
Septintojoje - generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus) - stadijoje suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Šios stadijos veiklumas (apima produktyvumą ir kūrybingumą) yra esminė suaugusiųjų savybė. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, auginti ir auklėti vaikus. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui. Rūpindamasis kitais žmogus praturtėja pats, jei jis rūpinasi tik savimi, tada regresuoja. Šioje stadijoje įveikus krizę gali pasireikšti žmogaus kūrybiškumas, altruizmas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažnai sukuria darnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos krizės atsiranda stagnacija. Žmogus negeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius.
Integracija vs. Neviltis (Senatvė)
Aštuntojoje - integracijos ir nevilties (senatvė) - stadijoje žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinė žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis apsvarstymas: praeities (kas jau įvyko), dabarties (kas vyksta šiuo metu), ateities (kas įvyks, tai yra mirties). Šios stadijos krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos ankstesnių stadijų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas teigiamai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną - žmogus suvokia, kad ne veltui gyveno. Teigiamai neišsprendęs krizių žmogus darnos nejaučia, jį apima nerimas, gailestis dėl beprasmiškai pragyvento gyvenimo. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje.
Asmenybės Vystymasis Pagal Zigmundo Froido Teoriją
Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis.
Identifikacija
Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės.
Pakeitimai (Substitucija)
Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas , kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų objektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi - žmonės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiško pasitenkinimo, todėl visada lieka šiek tiek įtampos, kuri sudaro pagrindą mūsų nervingumui, nerimastingumui.
Froido Vystymosi Stadijos
Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilę dinamiškai diferencijuotų stadijų, po kurių seka penki ar šeši metai - latentinis periodas - kada instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar mažiau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų sąveika prasideda vėl ir tada žmogus subręsta. Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais pirmaisiais penkeriais metais apibrėžiama tam tikros kūno erogeninės zonos sąlyginiu dominavimu.
Oralinė Stadija (0-1 metai)
Pirma stadija tęsiasi apie metus - tada pagrindinė dinaminės veiklos sritis yra burna. Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis - kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai - maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais - pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus - jis ‘prarys’ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus.
Analinė Stadija (1-3 metai)
Po oralinės stadijos, pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija, todėl ši stadija vadinama analine. Ji tęsiasi antruosius metus, ir po jos seka falinė stadija, kurioje pagrindinėmis erogeninėmis zonomis tampa lytiniai organai. Surijus ir suvirškinus maistą susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan.
Falinė Stadija (3-6 metai)
Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės - atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui. Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu. Mergaitei ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje - tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos. Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta šia schema. Froidas daro prielaidą, kad žmogus iš prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai žmonių homoseksualiniai impulsai nepasireiškia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokšta pasitenkinimo ne tik su priešingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu.
Latentinis Periodas (6-12 metai)
Visos šios stadijos yra pregenitalinės. Po jų seka latentinis periodas. Tuo metu impulsai yra išstumiami.
Genitalinė Stadija (Paauglystė ir Suaugusieji)
Paauglystėje šie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos - genitalinę - stadiją. Pregenitalinio periodo kateksiai iš esmės yra narcistiniai. Tai reiškia, kad žmogus gauna pasitenkinimą stimuliuodamas savo kūną. Kiti žmonės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia papildomas kūno malonumo formas. Per paauglystę dalis tokios savęs meilės, arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių priežasčių. Paauglystės gale toks į išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą, socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija - reprodukcija.
Vaiko Augimo Etapai
Vaiko augimas - tai unikalus ir dinamiškas procesas, vykstantis nuosekliais vystymosi etapais. Kiekvienas vaikystės periodas pasižymi tam tikrais fiziniais, emociniais ir pažintiniais pokyčiais, kurie formuoja žmogaus asmenybę.
#