Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomeninės ir valstybinės santvarkos ekonominis pagrindas buvo feodalinė žemės nuosavybė. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti teisinės priklausomybės raidą Lietuvoje XIX amžiuje, atsižvelgiant į feodalizmo palikimą ir socialines, ekonomines bei politines transformacijas.
Feodalizmo Samprata ir Raida Europoje
Apie 9-11 amžius daugumoje Vakarų Europos šalių susiformavo feodalizmas, sukėlęs gilias visuomenines permainas, ypač plėtojosi 7-9 amžiais. Terminas atsirado XVII amžiuje ir paplito XVIII amžiuje, tačiau jo reikšmė iki šiol nėra vienareikšmė.
Teisės mokykla feodalizmą aiškina ištikimybės ištakomis, kurios lėmė vasalinės lenų sistemos susidarymą. Politinė mokykla feodalizmą sieja su suverenumo suskaldymu ir politinių funkcijų perėjimu senjorijoms. Kiti mokslininkai feodalizmą apibrėžia kaip visuomenės organizacijos formą, egzistavusią po gentinės bendruomenės ar vergovės laikotarpio ir prieš kapitalizmą. Svarbiausias bruožas - senjorinė ekonomika, kai žemvaldžių klasė pasisavina priklausomų valstiečių pagaminamo produkto perteklių.
Pasak K. Marxo, F. Engelso ir jų sekėjų, feodalizmas yra visuomeninė ir ekonominė formacija, kurios teisinė išraiška yra padalyta nuosavybės teisė ir valstiečių priklausomybė, o socialiniu požiūriu - visuomenės pasidalijimas į antagonistines klases: feodalus ir valstiečius. Annales istorijos mokykla feodalizmą aiškina sintetiškai, įvertindama teisinę ir socialinę puses.
Feodalizmo ištakos siejamos su senovės Romos patronato institutu arba germanų karo vadų lydėjimo papročiais. Germanų gentims buvo būdinga teikti dovanas už karinę ir politinę tarnybą, o romėnai atsilygindavo žemėmis. Feodalizmas kaip sistema susiklostė VIII amžiaus pradžioje frankų karalystėse.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Frankų valdovų valdžia priklausė nuo vasalų lojalumo. Karolis Martelis dovanodavo pavaldiniams bažnytinių žemių su jose gyvenančiais žmonėmis. Naujieji didikai, remdamiesi imunitetu, siekė atsikratyti karaliaus valdžios, o jų valdos tapdavo pseudovalstybėmis. Santykiai tarp senjoro ir vasalo buvo grindžiami sutartimi, vadinta komendacija. Senjoras garantuodavo vasalui apsaugą ir materialinę paramą, o vasalas įsipareigodavo tarnauti senjorui.
Per komendaciją vasalas atiduodavo savo žemę ponui, o iš jo gaudavo tik tos žemės valdymo teisę. Taip senjoras pripažindavo savo valdų nuosavybės teisę už save stipresniam, o iš jo valdą gaudavo jau kaip feodą (arba leną), apdėtą įvairiomis prievolėmis. Leninė teisė buvo paprotinė. Kartu su ja susiklostė ir leno suteikimo (investitūros) paprotys. Karalius lenus dalydavo žemesnės kategorijos feodalams, šie - riteriams; susiklostė vadinamųjų feodalinių kopėčių sistema. Dėl paveldėjimo ar prekybos žeme tokia tvarka ilgainiui darėsi sudėtinga. Didikai savo dvaruose visiškai pajungė valstiečius, kurie privalėjo jiems eiti baudžiavą. Dvaras su priklausomais ir nelaisvaisiais žmonėmis buvo feodalinės visuomenės ūkinis branduolys. Liko ir pavienių laisvų žemės valdų. Vasalams reikalaujant daugiau žemių sistema plito. XI amžiaus viduryje Prancūzijos šiaurėje feodų valdymo (feodalinė-leninė) sistema tapo vyraujanti.
Nuo XII amžiaus pradėjo sparčiau plėstis miestai, stiprėjo miestiečių luomas ir karaliaus valdžia. Neklusnių vasalų žemės buvo konfiskuojamos. Asmeninės priklausomybės sistemą keitė valdžios ir pavaldinių santykiai. XIII amžiaus pabaigoje Anglijoje ir Ispanijoje, vėliau Prancūzijoje stambius vasalus valdančių karalių monarchijas pakeitė ankstyvojo parlamentarizmo monarchijos.
Feodalizmo Formos LDK ir Jų Transformacija
Lietuvoje feodaliniai santykiai gyvavo nuo XII iki XIX amžiaus. Išanalizavus istorijos šaltinius, galima daryti išvadą, kad žemės nuosavybės formų įvairovė buvo būdingas feodalinės LDK teisės bruožas. Žemės nuosavybės formų atsiradimo sąlygos, raidos tendencijos ir jų svarba hierarchinėje žemės nuosavybės sistemoje LDK skyrėsi nuo kitų viduramžių Europos valstybių. XIV-XVI amžiaus pirmojoje pusėje pagrindinė feodalinės žemės nuosavybės forma buvo tėvonija (alodas), pamažu evoliucionavusi vakarietiškojo feodo link. LDK beneficinių žemių pavertimas leninėmis žemėmis, taip pat tėvoninės ir leninės žemės nuosavybės suartėjimas sąlygojo ankstoką jų susiliejimą XVI amžiaus viduryje. Silpnėjančios didžiojo kunigaikščio valdžios ir vadinamosios bajorų demokratijos įsigalėjimo sąlygomis XVI amžiaus viduryje didžiojo kunigaikščio domenas evoliucionavo savininko teisių suvaržymo ir valstybinės bei valdovo (sosto) nuosavybės atribojimo link. LDK didelę reikšmę turėjo korporacinė (kolektyvinė) Bažnyčios, valstiečių ir miestiečių žemės nuosavybė.
10-11 amžiais Lietuvos ūkyje įvyko žymių pokyčių: pradėta naudoti plačiaašmeniai kirviai, žagrės, imta daugiau sėti žiemkenčių. Tai lėmė gimininės bendruomenės ūkio irimą ir atskirų šeimų ūkio susidarymą 11-12 amžiais. 12 amžiaus antroje pusėje-13 amžiaus pirmoje pusėje individualios šeimos ūkis tapo visuomeninės gamybos pagrindu, susidarė alodininkų teritorinė bendruomenė - laukas.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Iš gentinės diduomenės iškilę kunigaikščiai vaišes pavertė duoklės produktais surinkimu iš laukininkų (kieminėjimas virto pasėdžiu). Ankstyvajame feodalizme alodininkų teritorinės bendruomenės (laukai) tiesiogiai priklausė nuo žemių ir didžiojo kunigaikščio, bendruomenininkų (laukininkų) ūkiai nebūdavo priskiriami pavienių asmenų valdoms, tai trukdė plėstis feodo tipo ir stambiajai žemėvaldai. Į asmeninę priklausomybę patekdavo tik praradę alodą kaimynai ir įsikeitėliai. Jie ir nelaisvąja šeimyna virtę patriarchaliniai vergai buvo atodirbiu išnaudojami baudžiauninkai. Susidariusio valstiečių socialinio sluoksnio pagrindinę dalį sudarė laisvieji laukininkai.
13 amžiaus antroje pusėje-14 amžiuje didėjo jų išnaudojimas ir priklausomybė nuo didžiojo kunigaikščio: kieminėjimą į 13 amžiaus pabaigą pakeitė dešimtinė, 14 amžiaus pabaigoje virtusi dėkla (kartu susiklostė produktų renta). Bendruomenes vis labiau kontroliavo didžiojo kunigaikščio vietininkai. Viešieji kelių ir įtvirtinimų taisymo darbai virto angarijos prievole didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemai sukurti bei palaikyti.
Feodalų klasės aukštutinis sluoksnis, 14 amžiuje vadinamas kilmingaisiais bajorais, susidarė iš įtakingiausių kariauninkų ir vietininkų, o paprastų feodalų sluoksnis, 14 amžiuje vadinamas smulkiaisiais bajorais - iš galinčių nuolatinę karo prievolę atlikti pasiturinčių laukininkų (gerųjų žmonių, pilėnų). Iš valstiečių gaunama centralizuota renta didysis kunigaikštis dalijosi su bajorais, bet feodalų pragyvenimo svarbiausias šaltinis buvo jų alodinės tėvonijos. Aukščiausiu nominaliu žemės savininku tapo didysis kunigaikštis. Bajorai ir valstiečiai išlaikė realią alodinę (tėvoninę) žemės nuosavybę, už ją turėjo atlikti karinę ir kitokią tarnybą didžiajam kunigaikščiui. Išryškėjo socialinis šios tarnybos skirtumas: bajorų karo ir valstiečių darbo (produktų rentos, nuo 14 amžiaus antros pusės ir pinigų mokesčio - sidabrinės) tarnyba.
Kartu pagal 14 amžiaus feodalinę papročių teisę imta skirti bajorų ir valstiečių žemės valdymą, tik bajorų nuosavybė pripažinta neliečiama. Yra nuomonių, kad brandusis feodalizmas Lietuvoje prasidėjo 14 amžiaus pabaigoje. Valdovams ėmus dalyti feodalams veldamus (nuo 14 a. Nuo 1387 (po Lietuvos krikšto) susikūrė bažnytinė žemėvalda. Buvo įformintas pasauliečių feodalinių valdų imunitetas, įtvirtinta žemvaldžių pirmenybė į žemę valstiečių tėvoninio paveldėjimo teisės atžvilgiu, pradėta varžyti valstiečių teisę pasirinkti poną (1447 Kazimiero privilegija, 1468 Kazimiero teisynas). Imta skirstyti išeivinius valstiečius (galinčius pasirinkti poną) ir neišeivinius valstiečius (negalinčius). Šių buvo dauguma.
15 amžiaus 4-10 dešimtmetyje sparčiai išsiplėtė privati feodalinė žemėvalda (apėmė iki 1/2 Lietuvos teritorijos), susidarė didelės ponų valdos, prie didžiojo kunigaikščio ir ponų pilių bei kiemų atsirado palivarkai, iš valstiečių imta reikalauti atodirbio (lažo). 16 amžiaus pirmoje pusėje lažininkai sudarė ne mažiau kaip pusę valstiečių, palivarkiniais tapo bajorų dvarai (dvaras). Feodalai ėmė auginti grūdus besiplečiančiai vidaus ir Vakarų Europos rinkai. Ryšys su rinka, feodalų luomo konsolidavimasis (15-16 amžiaus sandūroje baigė susidaryti uždaras privilegijuotasis bajorų luomas) ir jo diktatūros stiprėjimas spartino baudžiavos įsigalėjimą.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Privačių feodalinių žemės valdų valstiečiai galutinai paversti baudžiauninkais 16 amžiaus pradžioje, didžiojo kunigaikščio valdų - po Valakų reformos. Baudžiavinius santykius įformino Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588). Šiek tiek kitaip feodalizmas plėtojosi Žemaitijoje. Čia 14-15 amžiuje nesusidarė didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemos, vyravo smulkiųjų bajorų ūkiai, tik 16 amžiaus pradžioje susiklostė stambioji žemėvalda.
1418 valstiečių sukilimas pristabdė veldamų dalijimą, o 1535-37 sukilimas - lažo įvedimą (Žemaitijos valstiečių sukilimai). Žemaitijoje 16 amžiuje susiklostė ir 17-18 amžiuje vyravo senjorinio tipo ūkis, valstiečių išnaudojimo svarbiausia forma buvo produktų ir pinigų renta.
XIX Amžius: Feodalizmo Ir Baudžiavos Irimas Lietuvoje
XIX amžiuje Lietuva išgyveno vėlyvojo feodalizmo laikotarpį, kuriam būdingas feodalinių santykių ir baudžiavos irimas. Šis procesas truko maždaug iki XIX amžiaus 4 dešimtmečio. Lietuvos ūkis dėl geografinės padėties ir ekonominių sąlygų dar brandaus feodalizmo laikotarpiu buvo susijęs su Vakarų Europos rinkomis. Ūkį veikė XVIII amžiaus pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija Anglijoje ir Prancūzijoje, dėl kurio sparčiau gausėjo miestų bei nežemdirbinė gyventojų dalis.
Dvarininkai stengėsi didinti žemės ūkio gamybą, plėsti dvarų pramonę. Žemė buvo šiek tiek geriau įdirbama, melioruojama ir tręšiama. Imta auginti pašarines žoles, veisti olandiškas karves, kultivuoti daugialaukį, bet naujovės neišplito; neįsitvirtino ir pieninė gyvulininkystė. Aktyvinant dvarų ūkį, plečiant senus ir kuriant naujus palivarkus stiprėjo valstiečių priešinimasis (Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769). 1786-91 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksportas padidėjo 2,4, o importas 1,7 karto. Žemės ūkio produktai ir miško prekės sudarė daugiau kaip 96 % eksporto vertės. Eksporto plėtimas tik iš dalies buvo susijęs su gamybos augimu. Importo svarbiausios prekės: druska, audiniai, gėrimai ir prieskoniai. Lietuva ir toliau liko žemės ūkio kraštu, 1790 miestiečiai sudarė tik 12,4 % visų gyventojų. Lėtai plėtėsi ir vidaus rinka. Pagyvėjusių prekinių piniginių santykių padariniai ryškesni buvo ne dvaruose, o valstiečių ūkiuose.
Spartėjo valstiečių turtinis sluoksniavimasis, daugiausia arčiau valstybės vakarinių sienų. Kai kuriose Žemaitijos ir Užnemunės vietovėse iki 30 % ir daugiau valstiečių neturėjo žemės. Bežemiai dirbo valstiečių ūkiuose. Dažniausia tai buvo tik samda; dvaruose ją praktikavo daug rečiau. Kitas svarbus feodalizmo ir baudžiavos irimo požymis - daugėjo laisvųjų žmonių, plito žemės nuoma. Vienas kitas dvarininkas valstiečiams suteikė asmens laisvę, pvz., P. K. Bžostovskis Paulavos respublikoje.
Lietuvą užėmus Rusijai (1795) luomai išliko, bet buvo apribota bajorų savivalda. Pakito ir kitų luomų teisinė padėtis, tarpusavio santykiai. Buvo ribojama arba naikinama privačių miestelių savivalda. Sustiprėjo miestelėnų feodalinė priklausomybė nuo išlaikiusių monopolinę žemės nuosavybės teisę žemvaldžių bajorų. Jie didino miestelėnų prievoles, t. p. lažą. Rusijos carui Aleksandrui I atmetus Lietuvos bajorų siūlymus naikinti asmeninę valstiečių priklausomybę, baudžiava netgi stiprėjo.
Mažėjo laisvųjų žmonių, absoliučiai ir santykinai (palyginti su pinigine duokle) didėjo lažas, kuris 19 a. pirmame trečdalyje pasiekė didžiausią ribą. Gamyba rinkai plėtėsi nenuosekliai. Imlesnė tapo vidaus rinka. Samdomasis darbas (samdiniai) ėmė plisti ne tik valstiečių ūkiuose, bet ir dvaruose. Samdinių darbas stimuliavo prekinę žemdirbystę. Klostėsi turtingųjų valstiečių sluoksnis, kartu - rinkos ekonomikos ūkis. Dvarų manufaktūros buvo išstumiamos pirklių manufaktūrų.
Rinkos ekonomikos santykiai skverbėsi į amatininkų cechus, tačiau vyriausybė neskubėjo įteisinti kapitalistinių santykių. Buvo imtasi priemonių stiprinti valstybinį feodalizmą - 1839 padaryta valstybinė valstiečių reforma (Kiseliovo reforma). Feodaliniai santykiai buvo konservuojami ir privačiuose dvaruose (sudaryti privalomieji inventoriai - 19 a. valstiečių prievolių dvarininkams sąrašai). Rinkos ekonomikos elementų ir senųjų feodalinių santykių priešprieša labai lėtino ūkio pažangą.
Baudžiavos Panaikinimas ir Jo Pasekmės
Maždaug nuo XIX amžiaus 4 dešimtmečio prasidėjo vėlyvojo feodalizmo antrasis etapas. Klostėsi kapitalistinė sankloda. Feodalizmas patyrė krizę, valstiečiai masiškai priešinosi dvarininkams, XIX amžiaus 6 dešimtmečio pabaigoje, po pralaimėto Krymo karo (1853-56), Rusijos imperijoje susidarė sunki padėtis. Rusijos caras Aleksandras II 1861 buvo priverstas panaikinti baudžiavą (valstiečių reforma).
Valstiečių reforma formaliai panaikino asmeninę valstiečių priklausomybę nuo dvarininkų ir suteikė jiems asmens laisvę. Tačiau ekonominė valstiečių padėtis išliko sunki, nes didžioji dalis žemės liko dvarininkų nuosavybe. Valstiečiai turėjo išsipirkti žemę iš dvarininkų, o tai buvo sunki finansinė našta.
Socialinė Stratifikacija ir Šeimos Struktūra
XIX amžiuje valstiečiai sudarė apie 80 procentų lietuviškųjų gubernijų gyventojų. Jų skaičius Lietuvoje augo visą XIX amžių, nes šią grupę nuolat papildydavo nusigyvenę bajorai bei kitų kategorijų žmonės.
Šeimos istorijos studijos gali tikėtis platesnio visuomenės, ne vien specialistų dėmesio. Mokslininkų sukaupti duomenys, analizė ir apibendrinimai papildo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, todėl skaitytojas priima tyrinėjimus kaip dalelę savo giminės istorijos, lygina su asmenine patirtimi.
Anot Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro vadovės dr. Dalios Marcinkevičienės, XIX amžiuje šeima buvo reguliuojama ne tik Bažnyčios, bet ir visuomenės bei jos paprotinės teisės. Kita vertus, ji buvo galbūt net modernesnė už šiandien peršamą jos modelį. Šeimos nebuvo gausios.
Etnografė Angelė Vyšniauskaitė, XX a. 7-jame dešimtmetyje rinkusi duomenis apie Lietuvos namų ūkius XIX amžiuje, pirmoji pasakė, kad lietuvių tradicinė šeima neturėjo nieko bendra su bendruomeniškąja slaviška šeima. Lietuviškos šeimos buvo nedidelės, jose augo 3-4 vaikai. Dauguma vaikų neišgyvendavo.
Tirdama namų ūkius, projekto vykdymo grupė išskyrė net 32 šeimų kategorijas pagal tarpusavio ryšių priklausomybę. Šeimos nariais galėjo būti vyras ir žmona su vaikais; vyras ir žmona su vaiku iš pirmosios santuokos ir pan.
Iš tų 32 pagrindinių kategorijų išskyrėme tris šeimų kategorijas: paprastąją (branduolinę), išplėstinę ir sudėtinę. Branduolinėje šeimoje gyveno asmenys, susiję kraujo ryšiais: tėvas, motina ir vaikai. Išplėstinėje šeimoje gyveno branduolinė šeima, seneliai, vieniši asmenys (nesusituokę broliai, seserys), samdiniai. O sudėtinę šeimą sudarė kelios šeimos - keli branduoliai.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1847-aisiais 36 procentus namų ūkių sudarė branduolinės šeimos. Išplėstinių šeimų 1847 m. buvo 30 proc., o sudėtinių - tik 26 proc.
Vidutiniškai branduolinės šeimos namų ūkyje gyveno apie 6 asmenis, išplėstinėje - 7,5, o sudėtinėje - 9 asmenys.
1847 metų duomenys atskleidžia, kad vidutinis namų ūkio dydis branduolinėje šeimoje buvo 5,8 asmens: vidutiniškai tokioje šeimoje augo 4 vaikai. Bevaikės sutuoktinių poros buvo itin retos: jos sudarė apie 6 proc.
Tyrimas atskleidė, kad sudėtinėse šeimose vidutiniškai gyveno 9-10 asmenų, tačiau vaikų jose buvo mažiau - vidutiniškai tik 5. Trečdalį tokių šeimų sudarė šeimos tik su vienu vaiku (36,4) ir trečdalį su 2 vaikais.
Santuokos, kaip ir Vakarų Europoje, buvo vėlyvos. Lietuvoje moterys tekėjo 25-26 metų, o vyrai vesdavo sulaukę 28-29 metų.
Santuokinį amžių XIX amžiuje reguliavo paveldėjimo sistema, kuri skyrėsi Vakarų Europoje ir Rusijoje. Linija tarp Vakarų ir Rytų buvo nubrėžta ties Sankt Peterburgu. Vakarų Europos šalys pasižymėjo vėlyvomis santuokomis. Vyrai tuokdavosi 28-29 metų, merginos - keleriais metais jaunesnės.
Tuokdavosi to paties socialinio sluoksnio žmonės: vedybos buvo ekonominis santykis. Ūkio dalybos ir santuoka vykdavo vienu metu. Ūkis buvo dalijamas, kai mirdavo ar nebegalėdavo dirbti vienas iš tėvų, o vaikai jau buvo sulaukę santuokinio amžiaus.
Vedybos buvo neformalus būdas apeiti caro ribojimus, trukdančius laisvai disponuoti žeme.
Iki 1853 m. be dvarininko žinios valstiečiai negalėjo sudaryti santuokų, pasitaikydavo ir piktnaudžiavimų iš pono pusės, tačiau carinė valdžia visos imperijos mastu stengėsi apginti įbaudžiavintų valstiečių teisę pasirinkti partnerį patiems. 1853 m. buvo išleistas įsakas, panaikinęs dvarininkų teisę kištis į valstiečių santuokų reikalus.
Dvaro ribose valstiečiai laisvai galėdavo rinktis antrąją pusę, tačiau rinktis sutuoktinį iš kito dvaro buvo neleidžiama, tad vidutinis atstumas tarp jaunikio ir nuotakos namų siekė tik apie 2,9 km. Suprantama, toks siauras pasirinkimas lemdavo ir palikuonių sveikatą.
Kas lemdavo lietuvių santuokas - meilė ar ekonominis išskaičiavimas? Meilės samprata specifinė kiekvienai skirtingai epochai, o fizinė aistra egzistavo visais laikais. Aistros pagrindu šeimas kūrė samdiniai - žmonės be turto. Turto turintys valstiečiai tuokdavosi tik ekonominiais sumetimais.
Iš tiesų piršlio tikslas buvo surasti viena kitą atitinkančią šeimą: jaunuolio žemės dalis turėjo atitikti merginos pasogą. Tai buvo taisyklė. Pasak dr. D. Leinartės, šis interesas neeliminavo meilės. Tradicijos ir pažiūros buvo tos pačios, tuokdavosi panašaus amžiaus žmonės.
XIX a.-XX a. pradžioje lietuvių visuomenė pripažino tik šeimyninius santykius, netoleravo vienišo gyvenimo būdo. Nevedusieji gyveno kaip vienišiai, samdiniai - tai Vaižganto aprašytieji mykoliukai ir severiutės.
Valstiečių visuomenėje vienišiems žmonėms (tokių buvo 6,6 proc.) buvo labai sunku save realizuoti.
Tautinė Padėtis Mažojoje Lietuvoje
XIX amžiaus pabaigoje Mažojoje Lietuvoje, valdant kancleriui Oto fon Bismarkui, lietuvininkų tautinė padėtis buvo sudėtinga. Bismarko administracija vykdė prievartinę germanizacijos politiką, siekdama sunaikinti lietuvių kalbą ir kultūrą. 1872-1876 m. jo iniciatyva lietuvių kalba buvo pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo.
Nepaisant germanizacijos, lietuvininkai aktyviai priešinosi ir puoselėjo savo tautinę savimonę. Jurgis Zauerveinas-Girėnas, sorbų kilmės poliglotas, susižavėjo lietuvių kalba ir parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių lietuviškai. Jis bendradarbiavo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais ir skatino lietuvių šviesuolius burtis į kultūrines draugijas.
Ekonominiai Pokyčiai ir Socialinė Stratifikacija
XIX amžiuje Lietuvoje vyko ekonominiai pokyčiai, susiję su kapitalizmo plėtra. Spartėjo valstiečių turtinis sluoksniavimasis, daugiausia arčiau valstybės vakarinių sienų. Kai kuriose Žemaitijos ir Užnemunės vietovėse iki 30 % ir daugiau valstiečių neturėjo žemės. Bežemiai dirbo valstiečių ūkiuose. Dažniausia tai buvo tik samda; dvaruose ją praktikavo daug rečiau.
Kitas svarbus feodalizmo ir baudžiavos irimo požymis - daugėjo laisvųjų žmonių, plito žemės nuoma. Vienas kitas dvarininkas valstiečiams suteikė asmens laisvę, pvz., P. K. Bžostovskis Paulavos respublikoje.
tags: #teisine #priklausomybe #19 #amziuje