Nuosavybės teisės įgyvendinimas priklauso nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Kai į tą patį daiktą nuosavybės teisę turi du ar daugiau asmenų, pagal LR CK 4.72 str. 1 d. laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime bendrosios dalinės nuosavybės ypatumus, valdymą, naudojimąsi ir disponavimą ja, įskaitant teismo sprendimų pavyzdžius ir praktinius patarimus, kaip spręsti ginčus tarp bendraturčių.
Bendrosios nuosavybės rūšys ir jų skirtumai
Skiriamos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė ir bendroji jungtinė. Jos skiriasi pagal tai, ar nustatytos savininkų dalys bendrosios nuosavybės teisėje. Jei dalys nustatytos, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jei nenustatytos - bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
- Bendroji dalinė nuosavybė - tai turto valdymo forma, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems savininkams, kurie turi aiškiai nustatytas turto dalis. Pavyzdžiui, palikimu sūnui ir dukrai palikta po 1/2 dalis žemės sklypo.
- Bendroji jungtinė nuosavybė - tai kai kiekvieno savininko turto dalys nėra nustatytos ir griežtai įvardytos. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais, pavyzdžiui, santuokos metu sutuoktinių įgytas namas (santuokiniams nesudarius jokių vedybinių sutarčių).
Šioje apžvalgoje pagrindinis dėmesys skiriamas į bendrosios dalinės nuosavybės daikto valdymo ypatumus, kadangi praktikoje pagrindiniai ginčai tarp bendraturčių kyla būtent daiktą valdant bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Bendrosios dalinės nuosavybės bruožai
- Nuosavybės dalys: Kiekvienas bendraturtis turi aiškiai apibrėžtą turto dalį, kuri gali būti nurodyta sutartyje arba kitoje teisinėje dokumentacijoje. Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška (pvz. 1/2, 3/7, 58/178). Pavyzdžiui, dviems bendraturčiams dalinės nuosavybes teise valdant po 1/2 žemės sklypo laikoma, jog jie yra lygiateisiai daikto savininkai, tačiau konkreti žemės sklypo dalis bendraturčiui nėra priskirta.
- Atsakomybė: Bendraturčiai yra atsakingi už turto priežiūrą ir su juo susijusias išlaidas proporcingai savo daliai.
- Pirmumo teisė: Jei vienas iš savininkų nusprendžia parduoti savo dalį, kiti bendraturčiai turi pirmumo teisę įsigyti šią dalį.
- Naudojimosi tvarka: Jei nėra aiškiai nustatyta turto naudojimo tvarka, gali kilti nesutarimų dėl turto naudojimo, todėl rekomenduojama tai suderinti iš anksto.
Bendrosios dalinės nuosavybės valdymas, naudojimas ir disponavimas
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, naudojama ir ja disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato teismas bet kuriam iš jos dalyvių pateikus ieškinį.
Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai turėtų pasiekti bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus, veikdami pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškodami priimtiniausio jiems visiems sprendimo būdo ir nesiekdami savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita.
Taip pat skaitykite: Teismo sprendimai: išlaikymas
Kita vertus, bendrą daiktą valdyti derinant skirtingų bendraturčių interesus gali būti itin sudėtinga - ypač tokiose situacijose, kai skirtingų bendraturčių daikto valdymo vizijos iš esmės skiriasi. Atsižvelgiant į tai, jog bendrojoje dalinėje nuosavybėje dalys yra nustatytos į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte (t. y. ne į konkrečią daikto dalį), tarp bendraturčių neretai kyla ginčai, pavyzdžiui, ar vienas iš bendraturčių nesinaudoja didense daikto dalimi nei kiti bendraturčiai.
Teisėje tokia problematika sprendžiama pagal LR CK 4.75 str. 1 d., kuriame nustatyta, jog kai bendraturčiai nepasiekia bendro susitarimo, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendraturčiai turi pareigą, įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Bendraturčiai turi pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais.
Naudojimosi tvarkos nustatymas
Pagal CK 4.81 str. 1 d., namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 str. 1 d. Taigi, bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką arba atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie teismo psichiatrijos skyrių
Kaip minėta, nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 str.).
Jeigu bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 4.81 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti.
Nors, nustačius naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai.
Svarbu, kad naudojimosi tvarkos projekte būtų aiškiai ir tiksliai apibrėžtos kiekvienam bendraturčiui priskiriamos naudotis dalys, jų ribos, plotai, išsidėstymas, faktinė vieta, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad jeigu byloje bendraturčių pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti, tačiau teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp teismo medicinos ir psichiatrijos
Bendraturčių teisės ir pareigos
Pažymėtina, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str.).
Turto pardavimas bendrojoje dalinėje nuosavybėje
Pagal teisės aktus, jei norite parduoti savo dalį, pirmiausia turite raštu pranešti kitiems savininkams. Jie turi teisę per nustatytą laikotarpį (paprastai 30 dienų) nuspręsti, ar pirkti jūsų dalį. Bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio turto pardavimas reikalauja notarinio patvirtinimo. Notaras patikrins dokumentus ir užtikrins, kad visi bendraturčiai būtų tinkamai informuoti.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso (toliau - CK) 4.79 straipsnyje aiškiai reglamentuojamas( įtvirtinta) dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavimo sąlygos ir tvarka. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad: ,,dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą.
Nors įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą CK 4.79 straipsniu nustatė aiškias turto, esančio bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pardavimo tvarką ir sąlygas, tačiau pažymėtina, kad reguliavimu pateikiamos pardavimo sąlygos yra susijusios tik su tais atvejais, kuomet bendraturčiai yra žinomi ir yra aišku į ką kreiptis su pranešimu apie ketinimą parduoti dalį, esantį bendrojoje nuosavybėje.
Dėl šios priežasties, kyla klausimas ką daryti, tais atvejais, kai vienas iš bendraturčių yra miręs ir nėra žinomas mirusio bendraturčio teisių perėmėjas? Taigi, kol nėra žinomas mirusio bendraturčio teisių perėmėjas, kitas bendraturtis turto, esančio bendrojoje nuosavybėje negali realizuoti, kadangi nebūtų įmanoma įgyvendinti CK 4.79 str. nustatytų sąlygų.
Tokiu atveju, galima:
- Kreiptis į VĮ ,,Registrų centras“ su prašymu pateikti mirusio bendraturčio testamento registro išrašą, kuriame būtų nurodyta informacija apie tokio bendraturčio palikimo priėmimo ir atsisakymo faktą, tokiu būdu nustatant kas tapo šio bendraturčio teisių perėmėju. Šiuo aspektu, pažymima, kad kreipiantis į VĮ ,,Registrų centras“ su tokiu prašymu - jį būtina motyvuoti, t. y. turi būti išsamiai nurodytas tokių duomenų naudojimo tikslas ir jų gavimo teisinis pagrindas, pagrindžiantis teisėtą duomenų gavimo interesą, pasižadėjimas apmokėti už suteiktas paslaugas ir nurodyta parengtų dokumentų atsiėmimo vieta arba jų pateikimo būdas.
- Kreiptis į mirusiojo bendraturčio gyvenamosios vietos notarą, kuris patikrinęs duomenis galėtų suteikti informaciją apie, mirusio bendraturčio teisių perėmėją, kuris tikėtina ir būtų naujasis dalinės nuosavybės savininkas.
Atkreiptinas dėmesys, jog gali susidaryti situacija, kad nei VĮ ,,Registrų centras“, nei palikimo atsiradimo vietos notaras nesuteiks prašomų duomenų ir informacijos apie palikimo teisių perėmėjus dėl griežtai reglamentuotos ( nustatytos ) asmens duomenų apsaugos. Tokiu atveju, rekomenduotina kreiptis į teisininką, kuris įvertinęs situaciją, galėtų pakartotinai pasikreipti į minėtus subjektus dėl prašomų duomenų suteikimo, o šiems atsisakius juos pateikti - sprendimą (VĮ ,,Registrų centro“ atveju) arba atsisakymą atlikti veiksmą (notarų atveju) apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka.
Atidalijimas iš bendros nuosavybės
Egzistuoja du būdai išspręsti kilusį bendraturčių ginčą ir palengvinti turto valdymą - atidalijimas iš bendrosios nuosavybės ir daikto naudojimosi tvarkos nustatymas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas - nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (LR CK 4.80 str. 1 d.), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių.
LR CK 4.80 str. prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus - atidalijus iš bendrosios nuosavybės pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Atidalijimo institutu siekiama sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius ir mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis leidžia išvengti potencialių konfliktų ir leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą.
Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo (LR CK 4.80 str. 1 d.). Atidalijimo iniciatyvos teisė priklauso ne tik bendraturčiams, bet ir bendraturčių kreditoriams, kad iš atidalytos dalies būtų galima išieškoti (LR CK 4.80 str. 3 d.). Teismų praktika pripažįsta ir santykinį atidalijimą - atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti.
Asmeniui, norinčiam įgyvendinti LR CK 4.80 str. 1 d. suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą - tai vadinama atidalijimo teisės absoliutumu. Vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, ar atidalijimas yra įmanomas ir kaip teisingai atidalinti bendrą turtą.
Teismas prioritetą skiria atidalijimui natūra, o nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais. LR CK 4.80 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
Kai teisme gaunamas ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, bei kito bendraturčio priešieškinys, t. y. teismui pateikiami keli atidalijimo variantai - teismas parenka optimaliausią iš jų, kuris sudarytų galimybę geriausiai įgyvendinti bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalį. Teismas yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti.
Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą.
Teismo praktikos pavyzdys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija lapkričio 14 d. priėmė nutartį dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas leisti jam be atsakovų sutikimo pertvarkyti žemės sklypą pagal parengtą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Ieškovas nurodė, jog, atidalijus ginčo žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą projektą, būtų suformuoti du žemės sklypai: vienas žemės sklypas, kurio plotas 0,04 ha, atitektų ieškovui, o kitas žemės sklypas, kurio plotas 0,0635 ha, - atsakovams ir trečiajam asmeniui H. G. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė.
Kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y.
Atkreiptas dėmesys į tą aspektą, kad CK 4.80 straipsnis tiesiogiai nenustato bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų: šio straipsnio pirmoji dalis bendriausia prasme reglamentuoja pačią subjektinę teisę, antroji dalis - atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdus, likusios dvi straipsnio dalys skirtos kitiems klausimams reguliuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių nuostatų, kurios apibrėžtų atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygas, pirmiau nurodytame straipsnyje nebuvimas, viena vertus, patvirtina, kad bendraturtis naudojasi plačia nuožiūra, įgyvendindamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę (pačiai atidalijimo teisei įgyvendinti bendraturtis neprivalo gauti kitų bendraturčių sutikimo (bendraturčiai turi susitarti tik dėl atidalijimo būdo), bendraturtis, siekiantis atidalijimo, neprivalo įrodinėti atidalijimo motyvų ir pan.).
Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus - po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn.
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimas pagal jo pasiūlytą variantą prieštarautų teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų formavimą, reikalavimams, nes, įgyvendinus pateikto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinius, atsakovams ir trečiajam asmeniui atitenkančio žemės sklypo užstatymo tankio ir intensyvumo rodikliai viršytų didžiausias leistinas normas. Šios teismų išvados paremtos STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo, t. y. įstatymą įgyvendinančio teisės akto, nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamu teisiniu pagrindu, t. y. ne įstatymu, o žemesnės teisinės galios aktu, parėmė išvadas dėl ieškovo teisės atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ribojimo. Kita vertus, šis teismų procesinių sprendimų motyvavimo trūkumas pats savaime nelemia pačių išvadų ydingumo.
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galioja sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Pvz. jeigu po santuokos sudarymo sutuoktiniai įsigijo butą, automobilį, kompiuterį ar skalbino mašiną ir pan.,- šis turtas jiems priklausys bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Civiliniame kodekse yra pateiktas turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, detalizavimas. Pirma, tai yra turtas (kilnojamasis, nekilnojamasis), įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Taigi, jeigu automobilį/butą po santuokos sudarymo įsigijo sutuoktinis savo vardu, šis turtas priklausys abiems sutuoktiniams, nepaisant to, kas jį įsigijo ir kuris iš sutuoktinių nurodytas nuosavybės dokumentuose.
Antra, bendros yra pajamos, gautos tiek iš abiejų sutuoktinių, tiek ir iš vieno jų veiklos. Trečia, jeigu abu sutuoktiniai pradėjo verstis verslu po santuokos sudarymo, bendrai jiems priklauso ir jų įsteigta įmonė bei iš jos veiklos gautos pajamos. Tačiau jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausys po santuokos sudarymo iš šios įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas.
Ketvirta, bendras turtas taip pat yra ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Taigi, vieno sutuoktinio gaunamas darbo užmokestis yra bendra sutuoktinių nuosavybė, taip pat kaip ir honoraras už profesinę veiklą.
Penkta, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe Civilinis kodeksas pripažįsta pajamas bei vaisius, gautus iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto. Pavyzdžiui, vienam iš sutuoktinių asmenine nuosavybės teise priklauso butas, kuris yra nuomojamas. Už buto nuomą gaunomos lėšos priklauso abiems sutuoktiniams bendrai.
Taigi, sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė apima gan platų įvairaus turto ratą, todėl dalinant turtą tiek skyrybų metu, tiek sudarant sutartį dėl turto padalinimo, reikia nustatyti, koks turtas yra bendras ir todėl turi būti dalinamas. Žinoti, koks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra naudinga ir tam, kad sudarant tam tikrus sandorius, kuriems reikalingas abiejų savininkų dalyvavimas, nebūtų atimama galimybė perleisti tam tikrus nuosavybės objektus.
Žinoti, koks turtas priklauso abiems sutuoktiniams bendrai, yra pravartu ir todėl, kad būtų galima ginčyti sandorius dėl turto perleidimo, su kuriais vienas iš sutuoktinių nesutinka ir nebuvo davęs jiems sutikimo. Sutuoktinio darbo užmokestis/honoraras už profesinę veiklą - bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
#
tags: #teismo #sprendimas #del #bendrosios #dalines #asmenybes