Antano Škėmos romanas "Balta drobulė" - vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių išeivijos literatūros kūrinių, intelektualus psichologinis romanas, kuriame žmogaus vidus tampa svarbiausiu akcentu, o išorė tėra priemonė pabrėžti vidinės būsenos niuansus. Šis kūrinys - tai kelionė į pagrindinio veikėjo, Antano Garšvos, sąmonės srautą, atskleidžiantį jo vidinius konfliktus, vienišumą ir beprotybę.
Baltos drobulės simbolika
Pavadinimas "Balta drobulė" simbolizuoja bepročio vidinę būseną, jo minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą. Balta spalva dažnai siejama su tuštuma, o drobulė - su mirtimi. Tai atspindi Antano Garšvos gyvenimo tuštumą, jo egzistencijos beprasmiškumą. Balta drobulė - tarsi įkapės gyvam žmogui, simbolizuojančios jo dvasinę mirtį.
Antanas Garšva: tarp poezijos ir keltuvo
Pagrindinis romano veikėjas, Antanas Garšva, dirba keltininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Šis darbas - amerikietiškojo idealo simbolis, tačiau Garšvai jis tampa kalėjimu, kuriame jis jaučiasi įkalintas. Jis - 87-asis keltuvininkas, tačiau kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso. Prieš darbą jis kartais išgeria tabletę, tikėdamasis nusiraminti, tačiau ramybė ateina tik trumpam. Monotoniškas, į neviltį varantis darbas, kur tenka vykdyti nusišypsojimo, mygtukų paspaudimo, "up ir down", "prašau", "dėkui" ritualą, kankina Garšvą. Jam sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes jo mintys nuolat nukrypsta į prisiminimus.
Garšva prisimena mylimąją Eleną, kurios turi atsisakyti. Jis prisimena susitikimą su Elenos vyru inžinieriumi Stevenso tavernoje. Inžinierius, nurimęs po Elenos prisipažinimo, neberodo noro kerštauti. Antanas prisipažįsta, kad tebemyli Eleną, tačiau jo sveikata šlubuoja, jis alpsta, o gydytojas Ignas siūlo jam išeiti iš darbo ir pasitikrinti sveikatą. Antanas patikina inžinierių, kad su Elena praeitą naktį jie tik kalbėjosi, kad Elena ištikima jam, jį myli, o Garšvai teks jos išsižadėti. Inžinierius, atsisveikinęs ir pažadėjęs su Elena aplankyti Antaną ligoninėje, išėjo.
Tėvo paveikslas: tarp idealo ir melo
Kitas svarbus prisiminimas Garšvos gyvenime - tėvas. Jis buvo gabus smuikininkas, tačiau neturėjo pinigų konservatorijai, todėl tebaigė pedagoginį institutą Tiflise. Smuiku, kuris, atrodė, pats nusikabindavo nuo sienos ir atsidurdavo jo rankose, tėvas grodavo vakarais. Šis vaizdas sūnui tapo genijaus vaizdu. Tuo metu tėvas atrodė turtingas žmogus, nes muzika buvo jo briliantai. Jis rašė dramas, kuriose smerkė lenkus, rusus, o lietuvius aukštino. Vėliau jis surengdavo dramų pastatymus stoties laukiamajame ir sceniniais efektais bei savo iškalba laimėdavo žmonių liaupses, aplodismentus, ašaras. Tokiu metu Antanas matė savo tėvą kaip Ikarą, didingą skraiduolį.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Tačiau tėvas buvo ir melagis, tiek Antano motinai, tiek vėliau vokiečių kalbos mokytojai. Jis pasakodavo istorijas apie savo gyvenimą Tiflise, kur, nors ir neturtingas, iš paskutiniųjų apsivilkdavo geru drabužiu ir kartą kunigaikštytė Čevčevadzė jį pamačiusi net sustabdė vežimą. Jiedu iškart įsimylėjo, tėvas įsėdo į vežimą, tačiau buvo išdidus, nepanoro naudotis kunigaikštytės vaišingumu, bučiuoti jos rankas ir iš vežimo išlipo, o kunigaikštytė nušoko į tarpeklį. Antano motina, klausydama tokių istorijų, tik ironiškai nusijuokdavo ir suabejodavo jų tikroviškumu.
Nepaisant to, Garšvos tėvas mylėjo gamtą. Antanas gerai prisiminė jų pasivaikščiojimus Nemuno krantu Panemunėje, kai tėvas skaičiuodavo ramunės lapelius, gulėdavo žolėje ir stebėdavo pušis, dangų. Vieninteliu tokiu metu jis vengė pašnekesių. Per jį į Antaną skverbėsi gamtos grožis ir kartu svetimumo, vienišumo, liūdesio pajautimas. "Aš gerbiau ir mylėjau savo tėvą, kai jis stebėjo gamtą", - prisimena Garšva. Ironiška, bet kartais tėvas mušdavo Antano motiną.
Meilės ir atsisakymo drama
Antanas prisimena, kaip vieną dieną Elena daužėsi į jo kambario duris, kūkčiojo, šaukė jo vardą, o jis jos neįleido. Jis taip pat atsiminė, kaip inžinieriui vairuojant, o jam sėdint gale su Elena, jie visi trys važiavo į Jones Beach. Bevažiuodami jie kalbėjosi apie Vilnių, kurį Elena buvo tiesiog įsimylėjusi ir ryškiai atsiminė mirusių bajorų skulptūrines galvas namų karnizuose Pylimo gatvėje.
Amerikos viešbutis: kultūrų katilas ir vienišumo erdvė
Pirmoje romano ištraukoje tiksliai vaizduojama Amerikos kultūrų, rasių ir papročių įvairovė: "rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeno karininkų pasitarimai." Šioje įvairialypėje viešbučio erdvėje atsiskleidžia Antano Garšvos vienišumas ir nepritapimas prie jam nepriimtinos bendruomenės. Autorius tyčia šioje pastraipoje tik vieną kartą pamini Antano Garšvos vardą, šitaip išryškindamas veikėjo gyvenimo krizę. Skaitytojas jaučia, kad meniška lyrinio subjekto asmenybė kenčia, nes jai neleidžiama atsiskleisti uždaroje erdvėje.
Sąmonės srautas: kelionė į beprotybę
Trečiasis prasminis segmentas pasižymi savo neįprastu monologu, kuris plačiau praveria duris į Antano Garšvos vidinę nuotaiką, atskleidžia jo padrikas mintis: "o ne, dvasiškasis tėve, parlor B, aštuonioliktajame, taip, masonai mezzainėje." Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva - beprotis. Juk skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę: "jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip -". Šioje menamojoje kalboje atsiskleidžia pagrindinio veikėjo vienišumas ir monotoniška kasdienybė, neleidžianti pasinerti į uždarą kūrybos pasaulį. Trumpi, pasikartojantys atsakymai savo klientams "taip", "ne" atspindi lyrinio subjekto asmenybės sąlyginį ribotumą, neleidžia jam atsiskleisti, išsipasakoti, o tai mano manymu, yra didžiausia bausmė meniškos prigimties žmogui.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Ketvirtosios pastraipos pradžioje pastebime įgrisusią kasdienybę: "ir Antanas Garšva tęsia ritualą". Kadangi tai pirmasis paragrafo sakinys, jis ypač ryškiai pabrėžia tą monotonišką kasdienybę ir pristato tolimesnę kūrinio temą. Pasikartojantys žodžiai: "prašau", "dėkui", "mygtuką", "kyla" įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Minėti žodžiai tarsi menamojo monologo ištraukos, kurios atspindi veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link. Aukštų skaičiai: "1,2,3,4,5,6,7,8,9,10" - tai matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga lyrinio subjekto asmenybe. Paskutiniame segmente taip pat akcentuojama monotoniška funkcija: "up ir down, up ir down". Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas, nelaisvės jausmas. Dar pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: "Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos." Manyčiau, tokiu būdu autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą. Tačiau skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją, nes Antanas Garšva, nepaisant savo kančios, sugeba plačiai šypsotis: "ir jo dantys sublizga". Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Iš to galime daryti išvadą, kad jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas.
Kalbos ypatumai ir stilius
Romanas pasižymi unikalia sakinio struktūra ir ypatybėmis. Antanas Škėma mėgsta įvairaus ilgio sakinius, tokiu būdu jis sukuria lyrinio subjekto chaotiškas mintis ir nuoseklų kelią link beprotybės. Sakiniai labai konkretūs, pateikiama tik būtiniausia informacija. Ištraukoje keletą kartų pavartoti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai: "minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama". Šis akcentas pabrėžia begalinį herojaus vienišumą.
Ironija ir istorijos refleksijos
Ištraukos pradžioje atskleidžiamas neigiamas, ironiškas požiūris į istoriją ("pragarokančios"). Nes XX a. vyksta pasauliniai kataklizmai, žūsta žmonės, o jų lavonai paliekami tiesiog pūti vietoje. Antanas Garšva, "apvaizdos paskirtas lavonų stebėtojas", matė įvairiausių lavonų: negyvą moterį šalia kriaušės, suvirintas per bombardavimą mergaites, prekiniame vagone užstrigusius ir apipuvusius vaikus ir daugybę negyvų vyrų. Antanas Garšva prisidengia ironijos kauke, norėdamas sumažinti kančią, skausmą, kurį patiria matydamas žiaurius vaizdus, žudynes.
Vaidilionio ir Garšvos poezijos skirtumai
Vaidilionio ir Garšvos požiūriai į poeziją skiriasi: Vaidilionis - klasikinis poetas, jis mano, kad poezija turi kelti žmonių dvasią ir nuotaiką, raminti, suteikti vilties ir stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis. Veikėjo poezijoje vaizduojama ir aukštinama Lietuva, jos praeitis ("Cinkveisinį Nemuną, nulakuotas kaimo svirtis, talismanišką tėvo pypkę, sudžiovintą maldaknygėje ramunėlę, patriotiškai kaukiantį šunį").
Pagrindinės temos ir problemos
Romane "Balta drobulė" nagrinėjamos svarbios temos: žmogaus vienišumas, egzistencinė krizė, kūrybos prasmė, žmogaus ir visuomenės konfliktas, išeivijos patirtis. Pagrindinė problema - žmogaus, neturinčio galimybės realizuoti savęs, savo kūrybinio potencialo, drama. Garšva jaučiasi svetimas ir nereikalingas tiek Amerikos visuomenėje, tiek ir savo paties gyvenime.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Aforizmai ir pagrindinė mintis
Romane gausu aforizmų, kurie atskleidžia Garšvos filosofinį požiūrį į gyvenimą. Pagrindinė mintis - žmogaus dvasinė stiprybė ir gebėjimas išlikti žmogumi net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.
Autobiografiniai motyvai
Romaną "Balta drobulė" galima laikyti A. Škėmos autobiografijos šešėliu. Tai mintys ir išgyvenimai, sekioję rašytoją pilkų didmiesčių gatvėmis, tarp pilkų apdulkėjusių dangoraižių, pilkuose prirūkytuose parkuose. Rašytojas ilgisi Lietuvos, lietuviškos kultūros. Išsvajotoji šalis Amerika - neaiškus kultūrų kratinys, tik naikinantis žmonėse dvasingumą. Čia aukščiausias dievas - pinigai, turtas, valdžia. Tuo ir modernus šis romanas, kad nagrinėja filosofinius būties ir likimo klausimus, psichologines temas, charakterio augimą, arba nykimą.