Įvadas
Baimė, nerimas - tai emocijos, kurios lydi žmogų visą gyvenimą. Jos gali būti tiek trukdžiu, tiek varikliu, skatinančiu tobulėti. Šiame straipsnyje nagrinėsime nerimo, baimės ir puikybės sąsajas, jų įtaką žmogaus gyvenimui, remiantis psichologijos ir literatūros požiūriu.
Baimė: Apsauga ir Ribos
Baimė - viena iš keturių pagrindinių emocijų (džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė), kurią patiria kiekvienas sveikas žmogus. Ji atlieka svarbų vaidmenį - saugo nuo pavojų. Tačiau, kai baimė pradeda valdyti, ji tampa kliūtimi.
Psichologai pastebi, kad vaikai, augdami, mokosi įveikti baimę, išplėsdami savo ištvermės ribas. Juos traukia patirti baimę ir įtampą, o paskui - atsipalaiduoti ir pasijusti stipresniais. Šis procesas padeda žengti žingsnį pirmyn, stipriau patirti baimę ir vėl saugiai pasitraukti atgal iki kito karto.
Šiuolaikiniame pasaulyje, įpratusiems gauti viską greitai, sunku ištverti sunkesnius išgyvenimus, įskaitant baimę. Tačiau baimės išgyvenimas yra kasdienybės dalis - ir natūrali, ir būtina. Svarbu suprasti, kad baimė yra laikina ir praeis. Žinojimas, kad esi pajėgus ištverti, neleidžia bėgti, slėptis ar slopinti jausmų. Galbūt baimės jausmas mėgina atkreipti dėmesį į kažką svarbaus gyvenime, perduoti žinią.
Literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės autobiografinė knyga „Kai rašai, nebijai“ atskleidžia, kaip rašymas padeda įveikti baimę, atsiverti ir liudyti apie laiką, žmones. Rašydamas žmogus tarsi įveikia ribą ar slenkstį, susitikdamas su savimi, buvusiu ar buvusia, ir patvirtindamas, kad gyveno.
Taip pat skaitykite: Granausko apysakos analizė
Puikybė: Kliūtis į Laimę
Puikybė - išmėginimas kiekvienam žmogui kelyje į laimę. Ji turi daugybę veidų ir visada pastoja kelią į esminį psichologinių problemų sprendimą. Puikybė, kaip teigia Merriam-Webster žodynas, istoriškai reiškė „netvarkingą savigarbą" ir „nepagrįstą pasipūtimą dėl pranašumo".
Psichologija, ypač savigarbos sąvoka, prisidėjo prie puikybės suvokimo pokyčių. Savigarba buvo apibrėžta kaip santykis tarp patiriamos sėkmės ir nesėkmės, suteikiant jai psichologinio sveikatingumo statusą. Tačiau šis siekis būti pirmam ir niekada nepatirti pralaimėjimo klojo pamatus įteisinimui to, kas anksčiau buvo vadinama puikybe.
XXI amžiuje pradėta abejoti savigarbos koncepcijos teisingumu. Albert Ellis atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu skatinamas savanaudiškas, perfekcionistinis bei išdidus mąstymas. Šiandienos psichologija pripažįsta, kad savigarba yra nevienalytė, o narcisistinė savigarba, kurios pagrindą sudaro savęs išaukštinimas ir aplinkinių nuvertinimas, veda į egoizmą, empatiškumo ir gyvenimo džiaugsmo praradimą, pyktį ir agresyvumą.
Žmogaus psichinį sveikatingumą nusako ne pakili nuotaika, pasitikėjimas savo jėgomis ar sėkmė, o gebėjimas atjausti ir atleisti, mylėti ir aukotis, tikėti ir viltis. Šios savybės dažniau įgyjamos per savo trapumo, ribotumo ir baigtinumo išgyvenimus.
Kova su puikybe būtina nuolankumo dorybė, kuri skatina Dievo šauktis, nusižeminti ir prašyti pagalbos. Vienintelis sveikas būdas priimti savo gebėjimus ir talentus yra dėkingumas - naudojimasis suteiktomis galimybėmis kaip dovanomis, kurių nenusipelnei, bet esi gavęs.
Taip pat skaitykite: Tarpukario Lietuvos poezija
Nerimas: Kasdienis Palydovas
Nerimas gali būti ir naudingas, tačiau patologiniu vadinamas nerimas, atsiradęs be aiškios priežasties. Pagrindinis sutrikimo požymis yra generalizuotas ir nuolatinis nerimas, kuris neapsiriboja ir nėra stipriai susijęs su jokiomis konkrečiomis išorinėmis aplinkybėmis. Dažniausiai skundžiamasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu ir diskomfortu epigastriume.
Nerimas gali būti susijęs su santykiais su kitais, kompetencijų ribomis. Svarbu aiškinti išorės veiksnių įtaką nerimui (žinių ir kriminalinių laidų žiūrėjimas, bendravimas su negatyviais žmonėmis), mažinti vengiantį elgesį, didinti fizinį aktyvumą ir planuoti raminančią/malonią veiklą. Prisiminkite, kad nieko neveikimas stiprina nerimavimą.
Panikos Sutrikimas: Staigus Nerimo Pliūpsnis
Esminis panikos sutrikimo požymis yra pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, kurie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl jų negalima prognozuoti. Dominuojantys simptomai yra širdies plakimas, krūtinės skausmas, dusimo pojūtis, svaigimas ir realybės pojūčio sutrikimas (depersonalizacija ir derealizacija). Dažnai kartu pasireiškia antrinė mirties, savitvardos praradimo ir baimė išprotėti.
Panikos priepuolio metu svarbu mokytis tinkamai kvėpuoti (nustoti kvėpuoti, stabdyti kvėpavimą, užsiimti nosį, kvėpuoti į maišelį, mokinti daryti kvėpavimo pauzes) ir pasirašyti įveikos strategijos/įveikos kortelę, kurioje nurodyti, kas padeda suvaldyti panikos priepuolį.
Žema Savivertė: Nuolatinis Savęs Kritikavimas
Žema savivertė ir nuolatinės abejonės trukdo mums pilnai atskleisti visą savo potencialą, priimti sprendimus, išlaikyti sėkmingus santykius su kitais. Žema savivertė dažnai kyla iš noro būti tokiu tobulu, kokiu joks žmogus būti negalėtų.
Taip pat skaitykite: Psichologinė sveikata pagal K. Bernhardt
Norint pakelti savo savivertę, svarbu būti sąmoningiems, nelyginti savęs su kitais, nesiekti tobulumo, pasidžiaugti mažomis pergalėmis ir pakeisti požiūrį į kritiką. Svarbiausia, nebijoti būti savimi - joks paukštis dar nelaimėjo prieš audrą, įsivaizduodamas esantis drugeliu.
Egzistencinis Džiaugsmas: Marcelio ir Kierkegaard'o Perspektyvos
Gabrielis Marcelis teigia, kad egzistencialistų kuriamų nerimo filosofijų trūkumas yra visiškai sutartinis fundamentalios patirties nepastebėjimas. Šią patirtį jis norėtų pavadinti gaudium essendi, egzistavimo džiaugsmu. Marceliui egzistencinis džiaugsmas yra ne emocija, ne trumpalaikė nuotaika ir ne ilgalaikė būsena, o pamatinė visa apimanti patirtis, „ne ženklas, o būties išsiliejimas“.
Sørenas Kierkegaard'as kalba apie džiaugsmą kaip apie pamatinę besąlygišką egzistencinę nuostatą: „Mat tasai, kurio džiaugsmas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, nėra pats džiaugsmas, juk šis jo džiaugsmas - tųjų sąlygų, ir tik sąlyginai jų. Kierkegaard'as supranta tikinčiojo džiaugsmą kaip džiaugsmą dėl to, kad esi čia ir dabar, tačiau tai ne lengvabūdiškas džiaugsmas ar akimirkos nuotaika, o „klusnumo ir tylėjimo džiaugsmas“ priimant viską, ką duoda gyvenimas.