Dr. Vaida Asisi, Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, turinti ilgametę patirtį vaikų, jaunimo ir šeimos psichologijos srityje, dalijasi įžvalgomis apie tėvų ir vaikų santykių svarbą vaiko raidai ir streso reakcijai. Jos patirtis rodo, kad ankstyvieji emocijų ir elgesio sutrikimai turėtų būti vertinami santykių kontekste, o ne izoliuotai, nes vaikas ankstyvame amžiuje yra labai priklausomas nuo savo pirminės aplinkos.
Ankstyvieji sunkumai ir pagalbos svarba
Dalis kūdikių ir mažų vaikų problemų yra laikinos ir nesukelia didesnių raidos nukrypimų, jei tėvai sulaukia pagalbos iš artimųjų ar specialistų. Jei šeimai pritrūksta pagalbos, kyla grėsmė negatyviam tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ciklui. Vaikų sunkumai sukelia tėvams beviltiškumo, bejėgiškumo jausmus, chronišką nuovargį ir provokuoja netinkamą elgesį. Toks tėvų elgesys pastiprina vaikų problemas, didėja vaikų psichinės raidos sutrikimų rizika. Situacija dar labiau komplikuojasi, jei tėvai patys serga psichikos ligomis. Kuo didesnis tėvų stresas, patiriamas iš santykio su vaiku, ir kuo labiau šeima stokoja socialinės paramos, tuo prastesni tarpusavio santykiai.
Įsisenėjusios problemos ir smurtas
Kai ateinama su rūpesčiais dėl vyresnių vaikų, dažnai būna praleistas tinkamas laikas pagalbai suteikti. Įsisenėjusios problemos gali išaugti į smurtą, ilgus konfliktus šeimoje ir netinkamą tėvų elgesį. Psichologai, pagal Austrijos įstatymus, gali patys nuspręsti, ar pranešti vaiko teisių tarnyboms, jei tėvai prisipažįsta pakėlę ranką prieš savo vaiką.
Pagalba šeimai - prioritetas
Smurtas prieš vaiką turi savo priežastis, kurias pirmiausia reikia suprasti ir šalinti. Institucijų intervencija į šeimos sistemą turėtų prasidėti nuo pagalbos, neatskiriant vaiko nuo šeimos, o vaiko paėmimas iš šeimos turėtų būti tik išimtiniais atvejais. Į smurtą prieš vaikus reikėtų žiūrėti per santykių prizmę: kartais tėvų ir vaikų santykiai būna taip smarkiai sutrikę, kad tėvai griebiasi prievartos, ignoruoja vaiką arba jo tinkamai neprižiūri. Svarbu atpažinti rizikas vaiko psichinei ir fizinei gerovei užkertant kelią vaiko raidos sutrikimams ir smurtui prieš vaikus.
Pagalbos sistemos svarba
Didžiausia problema yra tai, kad, stokojant įvairių pagalbos galimybių šeimai, belieka dichotominis problemos sprendimo būdas - paimti vaiką iš šeimos arba jo nepaimti. Austrijos ir Vokietijos teisiniai dokumentai nurodo, kad pagalbos vaikams sistema skirta apsaugoti vaikus ir jaunuolius nuo skurdo, nepriežiūros, piktnaudžiavimo, smurto, išnaudojimo ir kt. Pagalba apima ambulatorines paslaugas, reguliarius vizitus namuose ar pas gydytoją ir, jei būtina, kontakto su asmenimis, keliančiais vaikui grėsmę, apribojimą. Jei vaiko gerovei kyla grėsmė, ir vaikas gali būti apsaugotas nuo grėsmės tik rūpinantis juo už šeimos ribų, vaikui užtikrinama pagalba, vaiko auklėjimą oficialiai pavedant vaikų ir jaunimo pagalbos tarnyboms. Taigi, įstatymais siekiama užtikrinti vaiko gerovę, pirmiausia suteikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai, grėsmę ir pavojų įvertinant individualiai. Jei šeima pateko į Jugendamt akiratį, ji bus kontroliuojama, bet ne visada baudžiama. Taip siekiama išvengti neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos.
Taip pat skaitykite: Elgesio formavimasis
Įstatymų skirtumai ir požiūris į vaiko gerovę
Austrijoje įstatymas vadinasi „pagalbos vaikams ir jaunimui“, o Lietuvoje - „vaiko teisių apsaugos“. Pats įstatymo pavadinimas Austrijoje suponuoja, kad pagrindinis dėmesys - kaip padėti vaikui. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvoje sieksime įstatymu užtikrinti vaiko ir šeimos gerovę, pagalbą, o neliksime susitelkę vien į vaiko apsaugą nuo grėsmių, kildinamų iš tėvų netinkamo elgesio ir aplinkybių šeimoje, kurios kartais nuo tėvų visai nepriklauso. Šeimos poreikius atitinkanti pagalba yra svarbi netinkamo elgesio su vaiku prevencija. Siekio užtikrinti vaiko gerovę negalima supaprastinti, paliekant tik vaiko aplinkos saugumo ir grėsmės vertinimą bei sprendimą, paimti vaiką iš šeimos ar ne. Tai yra labai sudėtingų procesų ne tik šeimoje, bet ir visoje visuomenėje atspindys.
Aplinkos įtaka šeimai
Vaiko raida ir tai, kas vyksta šeimoje, tėvų ir vaikų santykyje, yra veikiama platesnės aplinkos, - to, kas vyksta mokykloje, tėvų darbuose, socialinės politikos srityje, ir kiek šios sritys šeimai yra paramos, o kiek streso šaltiniai, kurį šeimos nariai „parsineš į namus“. Ilgą laiką besitęsusį pagalbos prieinamumo trūkumą Lietuvoje galime laikyti ir daugelio opių problemų visuomenėje veiksniu. Bet koks smurtas prieš vaiką yra nepateisinamas, vaiko mušimas yra netinkama auklėjimo priemonė, žalojanti vaiką ir reikia ieškoti visų būdų, kaip tai sustabdyti. Tačiau ar nepagrįstas vaiko atskyrimas nuo tėvų negali tapti kitokios, tačiau taip pat traumos patirtimi?
Vaiko atskyrimas nuo tėvų
Vaiko atskyrimas nuo tėvų kelioms savaitėms ar mėnesiams ankstyvame amžiuje turi pasekmių jo emocinei sveikatai. Tad įvertinti kiekvieną situaciją, procesus šeimoje ir priimti sprendimą, kokių institucinių intervencijų šeimai reikia, ar reikia vaiką atskirti nuo šeimos, reikia išties didelių ir gana specifinių kompetencijų. Tiek nepriežiūra šeimoje, tiek smurtas, tiek vaikų palikimas neribotam laikui pas kitus žmones, tiek neapgalvotas vaiko paėmimas iš šeimos traumuoja vaiką.
Šeimos resursų vertinimas
Siekiant atsakyti į klausimą, ar įmanoma, kad vaikas liktų gyventi savo šeimoje, jei yra žinoma, kad tėvai taikė šiurkščias auklėjimo priemones, įvertinami šeimos resursai, tėvystės įgūdžiai, tėvų motyvacija, kontekstas, buitinės aplinkos saugumas, saugumas ar jo stoka tėvų ir vaikų santykiuose. Vaiko paėmimas iš šeimos kai kuriais atvejais yra neišvengiamas. Jei visos pagalbos galimybės išsemtos, galima galvoti taip: vaiko artimiausia aplinka yra jo tėvai, turintys užtikrinti saugumą.
Adaptacinės galimybės ir streso hormonai
Kiekvienas organizmas, taigi ir mažas vaikas, turi įgimtas adaptacines galimybes susidoroti su nepalankiu išoriniu poveikiu (tam tikrais neišvengiamais įvykiais) - vadinkime tai „normaliu“ stresu. Tačiau, jei ši aplinka nesugeba apsaugoti vaiko ar netgi pati kelia vaikui grėsmę, kinta kortizolio (streso hormono) lygis, atsiranda pokyčių vaiko biologinėse sistemose. Kuo didesni pakitimai organizme, tuo sunkiau ką nors pakeisti, kartais jie yra visai negrįžtami. Tai žinodami, specialistai privalo suteikti pagalbą kuo anksčiau arba paimti vaiką iš šeimos, jei kitų alternatyvų nebėra.
Taip pat skaitykite: Pasitikintis vaikas
Santykio svarba vaiko raidai
Jei tėvai šiuo laikotarpiu nesukuria pakankamai gero santykio su vaiku, vaiko raida bus nepalanki, tam tikros funkcijos nesiformuos ar bus nepakankamos. Tėvų ir vaikų santykių sutrikimai siejami su vaiko kalbos raidos sulėtėjimu, menkais pažintiniais įgūdžiais, elgesio ir bendravimo problemomis, žemu savęs vertinimu ir t. Tai dar toli gražu nereiškia, kad vaikas negali augti savo šeimoje, bet labai dažnai, nesuteikus pagalbos, santykiai pašlyja tiek, kad baigiasi smurtu. Dėmesys vaikui, tinkamas atsakas į jo poreikius, ypač žvilgsnio kontaktas, kūno kontaktas, mylavimas yra esminiai dalykai.
Perėjimas į globėjų šeimą
Jei tik įmanoma, būtina tinkamai paruošti ypač vaikus ir idealiu atveju tėvus. Tačiau ypatingais atvejais svarbiausias yra vaiko saugumas, ir pasiruošimams nebėra laiko. Austrijoje vaikas paprastai pirmiausia patenka į krizių (vaiko apsaugos) centrą. Čia vyksta ir pasimatymai su tėvais, prižiūrint centro darbuotojams, - ne tik siekiant išsaugoti motinos ir vaiko ryšį ir vaiko netraumuoti (kol nėra galutinio teismo sprendimo), bet ir stebėti tėvų ir vaiko bendravimą, įvertinti santykio kokybę. Austrijoje Jugendamt socialiniai darbuotojai kiekvieną situaciją vertina labai individualiai, jei reikia, - konsultuoja psichologai. Vaiko saugumas ir jo poreikiai (o jie ne visada sutampa su tėvų norais) yra prioritetas. Darbuotojams tenka spręsti nelengvas užduotis, todėl jų veikla aiškiai reglamentuota, keliami aukšti reikalavimai specialistų kvalifikacijai. Privalu žinoti ir šeimos, ir prieraišumo teorijas, vaiko raidos ypatumus, pozityvaus auklėjimo pagrindus, sugebėti įvertinti auklėjimo įgūdžius, tėvų ir vaikų santykius, turėti teisinių žinių, dalyvauti supervizijose, kaupti asmeninę patirtį ir atsakyti sau į klausimą, kodėl aš šį darbą dirbu.
Netinkamas vaiko atskyrimas kaip smurtas
Labai svarbūs keli aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti, esant būtinybei ir paimant vaiką iš jo pirminės (dažniausiai biologinės) šeimos, yra vaiko amžius ir paėmimo aplinkybės. Pats ilgo atskyrimo faktas leidžia manyti, kad vaik…
Traumų įtaka tėvystei
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevivičienė teigia, kad trauma yra reakcija į sudėtingą įvykį ar santykį, kai žmogui pritrūksta išteklių išbūti sudėtingoje situacijoje. Dėl to įsijungia stiprūs gynybiniai mechanizmai, kurie padeda apsaugoti psichiką. Vaikystėje patirtos traumos gali atsispindėti vėlesniame gyvenime, pavyzdžiui, tapus tėvais. Pavyzdžiui, vaikas, gyvendamas su geriančiu tėvu, išmoksta stebėti aplinką ir nuspėti, kada ateina grėsmė, kad tėvas išgers ar bus agresyvus, taip vaikas bando išvengti pavojaus. Užaugęs toks žmogus gali atrodyti socialiai adaptyvus, sėkmingas ir prisitaikęs, tačiau jam susilaukus vaikų sunkumai ima lįsti į paviršių. Su geriančiu tėvu gyvenusiai dukrai, užaugus ir tapus mama, staiga nebepavyksta visko sukontroliuoti. Ji jaučia grėsmę, kad gali nutikti kažkas blogo. Su tuo susidūrusi mama stebi, kaip ji viską stengiasi kontroliuoti ir kaip jai nepavyksta paleisti situacijos. Ją gali erzinti vaiko verkimas, nes taip vaikas išreiškia savo poreikius, kuriuos mama linkusi nuslopinti, nes verkiančio vaiko poreikiai pasąmoningai primena apie jos poreikius. Santykis su vaiku sujudina pasąmonę. Neretai, nors ir turima labai gražių svajonių apie tai, kokie tėvai bus ir kaip augins vaiką, realybėje pradedama matyti savo vaikystės atspindžių elementus, kai sau sakyta „niekada taip nedarysiu“. Dėl to vaikų gimimas yra itin reikšminga žmogaus gyvenimo patirtis, galinti tapti giluminių pokyčių pradžia. Kartu tai yra ir labai jautrus, pažeidžiamas laikotarpis, kuriame ne visada lengva išbūti.
Tėvų patirtys ir emocinis ryšys
Tėvai, jų asmenybės, jų santykis su pasauliu, ryšys su savo jausmais, gebėjimas kurti tikrą ir saugų ryšį - visa tai veikia vaiko raidą, tiek fizinę, tiek kognityvinę ir emocinę. Poveikį turi ir tėvų buvusios patirtys, o tiksliau, dėl buvusių patirčių psichikoje susikūrę vidiniai modeliai, kurie veikia ir dabartinius santykius. Dėl to vaiką labiau paveiks ne tai, kas buvo nutikę tėvams, bet tai, kas liko po tų patirčių, tai, kas daro įtaką tėvų gebėjimui kurti emocinį ryšį, santykį su kitu ir savimi. Moterims, kurios yra turėjusios seksualinę traumą, motinystėje neretai iškyla daug iššūkių, jos turi riziką pagimdžiusios susidurti su depresija. Tai siejama su žema saviverte, dideliu nerimastingumu, ryšio su savo jausmais ir kūnu sutrikimu, sunkumais, mezgant santykius su kitais. Vienas iš depresijos po gimdymo aspektų yra negebėjimas užmegzti ryšio su vaiku.
Taip pat skaitykite: Psichologo konsultacijos paaugliams
Atsakomybė už jausmus
Svarbu, kad tėvai prisiimtų atsakomybę už savo jausmus ir veiksmus, juos suprastų, o ne tik koncentruotųsi į tobulą elgesį. Jei mama, kalbėdama su vaiku, pakėlė balsą, svarbus ne tik faktas, bet ir koks jo kontekstas - ar pati mama supranta, prisiima atsakomybę už savo jausmą. Svarbu, ar mama bando sau padėti, tarkim, supranta supykusi ir nesusivaldžiusi, nes yra pavargusi, kelia klausimą, kaip galėtų sau padėti, ir ieško sprendimo. Tai yra atsakomybės prisiėmimas. Save smerkianti mama, bandanti desperatiškai save patobulinti ir negalinti mėgautis dabarties momentu, negali atliepti vaiko poreikio patirti empatišką ir saugų ryšį. Vaikų auginimas yra tikra vidinė kelionė tėvams. Neretai sklandančios frazės, tokios kaip „išsiterapinti“ iki susilaukiant vaikų, nėra realios. Nežinome, ką sujudins viduje santykis su vaiku, kol jo nesusilauksime. Buvimas tėvais mūsų viduje iškelia daug potencialo, kai jais tampame, galime daug daugiau. Santykis su vaiku ir ryšio ieškojimas duoda labai daug jėgos.
Mentalizacija grįsta tėvystės programa „Švyturys“
VU Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro mokslininkės atliko tyrimą, skirtą įvertinti, kaip veikia ir kiek tėvams padeda mentalizacija grįsta tėvystės programa „Švyturys“. Ši programa skirta stiprinti tėvų ir vaikų santykius bei tėvų galimybes suprasti vaikų ir savo vidinį pasaulį, t. y. mentalizuoti. Mentalizacija - gebėjimas suprasti savo ir kitų vidines būsenas: emocijas, mintis, motyvus, poreikius, įsitikinimus ir kaip jos siejasi su elgesiu. Tėvų mentalizacija reiškia gebėjimą ją taikyti santykiuose su vaiku ir suprasti, kaip vaiko vidinės būsenos susijusios su jo elgesiu. Svarbu ir tai, kaip tėvai patys supranta ir atsižvelgia į savo pačių elgesį ir vidines būsenas daugybėje situacijų su vaikais. Supratimas, kaip mano, kaip mamos ar tėčio, emocijos, lūkesčiai, veiksmai veikia vaiką, taip pat yra mentalizacijos dalis. Pagrindiniai programos tikslai yra tėvų mentalizacijos ir tėvų - vaikų santykių stiprinimas.
Mentalizacijos svarba
Tyrimai rodo, kad pakankamai sklandus tėvų gebėjimas suprasti vaiko savijautą, nusiteikimas domėtis jo vidiniu pasauliu siejasi su gerais tarpusavio santykiais, vaikų psichikos sveikata, psichologiniu atsparumu. Ir priešingai, jeigu tėvų mentalizacija nepakankama arba labai lengvai sutrikdoma, jiems sunku įsivaizduoti, kas slypi už vaiko elgesio ir kokios jo emocijos bei poreikiai. Tai, savo ruožtu, gali neigiamai veikti tėvų - vaikų santykius, gali būti susiję su tėvų ir vaikų patiriamais psichologiniais sunkumais, tėvystės iššūkiais. Kraštutiniais atvejais, prasti mentalizavimo gebėjimai gali būti susiję su smurtu prieš vaikus. Mentalizacija yra lengvai pažeidžiama patiriant stiprias emocijas. Kiekvienam, patiriančiam stiprias emocijas, gerokai sunkiau įsivaizduoti, ką jaučia ar galvoja kitas žmogus ir apmąstyti savo pačių reakcijas. Emocijos, mintys, reakcijos, prielaidos apie kitų žmonių elgesį gali būti skubotos ir tendencingos. Toks mentalizacijos suprastėjimas - normalus ir būdingas daugeliui, svarbiausia, kad sumažėjus emocijų intensyvumui galėtume grįžti į mentalizavimą. Tėvystė yra lydima nuolatinių stresinių situacijų ir stiprių emocijų, įvairių iššūkių, kasdienybės, darbo, šeimos reikalavimų. Tėvai dažnai susiduria ir su savo vaikų emocijomis, kurias turi priimti, padėti vaikui jas išgyventi, suprasti ir reguliuoti, o ši užduotis gali sukelti stiprias emocijas ir patiems tėvams. Tokiais atvejais tėvams labiausiai reikia sklandžios mentalizacijos, tačiau tomis akimirkomis jie tampa ir labai pažeidžiami.
Programos taikymas ir tyrimas
Programa „Švyturys“ buvo sukurta Gerry Byrne, Jungtinėje Karalystėje. Programa šiuo metu taikoma daugelyje šalių. Mokslininkės tyrime vertino 12 savaičių grupės susitikimų versiją. Tyrime dalyvavo tėvai, turintys bent vieną vaiką iki 12 metų, kurie kreipėsi pagalbos į specialistus dėl savo arba vaikų turimų problemų, pavyzdžiui, elgesio, emocinių, mokymosi sunkumų ar yra patyrę sudėtingų išgyvenimų. Tyrimo grupėse dalyvavo 101 dalyvis (tėtis arba mama), 82 iš jų buvo moterys. Grupių dydis svyravo nuo 7 iki 15 tėvų vienoje grupėje. Atliekant tyrimą, su VU mokslininkais bendradarbiavo net 18 psichologų, kurie buvo apmokyti vesti „Švyturio“ programos susitikimus. Vyko 12 tėvų grupės susitikimų. Susitikimų temos buvo susijusios su tėvų - vaikų santykiais, emocijų atpažinimu ir supratimu, tėvų bei vaikų bendravimo aspektais. Kiekvieną susitikimą vedė bent du specialistai. Tėvai, kurie norėjo dalyvauti programoje, buvo kviečiami užpildyti klausimynus prieš dalyvavimą, programai pasibaigus ir praėjus trims mėnesiams po susitikimų pabaigos. Tyrimo metu buvo domėjamasi tėvų patirtimis dalyvaujant programoje.
Tyrimo rezultatai
Po programos reikšmingai sumažėjo šiurkštus tėvų elgesys su vaikais, tėvai dažniau pozityviai skatino vaikus, gyrė už tinkamą elgesį. Pagerėjo pačių tėvų savijauta tėvystėje. Po programos sustiprėjo tėvų pasitikėjimo savimi kaip tėvais jausmas, sumažėjo tėvystės keliamas stresas. Tėvai jautėsi galintys geriau susidoroti su tėvystės keliamais iššūkiais, jautėsi labiau patenkinti, galintys atidžiau pasirūpinti vaiko poreikiais. Šie jausmai išliko ir praėjus 3 mėnesiams po programos pabaigos. Tėvai įvardijo pagerėjusius santykius šeimoje, jausmo tėvų kaip komandos sustiprėjimą. Sustiprėjo į save nukreipta mentalizacija, sustiprėjo motyvacija mentalizuoti, sustiprėjo į vaiką nukreipta mentalizacija. Vaikų sunkumus tėvai vertino kaip mažesnius ir iškart po programos, ir prabėgus trims mėnesiams. Tėvų - vaikų santykių kokybės vertinimas iškart po programos pagerėjo, bet ne itin reikšmingai. Tačiau praėjus trims mėnesiams po programos santykiai ženkliai pagerėjo - tapo šiltesni, geresni ir artimesni. Tėvai atsiliepimuose dalinosi, kad bendrumo ir bendrystės jausmas programos metu, galimybė dalintis savo patirtimis su kitais tėvais padėjo pajusti, jog jie nėra vieni su savo iššūkiais. Jausmas, kad nesi vienas, buvo labai reikšmingas ir padedantis. Beveik 70 proc. programą įvertino pačiu aukščiau balu - kaip ypač naudingą, o 20 proc. - kaip labai naudingą. Programą kitiems tėvams rekomenduotų beveik 80 proc. jos dalyvių.
Tyrimo reikšmė
Tyrimas suteikė pirminius rezultatus, kad „Švyturio“ programa yra veiksminga ir naudinga tėvams. Dalyvaudami programoje tėvai gauna naudos tėvystėje, gerėja tėvų - vaikų santykiai. Taip pat gerėja pačių tėvų psichologinė savijauta bei mažėja vaikų patiriami sunkumai. Programa toliau taikoma ir planuojama taikyti Lietuvoje.
Priklausomybės įtaka šeimai
Priklausomybė susargdina visą šeimą, serga ir tėvai, ir vaikai. Vaikai patiria gėdos ir kaltės jausmus. Vartojantys tėvai kaltina vaikus, kad dėl jų pradėjo vartoti alkoholį, narkotikus ar kitas medžiagas. Vaikai jaučia nerimą ir baimę, nes namuose būna konfliktų, nestabilumo, be to, tokios šeimos susiduria su vaikų teisių institucijomis, todėl kyla baimė būti paimtam iš šeimos. Nors dauguma vaikų supranta, kad tokia aplinka nėra saugi, vis tiek renkasi likti vartojančioje šeimoje, nes kyla baimė dėl atsiskyrimo, naujos aplinkos, tėvų reakcijos, netikrumas, kada vėl galės pasimatyti su biologine šeima. Susiduriama ir su stipriu liūdesiu, vienišumo jausmu, dažnai vaikai jaučiasi nemylimi, jie negauna pakankamai dėmesio iš savo tėvų. Taip pat kyla ir pykčio problemų, nes tokiose šeimose augantys vaikai yra linkę laikyti emocijas savyje, slėpti savo jausmus kitose socialinėse aplinkose.
Priklausomybės pasekmės
Visi šie emociniai aspektai gali turėti daug neigiamos įtakos psichologinei būklei: nuolatinis stresas ir emocinis nepriteklius gali sukelti depresiją, gali pasitaikyti ir traumuojančių įvykių, smurto, todėl gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Gali kilti elgesio sutrikimų, nes kai kurie vaikai savo emocijas išlieja maištaudami, reaguodami agresyviai ar visiškai uždarai. Namuose vaikams kartais tenka perimti savo tėvų vaidmenį, t. y. rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis, buitimi. Taip pat vaikai gali tapti labiau atsiriboję nuo šeimos, vengti pokalbių arba atvirkščiai - būti labai paklusnūs, vengti išprovokuoti konfliktus, pyktį, smurtą. Kai kurie vaikai gali elgtis destruktyviai ir už šeimos ribų, t. y. tampa agresyvūs ar linkę į smurtą, siekdami taip išlieti savo emocijas. Kai kurie gali pasidaryti per daug priklausomi nuo draugų, kitų bendraamžių ar palaikančių žmonių, ieškodami paramos už šeimos ribų. Taip pat vaikai gali pradėti elgtis rizikingai, t. y. įsitraukti į nusikalstamą veiklą, eksperimentuoti su psichotropinėmis medžiagomis, įsitraukti į nesaugų seksualinį elgesį ir t.
Ilgalaikės pasekmės
Augant priklausomybių turinčioje šeimoje gali pasireikšti ir ilgalaikės pasekmės. Kognityvinėje raidoje dažnai stebima, kad sutrinka atminties ir dėmesio funkcijos, sunkiau prisiminti informaciją, gebėti planuoti ateitį, sunkiau susikaupti ir apdoroti informaciją, todėl galimi jau minėti mokymosi sunkumai. Gali būti silpnesni gebėjimai planuoti, organizuoti veiklas, priimti sprendimus ir kontroliuoti impulsus. Gali sutrikti kritinis mąstymas - gali būti sunkiau analizuoti situacijas, atskirti tiesą nuo manipuliacijų, priimti logiškus sprendimus.
Emocinės pasekmės
Emocinėje raidoje gali kilti emocijų reguliavimo sunkumų, gali būti sunku suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Dėl nuolatinės įtampos gali atsirasti nerimo ar depresijos sutrikimų, beje, jie dažniau atsiranda priklausomų tėvų vaikams. Taip pat yra tikimybė, kad vaikai patys rinksis vartoti psichoaktyviąsias medžiagas. Priklausomybė neretai atsispindi ir tarpasmeniniuose santykiuose, pavyzdžiui, kuriami destruktyvūs santykiai, pasirenkamas partneris, turintis priklausomybę psichoaktyviosioms medžiagoms. Bendrai stebima susilpnėjusi socialinė adaptacija bei tarpasmeninis prisitaikymas, noras kontroliuoti ir valdyti supančią aplinką.
Pagalba vaikams
Jei priklausomybę turi tik vienas iš tėvų, kitam tenka didelė atsakomybė pasirūpinti vaiku, jam padėti. Pirmiausia reikia užtikrinti, kad vaikas laikytųsi kasdienės rutinos (valgymo, higienos, mokyklos lankymo), tai suteikia stabilumo jausmą. Kalbėtis su vaiku reikia atvirai, paaiškinti, kad priklausomybė yra liga ir tai nėra vaiko kaltė. Privalu skatinti vaiką reikšti emocijas, atsakyti į jam kylančius klausimus nieko neslepiant, atsižvelgiant į jo amžių bei galimybę suprasti informaciją. Būtina rodyti vaikui meilę, palaikyti fizinį kontaktą, leisti laiką kartu, geriausia kitoje aplinkoje, kurioje nekyla suvaržymo jausmas. Jeigu nežinote, kaip padėti vaikui, galima kreiptis pagalbos į psichologą - ne tik vaikui, tačiau ir nevartojančiam tėvui ar motinai. Prireikus ramsčiu gali tapti ir kiti artimieji. Jie gali suteikti saugią ir stabilią aplinką, pasiūlyti vaikui daugiau laiko praleisti pas save, prisidėti prie kasdienės rutinos išlaikymo. Svarbu būti žmogumi, kuriuo vaikas gali pasitikėti ir su kuriuo gali atvirai kalbėtis. Pasiūlyti išklausyti be kritikos, leisti vaikui reikšti savo jausmus. Padėti su namų darbais, jei reikia - aprūpinti būtiniausiais daiktais.
Psichologinės pagalbos metodai
Yra keletas psichologinės pagalbos metodų, skirtų padėti vaikams, susiduriantiems su tėvų priklausomybėmis. Kognityvinė elgesio terapija padeda atpažinti neigiamas mintis, keisti destruktyvius elgesio modelius. Jautrinimo malšinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (EMDR) gali padėti palengvinti emocinius išgyvenimus. Taip pat naudingos įvairios emocinės paramos grupės, kuriose galima sutikti asmenų, turinčių panašią patirtį gyvenant priklausomose šeimose. Be to, tinka mindfulness ir streso valdymo technikos - tai dėmesingo įsisąmoninimo pratimai, kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos, pavyzdžiui, progresyvus raumenų atpalaidavimas. Knygų skaitymas priklausomybių tema yra naudinga savišvietos priemonė, leidžianti vaikui tyrinėti ligos mechanizmą, pasekmes, pagalbos būdus.
Streso valdymas šeimoje
Stresas ir įtampa veikia mūsų kasdienį gyvenimą. Šeimose tėvams nerimą kelia didėjantys ir besikeičiantys rizikos veiksniai, tokie kaip pavojinga virusinė infekcija ir visi su ja susiję apribojimai. Kai žmogus susiduria su tokiomis fizinėmis, socialinėmis ar psichologinėmis aplinkybėmis, kurias mato kaip grėsmingas ir nėra tikras, ar sugebės jas įveikti, kyla reakcija į stresą. Stresas gali būti įvairaus stiprumo. Jis gali pasireikšti emocine įtampa, nerimu, baime, susijaudinimu, padidintai jautriu reagavimu, dirglumu, neracionaliais pykčio protrūkiais bei įvairiais fiziniais simptomais, pavyzdžiui, miego, mitybos sutrikimais, galvos ar raumenų skausmais. Dažnai pasikeičia ir įprastas elgesys, tarkim, anksčiau buvęs bendraujantis linksmas vaikas tampa uždaras, užsisklendęs, praranda apetitą, nuolat skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, o suaugęs asmuo gali netikėtai įsivelti į konfliktus.