Įvadas
Nėrimas vąšeliu - tai technika, leidžianti kurti įvairius dirbinius, nuo smulkių dekoratyvinių elementų iki didelių interjero detalių. Ši technika turi gilias tradicijas Lietuvoje. Straipsnyje apžvelgsime nėrimo vąšeliu istoriją, jo raidą, naudojimą bei svarbą lietuvių kultūrai.
Istoriniai nėrimo pėdsakai Lietuvoje
Remiantis R. Rimantienės duomenimis, seniausi mezginiai Lietuvos teritorijoje buvo rasti Šventojoje (Palangos dalis, Šventosios gyvenvietė) ir datuojami trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduriu. Tai iš liepos karnų mazgų ir surištų žvejų mazgais tinklų fragmentai, ruoželiniu pynimu per vidurį ir ripsiniu pakraštyje pinto demblio dalis, pinto apdaro gabaliukas. P. Kulikauskas Medžionyse (4-5 a. pr. Kr.) rado vytinių vilnos juostelių fragmentų, Kurmaičių kapinyne (2 a. pr. Kr.-4 a.) - nenustatytos nertinės medžiagos. Elvyros Pečeliūnaitės‑Bazienės tyrimų duomenimis, Bikavėnų kapinyne (apie 10 a.) rasta ašutinė juostelė buvo po juostele, nupinta iš vielučių. Rastos iš metalo pintos moteriškos kepurėlės pakraščiai buvo papuošti įvertais kabučiais. perlais ir brangakmeniais papuošti nerti mezginiai.
Mezginiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais
Renesanso laikotarpiu labiausiai Vakarų Europoje 16 a. plintančių balinto lino, balto ir spalvoto šilko, metalo gijų mezginiai drabužiams puošti, prabangos dalykų į Lietuvą parsiveždavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų jaunimas, studijuojantis Bolonijos, Heidelbergo, Ingolstadto, Krokuvos, Leipcigo, Leuveno, Miuncheno, Paduvos, Prahos, Wittenbergo ir kituose universitetuose. 17 a. prabangiais nėriniais buvo puošiami drabužiai, interjeras, patalynė, transporto priemonės. 1633 karaliaus Vladislovo Vazos patvirtintame Vilniaus apdailininkų (pasamonininkų) cecho statute nurodoma, kad privaloma gaminti ir parduoti tik aukščiausios kokybės dirbinius iš sidabro ir aukso vielelių, šilko, pusiau šilkinių siūlų. Prabangūs mezginiai (pintos juostelės, kutai) būdingi miesto ir dvaro kultūrai. Mezginiai, kuriais puošėsi moterys ir vyrai, buvo panašūs į paplitusius gretimuose kraštuose - balti arba spalvoti, su perlų ir brangakmenių intarpais. Jau 17 a. ėmė rastis mezgimo verslo apribojimų, draudimų įvežti tokius mezginius, kurie buvo mezgami Vilniuje (pvz., pardavinėti ne savo darbo nėrinius vingiuotais pakraščiais, vadinamąsias karunkas) ir kitus dirbinius. 17 a. antroje pusėje mezginiai ėmė plisti ir kaime, kai dėl Lenkijos ir Lietuvos Valstybės-Rusijos karo (1654-1667) kilusios suirutės bajorai ir brangesnių, ir pigesnių mezginių be muitų galėjo įsivežti iš užsienio ir pardavinėti savo valdose.
Nėrimas XIX amžiuje
19 a. viduryje Europoje vėl plintant balt mezginių madai Lietuvos kaime dar gyvavo lininių pinikų pynimo tradicija. A. Juškos sudarytame lenkų-lietuvių kalbų žodyne 19 a. pirmoje pusėje minimi megztiniai - kaptonai, paskelbtose dainose - moterų dėvimos megztos kepurėlės, mezginiai, kuriais puošiami nuometai ir galvos. Specialiomis lentelėmis arba šeivutėmis nupintais geometrinių raštų mezginiais dažniausiai buvo puošiami moterų drabužiai - prijuosčių pakraščiai ir pažemiai, nuometų, drobulių galai ir perdrobuliai, apeiginės pirmaryčių marškos. 19 a. Iki 20 a. pradžios mezginiais su kutais buvo puošiami drobulių, nuometų, rankšluosčių, skarinių galai, mezginiais iš metmenų ir ataudų arba pridėtinių siūlų - skaros ir šalikai. Iki 20 amžiaus vidurio etnografiniai pinikų raštai išliko simetriški geometriniai. Komponuojamos kelios ar keliolika eilių kilpelių iš supintų ir sumazgytų siūlų pluoštelių, įvairaus dydžio sutankintų mazgelių rombai, pailgi stačiakampiai ažūriniame fone. Kartais pinikų raštas įvairinamas simetriją suardančiais išilginiais kontrastingos spalvos dryžiais. Pinikais iš audeklo galų buvo mazgomos moterų kepurėlės.
Nėrimas XX amžiuje
Nuo 20 a. 8 dešimtmečio dėl verstinės literatūros įtakos šia technika neriama ne tik kai kurios dalys, bet ir visi dirbiniai: moterų krepšeliai, dirželiai, sienų papuošalai, plinta zoomorfinių ir augalinių motyvų, grubios faktūros erdvinės reljefinės pinikų kompozicijos. 21 a. šeivelėmis pinti mezginiai. Iki 20 a. pradžios išliko seniausias kilpinis nėrimas vienu virbalu. Vakarų Lietuvoje vyrai nusinerdavo stamantrių storų kasdieninių kumštinių pirštinių. 19 a. pradžioje Lietuvoje būta vąšeliu nertų mezginių. Paprastas kilpas derinant su stulpeliais, įvairaus ilgio pynelėmis, spurgeliais, ištemptų siūlų kilpomis buvo mezgamos staltiesės, puošnios skaros, drabužių elementai ir jų pakraščių apdaila. Dažniausiai mezgamas ažūrinis stačiakampių langelių tinklas su pasikartojančiu geometriniu, stilizuotu augaliniu arba zoomorfiniu ornamentu. Mezginiais pagal tradiciją buvo puošiami moteriški drabužiai, rankšluosčių, užvalkalų galai, iš po lovatiesės išleidžiami prielovių, paklodžių pakraščiai, neriami perdrobuliai, marškonės ir vilnonės kepuraitės. 20 a., ypač viduryje, tampa madingi rankomis įvairia technika neriami išmegztu arba išsiuvinėtu vienspalviu ar įvairiaspalviu raštu puošiami dekoratyviniai lininiai ir medvilniniai tinklai, iš kurių daromi interjero elementai (užuolaidos, lovatiesės, staltiesės ir kiti užtiesalai) arba jie gražinami. Iki Antrojo pasaulinio karo dekoratyvinius mezginius populiarino mokyklos, mezgimo kursai, kuriuos 1926-1940 rengė Lietuvos žemės ūkio rūmai, jų leidžiama spauda. 20 a. viduryje mezgami madingi smulkūs, lengvučiai, dažniausiai juodi mezginiai - moterų skrybėlaičių vualiams, grubesni, pastelinių spalvų tinkleliai - vyrų plaukams prilaikyti. Moterys kai kur ir po Antrojo pasaulinio karo iš pakulinių virvelių nusinerdavo kasdieninį apavą - čempes.
Taip pat skaitykite: Apie individualybę literatūroje
Virbalais megzti mezginiai istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėti 1684 pakartotinai duotoje privilegijoje (vietoj per 1654-1667 karą su Rusija dingusios) - Vilniaus vengriškų kepurių (vadinamųjų magierkų), gelumbės gamintojų, kariškų drabužių siuvėjų ir kojinių mezgėjų cecho įstatuose nurodyta, kad meistras privalo mokėti trimis virbalais be klaidų numegzti raštuotas kojines, pirštines. Tik Vilniaus cecho meistrai turėjo teisę dirbti Vilniuje, Kaune, Gardine, Naugarduke, Minske, Polocke, Daugpilyje ir jų apylinkėse. Iki 19 a. pabaigos mezginiai buvo mezgami iš natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažytų lininių, vilnonių, medvilninių, nuo 19 a. antros pusės - sintetiniais dažais dažytų verpalų. Vienspalviai, dvispalviai ir daugiaspalviai mezginiai mezgami įvairių spalvų eilutėmis, raštas neriamas įvairių spalvų siūlais arba pabrėžiamas faktūra: įvairiai neriamos akys arba jų grupės sujungiamos, pridedama akių, jos persukamos. Pirmosios rašytinės žinios apie Žemaitijoje mezgamus margus mezginius rodo, kad daugiaspalvis mezgimas pirmiausia paplito Vakarų Lietuvoje. Šiaurės Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje 16 a.-20 a. pradžioje raštuotos spalvingos pirštinės buvo gera dovana svečiams. Pirštinėse ir kojinėse virbalais buvo ratu išmezgami stilizuoti augaliniai ir zoomorfiniai ornamentai, kartais žodžiai, inicialai, datos. Viename raštuotame mezginyje derinama 2-3 arba daugiau pagrindinio rašto motyvų. Kumštinių pirštinių raštas ištisinis, nykštys mezgamas tuo pačiu arba smulkesniu raštu, pirštuotų pirštinių raštas smulkus, Mažojoje Lietuvoje jo fone viršuje per visą plaštaką mezgamas stambus ornamentas. Kojinių kulnas dvigubinamas išneriant kas antrą akį. Virbalais megzti megztiniai, liemenės, suknelės, šalikai labai paplito 20 a. viduryje.
19 a. ėmė plisti mašinomis megzti mezginiai. 1835 Vilniuje A. Mozelis įsteigė mezginių ir mechaninio siuvinėjimo manufaktūrą. 19 a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis mezgimo fabrikai, steigėsi necentralizuotos kojinių mezgimo dirbtuvės, namudininkės mezgė supirkėjams. 20 amžiaus pradžioje atsirado ir rankinių mezgimo mašinų. Paplito mašininis apatinių ir viršutinių drabužių (megztinių, suknelių, moteriškų ir vaikiškų kostiumėlių) mezgimas. Megztų drabužių rūšys, formos, spalvos ir mezgimo technika glaudžiai susijusi su bendrąja drabužių mada, rankų darbo prestižu ir krašto ekonomine padėtimi. Lietuvių tautinio judėjimo laikotarpiu (nuo 19 a. 3 dešimtmečio) mezginiais siekta parodyti lietuvių kūrybingumą, per pasaulinę ekonominę krizę (20 a. 3-4 dešimtmečiai) - mažiau išlaidauti.
Nėrimas XXI amžiuje
21 a. mezgama norint turėti originalių drabužių, interjero detalių. Tautodailininkės Emilija Navickienė, Raisa Valdajevaitė (tradicinės pirštinės), Irena Felomena Juškienė (riešinės), Birutė Ona Boreišienė, Matilda Miglė Nainienė, Lilija Simanavičiūtė (drabužiai), Janina Čekelienė, Z. Valiukevičienė, R. Žiagūnienė (lininės, medvilninės staltiesės ir staltiesėlės) ir kitos stengėsi išsaugoti ir puoselėti mezginių etnografinių raštų tradiciją. Lietuvoje nuo 20 a. antros pusės mezgimas taikomas tekstilėje (Virginija Degenienė, Jūratė Petruškevičienė, Genorata Razmienė, Danutė Valentaitė) ir scenografijoje (Dalia Mataitienė).
Nėrimo sklaida ir organizacijos
Mezginių, kaip ir kitų rankdarbių, gamyba ir prekyba 1930-1940 rūpinosi tautodailininkų kooperatyvas Marginiai, turintis parduotuvių ir skyrius Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, nuo 1944 - daugelyje didesnių miestų parduotuves turintis Lietuvos dailės fondas (veikė iki 1994), 1966-1989 - Liaudies meno draugija. 1989 susikūrusi Lietuvos tautodailininkų sąjunga rengia mezginių parodas Lietuvoje ir užsienyje, savo parduotuvėse parduoda sąjungos narių gaminius. Žurnale Rankdarbiai plius Visažinis, Mezginių pasaulis skelbiami mezginių konkursai, brėžiniai, pavyzdžiai, aprašomi naujausi tautodailininkų kūriniai.
Marijos Matušakaitės šeimos indėlis į tekstilės tradicijas
M. Matušakaitės muziejui dovanotas jos šeimos tekstilės rinkinys yra iš gimtojo mokslininkės Vareikonių dvaro netoli Babtų (Kauno r.). Vareikonių medinis rąstinis dvaras, statytas greičiausiai XIX a. antroje pusėje ir praeityje priklausęs bajorams Zabieloms, iškilęs ant kalvos atokiau nuo Nevėžio, atrodė kaip sudvigubinta įprasta valstiečio troba su dviem prieangiais („gonkomis“). Šalia stovėjo ir ūkiniai pastatai - didžiulis tvartas ir kluonas, du sustumti asimetriški svirnai. Trečiojo dešimtmečio viduryje dvarą įsigijęs Jonas Glemža (1887-1988), žinomas nepriklausomos Lietuvos ekonomistas ir politikas, buvęs ilgametis kooperatinės bendrovės „Pienocentras“ valdybos pirmininkas ir direktorius, ėmėsi remontuoti pagrindinį dvaro statinį. Remonto darbams vadovavo Marijos tėvas Jonas Matušakas (1890-1962), šį dvarą išsinuomojęs ir po santuokos 1923 m. jame apsigyvenęs su žmona, Marijos mama Eleonora Jakimavičiūte (1895-1985). Marijos motina Eleonora, baigusi Kaune mergaičių gimnaziją ir maisto gaminimo kursus Lenkijoje, buvo aukštos klasės konditerė ir kulinarė, diplomuota bitininkė. Gyvenant Vareikoniuose, kuomet Matušakai vasaromis nuomojo kambarius iš Kauno atvykstantiems poilsiautojams, Eleonora svečiams kelis kartus per dieną patiekdavo skaniai ir subtiliai pagamintus patiekalus. Čia, jaukiame, žalumoje paskendusiame Vareikonių dvare, prižiūrėtame iš Kauno atvykstančio sodininko, 1924 metų kovo 9 dieną gimė Marija.
Taip pat skaitykite: Eilučių sujungimas programavime
Mokytis Marija pradėjo Vareikoniuose - skaityti ir rašyti čia ją išmokė buvusi jos mamos mokytoja, įsikūrusi pas buvusią mokinę dvare. Gimtuosiuose Vareikoniuose ji išėjo ir pirmųjų gimnazijos klasių kursą, kur ją lavino tėvų pasamdytos mokytojos. Mokslo metų pabaigoje ji būdavo mamos vežama į Kauną, kur laikydavo egzaminus Kauno Šv. Kaip savo prisiminimuose rašo pati Marija, dar 4-ame XX a. deš. ir net vėliau tėvų namuose gaminta patalynė ir didelė aprangos dalis. Ir nors Marijos mama nemokėjo austi, gera audėja, Marijos teta Elžbieta Žutautaitė gyveno vos už 10 km nuo Vareikonių - Kampų kaime. Marija pamena paskutinę jos išaustų rankšluosčių apdorojimo stadiją, kuomet sulaistyti vandeniu jie buvo balinami saulėje. Didelis dėmesys dvaro interjere buvo skiriamas raštuotoms lovatiesėms, staltiesėms ir staltiesėlėms, megztoms, nertoms ir siuvinėtoms. Puikiai vąšeliu nėrė ir siuvinėjo Marijos mama, jos darbai puošė dvaro kambarius. Namuose buvo gaminamos ir vatinės antklodės, kurias siūdavo besispecializuojanti šioje srityje Matušakų pažįstama, kuri taip pat dvaro staltieses ir patalynę puošdavo siuvinėtomis, tuo metu labai populiariomis monogramomis. Kai kurios jų buvo ypač sudėtingos, puošnios, jų pavyzdžius buvo galima rasti to meto madinguose žurnaluose. 3-ame deš. monogramos dažniausiai būdavo siuvinėjamos rankomis, 4-ame deš. Dar 4-ame deš. vietoje buvo audžiamas milas šiltiems drabužiams ir tik lengvi vasariniai drabužiai būdavo siuvami iš pirktinių audinių. Kaip prisimena Marija, paprastai ilgesniam laikui į Vareikonius atvykdavo pažįstama siuvėja, aprūpindavusi namiškius nesudėtingais apdarais ir tik puošnesni viršutiniai drabužiai buvo siuvami pagal žurnalų modelius už Babtų, Stabaunyčiaus gyvenvietėje gyvenusios siuvėjos, kuriai talkino mokinės.
Tėvo J. Vareikoniuose Matušakai gyveno iki 1940 metų sovietinės okupacijos, karo metus praleido Labūnavoje, savo ūkyje, vėliau apsigyveno Kaune. Vareikonių dvaras, išstovėjęs nuo XIX a. antros pusės, degė prieš kelis metus.
Taip pat skaitykite: Nerimo sukeltas galvos skausmas: kaip atpažinti?