Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama transakcinė streso įveikos teorija, apžvelgiant streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo problemas. Streso įveikimo būdus identifikuojančių psichodiagnostinių metodikų trūkumas Lietuvoje ir pasaulyje lemia poreikį nušviesti bei aptarti streso įveikimo strategijų identifikavimo ir matavimo sunkumus. Straipsnyje siekiama atskleisti pagrindinius transakcinio streso įveikos modelio aspektus, aptarti streso sampratą ir koncepcijas, išanalizuoti streso įveikimo psichologinius aspektus ir pateikti empirinių tyrimų, atliktų verslo organizacijose, rezultatus.
Streso samprata ir koncepcijos formavimasis
Stresas yra psichologinis reiškinys, iškylantis kiekvieno žmogaus gyvenime ir pasireiškiantis įvairiose gyvenimo sferose: žmonių tarpusavio santykiuose, šeimoje ir darbinėje veikloje. Streso fenomenu domisi įvairių šakų specialistai: medikai, psichologai, sociologai ir kitų profesijų atstovai, kurie savo darbinėje veikloje susiduria su žmonėmis ir prognozuoja jų elgesį ekstremaliomis sąlygomis. Stresas yra procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Streso neįmanoma išvengti, jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Net ir streso teorijos pagrindėjas H. Selye paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga.
Streso įveikimas
Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti - pasyviam, dar kiti mėgina susilpninti streso išgyvenimą, išsipasakodami savo problemas kitiems žmonėms. Įveikdami stresą, žmonės apsisaugo nuo negatyvių streso pasekmių, sukeliančių ligas bei socialinio gyvenimo sutrikimus.
Streso koncepcijos
Streso tyrinėjimus apsunkina tai, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi. Vienų autorių nuomone, stresas yra aplinkos charakteristika, turinti žalojantį poveikį asmenybei. Šiuo atveju stresas prilyginamas stresoriui. Kita autorių grupė analizuoja stresą kaip organizmo atsakymą į bet kokį aplinkos reikalavimą.
Pagal pirmąjį požiūrį, stresas vertinamas kaip situacija, kurioje veikiančios jėgos sukelia įtampą ir deformaciją tam žmogui, kuris susiduria su šia situacija. Antrojo požiūrio atstovai stresą apibūdina fiziologinių kriterijų pagalba. Šiam požiūriui davė pagrindą H. Selye teoriniai ir empiriniai darbai. Pagal H. Selye, stresas yra nespecifinė (fiziologinė) organizmo reakcija į bet kokį jam iškeltą reikalavimą. Ši fiziologinė reakcija į stresą nepriklauso nei nuo stresoriaus prigimties, nei nuo gyvūno rūšies. Faktoriai, sukeliantys stresą (stresoriai), yra skirtingi, bet jie iš esmės sukelia vienodą biologinę streso reakciją. Ši gynybinė reakcija praeina tris stadijas: aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo, kurias H. Selje pavadino bendru adaptaciniu sindromu (BAS).
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Psichologinio streso koncepcijos formavimasis
H. Selye teoriškai pagrindžia fiziologinį stresą, tačiau jo empiriniai ir klinikiniai žmogaus elgesio tyrimai ekstremaliose situacijose davė pagrindą psichologinio streso koncepcijos formavimuisi. R.S. Lazarus pirmasis iškėlė problemą, kad reikėtų skirti fiziologinį ir psichologinį stresą. Terminą psichologinis stresas jis siūlė apibūdinti procesu, prasidedančiu dėl aplinkos poveikio ir besitęsiančiu iki individualių atsakymų. Jo nuomone, pagrindinis bruožas, skiriantis psichologinį stresą nuo fiziologinio, yra tas, kad psichologinio streso reakcija priklauso nuo to, kaip žmogus sąmoningai ar nesąmoningai įvertina ir interpretuoja grėsmingo, žalojančio įvykio reikšmingumą. Psichologinį streso išgyvenimą determinuoja kognityvinis situacijos vertinimas.
Skiriasi psichologinio ir fiziologinio streso prigimtis, kilimo mechanizmai ir pasekmės. Fiziologinį stresą sukelia fiziniai dirgikliai (pvz.: aukšta ar žema temperatūra, pernelyg didelis fizinis krūvis, skausmo stimulai ir kiti). Fiziologinio streso atveju reakcijos stereotipinės. Psichologinį stresą sukelia vidinės bei psichologinės priežastys (pvz.: grėsmė pavojus, iššūkis, per didelis informacijos krūvis, laiko stygius, kontaktų trūkumas, per didelis atsakomybės lygis ir panašiai). Psichologinio streso reakcijos ir pasekmės yra individualios. Tai reiškia, kad stresoriaus veikimas kiekvieno žmogaus organizme simultaniškai suaktyvina tuos pačius fiziologinius mechanizmus kovai su atsiradusiais pakitimais tuomet, kai psichologiniams lygyje kiekvienas žmogus subjektyviai išgyvena stresinį įvykį. Psichologinės reakcijos į stresą individualumas pasireiškia tiek kognityvinio vertinimo, tiek elgesio lygmenyse.
Kai kurie autoriai akcentuoja dar vieną svarbų aspektą, sukeliantį psichologinį stresą - tai asmenybės ir aplinkos sąveiką. Mc Grath pirmasis pastebėjo, kad stresas - tai suvokiamas prieštaravimas tarp aplinkos reikalavimų ir individualių sugebėjimų bei galimybių patenkinti šiuos reikalavimus. Svarbus faktorius įtakojantis streso kilimą, yra dar ir tas, kiek svarbus asmenybei tų poreikių ir reikalavimų patenkinimas. Tačiau Mc Grath nepastebėjo dar vieno streso atsiradimo aspekto, liečiančio neatitikimą tarp individo lūkesčių ir realios aplinkos. R.D. Kaplan pateikia bendresnį streso apibrėžimą, kuris remiasi ir Mc Grath požiūriu į stresą, ir tuo, į ką Mc Grath neatkreipė dėmesio. Pagal R.D. Kaplan, stresas yra bet kokia darbo aplinkos charakteristika, kelianti žmogui grėsmę.
T. Margolis ir Kroes akcentuoja streso poveikio pasekmes žmogaus fiziologinei ir psichologinei gerovei. Stresas palieka savo pasekmes organizme ir elgesyje. Organizmo sutrikimus ką tik paminėjome aukščiau, o elgesio pakitimai dėl streso poveikio: tai besaikis rūkymas, alkoholio vartojimas ir kt. Taigi ilgai trunkantis ir stiprus stresas gali sukelti įvairius negalavimus ir socialinio funkcionavimo sutrikimus.
Apibendrinant streso sampratą, pateiksime daugelį streso aspektų apimantį A.J. Michael apibrėžimą, kur stresas suprantamas ne tik kaip kažkas, kylantis iš išorės, bet kaip dinaminis nesuderinamumas tarp asmens ir jo fizinės ar socialinės aplinkos. Apibrėžimas apimtų visus kintamuosius, kurie sukelia stresą ir sąlygoja jo pasekmių pobūdį. Nors bandymų apibendrinti skirtingas streso koncepcijas ir apjungti jas į vieningą streso modelį buvo (pvz.: transakcinis T. Cox‘o streso modelis), tačiau šie modeliai dar neapima visų psichologinių streso aspektų. Nors yra daug nesutarimų dėl streso sąvokos turinio, tačiau daug panašumų, liečiančių atsakymus į stresinį poveikį. Išskiriamos trijų lygių stresinės reakcijos: psichologinės, fiziologinės ir elgesio bei jų tarpusavio sąveika.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai
Streso įveikimo psichologiniai aspektai
Kaip teigia streso teorijos pagrindėjas H. Selye, nors problemos skiriasi, bet visų patiriančių stresą, organizmas reaguoja stereotipiškai - vienodomis biocheminėmis reakcijomis (pakitimais), kurių paskirtis - susitvarkyti su išaugusiais reikalavimais žmoniškajai mašinai. Tai fiziologinio lygio reakcijos. Psichologinio streso reakcijos, su stresu susijusį elgesį bei šio elgesio pasekmes S. Folkman ir R.S.
Bendriausias streso įveikimo apibūdinimas, sutinkamas literatūroje, yra toks: tai bet kokios pastangos, sumažinti stresą. Toks apibūdinimas gali susilaukti kritikos, nes nėra pakankamai tikslus ir aiškus. Pavyzdžiui: J.C. Coyne, R.S.
R.S. Lazarus‘as, kuris nemažai prisidėjo prie streso ir jo įveikimo paradigmos formulavimo, įveikimą siūlo laikyti problemų sprendimo būdu, kuriuo siekiama išsaugoti žmogaus gerovę, nors pačiam žmogui nėra aišku, ką reikėtų daryti. Tai ypač būdinga įveikiant sunkias, komplikuotas situacijas, kurios suvokiamos kaip stresogeninės. R.S. Lazarus‘as pastebi, kad, įveikdamas stresą, žmogus stengiasi valdyti stresogeninę situaciją. W.G. Wiliams požiūris artimas R.S. Lazarus‘as įveikimo apibrėžimui. Jis įveikimą lygina su problemų sprendimo procesais: žmogus įsisavina naują informaciją, ją patikslina ir jos dėka derinasi prie naujos situacijos. R.S. Lazarus‘as pastebėjo, kad iš adaptacijos pasekmių galima spręsti apie įveikimo efektyvumą. Adaptacijos pasekmės gali būti dvejopos: pilnavertis žmogaus funkcionavimas aplinkoje arba disfunkcionavimas - liga. Ypač tai svarbu, kai yra galimybė pasiruošti įveikimui, t.y. pasirinkti vengimo reakciją ar numatyti įveikimo strategiją.
Įveikimo veiksmai liečia išorinius ir vidinius reikalavimus, kuriuos žmogus išgyvena, kaip viršijančius jo sugebėjimus. Šią apibendrintą įveikimo sampratos charakteristiką pasiūlė H.W. Krohne.
Ekstremalaus streso įveikimo proceso fazės
Ekstremalaus streso įveikimo procese J.C. Coyne ir R.S. Lazarus išskiria dvi fazes:
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
- Įžvalgumo fazė.
- Reorganizacijos fazė. Šios fazės metu subjektas pripažįsta žalą, praradimą, grėsmę kaip stresogeniškus, o įveikimo pastangas, kaip keičiančias aplinkos ir asmenybės ryšį, kuris kelia nerimą.
Įveikimo procesų tikslai ir funkcijos
Iš streso prigimties išplaukia pagrindiniai įveikimo procesų tikslai ir funkcijos. McC.P. Miller ir J.G. Ingham išskiria du pagrindinius įveikimo procesų tikslus:
- Sumažinti stresą.
- Išlaikyti adekvatų emocinį balansą.
Kad būtų išpildytas pirmasis tikslas, žmogus gali pradėti veikti: tai gali būti gynybiniai veiksmai, naujo darbo ieškojimas, pinigų skolinimasis, profesionalų patarimo siekimas. McC.P. Miller ir J.G. Ingham nurodo, kad, siekiant šių tikslų, galimi ir kiti relevantiški veiksmai. Tai intrapsichiniai neigimo ar pervertinimo mechanizmai. Neigimas gali būti dvejopas: totalinis - kai žmogus siekia išstumti iš sąmonės visą situaciją arba dalinis - kai žmogus galvoja apie stresinį įvykį, bet neleidžia sau dėl to nerimauti. Pervertinimas - tai kognityvinis perstruktūravimas, nekeičiant išorinės aplinkos, kurio dėka žmogus gali vertinti grėsmę, kaip nesukeliančią žalingų pasekmių.
R.S. Lazarus‘as išskiria dvi įveikimo funkcijas:
- Pakeisti situaciją į kiek galima geresnę pusę.
- Reguliuoti emocinį distresą.
Pagal S. Folkman‘ą, šios funkcijos iškyla tuo pačiu metu, simultaniškai. R.D. Su šiom funkcijom susiję keturi pagrindiniai įveikimo būdai. H.W. Krohne išskiria keturis įveikimo būdus:
- Rigidiškas - aktyvus būdas.
- Rigidiškas - pasyvus būdas.
- Lankstus naudojimas įveikimo strategijų, kurios orientuotos į situacijos reikalavimus. Tai „negynybinis“ būdas.
- Nepastovus elgesys.
Pagal H.W. Krohne, įveikimo terminas aprašo asmenybės tendenciją realizuoti tam tikrą į…
Tyrimas: darbinio streso ir įveikos strategijų analizė verslo organizacijose
Tyrimo tikslas buvo ištirti darbinį stresą ir įveikos strategijas verslo organizacijose, analizuojant skirtingas amžiaus ir lyties grupes. Buvo siekiama nustatyti, ar verslo organizacijų darbuotojai, patiriantys skirtingą darbinį stresą ir pasitenkinimą darbu, naudoja skirtingas streso įveikimo strategijas.
Tyrimo metodologija
Tyrime dalyvavo 118 verslo organizacijų vadybininkų. Duomenys buvo renkami naudojant anketą, kurią sudarė kelios dalys:
- Demografiniai duomenys (lytis, amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, darbo stažas).
- "Streso Darbe Įvertinimo Klausimynas" (VSSD).
- "Pasitenkinimo Darbu Skalė".
- "Streso Įveikos Klausimynas".
Tyrimo rezultatai
Lyties ir darbinio streso palyginimas
Tyrimas parodė, kad vyrų ir moterų patiriamas darbinis stresas skiriasi darbo reikalavimų ir darbo santykių atveju.
Amžiaus ir darbinio streso palyginimas
Jaunesnių ir vyresnių darbuotojų darbinis stresas statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
Lyties ir pasitenkinimo darbu palyginimas
Vyrų ir moterų pasitenkinimas darbu skyrėsi darbo organizavimo atveju.
Amžiaus ir pasitenkinimo darbu palyginimas
Jaunesnių ir vyresnių darbuotojų pasitenkinimas darbu statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
Darbinio streso ir pasitenkinimo darbu ryšys
Nustatytas vidutinio stiprumo neigiamas ryšys tarp darbinio streso ir pasitenkinimo darbu tiek vyrų, tiek moterų grupėse.
Streso įveikos strategijų ryšys
Emocinė iškrova teigiamai susijusi su vengimu ir darbiniu stresu, o neigiamai su pasitenkinimu darbu. Moterų grupėje emocinė iškrova teigiamai susijusi su socialine parama ir neigiamai su problemų sprendimu.
Išvados
Tyrimas atskleidė, kad lytis turi įtakos darbinio streso ir pasitenkinimo darbu patirčiai, o emocinė iškrova yra svarbi streso įveikos strategija. Gauti rezultatai gali būti naudingi kuriant intervencijas, skirtas darbuotojų gerovei gerinti.
Streso įveikimo strategijų įtaka darbiniam stresui ir pasitenkinimui darbu
Tyrimas parodė, kad darbinis stresas (bendras) didėjant, socialinė parama taip pat didėja moterų grupėje. Emocinė iškrova teigiamai susijusi su vengimu, darbiniu stresu (bendru) ir neigiamai su pasitenkinimu darbu (bendru). Moterų grupėje pastebėta, kad emocinė iškrova dar teigiamai susijusi su socialine parama bei neigiamai su problemų sprendimu.
Stresas ir įveika mokykloje
Mokykla yra aplinka, kurioje mokiniai, mokytojai ir kitas personalas gali patirti didelį stresą. Mokiniai gali patirti stresą dėl akademinių reikalavimų, socialinių santykių, patyčių ar ateities perspektyvų.
Profesinis stresas mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams
Empirinio tyrimo duomenys atskleidžia, kad mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai patiria profesinį stresą dėl įvairių priežasčių. Bendriausia prasme stresines situacijas sukeliančius veiksnius galima įvardyti kaip vidinius (personalinius) ir išorinius (socialinius).
Personaliniai mikrolygmens stresoriai
Tai išgyventos nesėkmės, baimės, emocinė įtampa artimoje aplinkoje, negebėjimas kontroliuoti emocijų, psichosomatiniai išgyvenimai.
Socialiniai makroveiksniai
Tai pavojinga profesinė veikla, nuolat kintantys juridiniai (teisiniai) reikalavimai, vadybiniai nesklandumai, apmokėjimas, profesijos prestižas, darbo rinkos pokyčiai, didelis darbo krūvis institucijoje, sudėtingi profesiniai ir tarpasmeniniai santykiai su kolegomis ir administracija, baimė, nerimas, jausmų slopinimas, menkas šeimos narių palaikymas.
Tyrimai atskleidžia, kad mikrolygmens stresą sukeliantiems šaltiniams tyrėjai priskiria šeimines, tarpasmeninių santykių, sveikatos problemas, o makrolygmens stresoriams - valstybės ir darbovietės politiką, demografinę situaciją, profesinių vaidmenų neaiškumą, jų apkrovą, finansinius sunkumus, netinkamus vadybinius sprendimus.
Streso priežastys darbe
Streso priežastys darbe gali būti įvairios:
- Didelis darbo krūvis ir laiko trūkumas.
- Neaiškūs darbo reikalavimai ir atsakomybės.
- Konfliktai su kolegomis ar vadovais.
- Nepakankamas atlyginimas ir pripažinimas.
- Nesaugios darbo sąlygos.
- Darbo ir asmeninio gyvenimo disbalansas.
Streso pasekmės darbe
Stresas darbe gali turėti neigiamų pasekmių tiek darbuotojams, tiek organizacijai:
- Sumažėjęs darbingumas ir produktyvumas.
- Padidėjęs klaidų ir nelaimingų atsitikimų skaičius.
- Dažnesnės ligos ir pravaikštos.
- Perdegimas ir depersonalizacija.
- Padidėjusi darbuotojų kaita.
- Blogesnė darbuotojų psichologinė gerovė.
Streso valdymo ypatumai darbe
Streso valdymas darbe turėtų būti kompleksinis ir apimti tiek individualias, tiek organizacines strategijas:
Individualios strategijos
Tai relaksacijos technikos, kognityvinės elgesio terapijos metodai, fizinis aktyvumas, sveika mityba, miego higiena ir laiko planavimas.
Organizacinės strategijos
Tai darbo krūvio mažinimas, darbo sąlygų gerinimas, socialinio palaikymo skatinimas, mokymai apie streso valdymą ir lankstus darbo grafikas.
Streso valdymo metodai
Relaksacijos technikos
Relaksacijos technikos yra veiksmingas būdas sumažinti stresą ir įtampą. Yra įvairių relaksacijos technikų, kurias galima naudoti mokykloje:
- Kvėpavimo reguliacija: Gilus ir ramus kvėpavimas gali padėti sumažinti nerimą ir įtampą.
- Progresuojanti raumenų relaksacija: Ši technika apima įvairių raumenų grupių įtempimą ir atpalaidavimą, siekiant sumažinti fizinę įtampą.
- Autogeninė treniruotė: Ši technika apima autosugestijos naudojimą, siekiant sukelti atsipalaidavimo būseną.
- Meditacija: Meditacija apima dėmesio sutelkimą į dabartį ir minčių bei emocijų stebėjimą be vertinimo.
- Vizualizacija: Vizualizacija apima raminančių ir malonių vaizdų įsivaizdavimą, siekiant sumažinti stresą ir nerimą.
- Autohipnozė: Autohipnozė apima savęs įvedimą į transo būseną, siekiant pasiekti atsipalaidavimą ir sumažinti stresą.
Kognityvinės - elgesinės streso valdymo technikos
Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra veiksmingas streso valdymo metodas, kuris padeda žmonėms atpažinti ir pakeisti neigiamas mintis ir elgesį, prisidedantį prie streso. KET technikos apima:
- Kognityvinį restruktūrizavimą: Ši technika padeda atpažinti ir pakeisti neigiamas mintis pozityvesnėmis ir realistiškesnėmis.
- Elgesio aktyvaciją: Ši technika padeda įsitraukti į malonias ir prasmingas veiklas, siekiant pagerinti nuotaiką ir sumažinti stresą.
- Problemos sprendimo įgūdžius: Ši technika padeda efektyviai spręsti problemas ir priimti sprendimus, siekiant sumažinti stresą.
- Asertyvumo treniruotes: Ši technika padeda išreikšti savo poreikius ir nuomones pagarbiai ir efektyviai, siekiant sumažinti konfliktus ir stresą.
Kiti streso valdymo metodai
Be relaksacijos technikų ir KET, yra ir kitų streso valdymo metodų, kurie gali būti naudingi:
- Fizinis aktyvumas: Reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti sumažinti stresą ir pagerinti nuotaiką.
- Sveika mityba: Sveika mityba gali padėti sustiprinti organizmo atsparumą stresui.
- Miegas: Pakankamas miegas yra būtinas fizinei ir psichologinei gerovei.
- Laiko planavimas: Efektyvus laiko planavimas gali padėti sumažinti darbo krūvį ir stresą.
- Socialinis palaikymas: Stiprūs socialiniai ryšiai gali padėti susidoroti su stresu.
- Pomėgiai ir laisvalaikis: Įsitraukimas į malonias ir atpalaiduojančias veiklas gali padėti sumažinti stresą.
tags: #transakcinis #streso #iveikos #modelis