Įvadas
Spalvų suvokimas yra vienas nuostabiausių pojūčių, leidžiantis mums patirti pasaulį visomis jo spalvomis. Nors išorinis pasaulis iš esmės yra bespalvė materija ir energija, mūsų smegenys interpretuoja elektromagnetines bangas kaip spalvas. Šiame straipsnyje išnagrinėsime trichromatinę spalvų suvokimo teoriją, vieną iš pagrindinių modelių, paaiškinančių, kaip mes matome spalvas, ir aptarsime, kaip ji dera su kitomis teorijomis bei realaus pasaulio stebėjimais.
Jutimo Organų Paslaptis: Kaip Smegenys Atskiria Garsą Ir Šviesą?
Mūsų jutimo organai yra sudaryti iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais, kurie reaguoja į tam tikrus aplinkos stimulus. Receptoriai, išsidėstę kūno paviršiuje, skirstomi į kontaktinius (lytėjimas, vibracija, skausmas) ir distancinius (rega, klausa, uoslė). Absoliutus slenkstis yra mažiausias dirginimas, kurio reikia konkrečiam dirgikliui aptikti. Mūsų gebėjimas pajusti pačius silpniausius dirginimus vadinamas absoliučiuoju jautrumu.
Spalvų Matymo Teorijos
Spalvų matymas yra aiškinamas dviem teoriniais modeliais: Youngo ir Helmholtzo trichromatiniu modeliu ir Heringo oponentinių procesų teorija.
Youngo Ir Helmholtzo Trichromatinė Teorija
Ši teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių receptoriai, jautrūs tam tikrai spalvai: raudonai, žaliai arba mėlynai. Dirginant įvairius šių receptorių derinius, regime kitas spalvas. Pavyzdžiui, dirginant raudonus ir žalius kūgelius, regime geltoną spalvą, o dirginant visus tris receptorius - baltą.
Ši trichromatinė teorija neblogai paaiškina spalvų matymo sutrikimus. Monochromazai neturi 2 rūšių kolbelių, todėl visas gautas šviesos bangas smegenyse vertina kaip vienodas, ir žmogus mato tik įvairius pilkos spalvos atspalvius. Dichromazai neturi vienos kurios nors rūšies kolbelių. Jei trūksta mėlynai spalvai skirtų kolbelių, žmogus skiria raudoną nuo žalios, bet neskiria mėlynos nuo geltonos.
Taip pat skaitykite: Emocijos ir spalvos
Heringo Oponentinių Procesų Teorija
Heringas manė, kad kolbelės yra porose. Mėlynai spalvai matyti skirtos kolbelės yra porose su kirtomis matyti geltonai spalvai, o raudonai spalvai skirtos kolbelės yra porose su skirtomis matyti žaliai spalvai. Kiekviena poros kolbelė reaguoja į atitinkamą bangos ilgį, ir sureagavusi slopina porinę kolbelę. Jei abi spalvos sužadinamos vienodai, tada spalvos nematome - matome pilką.
Heringo teorija paaiškina spalvų povaizdžius. Spalvos sudaro tam tikras poras. Pavyzdžiui, jei ilgą laiką žiūrėsite į žalią kvadratą, o paskui greitai perkelsite žvilgsnį į baltą lapą, jame kurį laiką matysite raudoną kvadratą, t.y. žalios spalvos oponentę.
Dviejų Lygių Teorija
Jamesonas ir Hurvichius pasiūlė dviejų lygių teoriją. Jie pritaria, kad yra trijų rūšių kolbelės, iš kurių perduodami impulsai keliauja į oponentinių spalvų ląsteles smegenyse. Mėlynai-geltonai spalvoms skirta oponentinė ląstelė gauna sužadinimą iš orientuotų į trumpas bangas (mėlyna spalva) kolbelių, ir slopinimą iš orientuotų į ilgesnes bangas (žalia ir raudona) kolbelių (sumaišius žalią ir ruadoną, gaunama geltona). Jei yra daugiau sužadinimo nei slopinimo - matoma mėlyna spalva, jei daugiau slopinimo nei sužadinimo - geltona.
Spalvos Pastovumas Ir Suvokimo Kontekstas
Mūsų matomas spalvas lemia mūsų turima patirtis ir suvokimo kontekstas. Pavyzdžiui, jei jums būtų rodomas pomidoras pro siaurą plyšį taip, kad jūs negalėtumėte suprasti, kad tai pomidoras, tai keičiantis apšvietimui, jo spalva smarkiai kistų. Tačiau jei jums būtų rodomas visas pomidoras, tai keičiantis apšvietimui jo spalva beveik nesikeis. Šis reiškinys vadinamas spalvos pastovumu. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys apskaičiuoja kiekvieno objekto atspindėtą šviesą jį supančių daiktų atžvilgiu.
Vizualinis Spalvų Vertinimas
Vartotojai dažniausiai pirmą įspūdį apie gaminį susidaro iš jo išvaizdos, kuri vertinama vizualiai, t.y. regos (matymo) organais. Nustatyta, kad net 87% vartotojų renkasi gaminį pagal išvaizdą ir spalvą. Išvaizda dažnai yra pagrindinė savybė, iš kurios sprendžiama, ar pirkti ir vartoti gaminį.
Taip pat skaitykite: Mėlynos spalvos poveikis
Spalvų Jutimo Patologija
Spalvų jutimo patologija gali būti įgimta ir vadinama daltonizmu. Įgimtas aklumas spalvoms yrą paveldimas recesyviškai. Spalvų jutimas gali būti anomalinis (anomalinė trichromazija) arba žmogus gali nejusti vienos iš trijų spalvų (dichromazija). Įgyti spalvų jutimo sutrikimai būna susirgus tinklainės, regos nervo ir centrinės nervų sistemos ligomis. Tuomet gali sutrikti vienos ar abiejų akių spalvų jutimas (dažniausiai žmogus neskiria visų trijų spalvų), būna ir kita regos funkcijų patologija.
Taip pat skaitykite: Viskas apie spalvų suvokimą
tags: #trichromatine #spalvu #suvokimo #teorija