Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama vaikų socialiniam ir emociniam ugdymui, suprantant jo svarbą bendrai vaiko raidai. Šis straipsnis nagrinėja, kaip ugdyti prosocialų elgesį vaikams, pradedant nuo prieraišumo stilių šeimoje, baigiant žaidimų vaidmeniu ir socialinio emocinio mokymosi (SEL) svarba.
Prieraišumo stiliai ir jų įtaka
Dviejų žmonių santykiai yra unikalūs, tačiau galima pastebėti tam tikrų dėsningumų, kurie turi įtakos tiek romantiniams, tiek draugiškiems santykiams. Vienas partneris po darbo dienos gali norėti erdvės ir laiko sau, o kitas - bendravimo. Norint suprasti šiuos skirtumus, svarbu atsižvelgti į prieraišumo stilius. Prieraišumo stilius formuoja žmogaus elgesį santykiuose ir nulemia, kaip jis reaguoja į artumo, intymumo ir nepriklausomybės poreikius.
Dėmesingas įsisąmoninimas (Mindfulness) šeimoje
Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas šeimoje gali tapti puikia galimybe sustoti, pabūti vieni su kitais ir mokytis geranoriškumo bei dėkingumo. Geriausia dovana, kurią galime duoti vieni kitiems, yra dėmesys. Kai pilnai apgaubiame dėmesiu tuos, kuriuos mylime, jie ima žydėti. Šeimoje sąmoningumo akimirkas galima įvesti labai įvairiai, pavyzdžiui, praktikuoti sąmoningumo akimirkas prie vakarienės stalo.
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime
Vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, tačiau kokio tėčio reikia vaikui? Ar vaikui reikia tėvo, kuris jam būtų tarsi antra mama? Draugu? Mokytoju? Koks yra tėvo vaidmuo vaiko gyvenime? Ar yra kažkas panašaus į „tobulą tėtį“? O gal užtenka, kad tėvas būtų „pakankamai geras“? Tėvo savybės ir elgesys vaikams turės teigiamos įtakos.
Tėvų kontrolė ir brandžios asmenybės ugdymas
Vaikystė - tai asmenybės psichinių, dvasinių ir fizinių galių formavimosi laikotarpis. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Tėvų kontrolė, tėvų įtaka ir jos svarba yra didžiuliai.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui įveikti stresą
Stalo žaidimai kaip priemonė ugdyti prosocialų elgesį
Žaidimai yra efektyvus būdas lavinti vaikų socialinius įgūdžius, tokius kaip bendravimas, empatija, bendradarbiavimas ir konfliktų sprendimas. Stalo žaidimai taip pat atspindi šeimos vertybes ir suteikia galimybę kokybiškai praleisti laiką kartu.
Mokslininkai, norėdami suprasti, kaip stalo žaidimai veikia socialinius įgūdžius, pasitelkia įvairius metodus, tokius kaip studijų analizė ir tiesioginis vaikų elgesio stebėjimas. Stalo žaidimai, ypač jų struktūra, skatina bendradarbiavimą ir savikontrolę.
Vienas iš tokių tyrimų, atliktas Upsalos universitete, apėmė 65 vaikus nuo 4 iki 6 metų amžiaus. Šie vaikai šešias savaites, 2-3 kartus per savaitę, žaidė kooperacinius arba konkurencinius žaidimus. Tyrimas buvo kruopščiai suplanuotas. Be to, buvo atsižvelgta į tokius veiksnius kaip vaikų amžius, lytis ir ankstesni socialiniai įpročiai.
Mokytojai ir tėvai taip pat atlieka svarbų vaidmenį, vertinant žaidimų poveikį. Norėdami geriau suprasti vaikų elgesį, tyrėjai dažnai pasitelkia vaizdo įrašus, kuriuose fiksuojamos veido išraiškos, intonacijos ir kūno kalba.
Remiantis tyrimais ir praktiniais stebėjimais, stalo žaidimai yra puikus būdas lavinti socialinius įgūdžius. Jie skatina kantrybę, taisyklių laikymąsi, bendradarbiavimą, efektyvų bendravimą ir net moko priimti pralaimėjimus. Stalo žaidimai dažnai reikalauja laukti savo eilės, o tai padeda vaikams išmokti kantrybės ir suprasti taisyklių svarbą.
Taip pat skaitykite: Elgesio Metodai Vaikams
Tiek konkurenciniai, tiek kooperaciniai stalo žaidimai ugdo prosocialų elgesį, įskaitant pagalbą, dalijimąsi ir komplimentų teikimą. Kooperaciniai žaidimai ypač naudingi, nes jie skatina komandinius sprendimus ir bendrą tikslą.
Stalo žaidimai skatina aktyvų bendravimą, o bendri žaidimo momentai stiprina ryšius tarp dalyvių. Stalo žaidimai moko, kad pralaimėjimas yra natūrali mokymosi dalis. Kooperaciniai žaidimai ypač padeda sumažinti individualų spaudimą ir pabrėžia komandinio darbo svarbą. Suaugusieji, žaisdami kartu su vaikais, gali padėti jiems tinkamai reaguoti į pralaimėjimus, parodydami, kaip konstruktyviai priimti nesėkmes ir mokytis iš jų.
Įvairūs stalo žaidimai skirtingai veikia socialinių įgūdžių ugdymą. Pasak Amerikos pediatrijos akademijos, kooperaciniai stalo žaidimai yra ypač naudingi ugdant socialų elgesį vaikams.
Tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniau renkasi kooperacinius žaidimus nei konkurencinius. Struktūruoti žaidimai taip pat turi savo privalumų. Aiškios taisyklės suteikia vaikams saugią erdvę eksperimentuoti su socialine sąveika. Prieš pradedant žaidimą, naudinga nustatyti aiškius tikslus ir po žaidimo aptarti patirtį.
Pirmiausia, svarbu suplanuoti žaidimų laiką. Pavyzdžiui, galite skirti tam penktadienio vakarus ar savaitgalio popietes. Rinkdamiesi žaidimus, atsižvelkite į vaikų amžių ir žaidimo trukmę. Amžiui tinkami žaidimai ne tik užtikrina įtraukiantį užsiėmimą, bet ir skatina šeimos narių bendradarbiavimą. Vyresnieji gali būti puikūs pavyzdžiai jaunesniems, o mažieji mokosi iš jų.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimas: šeimos vaidmuo
Suaugusieji turi ne tik planuoti žaidimų laiką, bet ir rodyti tinkamą pavyzdį. Socialinė darbuotoja Carly Klayman pažymi, kad stalo žaidimai ugdo tokius įgūdžius kaip eilės laikymasis, dalijimasis ir gebėjimas ramiai priimti nesėkmes. Prieš pradedant žaidimą, verta išsikelti aiškius tikslus, pavyzdžiui, sutelkti dėmesį į tam tikrų socialinių ar strateginių įgūdžių lavinimą.
Tyrimai rodo, kad stalo žaidimai padeda ugdyti svarbius socialinius įgūdžius, kurie gali lydėti žmogų visą gyvenimą. Reguliarus žaidimų žaidimas lavina bendradarbiavimo, komunikacijos ir problemų sprendimo gebėjimus, kurie vėliau natūraliai pritaikomi kasdienėse situacijose.
Lietuvoje ypač svarbu rinktis žaidimus, kurie yra pritaikyti lietuvių kalbai ir kultūrai. Tokie žaidimai ne tik padeda ugdyti socialinius įgūdžius, bet ir prisideda prie kalbos lavinimo bei kultūrinio identiteto stiprinimo.
Stalo žaidimai yra puiki priemonė vaikams su raidos sutrikimais lavinti socialinius įgūdžius saugioje ir aiškiai struktūruotoje aplinkoje. Žaisdami jie mokosi bendradarbiauti, dalintis, išklausyti kitus ir spręsti konfliktus. Tyrimai taip pat atskleidžia, kad stalo žaidimai gali būti itin naudingi vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų. Jie padeda geriau suprasti kitų emocijas ir leidžia praktikuoti socialinę sąveiką situacijose, kurios primena realų gyvenimą, tačiau tuo pačiu yra draugiškos ir palaikančios.
Stalo žaidimai gali būti ne tik smagus užsiėmimas, bet ir puikus būdas suburti šeimą, stiprinti tarpusavio ryšius bei ugdyti vaikų socialinius įgūdžius. Sukurkite šeimos tradiciją: skirkite vieną vakarą per savaitę žaidimams. Rinkitės visiems tinkamus žaidimus: ieškokite žaidimų, kurie patiks tiek vaikams, tiek suaugusiems, o gal net ir seneliams. Mokymasis per pramogą: stalo žaidimai ne tik linksmina, bet ir ugdo svarbius įgūdžius, tokius kaip kantrybė, bendradarbiavimas ar problemų sprendimas.
Kooperaciniai stalo žaidimai skatina žaidėjus dirbti kartu siekiant bendro tikslo. Tokie žaidimai padeda vaikams lavinti socialinius įgūdžius, kaip empatija, kantrybė ir gebėjimas bendradarbiauti. Kita vertus, konkurenciniai žaidimai orientuoti į asmeninę pergalę ir varžymąsi. Jie gali būti naudingi mokant vaikus valdyti pralaimėjimo emocijas ir ugdyti sveiką konkurencijos jausmą. Kooperaciniai žaidimai dažniau kuria palaikančią ir pozityvią atmosferą, o konkurenciniai - įneša daugiau iššūkių, tačiau gali tapti stresine patirtimi.
Socialinės problemos ir paauglystė
Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą.
Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas.
Deviantinis elgesys ir jo priežastys
Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“.
Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt.
Asocialaus elgesio sąvoka, pasak G. Valicko (1997) yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai.
Deviacija - elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško.
Pagal statistinį kriterijų normalus, elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Devaintinis elgesys - kai šie reikalavimai pažeidžiami. Elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų.
G. Valickas (1997) teigia, jog pagal psichologinį-medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys - tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus. Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas.
Delikvencija - jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau - 8-10 metais. Tada jis pateisina savo delikventinį elgesį, atmeta bet kokius draudimus, įstatymus, niekina jį niekinančius, persekiojančius, bet labiausiai bijo, kad nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje. delikventus perauklėti sunku, todėl juos reikia auklėti išanksto, profilaktiškai.
Pasak G. Valicko (1997), delikventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delikventinis elgesys - tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos.
Kriminalinis elgesys - apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus.
Agresija - priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė - dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe.
Agresyvus elgesys - agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt.
Nevisavertė socializacija ir jos pasekmės
Šiandieninėje visuomenėje vykstančio moralinių vertybių bei idealų perkainojimo, nusivylimo dėl jų sudužimo jautriausias barometras - mūsų vaikai. Visuomenė neturi laiko ar nenori jo atrasti savo mažajam piliečiui padėti, rasti kelią šiandienos labirintuose. Vaikai, nesulaukę iš tėvų ir iš mūsų pagalbos, patys ieško išeities taškų.
Vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi lemia lavinimas. Nervinės ląstelės vystosi normaliai tada, kai jas veikia kuo įvairesni dirginimai. Kūdikiui augant, nervinės ląstelės struktūra darosi sudėtingesnė. Trejų metų vaiko smegenų biocheminiai rodikliai beveik tokie patys kaip suaugusiųjų. Jei iki trejų metų vaiko pagrindinės psichofiziologinės funkcijos dar neveikia, vėliau bus sunku išlavinti jų pajėgumą.
Delikventiško elgesio vaikai būna agresyvūs, klastingi, visuomenėje nesąžiningi. Dauguma šių vaikų gimė amoralaus elgesio šeimose. Adleris apie delikventiško elgesio susiformavimą sako taip, kad asocialioje šeimoje vaiko silpni socialiniai interesai, stiprūs menkavertiškumo jausmai paauglystėje.
Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Jos funkcijų, ypač tėvų ir vaikų santykių, pažeidimas labai apsunkina paauglio charakterio vystymąsi. Tai gali tapti svarbiausia charakterio nukrypimo priežastimi, pastūmėti paauglį į nusikaltimą.
Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos. Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų.
Nevisavertė socializacija turi didžiulę įtaka susiformuoti delikventiško elgesio apraiškoms. Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį.
Sovietinis rėžimas sudarkė kartų ryšius, nuvertino gyvąją patirtį ir vyresniųjų asmenų autoritetą. Jaunajai kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla.
Patyčios ir jų prevencija
Patyčios nėra naujas reiškinys visuomenėje. Ši socialinė problema egzistuoja įvairiomis formomis, dažniausiai pastebima tarp vaikų įvairiose ugdymo įstaigose. Patyčios - tai ne vien mokyklos problema. Tyčiotis vaikai gali išmokti stebėdami savo artimiausią aplinką: suaugusiųjų, bendraamžių elgesį.
Atsižvelgiant į patyčių mastus Lietuvos ugdymo įstaigose ir šios problemos sprendimą laikant prioritetu, buvo vykdomi socioedukaciniai projektai, siekiant mažinti patyčių ir kitokio asocialaus elgesio apraiškas bei ugdyti socialinius bei komunikacinius vaikų gebėjimus.
Tokie projektai padeda vaikams įgyti žinių apie pagarbų, mandagų, tolerantišką elgesį bei tarpusavio bendravimą. Vaikai žino, kas yra patyčios, patyčių žala, kaip jas atpažinti ir, svarbiausia, žino, kaip teisingai reikia elgtis susidūrus su patyčiomis, kur reikia kreiptis pagalbos bei puikiai geba atsisakyti tyčiotis. Tokių projektų dėka formuojamos vaikų teigiamos nuostatos į prosocialų, pagarbų, mandagų, tolerantišką supamai aplinkai elgesį bei neigiamas nuostatas į patyčias ir kitą asocialų elgesį.
Socialinis emocinis mokymasis (SEL)
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama socialiniam emociniam mokymuisi (SEL), o mokyklos pripažįsta, kad svarbu kartu su akademiniu ugdymu tenkinti ir mokinių socialinius bei emocinius poreikius. Nors SEL sąvoka gali atrodyti intuityvi, aiškus šių įgūdžių mokymas yra labai svarbus bendrai vaikų raidai ir sėkmei.
Socialinis emocinis ugdymas prasideda jau darželiuose. Jau čia turi būti palanki aplinka, vaikai įtraukiami ir integruojami į veiklas, kurios padeda vaikams spręsti keblias socialines problemas, įgyti pasitikėjimo. Vaiko socialinei emocinei brandai didelę įtaką daro ir jo šeima. Ir šeimoje vaikas turi jaustis svarbus, mylimas, pripažintas.
Savo emocinius įgūdžius vaikai treniruoja žaisdami. Tam puikiai tinka lėlės, minkšti žaislai su išraiškingomis emocijomis. Vaikai su savo mylimais žaislais dažnai pasikalba, papasakoja jiems savo emocijas ir tai yra puiki saviugda per žaidimą. Vaikai dažnai prisiriša prie savo žaislų. Kai ateina laikas atsisveikinti su emociškai svarbiu žaislu - svarbu tai padaryti tinkamai.
Svarbios SEL kompetencijos:
- Savimonė: Gebėjimas tiksliai atpažinti savo emocijas, mintis ir vertybes bei jų įtaką elgesiui.
- Savęs valdymas: Gebėjimas reguliuoti savo emocijas, mintis ir elgesį įvairiose situacijose, nustatyti tikslus ir jų siekti.
SEL mokymo nauda:
- Akademinė sėkmė: Tyrimai parodė, kad mokiniai, kurie mokosi pagal SEL, pasiekia geresnių akademinių rezultatų, įskaitant geresnius pažymius ir geresnius testų rezultatus.
- Socialiniai įgūdžiai: SEL mokymas padeda mokiniams ugdyti socialinius įgūdžius, įskaitant empatiją, perspektyvos suvokimą ir bendradarbiavimą.
- Emocinė gerovė: SEL mokymas padeda mokiniams ugdyti emocinio reguliavimo įgūdžius, pavyzdžiui, valdyti stresą ir susidoroti su iššūkiais.
Be šių privalumų, įrodyta, kad SEL mokymas mažina neigiamą elgesį, pavyzdžiui, pamokų praleidinėjimą ir drausminius incidentus.
Įgyvendinant SEL mokyklose, reikia taikyti visapusišką požiūrį, kuriuo būtų atsižvelgiama į visų mokinių, įskaitant skirtingos kilmės ir patirties turinčius mokinius, jų poreikius. Mokyklos turėtų naudoti įrodymais pagrįstas SEL programas ir praktiką, atitinkančią penkias pagrindines SEL kompetencijas. Mokyklos turėtų stebėti ir vertinti savo SEL pastangas, kad užtikrintų, jog jos yra veiksmingos ir daro teigiamą poveikį mokiniams.
tags: #ugdyti #prosocialu #elgesi