Vytautas V. Landsbergis, režisierius, rašytojas ir dainininkas, pastaruoju metu labiausiai lepina jaunuosius skaitytojus. Šis straipsnis skirtas apžvelgti V. V. Landsbergio kūrybą vaikams ir jo mintis apie vaikų sąmonę, remiantis autoriaus interviu ir įžvalgomis.
Kūrybinis kelias ir įkvėpimo šaltiniai
V. V. Landsbergis labiausiai žinomas kaip vaikų rašytojas. Pristatęs klaipėdiečiams dvi naujas knygeles, V. V. Landsbergis neatsigynė vaikų prašymų pasirašyti ir dar linkėjimų pridėti. Rašytojas teigia, kad iš tiesų pradėjo rašyti visai ne vaikams. Kai dar studijavo pirmame kurse, buvo pradėti organizuoti „Filologijos rudenys“. Visi poetai skaitė labai rimtas eiles, bardai dainavo labai liūdnas dainas. Trūko humoro. O jam tas Vytės Nemunėlio Rudnosiukas buvo toks mistinis, šiek tiek trenktas personažas. Pradėjo tas istorijas skaityti studentiškai auditorijai, ir tai jiems labai patiko. Taip kiekvienam vakarui reikėjo vis naujų ir naujų prirašyti. Ir „apsikabino“ jis tą personažą. Paskui, kai pradėjo galvoti apie knygos išleidimą, tada, aišku, jis kažkiek „suvaikino“ viską.
Paklaustas apie įtaką jo kūrybai, V. V. Landsbergis mini Marcelijų Martinaitį ir jo „Kukučio balades“. Jis teigia, kad tuose vaikiškuose eilėraščiuose yra labai rimti dalykai pasakyti. Rašydamas vaikams, gali daug daugiau pasakyti nei rimtame, suaugusiems skirtame kūrinyje.
Vaikų sąmonės formavimas ir auklėjimas
V. V. Landsbergis pabrėžia, kad negalima vaikams kažko neleisti, tu turi kaip tik apeliuoti į jų sąmonę. Kai pamačiau vyresniųjų vaikų potraukį kovinių filmų žanrui, kartu žiūrėjome juos ir analizavom, kas širdyje lieko po jo, ar tau ramu, ar tu praturtėjai dvasiškai. Jis tiki, kad su savo knygelėmis kažką pakeis. Rašytojas mano, jog tokios laidos kaip „Telebimbam“, “Gustavo enciklopedija” yra aukso vertės, galbūt jas reikėtų nacionalinei premijai pristatyti. Tarp tų, ką dabar pristato, aš dažnai matau to nesąmoningo meno propaguotojų, nežinančių nei kam, nei ką, nei kodėl rašo. Kas bus su tais, kurie perskaitys tas knygas?
V. V. Landsbergis mano, kad mūsų karta, turiu galvoje keturiasdešimtmečius, nelabai gali būti genijų arba ryškių talentų, nes mes užaugome okupacijos sąlygomis, kai sąmonė buvo priversta meluoti, išsisukinėti. Tokiomis aplinkybėmis negimsta genialus menas, o jei gimsta, tai labai retai. Galbūt Tarkovskis galėtų būti toks pavyzdys, bet tai būna dažnai skausminga, skaudi kultūra, kuri neša savyje liūdesį. Manau, kad mūsų generacija gali būti tik mokytojai - perduoti informaciją, kokia forma ji bebūtų. Bet tu nieko nesukuri, tik susistemini, kas buvo iki tol, kas buvo šviesiausių žmonių sukurta ir palikti tai kine, teatre, vaikų literatūroje. Ir paskui ta karta, kuri čia guli (rodo į įdėmiai spoksančius vaikus - Aut.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Pasakas įvardijote kaip vieną iš būdų auklėti vaikus dorai. Man pasisekė - tėtis labai mėgo fantazuoti, o aš kažkodėl labai mėgau pasakas apie žmogžudžius, slibinus. Ir jis turėdavo kurti, nes tų pasakų nebuvo didelio pasirinkimo. Iš to laiko liko kūrybinė idėja, kad vaikams net nereikia skaityti, jiems reikia sekti. Tu žinai, kad vaikas šiandien pamelavo, jei imsi bartis, tai neveiks. Bet kai tu sakai: „Aha, matai, kaip vabalams buvo“. Tai labai paprastas metodas, bet turi atlikti kiekvieną vakarą. Čia vėlgi civilizacijos pasekmė - nuolatinis laiko stygius. Tėvai nebeturi laiko vaikams, iškyla esminis klausimas - ar vaikai gimsta iš meilės, ar tik kaip tam tikro saldumyno rezultatai, kurie paskui nežino, kodėl čia atsirado? Jie yra liūdni, sutrikę. Lietuvoje apie tai yra labai mažai šnekama, o seksualinė industrija kuo toliau, tuo labiau gilina tą krizę.
Vaikų literatūros svarba ir dailininko vaidmuo
V. V. Landsbergis pabrėžia vaikiškų knygų svarbą ir dailininko vaidmenį jose. Galbūt vaikiškose knygose ypatingai svarbus dailininko vaidmuo - tai lyg tėtis su mama. Nėra taip, kad tik tėtis knygą sukuria. Tai abiejų darbas, kad tas vaikelis būtų į žmogų panašus. Knygelė „Arklio Dominyko meilė“ gimė, kai dailininkė Sigutė Ach pasiūlė sukurti tekstus jos atvirukams. Herojumi pasirinkau arklį su rugiagėle. Iškart pagalvojau, kad čia yra galimybė meilės istorijai. Knygą buvo labai lengva rašyti. Net nežinau, ar aš ją parašiau, man atrodo, kad tai Sigutė su savo pasauliu. O aš buvau lyg rašomoji mašinėlė, kuri atliko daugiau spausdinimo darbą. Rašant istoriją apie pelytę Zitą, jau Sigutei teko prie manęs prisiderinti. „Obuolių pasakos“ išleistos 2000 metais, bet knygelių seniai nebuvo likę. Dailininkas Marius Jonutis iliustravo kitaip nei buvo. Keista, kaip, pasikeitus iliustracijoms, pasikeičia ir pati knyga.
Kritika ir didaktika
V. V. Landsbergis teigia, kad dažniausiai yra kritikuojamas už didaktiką. Man labai aišku, ką aš noriu savo vaikams pasakyti, kad jie to ar ano nedarytų. Kartais knygoje ne visada pavyksta „nuvilkti“ taip giliai, kad tai būtų tik nujaučiama, arba mažiau girdima. Kita vertus, aš netgi ėmiau to nevengti, manau, kad reikia labai aiškiai viską išsakyti. Nes šis amžius reikalauja tikslumo, negali potekstėmis kalbėti.
Apie žiniasklaidą ir propagandą
V. V. Landsbergis kritiškai vertina žiniasklaidą ir jos įtaką visuomenei. Kai stebiu mūsų žiniasklaidą, man vaidenasi, kad joje matomi keli porūšiai su povandeninėm srovėm - ryškesni ir ne tokie ryškūs. Tarkim, aiškiau matoma vadinamoji geltonoji (o išties raudonoji) žiniasklaida. Kurios misija griauti pasitikėjimą valstybės vakarietiška kryptim, provokuoti, šmeižti partizanus, žeminti Ukrainos rėmėjus ir t. Nežinau, ar tu teisingai spalvą nusakei. Ar tai tikrai raudonoji spalva? Mes iš tradicijos taip dažom - raudonai, bet tai daugiau atspalvių turinti žiniasklaida. Rudai raudona. Ji eina per pasaulį, ir nebūtinai su raudona vėliava priekyje. Tiesa, raudoną vėliavą dažnai pasiima už parankės. Nes kai kam tai irgi patinka, populiaru. Bet greta eina ruda vėliava.
Jis akcentuoja, kad reikia kalbėtis su tėvais ir sakyti, kad tai nėra „nieko tokio“. Ta pusė tai tikslingai daro, kad tą vaiką užkrėstų. Turi žmonės turėti šiek tiek smegenų. Jeigu ateina iš Rytų kaimynės savivaldybė ir siūlo draugystę, siūlo dovanėles, tai yra politika. Jūs juos įviliokite, gal tuos vaikus atsiųskite. Bus tie vaikai kvailesni po to. Nesusigaudys kas, kaip, kur pasaulyje darosi. O mes jums tarsi pamokėsim. Bet jūs parduodate. Parduodate savo vaikų sąmonę. Jūs parduodate ir galbūt savo šalies ateitį.
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Švietimo politika ir ateities vizija
V. V. Landsbergis kelia retorinius klausimus: ar norime sąmonės keitimosi, ar turime valstybinio švietimo sistemą, kuri tai darytų, ar turime valstybės strategiją, kuri moduliuotų keitimosi aplinkybes, koordinuotų veiksmus? Jis teigia, jog dabar gi - Lietuva panaši į aikštingų, susireikšminusių vaikų darželį, kur nėra nei švietimo strategijos, nei kultūros strategijos. Lietuva yra tarsi „neužpildžiusi Europos paraiškos“ - kokia sąmoninga ir savarankiška valstybe norima būti.
Jis pabrėžia, kad mokytojų atlyginimai turi būti tokie, kad stovėtų didžiausios eilės prie Pedagoginio Universiteto durų. Ir atsakomybė, ir atranka bus visiškai kita. Mokytojas turi gauti mažiausiai 5000 litų į rankas. Tada ši šalis bus Valstybė, turinti ateities viziją ir strategiją. Kokio piliečio mes norime? Švietimo politika turi padėti to siekti - ugdyti jaunimą mūsų susikurtos piliečio vizijos linkme. Tik, matyt, ir čia kol kas ta pati bėda - neturime savo vizijos, gal lygiuojamės į svetimas, o gal patys nežinome ką darome?
Knygos "Berniukas ir žuvėdros" analizė
Naujausioji Vytauto V. Landsbergio knyga vaikams Berniukas ir žuvėdros* gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų šio autoriaus kūrinių: čia beveik visiškai atsisakoma nonsenso stilistikos. Knygos kitoniškumą lemia keli dalykai. Pirmiausia paantraštėje rašoma, kad tai yra ,,pasaka paaugusiems vaikams ir jų tėveliams“. Adresatas - vyresniojo amžiaus vaikai, paaugliai, tad ir knygos problematika sudėtinga, daugiaplanė, o vaizduojamame pasaulyje mažiau fantazijos žaismo ir šviesaus idealizmo. Užtat daugiau dramatizmo, šiurkščios tikrovės atspindžių.
Žanriniu ir stilistiniu požiūriu knyga nėra vienalytė. Siužetas konstruojamas remiantis pirmiausia literatūrinės pasakos modeliu: veikia antropomorfizuoti paukščiai (žuvėdros, kirai). „Išmintingoji senolė žuvėdra“ (p. 11), lygintina su tradicinės pasakos veikėju išminčiumi, pasakininku, užima visažinio pasakotojo poziciją ir pasakoja „nelinksmą istoriją“ apie berniuką ir jo šeimą. Išsiskyrusios šeimos drama skaudžiai veikia vaiko sąmonę ir patirtį. Taigi vaizduojama istorija įgauna realistiniam apsakymui būdingo dramatizmo, psichologinės apysakos bruožų.
Knygos skyriai primena trumpas noveles. Vaizduojami išsiskyrusios šeimos gyvenimo epizodai, į kuriuos žvelgiama retrospektyviai - vaiko akimis. Autorius tarsi leidžia sekti vaiko mąstymo raidą, sužinoti ankstyvos brandos priežastis. Jau knygos pradžioje paukščio lūpomis pasakoma: „Berniuko, pravarde Batas, gyvenimas kadaise buvo toks kaip ir daugelio kitų vaikų“ (p. 14). Taigi centrinė pasakojimo ašis - vaiko figūra, vaiko žvilgsnis į praeitį, į tuos laikus, kai jis daug laiko praleisdavo su tėčiu: „Tai patys gražiausi Mykoliuko vaikystės prisiminimai“ (p. 26).
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas