Henrikas Radauskas - vienas ryškiausių lietuvių poetų, kurio kūryba išsiskiria formos tobulumu ir olimpišku nesuinteresuotumu. Jo poezija ne kartą sukėlė įspūdį, kad tai tik žodžių žaismas, tačiau gilesnė analizė atskleidžia, ką slepia šis poetinis žaidimas. Šiame straipsnyje, remiantis teorinėmis įžvalgomis ir praktine eilėraščių analize, siekiama atskleisti emocinį ir jausminį Radausko poezijos pasaulį.
Estetinės ištakos ir poetinis žaidimas
Radausko poezijos savitiksliškumo idėja, estetinė kalbos sugestija, subjektyvios emocijos keitimas vaizduotės žaismu, nuotolis tarp išgyvenimo ir žodžio sieja jį su prancūzų estetizmo pranašu Theophile'iu Gautier, garsėjusiu „meno menui“ programa. Poetui artima T. Gautier, Stephane'o Mallarme, Paulio Valery nubrėžta poetinio mąstymo kryptis - žodžiais sukurti estetiškai paveikų vaizdą.
Radausko poezija - tai nuorodų, aliuzijų, kalbinių ir metaforinių paralelių menas, kur žodis atitrūksta nuo savo pradinės reikšmės, kad kūrybos procese įgytų naują, estetinę kokybę. Tai ne tik kalba, bet ir žaidimas, kuris pats nurodo, kad tai žaidimas kalboje. Radauskui žaidimas svarbus ir kūrybinio proceso, ir poeto pasaulėvokos požiūriu. Poezijoje esantis žaidybinis pradas (karnavališkos šventės, rafinuotos bufonados, tikrovės keitimas meno substitutais) liudija sukurtinės tikrovės troškimą.
Transformacijos galimybes suteikia kultūros patirtis. Stilistinėmis metonimijomis, vizualinėmis metaforomis, kalbinėmis transpozicijomis poezijoje atskleidžiami kitos tikrovės projektai, sudvigubinamas ir sutrigubinamas realybės kontūras. Vadovaujantis E. Finko išskleista ontologine žaidimo samprata, žaidimu skleidžiasi Radausko kūrybos esmė.
Emocijos ir jausmai Radausko poezijoje
Nors Radauskas poezijoje atsisakė emocinio atvirumo ir rinkosi stebėtojo, vaizdų bei žodžių „režisieriaus“ poziciją, jo kūryba nėra bejausmė. Priešingai, jo eilėraščiai kupini subtilių, dvilypių jausmų. Modernaus žmogaus pasaulėlis, kurį jis kuria, yra pilnas meilės ir kančios, ironijos ir pasitikėjimo, vilties, pykčio ir švelnumo.
Taip pat skaitykite: Eilėraščio interpretacijos
Štai eilėraščio „Fontanas“ eilutė „Ir esu kaip žvaigždė begalinis“ atspindi žmogaus vienišumą ir begalybės pajautą. O eilėraštis „Šventė parke“ žvelgia į mus „pro pavasarį“, perteikdamas gamtos ir žmogaus ryšį, atgimimą ir viltį.
Poetui, kaip menininkui, rūpi ne moraliniai ar socialiniai reiškiniai, bet žmogiškosios prigimties patirtis, jos įsisąmoninimas. Kai liūdi žmogus - liūdi ir gamta. Jei žmogus nusivylęs, daiktai vaizduojami pikti, aštrūs, nykstantys, birūs, kuriamas liūdnas daiktų žavesys. Daiktų ir žmogaus emocinis suartėjimas - itin savitas Radausko poezijos bruožas.
Antikos motyvų interpretacija
Antikos motyvų interpretacija Radausko poezijoje vyrauja poetinės transformacijos principas. Jis mėgo klasikinį meną, klasicizmo epochą. Radausko eilėraščio dramatizmą dažnai sudaro realybės ir antirealybės, logikos ir alogiškumo susidūrimas.
Gamta Radausko eilėraščiuose
Dažnas Radausko eilėraštis pasižymi didele energija, dinamika, veržlumu. Radauskas sąmoningai griauna nusistovėjusius poetinius stereotipus. Kritikas Rimvydas Šilbajoris rašo: „Radausko daugiau ar mažiau paslėptą šelmišką šypseną galima jausti kone visuose jo eilėraščiuose“.
Žaidimas kaip kūrybos principas
Julius Algirdas Greimas Radausko kūrybą apibūdina kaip poetinę avantiūrą - atsakomybės jausmą ignoruojantį nuotykį, kuriame suyra įprasti santykiai tarp daiktų, prasideda tikra formų ir reiškinių griūtis. Tačiau pats Radausko eilėraštis yra labai taisyklingas, suvaldytas, klasikiniais ketureiliais išdėstytas tekstas. Poezija prasidėjo (ir prasideda) iš laisvo žmogaus žaidimo, iš žaidimo, kuris užsimezgė (ir užsimezga) tarp skaidrėjančios žmogaus sąmonės ir kalbos. Dalis žaidėjų virsta amatininkais, dalis tarnautojais. Tik labai maža dalis tesiekia kūrybos sąmoningumo. Sąmoningumas - laisvas įsipareigojimas. Ne tik Dievui, Tėvynei, bet ir žaidimui kaip principui. Žaidžiant galima gyventi. Galima ir mirti. Tik negalima tarnauti. Tarnai ir tarnautojai yra labai rimti. Žaidimas iš žodžių, žodžiais ir žodžiams turi pavojų: žaidimai darosi vis specifiškesni, jų taisykles besupranta tik patys žaidėjai. Pasigirsta klausimų: kodėl, dėl ko, kam žaisti? Arba - kodėl rašomi eilėraščiai? Prasmingiausia ieškoti poezijos po negailestingo atsakymo - rašyti eilėraščius nėra jokios prasmės. Šis atsakymas pirmiausia atmuša nuo poezijos jos entuziastus. Paskui - išpažinčių mėgėjus. Tada pasigirsti) T. S. Elioto balsas: „Meninė emocija nėra asmeniška“. Mano emocija ir meno emocija taip toli viena nuo kilos kaip žvaigždė nuo žvirgždo. Tai, kas suartina žvaigždę ir žvirgždą, - žv, gžd - gali suartinti mano ir meno emocijų, bet tai jau kita kalba. Suartina vidinė kultūros patirtis. Kuo ji gilesnė, tuo daugiau suartėjimo ir įveikos galimybių. Realybėje žvaigždė ir žvirgždas neturi bendrų dėmenų, kultūros, šiuo atveju kalbos, lygmenyje žodžius kaip tikrovės ženklus sujungia garsai. Poezija rašoma ne iš tikrovės ir ne iš emocijų. Poezija kuriama iš žodžių, kaip tikrovės ekvivalentų. Bet ar žodis yra tikrovės ekvivalentas? Mūsų kasdieninės patirties lygmenyje - taip. Pirminiai žodžiai tikrovei labiau ekvivalentiški negu išvestiniai, juolab perkeltinių reikšmių. Žodis neabejotinai yra silpnas tikrovės bendrininkas. Priešingybė tarp žodžio ir egzistencijos buvo, yra ir visuomet bus, - taip yra mąstęs Cz. Miloszas. Bet galbūt ši priešybė, jei ir ne priešingybė, ir yra viena pagrindinių žodinės kūrybos versmių? Tikrovė poeto ne aprašoma, tikrovė sukuriama, ji randasi ir kuriančiojo, ir skaitančiojo akyse.
Taip pat skaitykite: Radausko poezijos interpretacijos
Distancija ir transformacija
Taip, distancija, nuotolio, atstumo jausmas tarp savęs ir pasaulio. Jo yra tiek, kiek yra „kelio“ nuo pirmos frazės apie pasaulį iki paskutinės, kurioje tik ir pasirodo „aš“: matantis, žinantis, atsimenantis, suvokiantis ir gebantis ištrūkti iš paspęsto banalaus pasaulio linkio, iš jo siūlomų reikšmių ir prasmių. Tačiau Pasaka nėra pasaulio priešprieša: Pasaka yra „atspėjama“ iš pasaulio banalybės, ją transformuojant, keičiant. Transformacijos galimybes ir pamokas suteikia mitai, pasakos. Seniausioji žodinė kūryba duoda esminį postūmį poezijai: „Kalba akmuo ir medis nebylys“. Kalba yra ir perkeltinės prasmės. Kalba yra ir ten, kur jos nėra nei kaip duotybės, nei kaip galimybės, net ten, kur ji yra kaip nors paneigia. Apskritai - priešpriešos nėra pačios būties vaikai, tai tik scientistinės sąvokos. „Tikėti Pasaka - vadinasi, tikėti susikuriamu, perkeičiamu, transformuojamu pasauliu. Radauskas lietuvių poezijoje pradeda naują poetinių prasmių eksplikaciją. Ne idėjos ar minties įgyvendinimas, ne įsigyvenimas ir ne išgyvenimas, o į žodį sutelkta skvarbi žiūra, jautri klausa, aštri mintis ir atoki ironija. (Mažytė, dar nenucituota Radausko laiško A. J. Greimui - 1948.VI. 14 - atkarpėlė: „…labai aukšto pareigūno žmona po vieno liter. vakaro man aiškino, kad aš esąs „šaltas“ poetas. Veltui stengiausi ją įtikinti, kad skleisti šilumą yra krosnies, o ne poeto pareiga“). Ironija yra žvarbi, intelektas šaltas. Netikėta A. Camus intervencija: kovoti prieš marą reikia iš gailesčio, o pradėjus kovą gailesčio reikia atsisakyti. Pasirinkimas yra ir atsisakymas. Trumpas H. Ko atsisakai ir ką pasirenki? Ką privalai ir kam esi laisvas? Žmogus visą laiką yra banaliųjų pasaulio prasmių ir žodžių pinklėse: romantiko laisvė staiga susiduria su „privalai“, nes ką pasirenki, tam ir įsipareigoįi. Tik ironija gelbsti iš pinklių: ironija žodžio formoje (visų rausvumų), ironija prasmėje (kraujas -mūšiuos), ironija romantinių klišių laisvėje: „Melsvos akys, žydros upės skausmo,/ Mėlynų melodijų melai“. Ir ironijos ištirpdymas klasikinės eilėraščio formos ramybėje: kryžminio rimo katrenai, laisva sintaksės slinktis. Bet ir stilistinių programų sandūra, neįpareigotas pasakojimas („Praeinu - ir nuo aguonų linksma…“), jį atitinkantis nekirčiuotų skiemenų praretintas chorėjas ir romantikų eilutės melodija, taisyklingo metro, supinto iš dviskiemenių žodžių: „Melsvos akys, žydros upės skausmo…“ Poezijos patirtis neišnyksta: ji tik kinta, transformuojasi. Galima pasinaudoti ir gatavais junginiais, ir net klišėmis, jei jos naujai motyvuojamos. Nauja estetinė žinomų būdų, net priemonių motyvacija - Radausko kūryboje tai svarbu. Lengva, grakšti, muzikali romantinė eilutė gali pasigirsti Radausko eilėraštyje ir be ironijos obertono: „Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali,/O melancholija šio vakaro tyli“ („Melancholija“). (Daug kartų esu galvojusi, ar reikia kablelio po „O“, tiksliau - ar jis yra parašytas paties poeto. Vienintelis dalykas, kuris priverčia poetą iš tiesų suklusti, yra grožis, patirtas kaip įspūdis, ląstelinis įspūdis yra stipriausias Radausko įspūdis. Melancholijos nėra vakare kaip laiko atkarpoje. Melancholija - dvasios savijauta, ir ji susidaro iš atitikmenų tarp lelijų link jų lengvumo ir vakaro tylumo. Atitikmenys, iš tiesų visa poezijoje lemia atitikmenys. Radauskas yra atitikmenų poetas.
Kultūros ir gamtos sąveika
Kad ir dėl jų Radauskas yra kultūros poetas, mintis tiek pat teisinga, kiek ir ribota. Taip, daugybė kultūros įvaizdžių - dailės, muzikos, literatūros, mitologijos, istorijos: Brahmsas, Bartokas, Deni, Abelis, Kainas, Venecija, Raustas, Dezdemona, Tristanas ir Izolda… Aiški žodžio kultūros persvara prieš žodžio natūrą. Žodžio natūra yra jo fizinis būvis. Žodžio kultūra apima žodžio dabartį, praeitį ir projektuoja jo galimybes toliau būti. Jei kartą buvo Odisėjas ir jo žodinis atitikmuo - vardas, daug kam lemta grįžimą (arba nežinojimą, kad grįžai) sieti su Odisėju („Sugrįžimas“). Natūrinę „grįžti“ reikšmę Odisėjas paverčia ir kultūrine. Radauskui ji yra svarbesnė. Bet viena be kitos neįmanomos. Taip baigiasi Radausko eilėraštis „Vasaros diena“. Pirmoji eilutė - tyliai it švelnini gamtiška. Antrąja į gamtos vyksmą įsijungia muzikos metonimija - stygos. Mitologinė undinė linksniai „tvarko“ vyksmą, šokančios nuogos melodijos - pirmapradžio garsų pasaulio asociacija, pereinanti į klajūno muziką, kuris girdi būties atitikmenis „balsus dangaus, vandens ir javo“. Kultūros galia, nepaliekanti girdėjimo natūros užmarštyje, o įdaiktinanti - sudedanti simfonijon. „Nuoga“ pirmapradė gamtos kalba ir „sudėta“ kultūros kalba. Įtampa tarp gamtos užmaršties ir kultūros atminties. Žalumas Radausko poezijoje ir gamtos spalva (gyva, esanti, kalbanti), ir dvasinė efemeriįa, reikšmės ne buvimas, bet plevenimas. Ne žalumas, o lik žalumo spindėjimas, žalumo įspūdis, ir ne natūros, bet kultūros erdvėj. Žalias tekantis stiklas. Stiklo lopšys. Sustingimas ir tekėjimas. Undinės dainavimas kaip vandens tekėjimas. Homero kalbos įtekėjimas į undinės dainą. Atitikmenys. „Pavasario prasmės“ paskutinė strofa. Žalias pasaulis ir žalumui garsais sąskambingas žodis. Žodžio laisvė ganytis su gamtos ožiu ir ežiu. Ir neišvengiamas žodžio išėjimas iš žalio pasaulio ganyklų į pasaulio aiškinimų ir vertinimų. Susitikimas su Panu - susitikimas su kultūra, dar labai artima gamtai, dar fiziškai žalia, o ne metafiziška ar antgamtiška. Žodis, žalumas, žuvis, grįžimas - kad ir šie „ž“ atoskambiai daugialypėje gamtos ir kultūros, žmogaus kelio kaip topo erdvėje. Tebus tai eilėraštis „Sugrįžimas“. Vandens atitikmuo - spindėjimas. Vanduo tiesiogiai nepasakytas, bet pasakytas sąskambiu, kuris yra ir neištartas. Trapioji dvasios efemerija - ne žalias lapas, o tik jo spindėjimas, tik spindintis žalumas - „Tasai žalumas“. „Tasai žalumas“, kuris lieka jau kaip lėto laiko atitikmuo. Filosofija ir poezija yra lėto laiko valkai. Arba tiesiog laiko. Kur nėra laiko, ten nėra nei filosofijos, nei poezijos. Kur nėra laiko, neįmanoma nei išeiti, nei sugrjžti. Kur nėra laiko, ten viešpatauja tik suspausta beerdvė ir bedvasė materija. Kurti - reiškia turėti laiką (arba laiko). Didis pasaulio paaiškinimas - arba atitikmenų skaidrus regėjimas - pasakyti eilėraščio pavadinimu: „Pavasaris, arba Vivaldis“. Vivaldžio muzika pavasaryje, pavasario misterija (spalvų ir garsų mirgėjimas) Vivaldyje. Kultūros persvara - taip. Smuikai ir fleitos gaivalų akivaizdoje… Cz. Miloszo mintis: „Ir juo daugiau netikėtų patyrimų toji tikrovė mums teikia, tuo aiškiau jaučiame, kad mes grojam fleita įšėlusių gaivalų akivaizdoje“. Galbūt tai ir yra kūrėjo sąmoningumas arba vienintelė kūrybinio sąmoningumo galimybė. Eilėraštis „Trys eilutės“ gal akivaizdžiausiai tai parodo: kvatoja, geria, prekiauja minia, grasina sudeginti miestą, net dievai pabėga, o poetai rašo pirmą, antrą, trečią eilutę… H. Kūrėjas yra vienas. Visada vienas. Ir vienišas, jis yra pasaulyje, bet ir prieš jį: šalta erdvė (arba „sena erdvė akim ledinėm“ - „Erdvė ir laikas“) yra priešiška ieškančiam angelo, „kuris dainuoja / Balsu vos girdimu, tyliu“. Pasaulio triukšme begalima išgirsti tik tylų balsą.
Muzikos įtaka ir kalbos galia
Radausko tylusis angelas ir labai arti velnio - provokuojančio ir pasaulio „tvarką“ (taip pat ir kalbinę) ardančio. Ardančio netikėtais palyginimais, įžūliom metaforom, kuriuose itin dažnai dalyvauja muzikos įspūdis: „Vėsaus vidudienio violončelė“ („Žiemos pradžia“); „Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse…“ („Rožių garbintojos“); „Ir įėjom į grojantį namą / Violeto lašais aptaškyti“ („Deganti šaka“); „O vandentieky tragišką Bramsą / Repetuoja pamišęs vanduo“ („Kalės“). Visa, kas atsitinka eilėraštyje, atsitinka kalboje, su kalba, per kalbą. Keturi metaforų pavyzdžiai gali būti interpretuoti kaip keturi kalbinių santykių formavimo būdai: harmoninga garsinė melodija - atitikmenų melodija („Žiemos pradžia“), romantinių formulių performavimas („Rožių garbintojos’’); netikėtumo eksponavimas („Deganti šaka“), drastiškumo įsiveržimas, aukštumo pažeminimas („Katės“). Iš ironijos atstumia distancija, savotiškas atsitolinimas, kuris prislopina emociją, net pakeičia ją, transformuoja į formas, linijas. Garsai, spalvos taip pat yra kalba. Kalbėjimasis yra susipratimo pagrindas; „Per dangų skrisdamos gervės/ Kalbasi kaip angelai“ („Tvanki naktis“); „Pasikalbėjau su dievais/ ir vėl į žeme sugrįžau…“ („Sugrįžimas“). Kalbėjimo paprastumo norma: „Taip su savim aš pats kalbėjau:/ Neįtikimai paprastai“ („Monologai“). Kalbos visuotinumas H. Kažką murmantys medžiai, liepos siluetas sienoj, tyliai šlamančių medžių poros, atsiminimai, ūžę medžių lapuose… Radausko eilėraščiuose dažnas medžio įvaizdis. Arba net Veikėjas: „Medis, pasaką baigęs,/ pradeda vėl iš pradžios“ („Tvanki naktis“). Nesunku atpažinti pasaulio medžio archetipą. Įstabus eilėraštis „Kaštanas pradeda žydėt“. Jis žydi taip. „Karšto lietaus“ metafora ypatinga, ją atitinka „karšias vėjas“ iš eilėraščio „Poetai, arba Katastrofa“. Gali pasirodyti, kad kaštanų žvakės - pernelyg įprasta. Bet svarbiausia šiame vaizde - dega Kūryba, Radausko eilėraščiuose asocijuota su karščiu, degimu. Kūryba susieta su ugnimi, bet ir su žydėjimu, su jo baltumu. Degimas yra ir žydėjimas - paskutiniai yra ugnies žiedai. (J. Baltruškaičio jungtys: „gorti - evetiot“, „derevo v ogne“.) Žydėjimas gal arčiau liūdesio negu džiaugsmo: „Negaliu nežydėt, nelūdėti/ Ir sau laiškus - eiles rašau“ (Laiškai sau pačiam“). Radausko akcentas - sau, sau pačiam, pačiam sau. Tas atskiros būties įsišaknijimas, įsikerojimas - augališkas, savaip pasternakiškas. Žolės, o dar labiau medžio. Labiausiai, žinoma, ąžuolo - medžių medžio: „Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau:/ Jo šakos veržiasi kaip paukščiai vis aukščiau“ („Ąžuolas“). Ąžuolas šakom kyla vis aukščiau, o saulė vakare grimzta į jį kaip į jūrą. Medis - visatos taškas, kuriame susieina kilimas ir grįžimas, erdvės vertikalės (veržiasi vis aukščiau) ir horizontalės (plaukia jis erdvėj). Ąžuolo šakos, ąžuolo rankos: „Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia / Ir siekia mėnesio, ir gaudo žvaigžde šviesią“ („Naktis“). Šie vaizdiniai arti lietuvių tautosakos. Kaip ir pasaulio sąrangos modelis - Gyvybės medis. Pajuodusių žvaigždžių pavėsy. „Pavėsis“ pirmiausia susietas su medžiu. Medžio vertikalė - stovėsi. Kūrėjo atskirumas - vienišas. Užbaigta kūryba, sustingęs judesys - ramus. Visa, kas įvyksią esmingo, įvyksta po medžiu. Su medžiu, tarp medžių. Medžiai yra akivaizdieji būties simboliai. Biblijos rojus - tarp medžių. Medžiai yra pirmosios žmogaus dramas veikėjai ir liudytojai. Stebuklinga žodžio laisvė - saulės, aukso, šilumos atoskambis žalume, lygume, žydėjime. Ketureilis - pagrindinė klasikinės lietuvių poezijos strofa - yra medžio analogas; minties-vaizdo kamienas, eilučių šakos, suaugimas vienin sąskambių - rimų. Galima ramiai rimuoti „pievą - Ievą“, „girdžiu - medžiu“, nes šie rimai yra keturšakio medžio duotybė. Vyksmas - ne veiksmas - „ po pražydusiu ievos medžiu“. Ir kūrybos valanda - dainos gimimas - sutelkia į buvimą po medžiu: „po šakom akacijos baltos“ („Dainos gimimas“). Balta akacija, medis baltasis („… ir po medžiu baltuoju…“) yra žydintis medis. Kūrybos valanda yra dvasios žydėjimas. Medžio žydėjimas yra jos atitikmuo. Artimumo nuojauta kūrybos šaukiamą žmogų traukia prie medžio („Vieną pavasario sekmadienį, atsisėdus savo tėviškėje, Didžiųjų Šelvių kaime, po žydinčia obelimi, septyniolikametis kaimo berniokas parašo tris eilėraščius, stebėdamasis, iš kur visa tai“, - V. Kubiliaus introdukcija A. Vaičiulaičiui. Radausko „dainos gimimo“ sutelktis - kuriančiojo dvasios bendrystė su žydinčiu medžiu - stebuklo vieta. Į jį atklysta ir „vėjas dangiškas“ ir „paukštis čiulbantis“. Medyje skamba „melodija tyli“. Tai, apie ką kalbama, nesutampa su prasme to. kas kalbama.
Kaukė ir kūrybos esmė
Galbūt kaip pagrindinis XX a. antrosios pusės motyvas įsitvirtins kaukės vaizdinys. Šio amžiaus kaukę įspėjo Heideggeris. Mastydamas būties ir esinio dvisklaidą, jis skyrė pamatinį tikrumą ir netikrumo, „būtis nuo žmogaus pasislepia todėl, kad pats žmogus slepiasi nuo būties …. Kaukės ilgesys lemia tai, kad pati būtis užsideda kaukę ir susitapatina su esiniu“ (A. Šliogeris). Kūryba yra gyvenimo ir mirties gryninimas, grynųjų prasmių saugojimas nuo jas peraugančių ar prie jų priaugančių kaukių.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis Henriko Radausko palikimas
tags: #radauskas #eilerasciai #emocijos #jausmai