Henrikas Radauskas - poetas, kurio kūryba išsiskiria griežta forma, kultūrinių ir kasdieninių kontekstų žaismu bei grožio ir estetikos iškėlimu kaip pagrindiniu meno tikslu. Ar jo poezija iš tiesų yra bejausmė, šalta ir nutolusi nuo asmeninių išgyvenimų? Šiame straipsnyje nagrinėsime emocijų vietą Henriko Radausko kūryboje, atskleisdami, kaip asmeninės patirtys ir istorinis kontekstas įtakojo jo poezijos temas ir stilių.
Poezijos esmė: tarp žodžio ir jausmo
Kas yra poezija? Tai klausimas, į kurį atsakymo ieško ne viena karta. Apie poeziją turbūt negali būti visiems priimtinai formuluotos nuomonės, nes pati jos esmė - pati poezijos poezija - lyg siela: nei išreiškiama, nei pirštu parodoma, nei išaiškinama - tik pajuntama. Yra moderni pažiūra (Valéry), kad žodinis išsisakymas turi dvejopą poveikį: perteikia tam tikrą realybę ir sukelia emociją. Kitaip tariant, reikalinga harmonija tarp perkuriamojo pasaulio vaizdo (turinys) ir jo keliamosios skaitytojui nuotaikos. Tačiau šitame matematiškame formulavime aplenktas klausimas: kas gi įkvepia poezijai gyvybę? Jei sutiksime, kad poezijos esmė nenusakoma, kad ji iracionali, tik juntama gyvybė ar dvasia, kurios vienos buvimas ar nebuvimas esmingai apsprendžia kūrinį: ar jis yra poezija, ar ne - tai mūsų įprastiniai, daugiau mažiau utilitarūs ar formalūs reikalavimai lyrikai pareikalaus peržiūrėjimo. Mūsų požiūriams dažnai būdinga painioti poezijos paskirtį su prozos. Teisingai; proza turi atvaizduoti gyvenimą, žmones, atspindėti tikrovę - nesvarbu, tikram ar kreivam, ar fantastiškam veidrody. Jai nevalia būti be turinio, be idėjos. Ji, be to, turi laisvę susimaišyti su visų rūsių pašaliniais menui elementais: filosofijos populiarizacija (nes beletristinė ar eiliuota filosofija neišvengiamai tėra populiarizacija ar vulgarizacija, kadangi stokoja būtino filosofinei minčiai griežto preciziškumo), mokslu, socialinėm doktrinom, politiniais klausimais, net - didaktika ir t.t. Tačiau kas šiandien dar išdrįstų reikalauti, kad Van Gogho „Saulėgrąžos“ jį mokytų ar bent tiksliai perteiktų botaniką? Deja, poeziją - turiu galvoj grynąją lyriką, ne proginę, socialinę, patriotinę, filosofinę ar kitu būdu pritaikomąją poeziją, - mes vis tebežeminam savo tuo nelyginant kurpišku reikalavimu, kad puspadžių vinių skaičius paveiksle būtų tikslus. Mes vis tebereikalaujam aiškaus, apibrėžiamo turinio, minties. Išmokt gryno estetinio džiaugsmo, plūstančio į mus iš didelės tapybos, iš didelės muzikos, ir nebeieškot suprastintų turinių ir minčių - tatai reikalauja iš mūsų pačių gerokai praturtinti savo turinį bei mintis… O poezija - ji gal ir dar daugiau reikalauja, nes jos medžiaga - žodžiai - neišvengiamai turi konkrečią prasmę, ne vien plastinę vaizdo jėgą skambumą ar poetinį žavesį, - ir tatai mus juo labiau klaidina.
Kūryba kaip likimas: "Strėlė danguje"
Strėlė danguje - taip savo poeziją pavadino Henrikas Radauskas, ir nuo to mes turime pradėti. Strėlė danguje - ar tai nereiškia skridimo, atitrūkusio nuo žemės, vienišo, ar tai nereiškia aštraus, skaudaus, metalinio smigimo? Kūryba yra poeto likimas - ne laisva valia. Jis nėra šaulys, tik paleista strėlė. Taikyta kitur, strėlė sminga nelauktu būdu, į neskirtą taikinį, atverdama grožį ir tragizmą. Strėlė pataiko į statiška forma miegančią gamtą - ir nuostabiu, jau gyvu, jau virpančiu vaizdu atsiskleidžia jos trapus, praeinąs grožis (obels žiedų debesis nusileidžia jūros bangon). Bet trys griežti, tikslūs ir taupūs, atmetę rimo puošmeną eilėraščio vaizdai sminga gilyn, tarsi kerta ir persmelkia vienas kitą. Antras smigimas, pagavęs mane, dar sužavėtą nuostabiu pirmojo grožiu, griauna pakilią nuotaiką. Jis parodo kraują ir sutemas, jis sminga į pačią gyvybės versmę - saulę. Mes dar nepagauname vaizdo esmės o jau skamba atsiverdamas tragizmas, ir mes sužeisti. Saulėlydis? Taip, bet žmogaus. Ir visos spindinčios mylimos žemės baigtinumas. Žmonės beviltiškai kovoja pralaimėtąją būties kovą, jie reikalauja atsakymo iš dangaus - kur prasmė, kame paguoda? Strėlė sminga į naktį, nepersmelkiamą, kupiną siaubo ir šalčio. Ji neranda ieškomojo Dievo ir todėl nedrįsta grįžti pas žmones, laukiančius iš jos pagalbos - prasmės atskleidimo. Tatai išreikšta trimis klasiško penkiapėdžio jambo posmais, kiekvienu šešių eilučių, kurių šeštoji - finalinė, sprendžiamoji - energingai nukirsta iki trijų pėdų. Nėra ilgų filosofinių išvedžiojimų, nėra - absoliučiai nėra - jokių asmeniškų žalių jausmų rodymo. Ir juose uždaryta tikra, nuostabi, tobulai skambanti poezija.
Poeto santykis su kūryba
Strėlės vaizdas jau buvo pasakęs pagrindinį momentą: poeto kūryba yra likiminė, primesta, jis tėra strėlė, nežinomo šaulio paleista, tačiau jo veikimas yra aukščiausias intensyvumas. Poetas kuria tarytum ne savo noru, bet talento, įdiegto jam, reikalavimu iš būtinybės. Turiu dainuoti - kelis kartus sako jis („Apolonas“). Daina ateina į jį kaip aidas „angelo giesmės“, kurią jis girdi savy, kur susiliejus pasikartoja Žemė su dangum („Sapnas“). Daina yra pašnekesys su dievais, vėliau užrašomas („Sugrįžimas“). Ją atneša „dangiškas vėjas“ („Dainos gimimas“). Įsiklausymas į dangiškąjį vėją atitolina poetą nuo to, kas visiems kitiems yra vienintelė tikrovė - nuo kasdieniškosios buities. Jis susvetimėja jai, jis gyvena savo daina ir vaikščioja žeme „…vienas, neramus, / Neprijaukinamas, kaip katės“. Jausdama jo ypatingumą, aplinka yra priešiška poetui: „Iš mūsų juokias padavėjos / Ir frantai šaiposi kvailai“ („Poetai, arba Katastrofa“). Tačiau jis žino, kad poezija yra galingesnė už visą jį supančią prozinę butaforiją su jos frantais, kinais, patefonais, pasagom ir vinim ir t.t. Poezija yra Orfėjaus daina, kuriai paklūsta viskas. Ji sprogdina tariamąją realybę, atskleisdama buities beprasmybę, baigtumą.
Emocijos ir asmeninės patirtys: tarp eilių
Nors Radauskas neretai vadintas elitiniu poetu, pabrėžtinai atsiribojančiu nuo politikos ir asmeninių išgyvenimų, jo kūryboje galima atrasti gilų ryšį su jo paties gyvenimo patirtimis. Radauskas augo ir gyveno, blaškomas baisiųjų istorijos įvykių: jam būnant ketverių, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu Radauskai gyveno Rusijoje, o per Antrąjį pasaulinį karą Radauskas buvo Lietuvoje, patyrusioje net dvi okupacijas (SSRS ir Vokietijos). Radauskas 1944 m., prieš prasidedant trečiajai (SSRS) okupacijai, pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. persikėlė į JAV. Tam tikra Radausko reakcija į jį supančias katastrofas atsispindi ir jo poezijoje.
Taip pat skaitykite: Radausko poezija
Egzistencinis liūdesys ir mirties nuojauta
Radausko poezijoje dažnai atsiskleidžia egzistencinis liūdesys, pasimetimas pasaulyje, kurį išreiškia vienišas eilėraščio žmogus: „Aš vienas stoviu ant didžiulės / Žemės, kaip lašas apskritos“ („Elegija“). Jis niekaip negali atskirti gėrio nuo blogio, gali taip ir mirti jų nesupratęs: „Ir nieko negaliu suprast“. Didžiausią egzistencinį liūdesį Radausko lyrinis subjektas patiria, suprasdamas mirties neišvengiamybę, arba, kaip įvardijo romėnų filosofas Seneka - „visas žmogaus gyvenimas yra kelias į mirtį“. Ši mintis pasikartoja keliuose eilėraščiuose, iš kurių tiesiogiai su istorinėmis aplinkybėmis susiję „Karo metai“: „Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu. / Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes. <…> / Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu, / Ir juokiasi saulė, užliejusi viską / Krauju, ir patrankos važiuoja keliu, / Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga.“ Čia lyrinis subjektas lieka stebėtojas ir žiūri, kaip viskas, kas gyva („kareiviai ir karvės“), eina į savo mirtį. Eilėraštyje „Gėlė“ apibendrinama nuolatinė lyrinio subjekto būsena - liūdesys ir džiaugsmo ieškojimas, kuri jam jau patapo patogia, nes joje jaučiasi „kaip žuvis vandeny“: „Ieškau džiaugsmo - auksinio skatiko, / Nes plaukiu liūdesy, kaip žuvis / Vandeny.“ Tolimesnės eilėraščio eilutės patvirtina, kad liūdesys kyla iš dalies dėl to, kad eilėraščio žmogus suvokia neišvengiamą visko mirtį: „Man gėlė patiko, / Nusiskyniau.“
Smurto atspindžiai poezijoje
Eilėraštyje „Klio, istorijos mūza“ eilėraščio žmogus pastebi bendrą istorijos baisumą - joje pilna klastos, smurto, žiaurumo: „Valdo šalį galingas vyras. / Suka girnas juodi vergai. / Teka kraujas, nuodai ir vynas, / Skamba kardas ir pinigai.“ Eilėraštis „Gėlė ir vėjas“ buvo parašytas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tačiau jame autorius tarsi sako, kad smurtas gali būti žaismingas, nekaltas: „Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam, / Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam. / Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų / Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų, / Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos / Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.“ Iš pirmo žvilgsnio, eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“ smurto nė nepastebėsi: viską daro nežiaurus, vėjavaikis jaunėlis brolis, jo veiksmai didelės žalos neturi. Iš tikrųjų, kaip pastebėjo Rimvydas Šilbajoris, Radausko poezijoje dažnai smurtas būna neakivaizdus, paslėptas po metaforomis, kitomis meninėmis priemonėmis. Taip ir šiuo atveju smurtas yra paslėptas po idilišku kaimo vaizdiniu, etnine kultūra (gėlė, vėjas, trys broliai), tačiau jauniausio brolio veiksmai priverčia gėlę išsiskleisti diena anksčiau - ji tai padaro, bandydama sustabdyti jaunėlio „dūkimą be galvos“. Tuo tarpu eilėraštyje „Karo pradžia“ tiesiogiai kalbama apie karo destruktyvumą: „Maža gyvatė miegojo, tėvų netekus našlaitė, / Pranašo plonas liežuvis džiaugsmą tarp lapų sėjo, / Vakaras griuvo po liepa, viltį artojų palaistęs, / Chloras, anglis ir deguonis stikliniam karste ilsėjos.“
Pasaka kaip pabėgimas nuo realybės
"Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu" - viena iš žinomiausių Radausko frazių, kuri paaiškina, kodėl poetas savo eilėse kūrė antirealybės pasaką. Virginija Paplauskienė rašė: „Radauskui tas realusis pasaulis su krentančiomis bombomis ir karo negandomis <…> tarsi neegzistavo <…>.“ Kontrastas tarp tikro pasaulio ir Pasakos parodomas eilėraštyje „Vakaro stebuklas“: „Mane nuliūdino ta rudenio diena: / Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo.“ Pirmajame posme eilėraščio žmogus sako, kad jo rudenio diena buvo pilna beprasmių, monotoniškų darbų. Žinoma, artojo ir kirtėjo darbai yra reikšmingi, jie aprūpina žmones itin svarbiais kasdieniniais dalykais, tad šis disonansas tarsi rodo, kad tikras pasaulis pats savaime yra varginantis, niūrus. Tad Radausko pasaulis yra visiškai priešingas realybei. Radausko Pasakos pasaulyje realybė yra arba nužudoma: „Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą, / Kaip cypia mirdama akimirka.“ („Pasikeitimai“) Arba lieka šalia, iš jos kyla turinys Pasakai kurti: „Skalbėja skalbė baltą sniegą, / Tekėjo putos per kraštus, - / Srovė kvatodama įbėgo / Į mano liūdinčius raštus.“ („Monologai“) Tačiau vis tiek lyriniam subjektui, Pasakos žmogui, realybė lieka toli, jis ją pastebi, bet galiausiai pasirenka savąjį pasaulį: „Matau virėjas ir skalbėjas, / Jų balsą tolimą girdžiu.“
Žvilgsnis į šviesą ir tamsą: akių motyvas Radausko poezijoje
Akių motyvas Radausko poezijoje yra dažnas ir reikšmingas. Iš 1993 m. išleistoje H. Radausko eilėraščių rinktinėje "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu", kur pateikta apie 250 eilėraščių, žodžius "aklas", "neregys", "akis" rastume gal 30 - 35 kūriniuose, taigi aštuntadalyje lyrikos. Akių spalvos taip pat svarbios - dominuoja šviesios spalvos: žalia, mėlyna, žydra. Esama pilkos ir perlamutrinės. Be spalvų, nusakomos ir emocijos - tai visų pirma visą H. Radausko kūrybą persmelkiantis liūdesys: "Ir mato pilkos, liūdnos akys miglotam veidrody save" (eil. Mėlynos gėlės vakare"). "Žydros akys" itin darniai įkomponuojamos į eilėraščio turtingą garsyną:" Žydros akys žalioj žolėj". Čia "ž" tarsi sužaibuoja kiekvieno žodžio pradžioje (eil." Vasaros nakties sapnas"). Dinamiškame eilėraštyje "Mandolinos" akys "dega tartum žvakės". Tėra keli eilėraščiai, kur minimos "ledinės" ir "negyvos" akys.
Aklumas kaip senatvės ir nykimo simbolis
H. Radausko poezijoje aklumas dažnai siejamas su žmogaus senatve, gyvenimo saulėlydžiu, su nykimu. Kaip matome, kūdra čia "pasenusi ir neregė", vanduo "aklas", ir tai sudaro neužmirštamą kontrastą su ryto juoku ir "perlamutro akimis." Ryškūs du priešingi poliai: senatvė, neregystė ir jaunumas, šviesa, juokas. Beje, "aklas vanduo" ir aušrinės "aukso kojos" - dar vienas šio eilėraščio netikėtas supriešinimas. "Aklam" vandeniui ir "neregei" kūdrai eilėraštyje - daug šviežumo ir šviesos: tai ir "naujagimis vėjas", ir aušrinė, ir pavasaris, ir "jauni krūmokšniai", ir "aukso kojos". Jei šis eilėraštis būtų tapomas, be jokios abejonės, triumfuotų šviesa. Įdomu tai, kad H. Radauskas dideliam poetinės šviesos srautui sulaikyti pasirenka itin taiklų ir netikėtą epitetą "neregė", tai yra visišką tamsą, savotišką "užkardą", - kitaip eilėraštis "išskystų" vien šviesoje ir būtų ne toks "šviesotamsiškas", kontrastingas, puikus.
Taip pat skaitykite: Aplinkosaugos eilėraščiai vaikams
Neregys kaip meilės apsvaigintas žmogus
H. Radausko poezijoje esama ir kitokios aklumo bei neregystės prasmės. Mėnesienoje - kaip drugiai. Neregys čia - meile apsvaigęs žmogus. Būti apakintam meilės - lyg ir nieko itin naujo. Nauja yra radauskiškai išradinga "įsimylėjėlio - neregio" paralelė, kuri tampa dar įtaigesnė, kai akcentuojama vyriškoji ir moteriškoji giminė: "neregės" (moterys) ir "neregiai" (vyrai). Kuriamas visiškos neregystės, tai yra įsimylėjimo, įspūdis - "visos poros apanka", ir tai yra šio eilėraščio neužmirštamas ekspresyvumas: platėjančiais koncentriniais ratais skleidžiami poetinės magijos burtai užtvindo visą posmą. Ir plunksna rašalą taškai.
Kūrybos esmė: žaidimas, atitikmenys ir kultūra
Poezija prasidėjo (ir prasideda) iš laisvo žmogaus žaidimo, iš žaidimo, kuris užsimezgė (ir užsimezga) tarp skaidrėjančios žmogaus sąmonės ir kalbos. Dalis žaidėjų virsta amatininkais, dalis tarnautojais. Tik labai maža dalis tesiekia kūrybos sąmoningumo. Sąmoningumas - laisvas įsipareigojimas. Ne tik Dievui, Tėvynei, bet ir žaidimui kaip principui. Žaidžiant galima gyventi. Galima ir mirti. Tik negalima tarnauti. Tarnai ir tarnautojai yra labai rimti. Žaidimas iš žodžių, žodžiais ir žodžiams turi pavojų: žaidimai darosi vis specifiškesni, jų taisykles besupranta tik patys žaidėjai. Pasigirsta klausimų: kodėl, dėl ko, kam žaisti? Arba - kodėl rašomi eilėraščiai? Prasmingiausia ieškoti poezijos po negailestingo atsakymo - rašyti eilėraščius nėra jokios prasmės.
Meno emocija ir žodžio galia
T. S. Eliotas teigė: „Meninė emocija nėra asmeniška“. Mano emocija ir meno emocija taip toli viena nuo kitos kaip žvaigždė nuo žvirgždo. Tai, kas suartina žvaigždę ir žvirgždą, - žv, gžd - gali suartinti mano ir meno emocijas, bet tai jau kita kalba. Suartina vidinė kultūros patirtis. Kuo ji gilesnė, tuo daugiau suartėjimo ir įveikos galimybių. Realybėje žvaigždė ir žvirgždas neturi bendrų dėmenų, kultūros, šiuo atveju kalbos, lygmenyje žodžius kaip tikrovės ženklus sujungia garsai. Poezija rašoma ne iš tikrovės ir ne iš emocijų. Poezija kuriama iš žodžių, kaip tikrovės ekvivalentų. Bet ar žodis yra tikrovės ekvivalentas? Mūsų kasdieninės patirties lygmenyje - taip. Pirminiai žodžiai tikrovei labiau ekvivalentiški negu išvestiniai, juolab perkeltinių reikšmių. Žodis neabejotinai yra silpnas tikrovės bendrininkas. Priešingybė tarp žodžio ir egzistencijos buvo, yra ir visuomet bus, - taip yra mąstęs Cz. Miloszas. Bet galbūt ši priešybė, jei ir ne priešingybė, ir yra viena pagrindinių žodinės kūrybos versmių? Tikrovė poeto ne aprašoma, tikrovė sukuriama, ji randasi ir kuriančiojo, ir skaitančiojo akyse.
Atitikmenų poetas ir kultūros įtaka
H. Radauskas yra atitikmenų poetas. Kad ir dėl jų H. Radauskas yra kultūros poetas, mintis tiek pat teisinga, kiek ir ribota. Taip, daugybė kultūros įvaizdžių - dailės, muzikos, literatūros, mitologijos, istorijos: Brahmsas, Bartokas, Deni, Abelis, Kainas, Venecija, Raustas, Dezdemona, Tristanas ir Izolda… Aiški žodžio kultūros persvara prieš žodžio natūrą. Žodžio natūra yra jo fizinis būvis. Žodžio kultūra apima žodžio dabartį, praeitį ir projektuoja jo galimybes toliau būti. Jei kartą buvo Odisėjas ir jo žodinis atitikmuo - vardas, daug kam lemta grįžimą (arba nežinojimą, kad grįžai) sieti su Odisėju („Sugrįžimas“). Natūrinę „grįžti“ reikšmę Odisėjas paverčia ir kultūrine. H. Radauskui ji yra svarbesnė. Bet viena be kitos neįmanomos.
Medžio įvaizdis Radausko poezijoje: nuo gyvybės iki kūrybos
H. Radausko eilėraščiuose dažnas medžio įvaizdis. Arba net Veikėjas: „Medis, pasaką baigęs,/ pradeda vėl iš pradžios“ („Tvanki naktis“). Nesunku atpažinti pasaulio medžio archetipą. Kaštanas žydi taip. Gali pasirodyti, kad kaštanų žvakės - pernelyg įprasta. Bet svarbiausia šiame vaizde - dega Kūryba, H. Radausko eilėraščiuose asocijuota su karščiu, degimu. Kūryba susieta su ugnimi, bet ir su žydėjimu, su jo baltumu. Degimas yra ir žydėjimas - paskutiniai yra ugnies žiedai. Žydėjimas gal arčiau liūdesio negu džiaugsmo: „Negaliu nežydėt, nelūdėti/ Ir sau laiškus - eiles rašau“ (Laiškai sau pačiam“). H. Radausko akcentas - sau, sau pačiam, pačiam sau. Tas atskiros būties įsišaknijimas, įsikerojimas - augališkas, žolės, o dar labiau medžio. Labiausiai, žinoma, ąžuolo - medžių medžio: „Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau:/ Jo šakos veržiasi kaip paukščiai vis aukščiau“ („Ąžuolas“).
Taip pat skaitykite: Emocijos ir forma Radausko poezijoje
Medis kaip visatos simbolis ir kūrybos vieta
Ąžuolas šakom kyla vis aukščiau, o saulė vakare grimzta į jį kaip į jūrą. Medis - visatos taškas, kuriame susieina kilimas ir grįžimas, erdvės vertikalės (veržiasi vis aukščiau) ir horizontalės (plaukia jis erdvėj). Medžio vertikalė - stovėsi. Užbaigta kūryba, sustingęs judesys - ramus. Visa, kas įvyksią esmingo, įvyksta po medžiu. Su medžiu, tarp medžių. Medžiai yra akivaizdieji būties simboliai. Biblijos rojus - tarp medžių. Medžiai yra pirmosios žmogaus dramas veikėjai ir liudytojai. Stebuklinga žodžio laisvė - saulės, aukso, šilumos atoskambis žalume, lygume, žydėjime. Ketureilis - pagrindinė klasikinės lietuvių poezijos strofa - yra medžio analogas; minties-vaizdo kamienas, eilučių šakos, suaugimas vienin sąskambių - rimų. Vyksmas - ne veiksmas - „ po pražydusiu ievos medžiu“. Ir kūrybos valanda - dainos gimimas - sutelkia į buvimą po medžiu: „po šakom akacijos baltos“ („Dainos gimimas“). Balta akacija, medis baltasis („… ir po medžiu baltuoju…“) yra žydintis medis. Kūrybos valanda yra dvasios žydėjimas. Medžio žydėjimas yra jos atitikmuo. Artimumo nuojauta kūrybos šaukiamą žmogų traukia prie medžio. H. Radausko „dainos gimimo“ sutelktis - kuriančiojo dvasios bendrystė su žydinčiu medžiu - stebuklo vieta. Į jį atklysta ir „vėjas dangiškas“ ir „paukštis čiulbantis“. Medyje skamba „melodija tyli“.
tags: #radausko #eilerasciai #emocijos