Vaiko Asmenybės Ugdymas: Kelias į Sveiką ir Laimingą Asmenybę

Kiekvienas vaikas yra unikalus individas, turintis savitą asmenybę, kurią formuoja įvairūs veiksniai. Vaikystė yra gražiausias ir svarbiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kupinas emocijų, atradimų ir įspūdžių, paliekančių ryškų pėdsaką visam gyvenimui. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko asmenybės bruožų apibrėžimą, jų formavimosi ypatumus ir tėvų vaidmenį šiame procese.

Asmenybės bruožų formavimosi pagrindai

Nuo pat pirmųjų dienų vaikas aktyviai siekia ryšio su motina, prisirišdamas prie jos. Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį, užtikrinant prisitaikymą prie aplinkos ir padedant įveikti stresą. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus ir pasitikėjimas aplinka. Saugūs ir ramūs santykiai su globėju lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.

Remiantis psichoanalizės klasike K. Horney, asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės priežastys, kiek socialinės kultūrinės (aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.

Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.

2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.

6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį. Nerūpestinga vaikystė baigiasi, kai ateina metas atsiskirti nuo tėvų globos ir žengti į vaikui nežinomą pasaulį - mokyklą.

Šeimos įtaka asmenybės raidai

Šeimos aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį vaiko raidoje. Būtent šeimoje vaikas mokosi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės jam kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir lengviau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų arba ji yra disfunkcinė, vaikams gali kilti problemų įsisavinant socialinius vaidmenis.

Sąlygos, kuriomis tėvai augo, jų kilmė, asmenybės savybės, santuokiniai santykiai ir gebėjimas valdyti stresą šeimoje - visa tai veikia vaiko auklėjimo įgūdžius ir elgesį su vaiku. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą, todėl svarbu valdyti stresą ir vengti įtraukti vaiką į konfliktus. Svarbu valdyti stresą šeimoje. Jei tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus arba jei vaikas naudojamas kaip paramos šaltinis, namuose gali susiformuoti nesveikos koalicijos.

Taip pat svarbu, kad vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik tėvų savybės, šeimyninė situacija, bet ir paties vaiko savybės, kaip tėvai elgiasi su juo bei vaiko raidos amžius, tai yra sunkumai, su kuriais jis susiduria. Taip pat vaiko lytis bei temperamentas, gali turėti reikšmės tėvų-vaikų santykiams. Taigi tėvų ir vaikų santykiams, svarbus tampa tarpusavio suderinamumas. Vaikams, kurie yra jautresni, labiau pažeidžiami, gali prireikti daugiau dėmesio ir artumo. Jei vienas ar abu tėvai sukurs saugią aplinką, ji geriau atitiks vaiko poreikius.

Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys

Tėvų auklėjimo stiliai ir jų įtaka

Tėvų nuostatos ir auklėjimo stilius daro didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Autoritetingas stilius, kai tėvai bendrauja su vaiku, primeta jam taisykles, kurios nėra griežtos ir pritaikytos prie vaiko amžiaus bei gebėjimų, yra laikomas vienu iš efektyviausių.

Vaiko poreikiai ir jų patenkinimas

Jeffrey E. Young išskyrė pagrindinius vaiko poreikius, kurių patenkinimas yra būtinas sveikai asmenybės raidai:

• Saugumas. Tai svarbiausias poreikis, kurį vaikas turi jausti saugioje ir stabilioje aplinkoje, kurioje tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas ir manipuliacijos griauna saugumo jausmą. Saugiuose namuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Čia labai svarbi stabili aplinka. Jei kuris nors iš tėvų fiziškai pasitraukia - atsigula į ligoninę, įvyksta skyrybos ar mirtis - tai palieka pėdsaką vaiko psichikoje. Norint apsaugoti vaiką, nepakanka fizinio buvimo kartu. Daugelis iš mūsų užaugo pasaulyje, kuriame buvo abu tėvai, tačiau namuose nebuvo saugumo jausmo. Todėl, kad bent vienas iš tėvų buvo nepasiekiamas fiziškai ar emociškai arba buvo emociškai nestabilus. Vaikai turi jausti, kad ir kas nutiktų jų gyvenime, jie visada turi į ką kreiptis.
• Ribos ir kryptis. Vaikui reikia brandaus vadovavimo, aiškių ir nuoseklių ribų, kurios padėtų jam suprasti, kas yra leidžiama ir kas ne. Per griežtos arba per švelnios taisyklės nėra palankios tinkamam vaiko vystymuisi. Vaikui reikia brandaus vadovavimo - nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Maži vaikai visada išbando ribas: jie gali pabandyti trenkti tėčiui, ar mamai, kad pamatytų, kas atsitiks. Mes mokomės modeliuodami. Suaugę, kurie nevaldo savęs, nevaldys ir vaikų. Tėvų savitvardos dėka, vaikai išmoksta kontroliuoti save. Vaikai augantys šeimose, kur yra nustatytos aiškios, nuoseklios ir tinkamos ribos, išmoksta ribas susieti su savimi. Paprastai asmenys, kurie buvo auginami be apribojimų, neišmoksta dalintis, galvoti apie kitus. Tėvai neišmokina, kad norint ką nors gauti, reikia duoti.
• Meilė ir ryšys. Vaikui reikia meilės, švelnumo, susidomėjimo, supratimo ir laiko. Empatija, gebėjimas suprasti vaiko jausmus ir poreikius, yra labai svarbus. Taip pat svarbūs socialiniai ryšiai su bendraamžiais ir išoriniu pasauliu. Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mama dažniausiai yra vaiko pasaulio centru. Mama gali nedirbti ir praleisti visas dienas su kūdikiu, bet likti emociškai nepasiekiama ir šalta, užsiėmusi savo reikalais ar nuobodžiu gyvenimu. Empatija - turime omenyje, jog artimoje aplinkoje yra žmogus, kuris supranta jūsų pasaulį, priima jūsų jausmus.
• Autonomiškumas. Vaikui reikia suteikti laisvę tyrinėti pasaulį ir priimti nedidelius sprendimus, leidžiant jam būti savarankišku. Pernelyg saugantys arba nepakankamai rūpestingi tėvai gali slopinti vaiko autonomiškumą. Pernelyg saugantys tėvai laiko savo vaikus priklausomais. Jie pastiprina priklausomybės elgesį ir nepalaiko tuos, kurie yra nepriklausomi. Slopina savo vaikus, nesuteikdami jiems laisvės ir nepalaikydami noro būti savarankišku. Nepakankamai rūpestingi tėvai nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Jų vaikai nuo pat mažens patys tvarkosi pasaulyje ir atlieka tėvų funkcijas bei pareigas. Balansas yra tada, kai vaikui suteikiama laisvė tyrinėti pasaulį ir tėvai užtikrina, kad tėvas/mama bus šalia, kai to reikės. Vaikui turi būti leista nekritikuojant, pačiam priimti nedidelius sprendimus bei pasirinkti. Dialogas su vaiku yra būtinas. Turime sužinoti jo nuomonę ar pageidavimus ir susitarti, ką darome.
• Savigarba. Vaikas turi būti mylimas besąlygiškai, nepriklausomai nuo jo pasiekimų ar elgesio. Nuolatinė kritika, gėdinimas, baudimas ir lyginimas su kitais žlugdo vaiko savigarbą. Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas. Kai šeimoje yra kokios nors sąlygos kaip pavyzdžiui paklusnus elgesys, geri pažymiai mokykloje, aukšti pasiekimai kokioje nors srityje - vaikas tai pajunta ir išmoksta, kad kitų meilės ir pripažinimo reikia nusipelnyti. Kad vystytųsi sveika savigarba, vaikas negali būti nuolat kritikuojamas, gėdinamas, baudžiamas, lyginamas ir verčiamas atitikti aukštų reikalavimų. Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes (pvz., verkti, nepaisant to, kad esi berniukas), jautrumą, nejaukumą ir baimes, galima būti autentiškam ir priimamam. Toks vaikas suvokia savo stipriąsias puses, įgūdžius ir pasiekimus, taip pat silpnybes ir nesėkmes.

Tik patenkinus minėtus pagrindinius poreikius, bus sukurta vieta vaiko saviraiškai, o suaugusiems - savirealizacijai. Ar jūsų tėvai nuolat jus kontroliavo ir bandė valdyti jūsų laiką? Ar turėjote teisę nesutikti ar atsisakyti tenkinti tėvų prašymą? Ar turėjote vietos nuoboduliui ir nieko neveikimui? Ar galėjote išreikšti savo pyktį?

Kaip tėvai gali padėti vaikui?

• Priimkite vaiko jausmus ir įvardinkite juos. Auklėjant vaiką vertinga įvardinti jo patiriamus jausmus. Netinkamas tėvų elgesys yra jausmų neįvertinimas ir nekreipiamas į juos dėmesio. Taip pat blogai neigti savo jausmus.
• Išklausykite vaiką ramiai ir dėmesingai. Turite ramiai ir dėmesingai išklausyti vaiką.
• Kartu ieškokite problemos sprendimo būdų. Kartu galvokite apie problemos sprendimą ir raskite abiem pusėms naudingą būdą. Galite užrašyti visas savo idėjas jų nevertinant. Iš jų išsirinkite geriausius sprendimus.
• Venkite perdėto rūpinimosi vaiku. Labai svarbu žinoti apie neigiamą hiperglobos poveikį vaikui. Perdėtas rūpinimasis vaiku, daro neigiamą įtaką vaikui. Toks vaikas nesugeba savarankiškai veikti. Dėl to galite pabandyti naudoti efektyvesnius ugdymo metodus, tokius kaip, pavyzdžiui, racionali laisvė.
• Būkite geras pavyzdys savo vaikui.

Neurotiškumas ir emocingumas

Neurotiškumas ir emocingumas yra asmenybės bruožai, kurie apibūdina asmens polinkį dažnai ir intensyviai išgyventi nemalonias emocijas, jautrumą stresui ir grėsmės suvokimą. Kuo mažiau išreikštas neurotiškumas, tuo labiau asmuo yra emociškai stabilus, ramus ir atsparus stresui. HEXACO modelyje emocingumas yra analogiškas neurotiškumui, papildomai apimantis polinkį į sentimentalumą, prisirišimą prie kitų žmonių ir baimę fiziniams pavojams.

Aukštai išreikšti neurotiškumo ir emocingumo bruožai gali būti susiję su psichikos sutrikimais ir lėtinėmis ligomis, tačiau tai nereiškia, kad asmuo yra pasmerktas būti nelaimingu. Sistemingas rūpinimasis savimi yra būtinas gerai savijautai. Moterys dažniausiai pasižymi labiau išreikštais neurotiškumo ir emocingumo bruožais nei vyrai. Tai gali būti susiję su istoriniu moterų vaidmeniu rūpinantis vaikais ir didesniu jautrumu pavojams.

Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams

Emocinio intelekto ugdymas

E. 2022 m. Emocijos - tarsi įprasta, netgi įgimta kiekvieno žmogaus visumos dalis. Pasaulyje emocinio intelekto ugdymo svarba pripažįstama bene 20 metų, Lietuvoje, deja, dar tik pradžia, bet džiugu, kad ji įgauna pagreitį. Kiekvieną akimirką mes išgyvename tam tikras emocijas, kartais netgi patys to nesuprasdami. Emocijos tampa svarbios mūsų gyvenime labai anksti. Naujagimiui svarbiausia emociškai artimas ryšys su mama. Visos emocijos yra legalios. Nėra jokių “neteisingų” emocijų. Svarbu tai, kaip mes jas išreiškiame.

Pagrindinės emocijos ir jų raiškos būdai

• Liūdesys: jaučiamas praradus svarbų asmenį ar daiktą. Sveika išraiška - pasirūpinimas savo poreikiais, susitaikymas su situacija. Nesveika - orientavimasis tik į neigiamus dalykus.
• Baimė: jaučiama kylant grėsmei. Funkcionali baimė - adekvati reakcija į realią grėsmę. Disfunkcinė - nepagrįstas nerimas.
• Pyktis: sukeliamas minties, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norime. Sveikas pyktis - adekvati reakcija į pažeidžiamas ribas, gebėjimas apginti save.
• Pasibjaurėjimas: jaučiamas nemalonus kontaktas su kažkuo. Sveika reakcija - padeda išvengti nemalonaus kontakto.
• Meilė: skatina gyventi, kurti, stengtis. Disfunkcinė meilė - įkyrus galvojimas apie vieną norimą daiktą ar asmenį.
• Pavyduliavimas: jaučiamas esant grėsmei prarasti svarbius santykius. Sveikas pavyduliavimas - suteikimas partneriui laisvės, jo nekontroliavimas.
• Pavydas: jaučiamas norint daiktų, kurių neturime. Sveikas pavydas - skatina veikti, tobulėti.
• Kaltės jausmas: kyla nesilaikant savo vertybinių nuostatų. Funkcionali kaltė - mokėjimas pripažinti klaidą ir pasimokyti.
• Gėda: atsiranda, kai dėl mūsų elgesio kyla grėsmė būti atstumtam.

Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones (mokėjimas mokytis, kūrybiškumas, aplinkos pažinimas, meninė raiška ir t.t.). Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis.

Emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Emocinio intelekto ugdyme(si) svarbūs du aspektai - ugdymui(si) palanki emocinė aplinka ir pedagogas. Svarbu yra pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra, ugdant vaikų emocinį intelektą.

Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys, nes emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi užtikrina šeima ir stiprūs tarpusavio ryšiai. Šeima - pirmoji aplinka, kurioje vaikas susipažįsta su emocijomis. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus. Dalinkitės savo išgyvenimais ne tik su vaiku, bet ir su kitais šeimos nariais. Paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu. Domėkitės vaiko jausmais. Atkreipkite dėmesį į vaiko jausmus, rodykite nuoširdų susidomėjimą jais. Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi vienu ar kitu atveju. Jeigu vaikas mažas - paprašykite nupiešti, tai ką jis jaučia. Žinojimas apie tėvų susidomėjimą skatina vaiko atvirumą ir stiprina tarpusavio santykius. Gerbkite vaiko jausmus. Vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia. Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą. Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas. Suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti (pvz., skatinkite prieiti prie kitų vaikų, pradėti kartu žaisti). Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos.

Kaip ugdyti optimizmą ir valdyti emocijas

• Tikroviškas mąstymas: mokykite vaiką apie sunkumus galvoti tikroviškai, rodydami tinkamą pavyzdį.
• Optimizmas: mokykite atskirti optimistines ir pesimistines mintis, formuokite teigiamo mąstymo įprotį.
• Kritika: būkite tikslūs ir aiškinkitės problemą tikroviškai.
• Humoras: pasitelkite humorą kaip būdą nukreipti dėmesį nuo problemos, padėkite vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu.

Vaikų draugystės formavimosi etapai

• Egocentrinė pakopa (3-7 m.): geriausias draugas yra arčiausiai gyvenantis vaikas.
• Poreikių patenkinimo etapas (4-9 m.): vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius.
• Abipusiškumo etapas (6-12 m.): svarbus lygybės poreikis.
• Intymumo pakopa (9-12 m.): dalyvavimas grupėje.

Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai

• Sėkmės lūkesčiai: motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir lengvai nusistato tikslus.
• Meistriškumas: suteikite vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus.
• Savęs vertinimas: mokykite vaiką įsivertinti savo atliktą darbą.
• Laiko valdymas: mokykite vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką.
• Nesėkmės ir jų nugalėjimas: mokykite vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu.

Kaip ugdyti vaikų jausmų raišką

• Emocinio žodyno turtinimas: sudarykite jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą.
• Aktyvus klausymas: formuokite kito asmens išklausymo įgūdžius.
• Nežodinis komunikavimas: padėkite vaikui išsiugdyti gebėjimą suprasti emocinio komunikavimo atspalvius.

Jausmų valdymas

Augančio vaiko asmenybę lemia dvi galingos jėgos, viena - siekiant malonumo, kita - besistengianti išvengti skausmo ir nepatogumo. Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, turėtų į savo pastangas įtraukti ir kokią nors atsipalaidavimo formą.

Emocinis ugdymas šeimoje: praktiniai patarimai

Vaikų emocinis ugdymas yra esminė dalis jų asmenybės vystymosi procese. Gebėjimas suprasti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas padeda vaikams ne tik kurti sveikus santykius su kitais, bet ir geriau prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo iššūkių. Tėvai šioje kelionėje atlieka svarbiausią vaidmenį - būtent jie yra pagrindiniai vaiko emocinių įgūdžių mokytojai.

• Emocijų atpažinimas ir įvardijimas: Padėkite vaikui suprasti, ką jis jaučia (liūdesį, pyktį, džiaugsmą).
• Pavyzdžio rodymas: Parodykite, kaip jūs pats tvarkotės su savo jausmais, kaip reaguojate į stresines situacijas ar konfliktus.
• Mokymas valdyti emocijas: Išmokykite vaiką įvairių būdų, kaip valdyti stiprias emocijas (gilus kvėpavimas, atsitraukimas, pokalbis).
• Empatijos ugdymas: Padėkite vaikams suprasti, kaip jaučiasi kiti žmonės, skatinkite empatiją per pokalbius ir pavyzdžius.
• Emocijų neigimas ir užslopinimas - rizikingas elgesys: Skatinkite vaiką jausti visas emocijas, net jeigu jos nepatogios.
• Kantrybė ir palaikymas: Skirkite laiko vaikų emocijų aptarimui, klausykitės jų nuomonės ir išgyvenimų be vertinimo.

Darželio ir šeimos bendradarbiavimas ugdant vaiko charakterį

Vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ugdymo koordinatorė Aušra Rabašauskienė atsiųstame pranešime pažymi, kad ugdant vaiko charakterį tėvai ir ugdymo įstaiga turi dirbti išvien. Svarbu nuo pat gimimo kurti saugumo jausmą. Charakterio formavimasis yra tęstinis procesas, kurį veikia vaiko aplinka - visų pirma, jo šeima. Vaiko charakteris gali priklausyti ir nuo to, ar vaikas turi brolių ar seserų, ar jam reikia kovoti dėl tėvų dėmesio, ar jis auga vienas ir viskas tenka tik jam. Vėliau prie charakterio formavimo prisijungia ir kita aplinka - seneliai, draugai, darželis, mokykla.

Itin reikšmingas - darželio vaidmuo. Mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link.

Šiuolaikiški metodai vaiko charakteriui ugdyti

Vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė - šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose - nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke.

• Kimochi ugdymo programa: padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau - suvokti kilusių emocijų priežastis.
• Pozityvioji disciplina: vaikui yra reikalingos aiškios taisyklės, žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tuomet jis jaučiasi saugus ir žino, kad nebus netikėtų bausmių, kad visuomet sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visais atvejais su vaiku reikia bendrauti pagarbiai ir pozityviai.

Svarbiausia, kad vaikas visuomet jaustųsi mylimas. Teigiamas paskatinimas ugdant vaiko charakterį neabejotinai yra svarbus, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijose už menkiausią tinkamą poelgį vaiką reikėtų apipilti pagyromis. Daugeliu atvejų pakanka mamos ar tėčio šypsenos ar linktelėjimo galva. Tai yra tylus pritarimas geram elgesiui ir vaikas tai turi jausti.

tags: #vaiko #asmenybes #apibudinimas