Vaikų Elgesio Tikslai: Kaip Suprasti ir Padėti Vaikui

Tikriausiai nėra tėvų, kurie nebūtų susidūrę su vaiko netinkamu elgesiu. Į vaiko elgesį galima reaguoti įvairiais būdais: nekreipiant dėmesio, numatant pasekmes, baudžiant. Kartais netinkamas elgesys sustoja ir nebesikartoja, o kartais tęsiasi ilgą laiką. Tuomet pradedame ieškoti būdų, kaip su tuo tvarkytis. Ieškant tinkamų reagavimo būdų, svarbu suprasti, kas slypi po netinkamu elgesiu. Suprasdami, koks yra elgesio tikslas, galime padėti vaikui tą tikslą pasiekti tinkamu būdu.

Kas Daroma Įtaką Vaiko Elgesiui?

Vienas iš veiksnių yra situacinės priežastys (pvz., alkis, nuobodulys, dirgiklių gausa, liga ir pan.). Kiti veiksniai, kurie turi įtakos vaiko elgesiui, yra raidos sunkumai, įvairios ligos ar temperamentas. Tokiais atvejais svarbu konsultuotis su specialistais dėl šių veiksnių sušvelninimo ar pašalinimo.

Pagal individualios psichologijos teoriją, kiekvieno iš mūsų elgesys yra mūsų tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Bendras visų žmonių poreikis yra jaustis reikšmingu sau bei jį supančiai aplinkai. Vaikai, kaip ir suaugusieji, siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti - ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį.

Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinu pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė.

Keturi Netinkamo Elgesio Tikslai

Austrų psichoterapeuto Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas išskyrė keturis vaiko netinkamo elgesio tikslus:

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

• Dėmesio siekimą
• Galios žaidimus
• Kerštą
• Prisiimtą bejėgiškumą (pasidavimą)

Susidūrus su kiekvienu iš jų taikomos skirtingos taktikos. Nesupratus tikrųjų vaiko netinkamo elgesio tikslų, rizikuojama nuvertinti jo bazinius poreikius (bendrumą ir jausmą, kad su juo viskas tvarkoje) ir laiku nesuteikti reikalingos pagalbos.

Dėmesio Siekimas

Vaikas jaučiasi reikšmingas ir priklausantis tik tada, kai į jį kreipiamas dėmesys. Dėmesio trūkumas pasireiškia ir trimečio kritimu ant žemės vidury gatvės, ir smulkiomis paauglio vagystėmis ar įžūliu elgesiu. Tai - signalas tėvams, kad vaikas nesijaučia pakankamai reikšmingas ir priklausantis šeimai. Kartais tėvai dėmesį supranta kaip didžiavimąsi vaiko pasiekimais, todėl prašo juos demonstruoti: padainuoti, pašokti, padeklamuoti ir pan. Deja, taip vaikui tik užtvirtinama, kad jis reikšmingas tik kai demonstruoja pasiekimus ir tokiu būdu atkreipia dėmesį.

Atpažinti, kad vaikas reikalauja dėmesio, tėvai gali iš kylančio susierzinimo jausmo ir vaiko reakcijos į subarimą. Mokykloje dėmesio stokojantys vaikai nuolat jo reikalauja iš mokytojo - tik tada jaučiasi „pamaitinti“. Nereikėtų painioti vaiko natūralaus smalsumo ir dėmesio siekio.

Kai vaikas klausinėja siekdamas dėmesio, reikėtų rasti būdą tą dėmesį konstruktyviai suteikti, pvz., pabūti šalia vaiko, palaikyti akių kontaktą ar pan. Gavęs dėmesio, jis kuriam laikui nustoja netinkamai elgtis, bet dėmesio siekimas greitai atsinaujina. Tokiais atvejais tėvai turėtų stengtis atkreipti dėmesį į tinkamą vaiko veiklą, jo pastangas ar atliktus darbus, kadangi tai jam nėra savaime suprantama. Tėvų džiaugsmas vaikui siunčia svarbią žinią: tu esi reikšmingas ir mūsų šeimos dalis, mes tave matome ir girdime. Labai svarbus ir vaiko minčių, nuomonės, norų, siūlomų sprendimų išklausymas. Be to, vaikas turi periodiškai gauti nedalomo tėvų dėmesio, pvz., vieną savaitę pasirinktą dieną praleisti porą valandų su mama, kitą savaitę - su tėčiu. Būnant kartu ir veikiant abiem malonius dalykus atsiras teigiamos, ryšį stiprinančios emocijos. Svarbiausi du dalykai: kad tai vyktų periodiškai, t. y. kad vaikas žinotų, jog tikrai ateis jo ir tėčio arba jo ir mamos laikas, bet ne mažiau svarbu, kad tai teiktų džiaugsmą abiem: ir vaikui, ir suaugusiam.

Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus). Patartina į tokį vaiko elgesį reaguoti suteikiant jiems dėmesio, primenant aptartas taisykles. Jei manote, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes nori būti tokiu būdu pastebėtas, reikia atrasti būdus, kaip jis gali jaustis reikšmingu tinkamu keliu, pavyzdžiui: pastebint jo tinkamą elgesį (pvz., jei jam sunku savarankiškai ruošti pamokas, vis prašo jūsų pagalbos ir sykį jis be raginimo išsiima knygas, tai pastebėti ir pasidžiaugti jo pastangomis), paprašant jo pagalbos (pvz., padėti kepti kartu sausainius).

Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys

Galios Kovos

Jei vaikui trūksta dėmesio ir jis ilgai negauna padrąsinimo, prasideda galios kovos. Tokį elgesį gali provokuoti autoritariškas tėvų elgesys, kai jie liepia ką nors daryti, nes tiesiog yra stipresni. Tada vaikas pasijunta nuvertintas, menkavertis. R.Dreikursas sakė, kad jei vaikas jaučiasi nuvertintas, tai jo kūrybinė galia ieškos būdo pakilti nuvertindama kitus. Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus. „Tai svarstyklės - vienai lėkštelei leidžiantis, kita kyla“, - sako R. Bieliauskaitė.

Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus. Mokykloje tokie vaikai plepa per pamokas, sudrausminti ne nutyla, o atsikerta, gali įžeisti, namie neklauso tėvų ir pan. Svarbu suprasti, kad kai vaikas jaučiasi nuvertintas, nekompetentingas, nepasitiki tuo, ką daro, jis bandys kompensuoti savo menkavertiškumą. Apie prasidėjusią galios kovą suaugusiam asmeniui signalizuoja kylantis pyktis. Tačiau R.Bieliauskaitė įspėja jam nepasiduoti ir verčiau kuriam laikui atsitraukti. „Veltis į kovą su vaiku yra automatiškas pralaimėjimas, tuo metu atsitraukimas yra atsakomybės sugrąžinimas vaikui“, - sako specialistė.

Norint, kad vaikas būtų atsakingas, reikia ramioje situacijoje su juo tartis ir aptarti neigiamo dalyko pasekmes. Svarbu, kad tai vyktų dialoge su vaiku, lygiavertiškai bendraujant, tačiau taip pat ir tvirtai pateikiant savo reikalavimus. Naudingi tokie susitarimai, kai tėvai nubrėžia ribas, bet kaip elgtis pasirenka pats vaikas. Tėvams tenka nelengva užduotis - sugalvoti nei per sunkius, nei per lengvus pasirinkimus ir, negana to, atsispirti impulsui sumanipuliuoti vaiku. Vaiko pasirinkimus būtina gerbti. Svarbu domėtis vaiku, jo savijauta, suteikti atgalinį ryšį, normalizuoti patiriamas nesėkmes, lyginti su juo pačiu, bet ne su kitais, iš anksto susitarti (pvz., kad gavus blogą pažymį teks mažiau laiko skirti kompiuteriui ir pan.).

Vaikai, kurie nori būti savarankiškesni, dažnai ima aktyviai arba pasyviai priešintis taisyklėms, nurodymams (pvz., atsisako atlikti pareigas, grįžta vėliau nei susitarėte, pažada padaryti namų darbus ir delsia). Galime jausti, kad su vaiku einame į kovą ir imam ginčytis, įrodinėti, bandome jį įveikti. Jų elgesys nesiliauja, gali net stiprėti. Jei vaiko netinkamas elgesys susijęs su vaiko noru turėti daugiau savarankiškumo, reikia atrasti būdus, kaip jis tai galėtų patenkinti tinkamu būdu. Pirmas svarbus žingsnis yra pagarbus vaiko nuomonės / požiūrio išklausymas bei supratimas, kad tai, ką jis sako yra jam svarbu (nepaisant to, kad mes turime priešingą nuomonę nei jis). Esant nesutarimui, svarbu kviesti vaiką į bendradarbiaujantį santykį. Suaugęs žmogus turi būtų pasirengęs bendradarbiauti ir nesitikėti besąlyginio vaiko paklusimo (pvz., paprašius susitvarkyti kambarį, vaikams ims tuoj pat tvarkytis). Taip pat, svarbu pastebėti jo tinkamą elgesį, suteikti pozityvaus dėmesio, kaip ir su vaikais, kurie siekia dėmesio.

Kerštas

Kerštauja nusivylę, pasaulio neteisingumu įsitikinę, nudrąsinti ir priekaištais, draudimais auklėjami vaikai. Jie yra patyrę nemažai įskaudinimo. Svarbu suprasti, sako psichologė, kad tokie vaikai reikšmingi pasijunta tik skaudindami kitus taip, kaip patys jaučiasi įskaudinti. Tai vaikai, patiriantys didelį vidinį skausmą. Savo ruožtu vaikai geba labai „taikliai“ įskaudinti. Pvz., labai griežtų ir reikalaujančių gerai mokytis tėvų vaikai neretai priveda juos iki isterijos visiškai nesimokydami. Vaikas gali sėdėti prabangioje jachtoje ir jausti skausmą, teigia specialistė. Vaikai gali patirti skausmą iš savo tėvų, bet skaudinti - mokytojus. Įdomu tai, kad kenčia įvairiuose socialiniuose sluoksniuose augantys vaikai. Vaikas gali sėdėti prabangioje jachtoje ir jausti skausmą, teigia specialistė.

Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams

Ryškiausiai kerštas pasireiškia paauglystėje ir suaugusiems sukelia skausmą, įsiskaudinimo jausmą, o po jo ateina noras… keršyti vaikui. Svarbiausia - susilaikyti nuo keršto, kad nesisuktų ydingas ratas, kai vaikas jaučiasi reikšmingas tik kai įskaudina labiau nei yra įskaudintas. Svarbu apsaugoti vaiką nuo tolesnio skaudinimo, drąsinti jį kuriant situacijas, kuriose jis patirs teigiamą socialinį bendravimą ir atgaus pasitikėjimą savimi. Psichologės nuomone, tai sunkiai įmanoma be specialisto. Todėl R.Bieliauskaitė skatina tokių vaikų tėvus inicijuoti psichoterapiją, kadangi be pagalbos vaikas anksčiau ar vėliau pereis link sunkiausiai suvaldomo netinkamo elgesio tikslo - prisiimto bejėgiškumo.

Vaikai, kurie jaučiasi labai įskaudinti, gali kerštaudami imti įžeidinėti kitą, jam kenkti, laužyti daiktus. Jei vaikas netinkamai elgiasi, nes jaučiasi įskaudintas, tada svarbu atkreipti dėmesį į santykį su juo (Koks jis yra? Ar skiriamos pasekmės už netinkamą elgesį yra ne per didelės?

Prisiimtas Bejėgiškumas

Bejėgiu pasijutęs vaikas galvoja, kad jis nieko nebegali pasiekti, todėl pasirenka atsiriboti ir laukti, kol visi paliks jį ramybėje. Jis niekuo nebetiki, neturi drąsos toliau bandyti ir jėgų siekti poreikių patenkinimo, sako psichologė. Suaugusiems apie vaiko pasidavimą liudija sumišimas ir jų pačių bejėgiškumo jausmas. Šis vaiko tikslas veda link depresijos, priklausomybių, mokyklos nelankymo ir net pašalinimo iš jos. „Toks vaikas socialine prasme kelia mažiau problemų, negu, tarkim, kerštaujantis, kadangi sėdi ir nieko nedaro. Todėl tai ir yra pati pavojingiausia situacija - vaikas yra gana „patogus“, - pastebi R. Bieliauskaitė.

Šis tikslas sunkiausiai koreguojamas, nes vaikas nebetiki, kad gali su kažkuo jausti bendrumą ar savo reikšmingumą. Bejėgiškumas kartais būna visaapimantis, o kartais - tam tikros sferos, pvz., įsitikinimas, kad nesugebės suprasti matematikos, vairuoti ar šokti. Visaapimantį bejėgiškumą vaikas prisiima ne iš karto - iki tol jis patiria daug atstūmimo ir nuvertinimo. Kaip taisyklė, jau būna smarkiai atsilikęs moksluose ar kituose raidos uždaviniuose. Tokiam vaikui būtina pedagogų, psichologų ar psichoterapeutų pagalba. Efektyviausiai veikia darbas su visa šeima. Specialistai siekia apčiuopti vaiko stipriąją vietą ir stiprinti ją, leisti pajusti bent mažą sėkmę, pabrėžti ne klaidas, o teisingai atliktas užduotis.

Vaikai, kurie bijo suklysti, dažnai yra atsitraukę, nesiima veiklų, atsisako jose dalyvauti. Jei vaikas atsitraukia, neatlieka užduočių, nes jaučiasi bejėgis, tada būtų naudinga dažniau ir daugiau koncentruotis į jo sėkmes: pastebėti kas jam pavyksta, prisiminti jo praeities pasisekimus, atkreipti dėmesį į pastangas.

Ribos ir Taisyklės Vaiko Gyvenime

Žinoti ir jausti savo ribas yra vaiko poreikis, tad labai svarbu apibrėžti elgesio taisykles ir tarpusavio susitarimus, kaip priimtina ir leistina elgtis, o koks elgesys yra nepageidaujamas. Jei ribos neapibrėžiamos, vaikas įvairiais ir kartais netinkamais būdais atkreipia į save dėmesį.

Ribų Reikšmė

Ribos padeda suvokti vaikams savo galimybių ribas. Vaikas žino, ką jau gali daryti šiuo metu, ką galės daryti tik ateityje. Jis supranta, kokio elgesio iš jo tikimasi, koks elgesys yra netinkamas. Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi, ko reikia konstruktyviam, pagarba sau ir kitam grįstam tarpusavio bendravimui. Jos sukuria aiškumą, kuris padeda vaikams reguliuoti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Kasdienėse ir sudėtingose situacijose aiškios ribos padeda vaikams orientuotis, sukuria pažįstamą ir saugią erdvę, kurioje jie gali aktyviai veikti, tyrinėti. Ribos taip pat drąsina vaikus savarankiškai spręsti ir įveikti kylančius sunkumus. Vis dėlto, ribos turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus. Jos neturi būti per griežtos, kad nenudrąsintų vaiko.

Kaip Užtikrinti, Kad Vaikai Laikytųsi Ribų?

• Pozityvi šeimos atmosfera. Vyrauja palankumas ir rūpestis, tolerancija, pagarbus požiūris į nuomonių skirtumus, dėmesingas ir empatiškas reagavimas į kito patiriamas emocijas. Kai šių vertybių laikomasi šeimoje, vaikai linkę jas perimti.
• Pozityvus tėvų tarpusavio bendravimo ir elgesio modelis. Kai tėvai šilti ir bendradarbiaujantys, paremiantys ir supratingi, savo elgesiu demonstruoja tai, ko tikisi iš vaiko - to paties mokosi ir vaikas.
• Tvirto emocinio ryšio su vaikais kūrimas, partneryste ir bendradarbiavimu paremtas vaikų auklėjimas. Tik sukūrus tvirtą emocinį pagrindą santykyje, vaikai gali priimti bei gerbti nustatytas ribas.
• Aiškumas ir konkretumas formuojant ribas. Aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš vaiko tikimasi, ir nuolat jį stiprinti, aptarti, koks vaiko elgesys netinkamas ir kodėl, kokius jausmus jis kelia. Iš anksto įvardinti, kokios pasekmės bus taikomos, jei nustatytų ribų nebus laikomasi.
• Taikomos pasekmės turi būti logiškos, iš anksto sutartos ir susijusios su netinkamu poelgiu, kad vaikas jas suvoktų teisingai.
• Kvietimas vaikus diskutuoti dėl susitarimų ir taisyklių šeimoje priėmimo, reikalingumo, pasekmių, jų nesilaikant, numatymo. Jausdamas, kad jo nuomonė yra reikšminga ir svarbi, jis dalyvauja sprendimų priėmimo procese, vaikas labiau įsitrauks ir jausis atsakingas už susitarimų laikymąsi.
• Atskiriame netinkamą vaiko elgesį nuo jo asmenybės.

Bendradarbiavimas su Pedagogais

Vaiko elgesio problemos mokykloje yra dažnas iššūkis, su kuriuo susiduria tiek tėvai, tiek mokytojai. Efektyvus bendradarbiavimas tarp šeimos ir pedagogų gali tapti esminiu veiksniu sprendžiant šiuos sunkumus. Vaiko elgesys dažnai yra daugelio veiksnių rezultatas, įskaitant šeimos aplinką, mokyklos atmosferą, draugų įtaką ar individualias emocines problemas. Todėl tėvų ir pedagogų komunikacija padeda visapusiškai suprasti situaciją ir rasti tinkamus sprendimus.

Pagrindiniai Žingsniai Bendradarbiaujant su Pedagogais:

• Atviras bendravimas. Pradėkite nuo pokalbio su mokytoju.
• Neieškokite kaltų. Svarbu sutelkti dėmesį į sprendimus, o ne į kaltinimus.
• Suderinkite lūkesčius. Išsiaiškinkite, kokių veiksmų mokytojas tikisi iš jūsų, ir pasidalykite savo lūkesčiais.
• Veiksmų planas. Kartu su mokytoju sudarykite planą, kaip spręsti problemą. Konkretūs tikslai (pvz., mokyti taikaus konfliktų sprendimo, emocijų pažinimo, mažinti konfliktų skaičių tarp vaiko ir jo draugo ir pan.). Skatinimo ir drausminimo metodai. Reguliari komunikacija apie progresą (pvz., kas savaitę aptarti situaciją el. paštu).
• Įtraukite specialistus. Jei problema yra gilesnė, galite pasitarti su psichologu, logopedu ar specialiuoju pedagogu.
• Nuoseklumas namuose. Svarbu, kad namuose laikytumėtės tų pačių taisyklių ir vertybių, kurios taikomos mokykloje.

Dažniausios Klaidos, Kurių Reikėtų Vengti:

• Emocijų valdymo trūkumas. Pernelyg emocingas reagavimas į mokytojo pastebėjimus gali apsunkinti bendradarbiavimą.
• Vaiko nuomonės nepaisymas. Nepamirškite įtraukti vaiką į diskusijas.

Kaip Vertinti Progresą?

Progresas gali būti lėtas, todėl svarbu stebėti net mažus pokyčius. Sutelkite dėmesį į pozityvius vaiko pasiekimus ir pasidalykite šiais pastebėjimais su mokytoju.

Rekomendacijos Tėvams Dėl Vaiko Netinkamo Elgesio Mokykloje

• Svarbu aptarti su vaiku sunkumų mokykloje dėl netinkamo elgesio priežastis ir išsiaiškinti vaiko požiūrį į tai. Pokalbį galima būtų pradėti nuo to: „Aš pastebėjau, kad tau kyla sunkumų dėl netinkamo elgesio mokykloje. Kas nutiko?“ (Gali būti, kad vaikas paaiškins. Jei atsako nežinau, galima paprašyti, kad jis apie tai pagalvotų ir pasiūlyti pasikalbėti vėliau.) Nesiūlykite savo sprendimo būdų, leiskite vaikui pagalvoti.
• Kiekvieną dieną aptarkite su vaiku, kokia yra tvarka klasėje, mokykloje (pvz., 2-3 punktus) koks jo elgesys būtų pageidautinas.
• Kalbėdami apie elgesį, naudokite „jei-tai“ formuluotę, aptarkite galimas pasekmes. Galima suvaidinti tą pačią situaciją su netinkama pabaiga, pvz., jei realiai nutiko ir kokia galėtų būti, pvz., su tinkama pabaiga.
• Pageidautina kiekvieną dieną įsivertinti elgesį mokykloje 0-1-2-3-4-5 skalėje (kur 0 - toks netinkamas elgesys, kad blogiau ir būti negali, o 5 − pats tinkamiausias pasaulyje) ir jei, pvz., vaikas savo elgesį įvertina mažiau nei 5 balais, galima klausti ko reikia, kad būtų bent vienu balu aukštesnis įvertinimas ir ką vaikas pats dėl to gali padaryti.
• Aptarkite su vaiku 2-3 gerus ir blogus dalykus, kurie nutiko mokykloje.
• Ieškokite kas labiausiai motyvuoja vaiką elgtis tinkamai, kas mokykloje patinka, kūrybiškai žiūrėkite į mokymąsi ir pasinaudokite kasdieninėmis situacijomis, kad pagerinti skaičiavimo, skaitymo, įgūdžius, pvz., vaikas savarankiškai už savo turimus pinigus kažką parduotuvėj perka; einant pasivaikščioti, ieškoma vienodų (laimingų) mašinos numerių arba tokių automobilių numerių, kurių skaitmenys didžiausi ar iš raidžių susidėlioja skiemenys, rašant sniege ir pan.)
• Kartu su visais šeimos nariais, jei neturite, sudarykite taisyklių sąrašą, į kurį būtų įtrauktas ir elgesys mokykloje (veiklų, pertraukų metu), namuose. Sąrašas turi būti rašytinis. Kasdien reikia pagal šį sąrašą įsivertinti vaiko elgesį (pvz., + ir -). Taisyklių neturi būti per daug, pvz., gali būti 5-10. Reiktų sudaryti aiškius susitarimus kaip ir į ką tie pliusai bus iškeičiami, kokia jų vertė: pvz., galima pildyti savaitės ar kelių apdovanojimų lentelę su lipdukais, kuriais žymima, kada elgesys yra pasiektas. Įtraukite vaiką į jo/jos paties apdovanojimų lentelės kūrimą, kad lentelė atrodytų kitaip, neįprastai. Sudarinėdami apdovanojimų programą, atkreipkite dėmesį į pačiam vaikui įdomius dalykus. (Ši sistema reikalauja laiko ir kantrybės). Taip pat apmąstykite šiuos klausimus:
  • Ar tikslas nėra per sudėtingas?
  • Ar pasirinktas elgesys yra konkretus ir pastebimas?
  • Ar apdovanojimai įvairūs?
  • Ar aš nenaudosiu savo apdovanojimų programos, kaip būdo bausti vaiką už blogą elgesį? (Apdovanojimų lentelė yra skirta tik teigiamam elgesiui skatinti.)
• Paskatinimus (tai gali būti pagyrimai, dėmesys, prizai, dovanėlės, pramogos) naudokite dažniau nei bausmes (tai gali būti kažkokių privilegijų, dovanėlių atėmimas). Skatinti reiktų tinkamą elgesį, kartais būna taip, kad mes nejučia pastiprinam, paskatinam neigiamą vaiko elgesį, pvz., jei vaikas rėkia parduotuvėj, nuperkam saldainį, kad nerėktų. Giriant vaiką reikia būti konkrečiam, kaip ir sakant instrukcijas, pagyrimas turėtų sekti iškart po elgesio.
• Ignoravimas naudojamas mažinant netinkamą vaiko elgesį, tokį kaip zyzimas, skundimasis, pykčio priepuoliai ir pan. Ignoravimas nėra naudojamas, kai reiškiama agresija kitiems Ignoruoti yra lengviau nei bausti, t. y. elgesys pasireiškia rečiau, kai jam nesuteikiama dėmesio.
• Instrukcijų sakymui, elgesio korekcijai galite naudotis žemiau nurodyta schema: (Natūralios pasekmės = kas nutiktų be suaugusiojo įsitraukimo. Loginės pasekmės = neigiamos pasekmės, susijusios su blogu elgesiu. Gerai veikia pasikartojančiam blogam elgesiui, kai tėvai aiškiai žino, kaip jie nuosekliai elgtųsi, pvz., kai vaikas supykęs sulaužo savo žaislą, kai vaikas atsisako persirengti į mokyklos uniformą…)(Pauzė - tai pertrauka nuo teigiamo pastiprinimo, todėl vaikui neturi būti teikiamas dėmesys. Pauzę selektyviai, pvz., reaguodami į agresyvų ar destruktyvų elgesį. Kai vaikas yra ramus, paaiškinkite jam Pauzės principą ir vietą. Pauzės vieta turi būti nuobodi ir saugi, pvz., prieškambaris. Įspėjimas duodamas prieš nuvedant vaiką į Pauzės vietą, kad vaikas turėtų šansą pakeisti savo elgesį. Jei vaikas toliau įsitraukia į „negerą“ elgesį, nuveskite vaiką į Pauzės vietą, išlikite ramūs, bet šiuo metu nekalbėkite.)
• Pozityvios disciplinos piramidė: kuo aukščiau viršūnės, tuo rečiau tas metodas turi būti naudojamas.

Kaip Elgtis, Kai Vaikai Bando Ribas ir Nesilaiko Nustatytų Taisyklių?

Kai nustatytos ribos yra peržengiamos ir ima pažeisti kitų ribas, klasės mokiniai kviečiami apie tai diskutuoti kartu, pagarbiai išsakant savo požiūrį ir kylančius jausmus dėl susitarimų nesilaikymo. Taip siekiama kiekvieno mokinio įsitraukimo ir atsakomybės už pozityvios ir saugios klasės atmosferos kūrimą.

Savivertės Formavimas

Savivertės formavimuisi labai svarbu išmokyti vaikus išsikelti realistiškus pasiekiamus tikslus. Juos pasiekus auga vaiko savivertė ir tikėjimas savimi.

1. Specifiški. Tikslai turi būti aiškūs, konkretūs.
2. Išmatuojami. Tikslas turi būti aiškiai suskaičiuojamas ar išmatuojamas. Pvz.: „sportuoti 30 min.
3. Realistiški. Tikslai turi būti realūs ir atitikti vaiko gebėjimus ir galimybes. Jei tikslas bus per sunkus ir neįvykdomas dings motyvacija.
4. Asmeniškai įsipareigoti. Vaikas turi pats įsipareigoti siekti tikslo.
5. Reflektuojami. Tikslai turi būti peržiūrimi ir įvertinami, kas jau pasiekta, o kas ne.
6. Suformuluoti teiginiu. Tikslai turėtų būti teigiami ir formuluoti kaip tam tikri veiksmai, o ne kaip ko išvengti.
7. Aiškiai apibrėžti laike. Tikslai gali būti susiejami su tam tikru laiku.

Pagalvokite ar rodote savo vaikams pavyzdį, tinkamai formuluodami savo tikslus.

tags: #vaiko #elgesio #tikslas