Vaikų emocijos - tai spalvinga ir nuolat kintanti paletė, kuri formuoja jų asmenybę, santykius ir pasaulio suvokimą. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius vaiko emocijų raidos etapus, emocinio intelekto svarbą, pykčio priepuolių priežastis ir būdus, kaip padėti vaikui valdyti savo jausmus.
Emocijų raidos etapai
Vaiko emocinė raida - tai ilgas ir sudėtingas procesas, apimantis gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Šis procesas glaudžiai susijęs su bendra vaiko raida - kalba, mąstymu, fizine raida.
Kūdikystė
Nuo pat gimimo kūdikiai išreiškia emocijas veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais. Pirmosios šypsenos ir krykštavimas rodo džiaugsmą, o ašaros - skausmą ar diskomfortą. Naujagimiui svarbiausia emociškai artimas ryšys su mama.
Ankstyvoji vaikystė (2-6 metai)
Maždaug nuo 2-3 metų vaikai pradeda jaustis savarankiški, todėl natūraliai vyksta ir sparti vaiko emocinė raida. Vaikai pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas. Vaikų ugdymo specialistai pabrėžia emocijų įvardijimo ir pažinimo svarbą, net labiausiai nepatogių ir nemalonių emocijų priėmimą ir normalizavimą.
Tėvams ypač dideli iššūkiai kyla tada, kai vaikų emocijos pradedamos reikšti šaukimu, rėkimu, verkimu ir pan. Vaikai sunkiai suvokia, kas vyksta jų viduje. Ypač, jei dar nemoka kalbėti. Todėl šiame etape svarbiausi klausimai, kaip vaikams padėti suprasti savo emocijas, kas su jais vyksta, kai jie pyksta, nuliūsta, kaip išmokyti emocijas reikšti tinkamais būdais ir kaip jas valdyti. Šiame tarpsnyje įgyti gebėjimai kontroliuoti emocijas vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti, rasti draugų ir pan. Jei vaikas neišmoksta valdyti savo emocijų, vėliau tai gali peraugti į rimtesnius sunkumus - priešgyniavimą, agresiją ar atvirkščiai - perdėtą drovumą, baimę atskirti nuo tėvų.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui valdyti emocijas
Mokyklinis amžius (7-12 metų)
Patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas.
Paauglystė (13-18 metų)
Neretai šiuo laikotarpiu vaikai tampa uždaresni, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, kartais vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.
Pyktis vaiko emocijų paletėje
Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinkančių rūbų ar „neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę.
Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį.
Agresijos raida
Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Kada sunerimti?
Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.
Kaip padėti vaikui valdyti pyktį?
Svarbu atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai.
Būkite pavyzdys: Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis. Rodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams.
Reaguokite ramiai: Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau.
Išminties pauzė: Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę:
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
- Suskaičiuoti iki 10 atbuline tvarka.
- Iš 100 atiminėti po 7.
- Pajudėkite, pasirąžykite.
- Įkvėpkite ir iškvėpkite.
- Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite.
- Užsidarykite vienas.
- Atsigerkite vandens.
- Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą.
- Ženkite atgal.
- Pasakyti sau stabdančių žodžių.
Auklėkite ramiai: Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją.
Mokykite įvardinti emocijas: Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: „Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis. Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius. Pažinkite emocijas, jas įvardinkite ir aptarkite.
Mokykite, kad pyktis praeina: Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
Naudokite vizualizacijas: Vizualizacijos, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizualizacijų pavyzdžių:
- Bombos vizualizacija: Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidelių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: „Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui.
- Riteris ir drakonas: Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaizduok, kaip riteris nugali drakoną.
- Tirpstantis sniego kamuolys: Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėlį mintyse tą sniego gniūžulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.
Atpažinkite kūno pojūčius: Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti.
Mokykite tinkamo elgesio: Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: „Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį…“.
Venkite neigiamų frazių: Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: „Nesinervuok“; „Neturėtum pykti“; „Nesielk kaip mažas vaikas“; „Nesijaudink, viskas bus gerai“. Kai taip sakote vaikas girdi: „Mano jausmai negeri“; „Suaugęs nesupranta, kaip tai svarbu“; „Mama galvoja, kad aš blogas“.
Išgirskite vaiko norus: Nereikia ir negalima pildyti kiekvieno vaiko noro, bet juos reikia išgirsti ir parodyti vaikui, kad jį girdite ir suprantate.
Aptarkite pykčio priežastis: Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.
Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
Dalinkitės savo emocijomis: Modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms.
Priimkite vaiko emocijas: Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus.
Suteikite pasirinkimo laisvę: Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį.
Mokykite nusiraminimo metodų: Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų.
Sukurkite saugią aplinką: Vaikas turi žinoti, kad jo jausmai yra svarbūs ir priimtini. Leiskite vaikui jausti visus jausmus - ne tik džiaugsmą, bet ir pyktį, liūdesį, nusivylimą. Pasikalbėkite apie tai, kaip elgtis su stipriomis emocijomis. Nepamirškite apkabinimų ir švelnumo.
Kiti būdai išreikšti emocijas
- Piešimas ar spalvinimas - padeda vaikui vizualiai parodyti, ką jis jaučia.
- Fizinė veikla - jei vaikas jaučiasi piktas, tegul išlieja energiją bėgiodamas, šokinėdamas ar spardydamas kamuolį.
- Žaidimai su lėlėmis ar pliušiniais žaislais - vaikai gali per juos išreikšti savo jausmus.
- Emocijų dienoraštis - vyresniems vaikams gali padėti rašymas apie savo jausmus.
- Jei vaikas pyksta, galite pasiūlyti jam suplėšyti popierių, pūsti į balioną arba stipriai apkabinti pagalvę.
Kaip nusiraminti ir susikaupti
Kai emocijos tampa per stiprios, vaikui reikia laiko nusiraminti.
- Mokykite gilaus kvėpavimo: „Įkvėpk per nosį, lėtai suskaičiuok iki trijų, iškvėpk per burną.“
- Naudokite „ramybės kampelį“ - tai ne bausmė, o vieta, kur vaikas gali atsipalaiduoti su mylimais daiktais.
- Pasitelkite „vėžlio metodą“ - kai vaikas pyksta, pasakykite, kad jis gali „pasislėpti savo kiaute“ (apkabinti save, užsimerkti ir nusiraminti).
- Jei matote, kad vaikas stipriai susinervinęs, pabūkite su juo - glostykite nugarą, kalbėkite švelniu balsu ir priminkite, kad viskas bus gerai.
Emocinis intelektas
Emocinio intelekto ugdymas padeda vaikams geriau suprasti ir kontroliuoti savo emocijas. Taip pat vaikai pradeda drąsiau kurti naujus santykius su kitais žmonėmis, būna empatiškesni kitiems, optimistiškesni, lengviau adaptuojasi. Vaikui su išlavintu emociniu intelektu yra lengviau suprasti save, savo emocijų priežastis.
Aukštas emocinis intelektas padeda labiau pasitikėti savimi, kurti stipresnius santykius su kitais žmonėmis, drąsiai priimti sprendimus ir aišku sulaukti didesnio pasisekimo mokymosi įstaigose bei darbe.
Empatijos ir emocinio intelekto ugdymas yra labai svarbus vaiko vystymosi aspektas. Vaiko emocinės raidos puoselėjimas yra labai svarbus sėkmingam vaiko vystymuisi ir gerai savijautai. Suprasdami emocinio vystymosi etapus, atpažindami vaikų patiriamų emocijų įvairovę ir įgyvendindami veiksmingas strategijas pykčio priepuoliams valdyti, tėvai ir globėjai gali sukurti vaikų emociniam intelektui ir atsparumui ugdyti palankią aplinką.
Kaip ugdyti emocinį intelektą?
- Rodykite pavyzdį: Parodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams.
- Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
- Dalinkitės savo emocijomis: Modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms.
- Įvardinkite emocijas: Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius.
- Priimkite vaiko emocijas: Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus.
- Suteikite pasirinkimo laisvę: Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį.
- Mokykite nusiraminimo metodų: Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų.
Pirmieji žingsniai ir žodžiai
Yra du dalykai, kurių labiausiai laukia visi naujai iškepti tėvai: vaiko pirmasis žingsnis ir vaiko pirmasis žodis. Abu jie kelia tėvų susijaudinimą, o neretai - ir susirūpinimą. Juk - toli gražu - kūdikiai ne visada vystosi taip greitai, kaip mes, tėvai, norėtume.
Naujagimiai dar nemoka kalbėti, todėl savo jausmus išreiškia per verksmą ir riksmą. Kiek vėliau, būdami 2-3 mėnesių, kūdikiai pradeda vogruoti, guguoti, čiauškėti. Nors šie garsai yra skirtingi bei atspindi mažylio nuotaiką ir emocijas, bendravimu pavadinti to dar negalime. Pirmoji komunikacija atsiranda tada, kai mama nesąmoningai atkartoja kūdikio garsus. Nustebęs, jis ima juos kartoti. Šitaip tarp mamos ir vaiko užsimezga pirmasis dialogas. 10 mėnesių amžiaus kūdikis jau gali bandyti kartoti gimtosios kalbos garsus, o nuo 12 mėnesių - tarti pavienius žodžius (nuo kelių iki keliasdešimt žodžių).
Jei vaiko kalba vystosi sklandžiai, 18-24 mėnesių vaikas jau gali konstruoti dviejų žodžių sakinius, sparčiai plečiasi jo žodynas.
Kada reikėtų sunerimti, jei vaikas vis dar nekalba?
Pastaruoju metu pastebima vaikų kalbos vystymosi sutrikimų tendencija. Mūsų dienomis vis daugiau tėvų kreipiasi į logopedus dėl įvairių vaikų kalbos problemų. Nors tinkamai besivystantis 5 metų vaikas jau turėtų gebėti aiškiai kalbėti ir reikšti mintis, deja, realybė dažnai kitokia.
Žiūrėdamas filmuką, vaikas pasyviai klausosi. Jo kalbos centrai, artikuliacija nedirba, o tai reiškia, nesivysto. Moksliniai tyrimai įrodė, kad kuo daugiau laiko mažyliai leidžia prie prietaisų, tuo labiau kenčia jų bendravimas ir kitos kalbą ir intelektą vystančios veiklos. Deja, dauguma tėvų leidžia savo atžaloms neribotai sėdėti prie elektroninių prietaisų. Juk tai yra lengviausias ir be galo patogus kelias: vaikui tyliai sėdint, nereikia su juo dirbti, bendrauti, rodyti pasaulio ir stengtis. Vėliau, susidūrus su tokio elgesio pasekmėmis, dažnai būna per vėlu.
Jei vaikas dar nekalba, vertėtų vengti dvikalbystės. Geriausia - pasirinkti vieną kalbą, kurią vartosite namuose, ir ja bendrauti. Vaiko raidą lemia tėvų pavyzdys ir aplinka, kurioje jis auga. Norint, kad mažylio kalba sparčiai vystytųsi, vertėtų atkreipti dėmesį į tėvų žodyną. Augdamas ir girdėdamas įvairius garsus, jis turi turėti, iš ko mokytis. Tėvai dažnai kartoja klaidą, mėgdžiodami vaiko iškreiptus žodžius, užuot stengęsi kalbėti pilnais, aiškiais sakiniais. Rezultatas: vietoje to, kad mokytųsi iš tėvų ir tobulėtų, vaikas įsimena savo netaisyklingai ištartą žodį. Taigi jeigu jūsų atžala rodo į kačiuką ir sako „miau“, atsakykite: „Taip, tai kačiukas.“ Jokiu būdu nekartokite jo skleidžiamų garsų. Kad vaikas suprastų ne tik jūsų emociją, bet ir žodžių prasmę, kalbėkite aiškiai, lėtai, taisyklingai. Tardamas š, ž, č, dž garsus iškiša liežuvį tarp dantų.