Vaiko emocijų išraiškos kontroliavimo būdai

Emocijų valdymas - svarbus įgūdis, padedantis vaikams sėkmingai socializuotis ir prisitaikyti prie aplinkos. Šiame straipsnyje aptariami vaiko emocijų raiškos kontroliavimo būdai, atsižvelgiant į įvairius raidos etapus ir galimus sunkumus. Straipsnyje remiamasi psichologijos specialistų įžvalgomis ir pateikiami praktiniai patarimai tėvams bei globėjams.

Emocijų svarba vaiko raidai

Emocijos vaidina svarbų vaidmenį vaiko vystymesi. Jos padeda vaikams suprasti save ir aplinkinius, užmegzti ryšius ir reaguoti į įvairias situacijas. Vaikai, kurie supranta savo emocijas, rečiau rodo agresiją ar pykčio protrūkius. Emocinis raštingumas stiprina psichologinį atsparumą ir padeda vaikams lengviau įveikti sunkumus.

Emocijų raidos etapai

Vaiko emocinė raida - tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurį sudaro keli etapai:

• Kūdikystė: Kūdikiai emocijas išreiškia veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais.
• Ankstyvoji vaikystė: Vaikai pradeda atpažinti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu ugdoma empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas.
• Mokyklinis amžius: Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, supranta savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingų emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas.
• Paauglystė: Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Šiuo laikotarpiu vaikai dažnai tampa uždaresni, jaučiasi nesuprasti ir vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.

Kada reikalinga pagalba?

Jei vaiko elgesys yra neįprastas ir skiriasi nuo kitų to paties amžiaus vaikų elgesio arba nuo paties vaiko ankstesnio elgesio, jei permainos atsirado staiga arba labai lėtai, tai gali reikšti, kad vaikui reikalinga pagalba. Dažnai matoma problema yra elgesys, o nematoma - emocijos. Netinkamas elgesys dažnai yra gilesnių problemų rodantis simptomas. Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metus, vėliau paplitimas mažėja. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trejų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Stirpriausiai elgesio sutrikimai pasireiškia paauglystės laikotarpiu.

Eksternalizuoti sutrikimai pasižymi į išorę nukreiptu sutrikusiu elgesiu, tokiu kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Mergaitėms emocijų sutrikimai pasireiškia dažniau nei berniukams. Emocijų sutrikimo priežastys yra kompleksinės: turi reikšmės genetiniai faktoriai, temperamentas, šeimos santykiai, socialinė aplinka. Nerimastingesni yra vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų yra lengvai sujaudinamas, jautrus. Vaikai gali tiesiog išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas. Sulaukus 3-5 metų formuojasi vaiko "aš" suvokimas, o pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė. Nerimą gali sukelti ir medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, vaistų leidimas ir kt.).

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

Agresijos priežastys

Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis:

• Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka: Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą.
• Draudimai ir nurodymai: Tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
• Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę: Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.

Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje. Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas. Suvokimo klaidos - prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti žmonės yra agresyvūs. Didėja ir agresija, ir atstūmimas. Sutrikusi moralinių normų raida. Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui. Draugų įtaka - bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Bendraamžių atstūmimas dažnai sukelia agresiją.

Kaip padėti vaikui kontroliuoti emocijas?

Yra daug būdų, kaip padėti vaikams suprasti ir kontroliuoti savo emocijas:

• Rodykite pavyzdį: Vaikai mokosi stebėdami, kaip tėvai tvarkosi su savo emocijomis. Būdami sumanūs stebėtojai, jie greitai įsisavina, ką suaugusieji daro supykę, kaip reaguoja į laimingas ar nemalonias žinias, kaip reiškia džiaugsmą, o gal stengiasi paslėpti nepasitenkinimą. Vaikai taip pat mato, kada jų tėvai vengia rodyti emocijas - dėl gėdos ar kitų priežasčių. Jie viską kopijuoja - kaip tėvai elgiasi užplūdus emocijoms, lygiai taip pat bando daryti ir patys.
• Įvardinkite emocijas: Padėkite vaikams išmokti emocijų pavadinimus. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turi išmokti ir atpažinti, ką reiškia būti linksmam, piktam, nuliūdusiam ar išsigandusiam. Vyresni vaikai gali mokytis sudėtingesnių žodžių, tokių kaip nusivylimas, susinervinimas, susirūpinimas. Su vaikais galima aptarti, kaip jaučiasi įvairių knygų ar filmų veikėjai. Skaitant galima padaryti pauzę ir paklausti: „Kaip manai, kaip dabar jaučiasi šis veikėjas?“. Taip pat verta aptarti priežastis, kas galėjo sukelti būtent šiuos jausmus.
• Kalbėkite apie jausmus: Naudokite emocijų pavadinimus buitinėje kalboje. Rodykite savo pavyzdžiu, kaip galima išreikšti jausmus: „Aš nuliūdau, nes tu nepasidalinai savo žaislu su draugu, manau, jis taip pat nuliūdo“. Atkreipkite vaiko dėmesį, kai pastebite, kad jis jaučia tam tikrą jausmą: „Atrodai tikrai laimingas, kad važiuosime pas senelius“, „Panašu, kad nerimauji dėl rytojaus kontrolinio“. Vienas iš būdų padėti vaikams atpažinti savo emocijas - tėvams įvardinti jas garsiai. Vaikai taip susieja pojūčius su emocijų pavadinimais.
• Mokykite emocijų valdymo strategijų: Ugdyti vaikų emocinį raštingumą reikia visą vaikystę ir paauglystę. Jie turi išmokti, kad nepriklausomai nuo to, ar jie supyko, trenkti, ar kitaip skaudinti kito negalima. Vietoje to, reikėtų mokyti vaikus būdų, kaip išspręsti konfliktą, suvaldyti kilusias emocijas. Pavyzdžiui, galima paraginti vaiką pasijautus nemaloniai padaryti pertraukėlę, pakeisti aplinką, išeiti pasivaikščioti, susirasti tylią vietą ir nurimti. Vertinga pamokyti, kaip įveikti liūdesį. Dažnai vaikai nežino, ką daryti kai jaučiasi liūdni, todėl jie gali tapti agresyvūs arba siekti kitų dėmesio nepriimtinais būdais. Kartu paieškokite sprendimo būdų: gal padės piešimas, knygelės paskaitymas ar pažaidimas su augintiniu. Galima pasidalinti savo patirtimi, ką jūs, tėvai, darote nuliūdę. Kai vaikas suklys, sulaužys kokį daiktą iš pykčio ar pasiduos nepasiekęs tikslo - laikykite tai proga pasimokyti patys, kaip kitą kartą padaryti kitaip. O tokių akimirkų tikrai bus nemažai.
• Padėkite vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas.
• Sukurkite vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį.
• Mokykite atsipalaidavimo, susivaldymo technikų: Tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo techniks
  mokymas, kai priea
  kaip nors pasielgiant ia
  mokstama nusiraminti. (pvz., giliai kvėpuoti ar skaičiuoti iki dešimt).
• Kalbėkitės su vaiku: Paaiškinti vaikui, kas yra "auka", kad kiti vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia.
• Užsiimdami su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu: Kartu su vaiku išdykauti ir žaisti.
• Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprindami jo gers
  js
  savybis
  pasireiškimą. Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks jis yra.
• Elgesio gerinimo veikla turi būti pastovumi ir nuosekli.
• Psichologinio tėvų mokymo grupės.
• Vilties skatinimas: Grupėje jis sužino kitų žmonių gyvenimo istorijas, susipažįsta su jų patyrimu, problemų sprendimo būdais. Problemų universalumo įvardijimas. Daugelis žmonių į grupę ateina įsitikinę, kad jų problemos, baimės, kiti simptomai yra vieninteliai ir nepakartojami.
• Susidūrę su agresyviu vaiko elgesiu, nemaloniu veiksmu, jį iškart sustabdykite: Jokiu būdu nemuškite vaiko, nepradėkite moralizuoti - tiesiog sulaikykite jį.
• Pasistenkite paroje turėti bent vieną valandą (pvz., vakarinio ritualo), kurią jūs kokybiškai praleisite su vaiku: Tegul būna tai tik jūsų laikas - nusiteikite tuo metu skirti maksimalų dėmesį savo vaikui, sukurti gerumo bei intymumo atmosferą.

Ko vaikams sakyti nevertėtų?

Yra keletas dalykų, kurių vaikams sakyti nederėtų. Reikėtų nepamiršti, kad, vaikai sužino apie emocijas matydami, kaip tėvai reaguoja į jų nuotaikas. Vaikas, kurio tėvai sako: „Nustok verkti! Dideli berniukai neverkia!“, mokosi, kad emocijos turėtų būti paslėptos, užgniaužtos viduje. Taip pat nutinka, kai tėvai atkreipia dėmesį į vaikų nerimą sakydami: „Nesijaudink, nėra ko nerimauti" - atžalos gali suprasti, kad jų rūpesčiai yra nesvarbūs, nereikšmingi. Nors tėvai taip bando raminti vaikus - jie išmoksta slėpti savo emocijas. Kalbėdami apie žmonių jausmus, tėvai taip pat moko atžalas empatijos.

Pyktis tėvystėje: kaip jį suvaldyti?

Normalu, kad tėvai, kaip ir visi žmonės, patiria pyktį. Tai daugeliu atžvilgių neišvengiama. Iššūkis - sveikai ir konstruktyviai išreikšti ir su juo susidoroti. Svarbu jausmus reikšti be agresijos. „Aš“ teiginiai gali padėti tėvams pasakyti, kaip jie jaučiasi, nekaltinant, nežeminant ir nekritikuojant vaikų. Pavyzdžiui, sakydami „Jaučiuosi nusivylęs, kai nepaimi savo žaislų, nes dėl to kambarys sujauktas“, o ne „Tu niekada nesusitvarkai savo žaislų, tu toks netvarkingas!“. Tėvai yra sektinas pavyzdys savo vaikams. Parodydami sveiką pykčio valdymą, tėvai parodo savo vaikams, kaip elgtis su šia galinga emocija. Tai gali apimti jausmų verbalizavimą („šiuo metu jaučiuosi tikrai piktas“), savireguliacijos strategijų demonstravimą ir atsiprašymą, kai pyktis valdomas netinkamai. Kai tik galime, įtraukime vaiką į konstruktyvius problemos, sukėlusios pyktį, sprendimus. Mokykime vaikus vertingų įgūdžių, padedančių spręsti konfliktus ir susidoroti su gyvenimo sunkumais. Jei reikia, kreipkitės į specialistą pagalbos. Jei pyktis yra dažnas, stiprus arba sukelia agresyvų elgesį, gali būti naudinga kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą. Šiuolaikinė psichoterapija, visų pirma kognityvinė ir elgesio terapija, gali suteikti įrankių ir strategijų, kaip veiksmingai valdyti pyktį, taip pat gali padėti išspręsti pagrindines problemas, sukeliančias pyktį.

Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys

Sveikas pykčio išreiškimas gali išmokyti vaikus, kad pyktis yra normali emocija. Svarbu, kaip tos klaidos sprendžiamos. Atsiprašymas ir kalbėjimas apie tai, kas atsitiko, gali būti galinga mokymo priemonė, demonstruojanti atsakomybę bei pagarbą vaiko jausmams. Ignoruoti arba slopinti pyktį paprastai nepatartina, nes tai gali sukelti daugybę neigiamų pasekmių, pvz., fizinės ir psichinės sveikatos problemų, tokių kaip aukštas kraujospūdis, širdies ligos ir susilpnėjusi imuninė sistema bei depresija, nerimas ir mažesnis bendras pasitenkinimas gyvenimu. Jeigu pyktis neatpažįstamas ir konstruktyviai neišreiškiamas, artimi buvę žmonės gali įsižeisti, nutolti ar net nusiteikti priešiškai. O tai gali toliau vynioti pykčio grandinę. Pyktis signalizuoja, kad kažkas yra negerai, ne taip, kaip norėčiau, o mano poreikiai nėra patenkinti. Jei pyktis ignoruojamas, šie svarbūs signalai prarandami, todėl žalingos situacijos ar santykiai gali likti be dėmesio.

Kaip pykčio valdymo modelius pritaikyti tėvystėje?

Tėvystėje, kaip ir bet kuriuo kitu atveju, suvaldyti pyktį padeda tam tikros strategijos, kurių verta išmokti ir taikyti, iškilus „karštoms“ situacijoms.

• Gilaus kvėpavimo ir atsipalaidavimo būdai: Gilus, kontroliuojamas kvėpavimas gali padėti nuraminti fiziologinę kūno reakciją į pyktį. Taip pat gali būti naudingas progresyvus raumenų atpalaidavimas, meditacija ir terapinės vizualizacijos bei pozityvios afirmacijos . Kai jaučiate, kad jūsų pyktis auga, padarykite pauzę, giliai įkvėpkite ir pabandykite nusiraminti prieš reaguodami į situaciją.
• Sąmoningumas ir savęs suvokimas: Suvokdami savo emocijas, priežastis ir fizines reakcijas į pyktį galime geriau jį valdyti. Suprasdami kokie vaikų veiksmai mus dažniausiai supykdo, kokios mintys sukelia pyktį, galime lengviau jį atpažinti, pripažinti ir vėliau suvaldyti.
• Minčių (kognityvinė) pertvarka: Tai reiškia, kad keičiame požiūrį į situacijas ir jų suvokimą bei interpretavimą. Užuot galvoję „Tai siaubinga, tai nelaimė!“, galite pasakyti sau: „Tai apmaudu, bet tai dar ne pasaulio pabaiga“. Pavyzdžiui, pripažinus, kad netvarkingas vaiko kambarys yra ne nepagarbos ženklas, o įprastas vaiko elgesio aspektas, gali palengvėti be kitų priemonių.
• Problemų sprendimas: Jei pyktis kyla dėl konkrečios problemos ar konflikto, gali padėti aktyvus problemų sprendimas. Tėvystėje tai gali reikšti aiškių taisyklių ir lūkesčių nustatymą, tam tikro elgesio pasekmių aptarimą arba bendradarbiavimą su vaikais ieškant sprendimų.
• Efektyvaus bendravimo įgūdžiai: Tai apima aktyvų klausymąsi, savęs išreiškimą ir „aš“ teiginių naudojimą, kad išreikštumėte savo jausmus, ir atsisakymą kaltinti ar kritikuoti.
• Emocinis intelektas: Tai savo emocijų supratimas ir valdymas, taip pat kitų žmonių emocijų supratimas ir jų pripažinimas bei nuolatinis mokymasis emocijas išreikšti efektyviu ir pozityviu būdu.
• Fizinis aktyvumas: Mankšta ir fiziniai pratimai gali padėti sumažinti įtampą ir pagerinti nuotaiką, todėl tai puiki priemonė pykčiui valdyti.
• Išminties pertraukėlė (pauzė): Patiriant stipresnį stresą naudinga stabtelti, padaryti išminties pauzę, pakvėpuoti, nurimti ir pagalvoti, kokį elgesio variantą pritaikyti, kad gautume pageidaujamą rezultatą.
• Pagalbos ieškojimas: Jei pyktis tampa nevaldomas arba destruktyvus, rekomenduoju kreiptis į specialistus profesionalios pagalbos.

Šių metodų, kaip ir bet kokių įgūdžių, reikia mokytis ir juos praktikuoti. Kuo daugiau jomis naudosimės, tuo lengviau bus efektyviai valdyti pyktį. Kai geriau valdome pyktį mes, to paties mokome ir savo vaikus.

Tėvų vaidmuo

Tėvai, kurie veiksmingai valdo savo pyktį, yra galingas pavyzdys savo vaikams. Vaikai mokosi emocijų reguliavimo strategijų stebėdami, kaip jų tėvai susidoroja su nusivylimu, pykčiu ir kitomis nemaloniomis emocijomis. Tyrimai rodo, kad tokie tėvai, kurie išmoksta sveikai reguliuoti savo emocijas, labiau linkę užmegzti saugų ryšį su savo vaikais, kas labai svarbu vaiko saugumo jausmui, savivertei ir emocinei gerovei. Vaikams svarbu matyti sveiką bendravimą, emocinę išraišką - visa tai jie atkartos kurdami savo asmeninius santykius.

Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos… Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“. Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs…“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę! Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė? Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės… Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.

Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams

Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties. Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta). Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs. Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.

Tėvų pagalba

Tėvai vaidina itin svarbų vaidmenį mokant vaikus socialinių įgūdžių, emocijų raiškos, savęs supratimo. Jie dažnai tą daro be jokių gairių ar vadovėlio. Net ir probleminį vaiko elgesį reikėtų pradėti spręsti nuo emocijų pažinimo. Vaikai, kurie supranta savo emocijas, norėdami į save atkreipti dėmesį rečiau rodo agresiją, pykčio protrūkius. Tie, kurie gali pasakyti „aš pykstu ant tavęs“ rečiau trenkia kitam ir dažniau konfliktą bando išspręsti taikiai. Mokydami vaikus emocinio raštingumo, stipriname jų psichologinį atsparumą.

Kaip vaikams padėti suprasti emocijas ir jas išreikšti?

Yra keletas dalykų, kuriuos atlikdami tėvai gali padėti vaikui ugdyti emocinį raštingumą - t. y. suvokti savo emocijas ir jas tinkamai išreikšti:

• Rodykite pavyzdį.
• Padėkite vaikams įvardinti emocijas.
• Kalbėkite apie jausmus.
• Mokykite emocijų valdymo strategijų.

Kognityviniai pagalbos metodai

Vaikas skatinamas kalbėti apie savo nerimą ir baimes. Modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai. Kognityviniai pagalbos metodai, pvz., sisteminis nujautrinimas - vaikas mokomas atsipalaiduoti, o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas. Savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo. Naudingas vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką.

Svarbūs aspektai

• Nuolat vaikus informuokite - svarbu vaikams pranešti apie tai, kas vyksta šeimoje ir kas, tikėtina, įvyks.
• Atkreipkite dėmesį į vaiko elgesio pokyčius, atsiradus agresyvumui, nemigai ar mitybos pasikeitimus.
• Taisyklės turi būti aiškios.
• Svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus socialines normas arba taisykles.

Kiti patarimai

• Taikykite pasakų ar žaidimų terapiją. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
• Užtikrinkite gerus tarpusavio santykius su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.

tags: #vaiko #emociju #israiskos #kontrole