Paauglystė - tai laikotarpis, kupinas iššūkių tiek pačiam paaugliui, tiek jo artimiesiems. Tai sudėtingas virsmas, kurio metu vyksta esminiai fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai pokyčiai. Paauglys keičia savo aplinkos suvokimą, savo vaidmenį joje, atsakomybės supratimą ir vertybes. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius vaiko ir paauglio psichologijos aspektus, kurie padės tėvams ir globėjams geriau suprasti augantį žmogų ir sėkmingai jį lydėti šiuo svarbiu gyvenimo etapu.
Paauglystė - Iššūkių Kupinas Laikotarpis
Paauglystė dažnai tampa nesutarimų ir konfliktų šaltiniu tarp paauglių ir suaugusiųjų. Paaugliai jaučiasi nesuprasti, kritikuojami ir pernelyg kontroliuojami. Tuo pat metu jie patys išgyvena jausmų sumaištį, prieštaringus norus ir interesų konfliktus. Šis laikotarpis, nors ir nelengvas, yra ypatingai svarbus formuojant savivertę, ateities perspektyvas ir galimybes. Paauglys, kuris jaučia mažiau tėvų meilės ir palaikymo, gali būti labiau linkęs į destruktyvius veiksmus, susijusius su saviverte.
Suaugusieji savo ruožtu neretai jaučiasi pasimetę ir nesuprantantys, kodėl jų vaikai tampa grubūs, uždari ir nepaklusnūs. Paauglių tėvams kyla daugybė klausimų:
- Kas svarbiau - geri santykiai ar saugumas ir taisyklės?
- Kada paauglio elgesys peržengia normos ribas?
- Kaip ir kam paaugliai provokuoja tėvus?
- Kaip atkurti prarastą emocinį ryšį su vaiku?
- Kodėl vaikai nenori klausyti?
- Kas atsakingas už vaiko gyvenimo būdą?
- Kaip tėvams bendrauti su paaugliu?
- Koks paauglio elgesys yra normalus, o kada jau reikėtų sunerimti?
Šiame straipsnyje sieksime atsakyti į šiuos klausimus ir pateikti naudingų įžvalgų paauglius auginantiems tėvams bei globėjams.
Edukacinės Psichologijos Svarba Vaikams
Edukacinė psichologija yra psichologijos šaka, kuri tiria psichinius reiškinius ir dėsnius, susijusius su mokymu, mokymusi ir ugdymu. Ji nagrinėja mokinių, jų tėvų, mokytojų ir kitų ugdymo bendruomenės narių elgesį, veiklą bei tarpusavio sąveiką. Ši sritis yra itin svarbi siekiant suprasti, kaip vaikai mokosi, vystosi ir kaip galima veiksmingiausiai juos ugdyti.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Edukacinės psichologijos esmė ir tikslai
Pedagoginė psichologija padeda susisteminti turimą informaciją apie mokymosi reiškinius (pavyzdžiui, mokymosi motyvaciją, intelektą, nerimą, pažangumą), tiria ryšius tarp įvairių psichologinių kintamųjų (pavyzdžiui, paauglio nerimo ir tėvų auklėjimo). Ji padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus, aiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymosi reiškinius (pavyzdžiui, mokiniai geriausiai įsimena pamokos pradžioje ir pabaigoje), ieško mokymo(si) būdų. Pagal tyrimų objektą skiriama mokymo(si) ir ugdymo psichologija. Jos abi grindžiamos idėja, kad vaiko psichika formuojasi jam perimant socialinį patyrimą. Daugelis psichologų mokymąsi laiko specifine veikla, kuri padeda susidaryti vaizdiniams, sąvokoms, susiklostyti pažiūroms, perimti dorovės normas, įsisavinti praktinius veiksmus ir kita.
Edukacinė psichologija apima psichologinius žmogaus ypatumus, susijusius su ugdymu(si), mokymu(si) ir auklėjimu(si). Svarbu paminėti tai, jog pedagoginė psichologija apima beveik visus raidos tarpsnius Vadinasi, toks darbas, kaip dažnai galvojama, vien vaikais neapsiriboja, kadangi bendradarbiaujama ir su mokytojais bei mokinių tėvais (globėjais). Taip pat toks platus amžiaus spektras pateikia neribotas galimybes realizuoti save įvairiose mažiau ar daugiau liestose pedagoginės psichologijos nišose.
Pagrindiniai edukacinės psichologijos tikslai:
- Mokymosi procesų supratimas: Ištirti, kaip vaikai įgyja žinių, formuoja įgūdžius ir tobulina gebėjimus.
- Individualių skirtumų įvertinimas: Nustatyti, kaip skirtingi vaikai mokosi skirtingai, atsižvelgiant į jų kognityvinius, emocinius ir socialinius ypatumus.
- Efektyvių ugdymo metodų kūrimas: Parengti ir įgyvendinti ugdymo strategijas, kurios būtų pritaikytos konkretiems vaikų poreikiams ir mokymosi stiliams.
- Mokymosi sunkumų prevencija ir įveikimas: Identifikuoti vaikus, patiriančius mokymosi sunkumų, ir teikti jiems reikiamą pagalbą bei paramą.
- Emocinės gerovės užtikrinimas: Kurti palankią emocinę aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugūs, gerbiami ir motyvuoti mokytis.
Vaiko raidos psichologijos svarba
Pedagoginė psichologija plėtoja ir taiko žmogaus raidos teorijas ir jos dėsningumus aiškinant besimokančiojo (vaiko, paauglio, suaugusiojo ir pagyvenusio žmogaus) savybes, aprašo kognityvinius, emocinius, socialinius, dorinius ir kitus pokyčius įvairaus amžiaus tarpsniais. Psichikos raidos ir mokymosi santykį (išmokimą) tyrė Šveicarijos psichologas ir pedagogas J. Piaget, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir pedagogas J. S. Bruneris, rusų psichologas L. Vaikų raidos psichologija ir psichopatologija yra svarbi edukacinės psichologijos dalis. Vaikų raidos psichologijos ir psichopatologijos dalyke, studentams ne tik suteikiamas supratimas apie įvairios raidos besimokančiųjų grupes (pvz., turinčius intelekto sutrikimų, regos, klausos, mokymosi, elgesio ir emocijų sutrikimų, pasižyminčius rizikingu elgesiu ir kt.), bet ir ugdomos kompetencijos atpažinti, diagnozuoti šias grupes bei parengti intervencijos planą teikiant pagalbą vaikams (jaunuoliams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių iki 21 metų), jų šeimomis ir bendruomenėmis.
J. Piaget, remdamasis individo ir aplinkos pusiausvyros teorija, tyrinėjo vaikų pažintinę raidą, išskyrė vaiko pažinimo raidos 4 stadijas: sensomotorinę (iki 2 metų), ikioperacinę (2-5 metų), konkrečių operacijų (7-11 metų), formalių operacijų (11-15 metų). Psichikos raidą apibūdino asimiliacijos (naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie esamų pažinimo struktūrų) ir akomodacijos (pažinimo struktūrų keitimas, kad jos atitiktų tai, kas suvokiama sąvokomis). Vaikas turi prisitaikyti, tai yra adaptuotis prie aplinkos. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pačiu metu.
Taip pat skaitykite: Pagrindinės "Vaiko ir paauglio psichologijos" tezės
J. Bruneris tyrė vaiko pažinimo funkcijų raidą. Pasak jo, pažinimo plėtrai būtina sisteminga mokytojo ir mokinio sąveika, normaliai intelekto raidai nepakanka vien gimti kultūringoje aplinkoje.
Edukacinės psichologijos taikymas praktikoje
Edukacinės psichologijos žinios ir principai gali būti sėkmingai taikomi įvairiose srityse:
- Švietimo įstaigos: Mokyklose ir darželiuose edukacinės psichologijos specialistai padeda mokytojams suprasti mokinių mokymosi ypatumus, kurti individualizuotas ugdymo programas, spręsti elgesio problemas ir gerinti bendrą klasės atmosferą.
- Šeimos konsultavimas: Psichologai konsultuoja tėvus, kaip efektyviai bendrauti su vaikais, spręsti auklėjimo sunkumus, motyvuoti mokytis ir kurti harmoningus santykius šeimoje.
- Specializuotos pagalbos centrai: Vaikų raidos centruose ir klinikose edukacinės psichologijos specialistai teikia pagalbą vaikams, turintiems mokymosi, elgesio ar emocinių sunkumų, atlieka psichologinį įvertinimą ir sudaro individualius intervencijos planus.
- Moksliniai tyrimai: Edukacinės psichologijos srityje nuolat vykdomi tyrimai, siekiant geriau suprasti mokymosi procesus, nustatyti veiksmingiausius ugdymo metodus ir kurti naujas intervencijos programas.
Paauglių Tapatumo Formavimasis ir Savivertė
Svarbus ir atsakingas gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo žmogaus yra vadinama paauglyste. Tai - didelis biologinis, kognityvinis, psichologinis permains metas. Įvairūs autoriai pateikia skirtingas paauglystės amžiaus periodizacijos ribas. D.A. Bernstein, A.Clarke- Stewart, E.J. Roy, T. K. Srull, CH. D. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas randa savo tapatumą, sukuria savo vertybis sistemą, geba užmegzti ir palaikyti draugystės ir meilės santykius, numatyti perspektyvas. Todėl, suaugusiojo sugebėjimas integruoti savo asmenybę ir pasiekti tikrą artumą su kitais, didele dalimi priklauso nuo sėkmingo perėjimo šia paauglystės / suaugusiojo žmogaus gyvenimo tarpsnį.
Pasak, A. šio daugybės pasirinkimsų. Rinkdamasis paauglys privalo planuoti į priekį ir mąstyti labiau sistemiškai apie pasaulį, nes tai gali lemti visą jo tolimesnį gyvenimą. 16-aisiais gyvenimo metais paaugliai pradeda intensyviau ieškoti savo tapatumo, t.y. intensyvaus savęs suvokimo. šis, vertybinis nuostatsų. Šie ieškojimai dažniausiai pasireiškia kaip aprangos, muzikos manifestais, dietos laikymusi, grupisų kūrimu, eksperimentavimu su seksualiniu aktyvumu, narkotiksų vartojimu. E. H. Eriksonas, dėstydamas savo psichosocialinę vystymosi koncepciją, teigia, kad šis laikotarpis yra paprastai susijęs su tapatumo krize. Sėkmingas šios krizės išsprendimas, įgalina individą tapti nepriklausomu, atsakingu suaugusiuoju. J. Marcia darbas (1966, 1980) buvo pirmasis neoeriksoniškas modelis, paskatinęs reikšmingiems tyrinėjimams. J. Marcia susikoncentravo ties asmeniniu tapatumu ir sukūrė būsenų tipologiją. Jis - vienas iš produktyviausių tapatumo tyrinėtojų. Kiti užsienio mokslininkai gilino ir tobulino tyrinėjimus. A.S. šių kriterijsų - asmeninio išsireiškimo jausmus, kurie pasak jo, susiję su asmenybės gerove, ir tikint tikslingo elgesio sėkme su socialiai konstruktyvaus tikslo siekimu. H.D. Grotevantas (1985) daug dėmesio skyrė tapatumo sąsajoms su įvaikinimu. M.D.Berzonsky (2004) ir kt. tapatumo raidą aiškina kaip gyvenime vykstantį savireguliacijos procesą. Tapatumo kontrolės teorija taip pat remiasi individo savireguliacija ir dviejų komponentų interpersonalinio ir intrapersonalinio lyginimu. Šios teorijos atstovė - J.L.Kerpelman. G.Adamsas (1985) išpopuliarino požiūrį į tapatumą kaip prisiminimsų pasakojimą. K.McLean tyrime (2005), didžiausią reikšmę turėjo prisiminimai apie sukauptą pasakojamosios konstrukcijos, kaip gyvenimo istorijos, supratimą, ir kaip tie prisiminimai buvo papasakoti. Asmenybės savybis ir tapatumo būsenų ryšius tyrinėjo: M. Archer (1994) ir kt. Šeimos struktūros įtaką paauglio atsiskyrimo procesui, kaip tapatumo raidos kontekstą analizavo: S. McCurdy, A.Sherman (1996). Lietuvoje, mokinių tapatumo būsenas tyrinėjo V. Legkauskas (1998, 2000). Jis nustatė, kad moksleiviai, esantys pasiekto tapatumo ir moratoriumo būsenose, mažiausiai patenkinti savo socialiais santykiais. Mokiniai, esantys išankstinio sprendimo būsenoje, buvo labiausiai patenkinti šiais santykiais. Teigiama, kad pasiekę ideologijos tapatumo būseną moksleiviai, buvo mažiau populiarūs tarp bendraamžisų. šis santykis buvo parašytas A.
Savęs vertinimas - tai individo savo paties, savo galimybisų, savybisų ir vietos tarp kitsų žmonisų vertinimas. Nuo jo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui ir jo asmenybės raidai, yra glaudžiai susijęs su žmogaus pretenzijų lygiu, t.y. tikslsų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumu. Pagal J.Connor ir kt. šiau, labiau linkę į narkotines medžiagas bei atsiduria didesnėje savižudybės grupėje. Socialinės aplinkos įtaką savęs vertinimui tyrinėjo D.Zimprich, S.Parren (2005). svarbus klasės poveikis, kurioje mokosi paauglys. šiu savęs vertinimu, nepakankamu arba pernelyg geru. Neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Per gerai save vertinantis paauglys turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, dėl klaidsų kaltina kitus. Geras savęs vertinimas-savosios vertės jausmas yra naudingas. ęsi neesą tokie, kokie norėtųsi būti, lengvai pasiduoda depresijai (Hoggins, 1987). A.G. šius paauglis turi labai aukštą savigarbą. Teigiamas savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi padeda įveikti nerimą ir stresą. šis. Gauti duomenys, parodė, kad merginos turi žemesnę savigarbą, kuri įtakoja jų tapatumo brandumą. Tapatumo formavimasis paauglystėje labai svarbus kuriant suaugusiojo psichosocialinės raidos pamatą. Paauglio tapatumo raidai yra svarbūs tiek ryšiai šeimoje, tiek patyrimas susijęs su atsiskyrimu (Marcia, 1992). Taip pat labai svarbų vaidmenį užima socialinė aplinka. Tokioje socialinėje aplinkoje, kurioje galimybės gerokai apribojamos, apribojamas ir asmenybės atsiskleidimas. Didelę įtaką tapatumo raidai turi savęs vertinimas. Teigiamas savęs vertinimas - tai kelias į asmenybės tapsmą. 14-17 m. gyvenimo metais savęs vertinimo poreikis sustiprėja. šiai tyrinėjamas paauglio tapatumo formavimasis. šiulienės (2000, 2004) ir V.Legkausko (1998, 2000) tyrimai. ęsi paauglisų tapatumo formavimasis ir savęs vertinimas. Taipogi, šiame darbe siekiama pateikti paauglisų tapatumo ryšius su savęs vertinimu. šis santykis, lytis, amžius bei mokymo įstaiga.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Darbas sudaro: įvadinė dalis, kurioje pateikiama asmenybės tapatumo bei savęs vertinimo samprata, empirinis tyrimų apžvalga, suformuluojamos problemos, tyrimo tikslas, uždaviniai bei hipotezės; tyrimo metodikos aprašymas, rezultatai, rezultatų aptarimas; pasiklymai ir rekomendacijos, išvados; literatūros sąrašas; darbo santrauka anglų kalba. Darbo apimtis yra 79 puslapiai, 21 lentelė . Literatūros sąraše yra cituojami 87 autoriai ar autorisų grupė.
Paauglystės samprata
Seniausias paauglystės apibūdinimas pasirodė beveik prieš šimtmetį G.S. Hallo darbe (1904). Jis paauglystę apibūdino kaip audrų ir sunkumų periodą, priskirdamas jai tris svarbiausias savybes: nuotaikos svyravimus, konfliktus su tėvais, rizikingą elgesį. Nors tokios emocinės ir elgesio reakcijos gali atsirasti bet kuriuo asmens gyvenimo laikotarpiu, G. S. Hall buvo įsitikinęs, kad jos daug dažnesnės tarp paauglisų, nes yra endogeniškai sąlygotos biologinisų faktorisų, susijusiusų su pubertetiniu vystymusi. Kita vertus, G. S. Hallo pripažino, kad laipsnis iki kurio paauglystė sukelia tokį elgesį, - priklauso nuo paauglisų temperamento ir kultūros, kurioje jie gyvena. Paauglystė yra mažiau trikdanti konservatyvisų tradicijsų kultūrose, ir ten, kur identifikuojama urbanizacija. Urbanizacija siejasi su amoralaus elgesio vilionėmis, mažina fizinio aktyvumo galimybes ir tyrinėjimus, kuriuos jis laikė įgimtu ir biologiniu paauglisų poreikiu. Anot jo, dauguma paauglystės problemsų atsiranda dėl visuomeninio nesugebėjimo suprasti jos prigimtį ir pavojus, adaptuotis prie atitinkamsų socialinisų situacijsų.
Kalbėdamas apie raidą paauglystėje D. Vinikotas (D. W.Winnicott, 1965) akcentuoja socialinisų aplinkybisų svarbą. Primityviose visuomenėse paauglys atlikdamas tam tikras apeigas ar pereidamas sunkius išmėginimus virsta suaugusiu per kelias savaites, mėnesius. Tuo tarpu dabartinėje visuomenėje jaunuolis natūraliai virsta suaugusiu, nors ir sukeldamas tėvams daug problemsų. D. Vinikotas mano, kad vienintelis vaistas nuo paauglystės - tai laikas ir laipsniško brendimo procesas. Galiausiai kaip viso to rezultatas pasirodo suaugęs žmogus. ęiausiai turi būti išgyventas. Iš esmės paauglystė - tai asmenybės atradimsų metas. šiau į jį galima įsibrauti ir sugriauti, sunaikinti iš vidaus, o tai veda prie psichikos sutrikimsų. šios visuomenės, šeimos sveikata paaugliui turi gyvybinę svarbą, nes daug paauglystės sunkumsų kyla būtent dėl aplinkos trukdymsų. Nepaisant to, didžioji dauguma paauglisų pasiekia suaugusiojo brandą. Šis procesas vyksta dėl to, kad egzistuoja įgimta augimo tendencija. D. Vinikotas mano, jog būtent tokio natūralaus brendimo dėka mkss diens suaugusieji yra tvirti, stabilkūs ir brandkūs. Žinoma, viskas turi savo kainą, yra nemažai palkūsusis jaunuolisų, kuriems reikalinga parama ir gydymas.
Paauglio atėjimas į pubertatą jau būna sąlygotas kūdikystės ir ankstyvos vaikystės patyrimo. Iš kūdikystės bei vaikystės atsinešami tam tikri paveldėti ir įgyti asmenybės bruožai bei tendencijos, pregenitalinės stadijsų instinktyvaus patyrimo fiksacijos, kūdikiškos priklausomybės liekanos, kūdikiškas negailestingumas ir t. t. Visas šis patyrimas dar nėra išgyventas sąmoningai. Tai pasąmonės srautas, kuris iškyla paauglystėje, ir paaugliaškas ego turi išmokti su tuo tvarkytis, suderinti tai savo asmenybėje. ėia jėga? D.W. Vinikotas šią situaciją lygina su naujo vyno supylimu į seną butelį. Iš esmės paauglys kartoja kūdikystės stadiją. Šios nepriklausomybės ir regresyvios priklausomybės ir net abiejų šisų kraštutinumų koegzistavimas vienu metu. ęsi izoliuotas kūdikis, kol neskiria savęs nuo to, kas yra ne aš , kol netampa atskiru individu. ęiais už jo. Jaunesnisųjsų paauglisų seksualinis patyrimas taip pat patvirtintas šiuo izoliacijos reiškiniu. Paaugliams būdinga atsisakyti netikrsų sprendimsų. Ši jsų moralė taip pat priklauso kūdikystei. Paauglys ieško sprendimsų, kurie jam galėtų padėti tuoj pat, ir atmeta juos vieną po kito, jei tik randa juose ką nors netikra. Pavyzdžiui, tokie sprendimai gali būti identifikacija su tėvsų figūromis arba šaunkūs sportiniai rezultatai, seksualinis aktyvumas arba didesnės svarbos suteikimas intelektualinei veiklai. ęsi tušti ir niekaip negalintys rasti save. ęsius identifikacijos formos, kuri leistų jiems sėkmingai kovoti dėl realybės pajautimo siekiant asmeninio tapatumo, neprisitaikant paskirtame vaidmenyje pereiti per sumažintų ir ištverti. Jie nežino, kur jie yra, kuo taps, jie laukia. ęiau kurie tik jiems atrodo realūs, kiek paveikia visuomenę. Jaunuoliai turi poreikį baksnoti visuomenę taip, kad sukeltų jos priešiškumą. ęiai - priklausomas elgesys. Šio elgesio pobūdis yra infantiliaškas, atėjęs iš ankstyvsų raidos stadijsų. Tuo tarpu tėvai mano, kad vaikai turi jsų klausyti, nes jie yra tėvsų išlaikomi. Šitaip manydami tėvai ir kiti suaugusieji remiasi visai kita realybe nei ta, kurioje gyvena paauglys. Per paaugliaškas antisocialias tendencijas D.W. Vinikotas bando atskleisti artimą ryšį tarp jaunatviškų sunkumsų ir patologijos. .Įvairias tendencijas jaunimo grupėse rodo labiausiai nesveiki grupės nariai. Pavyzdžiui, vienas grupės narys vartoja per dideles narkotiksų dozes, kitas apimtas depresijos guli lovoje, dar kitas yra vikrus mušeika. Už kiekvieno, kuris savo kraštutiniu simptomu žeidžia visuomenę, grupuojasi kiti. Grupėje nariai, išreiškiantys kraštutines tendencijas, veikia dėl visos grupės, kartkartėmis grąžindami jos nariams tikrumo, realybės jausmą. Jei, pavyzdžiui, jaunimo vakarėlyje nieko neatsitinka, kai kurie grupės nariai pradeda jaustis netikri dėl savo realumo. ęiau jie nėra tokie pažeisti, kad patys mestų iššūkį. Nė vienas iš jsų nenori pasireikšti itin asocialiai. ęsį sukelti visuomenės reakciją, tada viskas susitvarko, grupei grąžinamas realumo jausmas. Kuriam laikui grupėje vėl viskas stoja į savo vietas, grupės nariai remia kiekvieną, kuris veikia jsų labui. ėia grupė. ęsius asmenis, kad galėtų padėti sau pasijusti realiais. D.Vinikotas mano, kad šis principas universalus, jis pasireiškia ir suicidiniais (savižudybės) bandymsų ir kitais atvejais.
Paauglystės amžiaus ribos
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiausias bruožus, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui, naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė.
Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos. D. A. Bernstein, A. Clarke- Stewart, E.J. Roy, T. K. Srull, CH. D. Wickens (1994) jaunesniojo paauglio amžiumi vadina 11- 15 metų laikotarpį, vyresniojo paauglio 16-20 metų laikotarpį. R.C. Atchley (1975) paauglystės etapu vadina nuo 15 iki 20 metų. B. Newman ir P. Lietuvos mokslininkas A. ėas (1990) pateikia skirtingą paauglystės periodizaciją atsižvelgdamas į lytį. Vyriškosios lyties atstovsų paauglystė tęsiasi nuo 13 iki 16 metų, moteriškosios lyties nuo 12 iki 15 metų. Kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visai subręsta lytiškai ir gali reprodukuoti naują kartą. Bet tai tik fizinis (biologinis) organizmo subrendimas, išreiškiantis tam tikrą lkšį fiziologiniu ir anatominiu atžvilgiu. Kai kuriose šalyse paauglystė yra savaime suprantamas perėjimas į subrendimą, teisę tekėti arba vesti, taigi susijusi su rimta atsakomybe gyvenime. Paauglystė ir perėjimas į jaunystę yra psichinio ir socialinio brendimo problema. Apie įžengimą į jaunystę sprendžiama kaip tik šiais pastaraisiais aspektais. ęia. Psichologiniu požiūriu, jaunystė pasiekta tada, kai individas susiranda savo identiaškumą (tapatumą), susidaro savo vertybisų sistemą, gali užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas (profesijos pasirinkimas). šius, kiek jo protinis, emocinis ir socialinis subrendimas. Vienu atžvilgiu jis gali būti pasiekęs jaunystės stadiją, o kitu atsilikęs, jame gali dar išlikti vaikiškų bruožų. Labai svarbus jaunystės bruožas yra savo sprendimsų ir elgesio kontrolė, susijusi su atsakomybe už savo veiksmus. Paauglystės pradžiai būdinga nuotaiksų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. ęiau, negu prieš keliasdešimt metų. Šis fizinio bei lytinio augimo ir brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija. šio žmogaus psichikos struktūroje. šius fiziologinius kitimus, susidomi jais, nes juos pastebi ir kiti, jis išgirsta iš pašalinių pastabsų arba patiria nemalonisų išgyvenimsų (mergaitės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos laikotarpiu). Bet psichikos persitvarkymą lemia ne…
Kaip Užauginti Psichologiškai Atsparų Jauną Žmogų
Kaip užauginti psichologiškai atsparų, gebantį susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, priimantį pamatuotus ir atsakingus sprendimus, pasitikintį savimi ir tvirtabūdišką jauną žmogų? Kai pasaulis darosi vis mažiau nuspėjamas ir aplink tiek nemažai neapibrėžtumo, žmonės patiria dar daugiau streso ir nerimo. Tokioje aplinkoje augantys vaikai daug ką perima ir mokosi iš suaugusiųjų. Specialistai susirūpinę, kad pagalbos reikia vis jaunesniems asmenims. Tuo tarpu tėvams nuolat auga žinių ir įgūdžių poreikis auginant vaikus, nes senieji auklėjimo metodai nebe tokie veiksmingi. Nebeužtenka vaiko aprūpinti maistu, stogu virš galvos, drabužiais bei išsilavinimu, reikia žymiai daugiau. Psichologinis atsparumas vienas iš įrankių, kuris gali padėti tiek tėvams, tiek vaikams.
Svarbūs aspektai auginant psichologiškai atsparų vaiką:
- Savarankiškumo raida. Kada? Kiek?
- Vaiko ir paauglio palaikymas ir stiprinimas. Pagyrimai ir paskatinimai.
- Traumą patyrę vaikai.
tags: #vaiko #ir #paauglio #psichologija