Jurgis Kunčinas - žymus Lietuvos prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas. Kunčinas gimė Alytuje 1947 m. sausio 13 d. Abu jo tėvai pedagogai. Rašė eilėraščius nuo pat mažens. 1964-1968 m. studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Pirmoji rašytojo publikacija pasirodė 1968 m. Kunčinas parašė 7 romanus, 6 poezijos rinkinius, 7 apsakymų rinkinius, 4 publicistikos ir satyros rinkinius. Taip pat rašė radijo pjeses bei kino scenarijus. Iš vokiečių kalbos išvertė W. Borcherto, H. Böllio, G. Grasso, R. Musilio, H. Fallados, H. Brocho, E. Canetti, I. Bachmann, M. Reicho-Ranickio, F. Dürrenmatto ir kt. rašytojų kūrinių. Kunčinas buvo apdovanotas „Nemuno“ žurnalo premiją už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.) bei Alytaus miesto Kultūros premija (1996 m.). Už žymiausią savo kūrinį, romaną Tūlą, 1993 m. Kunčinui buvo skirta Lietuvos rašytojų sąjungos literatūrinė premiją kaip už geriausią metų knygą. 1996 m. Jurgio Kunčino kūryba buvo verčiama į įvairias kalbas: anglų, rusų, lenkų, švedų, baltarusių, latvių, estų bei vokiečių. 2004 m. Kunčinas mirė 2002 m. gruodžio 13 d.
"Tūla" - vienas ryškesnių dvidešimto amžiaus lietuvių literatūros kūrinių, pasakojantis apie fatališką meilę, Vilnių ir bohemišką gyvenimą apribotą sovietmečio, bet netelpantį jo rėmuose. Rašytojo Jurgio Kunčino kūrinys pasižymi atvirumu, jausmingumu, stipria poetine kalba ir egzistenciniu liūdesiu.
Romanas „Tūla“ - himnas Vilniaus miestui.
Romano "Tūla" Aprašymas ir Turinys
Romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, savo pasakojimą herojus vadina „užrašais“, tačiau pastarųjų stilistika artima gyvam kalbėjimui. Tūloje, kaip ir kituose savo kūriniuose, Kunčinas vaizduoja marginalinę socialinę aplinką, kuri neišsitenka „normalaus“ sovietinio žmogaus įvaizdžio rėmuose. Dauguma Tūlos personažų, kaip ir pagrindinis herojus, yra bohemos atstovai, kurių neatsiejamą spalvingos kasdienybės dalį sudaro benamystė, alkoholis, intensyvus emocinis gyvenimas.
Jų sutinkami epizodiniai veikėjai kuria egzotiško Vilniaus vaizdą: Aurelita Bonapartovna yra kaukių dirbėja (pasakotojas jaučiasi esąs „žaislas jos rankose“), „pasiutusi senė“ pani Daševska nuomoja jam kambarį Daševskių „urve“. Tokie yra ir menininkas litografas Herbertas Šteinas; pasakotojo bičiulis Užupio grafikas Valentinas; garsenybė Romanas Būkas, „seniai nebepajėgiantis tapyti peizažo ir aktų genijus“; girtuoklė estė Kaira Primea; atsitiktinis sugėrovas kavinukėje virš „Ryto“ gastronomo De Golis; dvi nuomininkės tapytojos Jolanta ir Dovilė, „kaip viesulai“, kurių lovoje atsiduria herojus; pasakotojo studijų bičiulė girtuoklė Erna, gyvenanti „Antrajame mieste“ (Kaune); Rododendra iš „Trečiojo miesto“, kuriai „masiniai renginiai buvo […] pats gyvenimas: kavinės, skverai, parkai, paplūdimiai, autostrados ir sueigos tarpuvartėse“; Užupio ekshibicionistas, rašantis politinius provokacinius lozungus ant sienos; ir kiti personažai. Pats herojus ir Tūla atitinka šią aplinką. Kritikai minėjo, kad priešingai nei kiti personažai, Tūla vaizduojama gan schematiškai, jos charakteris nėra aiškiai apibrėžtas.
Taip pat skaitykite: Kūrybos analizė: J. Kunčino "Tūla"
Pagrindinis knygos veikėjas - bohemiškas jaunuolis, pasakojantis savo meilės istoriją. Poetiškas pasakojimas šokinėja erdvėje ir laike bei primena pokalbį su mylimąja. Liūdesio slegiamas jaunuolis Vilniaus gatvėse sutinka daug įvairių keistų personažų, jis geria, ieško, kur prisiglausti, lankosi miesto skveruose, Užupyje, menininkų pamėgtose kavinėse. Šių vietų aprašymai alsuoja meile, liūdesiu, neviltimi. Knygos personažas klajoja ieškodamas to, kas negali išsipildyti.
Siužeto Linija
Siužetinė romano linija nesudėtinga. Pasakotojas detaliai aprašo laimingąją savaitę, praleistą kartu su Tūla. Viskas pasikeičia po nelemtos herojų kelionės į „Antrąjį miestą“ susitikti su Tūlos tėvais, pasibaisėjusiais dukters pasirinkimu. Tūla primygtinai prašo herojaus grįžti į Vilnių, bet jis pasilieka Kaune, o sutikęs pažįstamą Erną, kitą dieną išvyksta į Klaipėdą, „kuo toliau nuo Antrojo miesto“. Ilgainiui pasakotojas supranta padaręs lemtingą klaidą.
Patekęs į Vasaros gatvės psichiatrinę ligoninę, naktimis pasivertęs šikšnosparniu lanko Tūlą jos kambarėlyje Užupio name su apside. Romane detaliai aprašomas ligoninės gyvenimas. Po ligoninės herojus patenka į LTP (lečebno trudovoj profilaktorij) - alkoholizmu sergančių žmonių priverstinio gydymo įstaigą, įsikūrusią buvusiame vizičių vienuolyne, iš kurio bažnyčios kupolo langų jis gali stebėti nepaprasto grožio Vilniaus panoramą.
Išėjęs iš kalėjimo herojas išvyksta į Ukrainą ir Baltarusiją pasisvečiuoti pas bičiulę tekstilininkę ir pakeliauti. Tūlą jis sutinka tik po trejų metų, per vasarišką liūtį Vilniuje. Tuo metu ji jau gyvena Pagūdėje, savanoriškai užsidariusi pusrūsyje. Jie plaukia garlaiviu Nerimi į Valankampius, grįžta į miestą ir mylisi varnalėšose ant Vilnios kranto. Tai paskutinis herojų susitikimas.
Pasakotojas vėliau sužino, kad Tūla sudegė pirtelėje miške neaiškiomis aplinkybėmis, o jos palaikai yra užkasti miške prie akmens (ne kapinėse). Herojus išsikasa Tūlos palaikus ir perlaidoja, įmūrydamas į grindis name su apside. Siužetinė Tūlos linija yra neatsiejama nuo Vilniaus. Savo pasakojimą herojus konstruoja kaip Užupio, „kurį tam tikra prasme galėtų paveldėti“, (pa / į)sisavinimą. Romano pabaigoje teigiama, kad „užrašai galėtų būti tik tarsi dokumentinis [jo] pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar kokios galios…“.
Taip pat skaitykite: Bohemiškas gyvenimas "Tūloje"
Pagrindiniai Romano "Tūla" Veikėjai
Romane „Tūla“ svarbūs ne tik pagrindiniai veikėjai, bet ir epizodiniai personažai, kurie kuria savitą Vilniaus atmosferą.
- Tūla: Pagrindinio veikėjo mylimoji. Jos vardas užrašytas metrinėm raidėm, žaliais aliejiniais dažais ant Bernardinų sienos (THULLA).
- Beveidis herojus: Bohemiškas klajoklis, kurio gyvenimas aprašomas romane. Jis patenka į girtuoklių kalėjimą (gydymo ir darbo profilaktoriumą, Rasų g. 8).
- Aurelita Bonapartovna: Kaukių dirbėja.
- Pani Daševska: "Pasiutusi senė", nuomojanti kambarį herojui.
- Herbertas Šteinas: Menininkas litografas.
- Valentinas: Pasakotojo bičiulis, Užupio grafikas.
- Romanas Būkas: "Seniai nebepajėgiantis tapyti peizažo ir aktų genijus".
- Kaira Primea: Girtuoklė estė.
- De Golis: Atsitiktinis sugėrovas kavinukėje virš „Ryto“ gastronomo.
- Jolanta ir Dovilė: Dvi nuomininkės tapytojos.
- Erna: Pasakotojo studijų bičiulė girtuoklė, gyvenanti „Antrajame mieste“ (Kaune).
- Rododendra: Iš „Trečiojo miesto“, kuriai „masiniai renginiai buvo […] pats gyvenimas: kavinės, skverai, parkai, paplūdimiai, autostrados ir sueigos tarpuvartėse“.
- Užupio ekshibicionistas: Rašantis politinius provokacinius lozungus ant sienos.
Tūlos Apibūdinimas
Tūlos vardas užrašytas metrinėm raidėm, žaliais aliejiniais dažais ant Bernardinų sienos (THULLA). Tūlos tėvų namai yra kažkur Lietuvos pakraštyje, tarp Peterburgo ir Varšuvos, „ten kur sravusis Merkys neša savo žilus vandenis“. Po septynerių metų Tūla yra „švari, liūdna, tamsiagymė. Dabar ji laisva, grįžusi iš „terminalų“ (tėvų namų).
Kai Tūla gyveno pas tėvus, ji užsidarydavo kambaryje ir kelias dienas iš jo niekur neidavo, kol namie nebebūdavo svetimų žmonių - jaunikių - kurie ateidavo pirštis Tūlai, mat tėvai buvo parašę vedybinį skelbimą, kad jų dukra norinti ištekėti. Išsiskyrę ar nuotykių ieškantys vyrai nepageidaujami. Vyrai budavo šimtmečiu vyresni, diplomuoti, gerų manierų senberniai.
Meilės Istorija Romane "Tūla"
Jurgio Kunčino romane „Tūla“ vaizduojama skaudi, tačiau gyvenimui prasmę suteikianti meilės istorija. Nuo pirmų iki paskutinių kūrinio eilučių nepriklausomybės laikų poetas bei prozininkas kuria intymią atmosferą, piešia Vilniaus senamiesčio, sovietmečio vaizdus, atskleidžia slapčiausias Tūlos bei pasakotojo istorijos detales, išgyvenimus.
Žymiausiame Kunčino romane tapomas tyras, švelnus merginos paveikslas. Akcentuojama, kad pasakotojas niekada nesijautė toks laimingas, nei kad tą vienintelę savaitę praleidęs su savo mylimąja Tūla: „Ne žodžiai tai - tikrai dar niekad nebuvau patyręs tokios laimės.“ Taip pat kalbančiojo jausmus merginai įrodo tai, jog vyras gailisi, jog neapleido Kauno ir neišvažiavo į Vilnių, kai jo prašė Tūla: „Dabar aš žinau: padariau šiurkščią klaidą. Reikėjo paklausyti tavęs - važiuoti ir ateiti vakare.“
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Todėl kalbantysis, negalėdamas pasiekti mylimosios, įsivaizduoja esąs šikšnosparnis ir skrendantis pas ją naktimis, stebėti dailių jos veido bruožų, kūno linkių, plaukų sruogų, dengiančių mylimosios akis bei alsavimo: „Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžiu po skliautu.“ Be to, jų meilės savitumą bei įtaigumą įrodo tai, jog pasakotojas džiaugiasi kiekviena akimirka, smulkmena praleista su Tūla: „Prisimenu kiekvieną minutę, galėčiau priminti tau tūkstančius <…> smulkmenų…“
Jis branginą kiekvieną prisilietimą, pagautą žvilgsnį, merginos santūrumą, humoro jausmą, žvilgančias akis, prisilietimus, bučinius ir vaikišką naivumą: „Žavėjo net tavo nusišnekėjimas, naivus tikėjimas, kad mudu susitikom neatsitiktinai…“ Vyriškis, vartodamas begales epitetų bei tapydamas įvykių siužetą, išreiškia nuoširdžią, tyrą, tačiau akimirką trukusią meilę Tūlai: „Mylėjau tave. Šildžiau tave, tavo rankas, lanksčiau tavo pirštus, guldžiau tave ant savęs, kad greičiau sušiltum.“
Romano pabaigoje akcentuojama, kad Tūla - vyriškio gyvenimo prasmė. Tik ji privertė pasakotoją tikėti gyvenimu, meile, atsispirti kojom nuo dugno: „Pajutau, kad dar noriu gyventi…“ Bevardis romano pasakotojas įsimylėjęs ne tik Tūlą, bet ir miestą - Vilnių. Todėl šios dvi poeto „mūzos“ visuomet sugretinamos bei neatsiejamai vaizduojamos kaip pasakotojo gyvenimo prasmė. Kiekviena Vilniaus gatvė ir gatvelė, griuvėsiai, bromai, Vilnelė visuomet pripildyti Tūlos atvaizdo.
Lemtingas Susitikimas ir Išsiskyrimas
Sutikę po ilgo laiko, jie vaikščiojo mieste, tai susikibę, tai ne, vakarop žadėjo nueiti prie betoninio tiltelio, pro kurį buvo galima patekti į Užupį. Mylimieji sugalvoja plaukti garlaiviu į Valakampius, pro „Taškentą“, kaip jis buvo moteriai žadėjęs savo laiškuose. Garlaiviu plaukė labai lėtai.
Pasakotojas vėliau sužino, kad Tūla sudegė pirtelėje miške neaiškiomis aplinkybėmis, o jos palaikai yra užkasti miške prie akmens (ne kapinėse). Herojus išsikasa Tūlos palaikus ir perlaidoja, įmūrydamas į grindis name su apside.
"Tūla" ir Postmodernizmas
Literatkūrinis postmodernizmas susiformavo Vakaruose Europoje, Vokietijoje. Terry'is Eagleton'as mini, kad „postmodernybė - tikroji marksistinė laiko filosofija, kadaise revoliucingą Vakarų intelektualų pasaulį įkūra“.
J. Sprindytė Kunčino romaną „Tūla“ apibūdina kaip postmodernų kūrinį, pabrėždama, kad „vientisumą praradusio žmogaus bejėgystės, intelektinio nuovargio, depresijos ženklas yra fiziologinių funkcijų, instinktų hipertrofuotas sureikšminimas“. Kunčino kūrinio „Tūla“ ryšys su postmodernizmu. „Tūloje“ pagrindinis veikėjas mutuoja (kinta) į šikšnosparnį, kalba ironiškai, jo bohemiškas gyvenimo būdas artėja į šizofrenijos link. Visa tai yra postmodernizmo požymiai, kuriuos išskyrė Ihab'as Hassan'as.
Nepaisant kai kurių giminingų bruožų, romanas „Tūla“ nėra grynai postmodernus kūrinys. Dar būdamas devyniolikos metų amžiaus Balys Sruoga suprato, kad „pas mus pirm tautinės dailės atsirado dailės principai… Principai ne savos, tautinės tvėrybos pagimdyti, bet čia svetimi skolinti, tankiai gal gerai neatjausti, o kartais gal ir visai suvokti, suprasti“. Tuo norima pasakyti, kad lietuvių autoriai nevykusiai kopijuoja užsienio šalis rašytojus, nesąmoningai atsisakydami lietuviškos tapatybės. Tai neleidžia plėtotis lietuvių literatūrai dėl to, kad lygiuojamasi į svetimą Vakarų Europos mentalitetą, savąjį paliekant nuošalyje.
Žvelgdami į „Tūlą“ Lindės-Dobilo akimis galėtume pasakyti, kad ir „Tūla“ postmodernus kūrinys galėtų būti tik tuo atveju, jeigu rašytojo dvasia būtų sukaupusi postmodernizmui būtiną technikos amžiaus patirtį. Tačiau kažin, ar tokia patirtimi gali pasigirti rašytojas lietuvis. Poetų keturvėjininkų apdainuota mašina gali pasilikti, „bet ne kaip marksistinis dievukas ir auklėtojas, bet kaip priemonė, leidžianti marksistinei dvasiai lengviau plėtotis“. Lietuvių rašytojams būdingas sekimas užsienio autoriais. Pamėgdžiojamas intertekstualumas, laisva rašymo maniera. Tikimasi, kad Vakarų Europos kūrėjams artima forma pakels lietuvių literatūros lygį.
Dvasinis Turinys ir Kūrinio Forma
„Ne žmogus turi būti įspraustas į tam tikros idėjos rėmus, bet jis pats, jo dvasia turi sau formą susirasti“ (p. 350). Rašytojo (subjekto) dvasinis turinys sukuria savęs vertą kūrinio formą (objektą). Taip subjektas tampa tapatus objektui. Jeigu kūrinio žanras yra romanas, tai jį parašiusio žmogaus dvasia turi būti pakankamai brandi. „Ne materija duoda dvasiai formas, bet dvasia pati susidaro jas sau“ (p. 345), teigia J. Lindė-Dobilas.
Kunčino romanas „Tūla“ artėja postmodernizmo link. Šio kūrėjo dvasia išsaugo mitinę lietuvių tautos sąmonę. „Šiuolaikinės ir pagoniškos mitų, simbolių, įvaizdžių sintezė, archajiški, magiški užkalbėjimai“. S. T. Kondroto romano, kaip ir „Tūlos“ negalima ir nereikia priskirti jokiai literatūros srovei: „1981 m. Terminas postmodernizmas pirmą kartą pavartotas charakterizuojant Vokietijos dailininkų judėjimą. Dabar jis suvokiamas kaip visos Vakarų Europos dvasios raiška. Bet pats postmodernizmas yra vokiškos prigimties. Sau priskirti postmodernistinį mąstymą mėgina ir prancūzai. „Postmodernizmo sąvoka yra ne tik jėgos, galios simbolis. Ši sąvoka gilina marksistinį jautrumą skirtumams ir skatina tolerancijos augimą“. Norima pasakyti, kad postmodernizmas universalus ir gali reikštis bet kurioje valstybėje. „Skyrimą tarp „prancūziškojo“ ir „vokiškojo“ postmodernizmo variantų pasiklė pats Welschas. <…> Postmodernybė jam veikiau yra istoriosofinis kultūros būvis“.
Ne tik prancūzai nori būti postmodernūs. Kunčino romanas įvardija kaip artėjantį postmodernizmo link. Kunčino romanas nepelnytai vadinamas postmoderniu, nes, pasak Ernesto Gellner'io, postmodernizmas yra susijęs su Vakarų Europos literatūra. „Joyce'as, Hemingway'us, Woolf et al.“, kurie, <…> buvo per kuklūs: jų „vidinio ir išskirtinio subjektyvumo pretenzija <…> kilo iš normalios kalbos bei tapatybės ir kartu laikėsi jų nuošaly“. Daugelis postmodernizmo tyrinėtojų pastebi, kad postmodernizmas yra modernizmo tąsa. „Svarbiausią filosofinį turinį postmodernizmo sąvokai suteikė ir ją visuotinai išplatino antiracionalistines filosofijos tendencijas sustiprinusi J.-F. Lyotard'o 1979 m. 1979 metais nuskambėjusi knyga Postmodernus būvis: šiuolaikinis žinojimas aptariant <…>, kurioje buvo plėtojamas požiūris, jog mokslinės tiesos siekis jau nebėra būdas laiduoti pažinimą ar užtikrinti geresnį reiškinių bei objektų aiškinimą“.
Ihab'as Hassan'as kaip vieną iš esminių modernizmo ir postmodernizmo bruožų nurodo dekonstrukciją. Modernizmui, priešingai, būdingas kūrimas (kreacija), visumos sutelkimas į vienumą (totalizacija). Remiantis šiuo lyginimo pagrindu, J. Kunčino „Tūla“ artimesnis modernizmui, nes pasakotojas kuria naują šikšnosparnio-žmogaus veikėjo modelį, pats romanas yra apie dviejų žmonių meilę. O šis jausmas pasižymi gebėjimu kurti. „F. Jamesono manymu, postmodernusis diskursas atmeta filosofinius teiginius, kuriais būdavo išsakoma tiesa ar nusakomas daiktų būvis, to diskurso tikslas - nepaliaujamai vykdyti „ieškojimo-ir-sunaikinimo“ operaciją“.
Magiškojo Realizmo Elementai Romane
J. Kunčino romanas „Tūla“ savo fantastiškumu, maištu prieš nusistovėjusias visuomenės normas, gilia filosofija, gyvenimu nusivylusiais veikėjais per magiškojo realizmo bruožus artėja postmodernizmo link. Magiškojo realizmo, kaip ir postmodernizmo, yra Vakarų kultūros sąmonės atspindys.
Kunčinas neslepia antipatijos sovietinei ideologijai, kuri kaip „drėgnas, pilkas, sunkus cementas dribo ir varvėjo į mūsų smegenis, stingdavo ten į nepajudinamą monolitą“. Tačiau jis nepasiduoda politinės publicistikos pagundai, teikdamas pirmenybę konkretiems pavyzdžiams: pasakojimams apie valdžios siekį kontroliuoti viską iki menkiausių smulkmenų, žiauriai persekiojant net už nekaltus pokštus (pavyzdžiui, už Viduramžių Lietuvos žemėlapį, pakabintą studentiškų pasisėdėjimų vietoje), apie režimo sulaužytus žmonių gyvenimus.
Kunčino pasakojimai, parašyti pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Kiekvieną siužeto vingį tapatinti su rašytojo gyvenimu, žinoma, neverta, tačiau tam tikri įvykiai ir pagrindinio veikėjo bruožai keliauja iš teksto į tekstą. Bene išsamiausiai jie atskleidžiami pirmajame romane Tūla (parašytas 1991, išleistas 1993), kurį dauguma kritikų laiko geriausiu Kunčino kūriniu.
Tūlos „aš“ - literatūrinių aspiracijų turintis, romantiškos prigimties vyras, kuris neišsitenka sistemoje, reikalaujančioje paklusnumo ir veidmainystės. Tačiau herojus taip pat neturi vilties, kad sistema pasikeis, nei plano, kaip iš jos ištrūkti, todėl pasitraukia į viešojo gyvenimo paraštę (dėl šitokio menininkų, intelektualų pasirinkimo Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinio bloko šalyse jie vadinti „kiemsargių ir naktinių sargų karta“). Versdamasis padieniais darbais, neretai tiesiog pažįstamų sušelpiamas, susidėdamas su įvairiausiomis kompanijomis ir įsipainiodamas į erotines aferas, nuolat ieškodamas, kur pernakvoti, Tūlos valkata gyvena rizikingą, bet nuotykingą gyvenimą.
Jo namais tampa įsimenamai pavaizduotas Vilnius: gatvės, parkai ir kavinės, pažįstamų nuomojami butai ir palėpės, visas Senamiestis ir Užupis. Šitokį gyvenimą ištverti kažin ar būtų įmanoma, jei ne girtuoklystė, savo ruožtu prisidėjusi prie herojaus tapimo valkata. Sovietų laikais gėrimas buvo ne tik atsipalaidavimo forma, bet ir visuomenėje paplitęs būdas užmiršti gyvenimo absurdą ar apskritai nedalyvauti „socializmo statyboje“. Tūlos protagonistas suvokia, kad alkoholio teikiamas išsilaisvinimas yra iliuzinis, bet gaivališkas jo temperamentas, aplinkybės, įpročio galia neleidžia ištrūkti iš to tamsaus rato.
Kad jis, skirtingai nuo ne vieno bendrakeleivio, visai nepražūsta, lemia didžioji jo meilė Tūla, kuri „privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairyti aplinkui“. Kartu jie būna tik savaitę, nes trapi, meniško būdo mergina, kaip ir herojus nepritampanti prie sistemos, negali pasipriešinti brutalioms jėgoms. Tačiau jų meilės istorija, išskleista psichologiniais niuansais, subtilia erotika, ilgesio ir prisiminimų šuorais tęsiasi dar septynerius metus iki pat tragiškos pabaigos.