Įvadas
Mokinio asmenybės bruožai - tai kompleksinis reiškinys, apimantis įvairias savybes, kurios formuoja jo individualumą, elgesį, mokymosi stilių ir santykius su aplinka. Šiame straipsnyje nagrinėsime mokinio asmenybės bruožų apibrėžimą, jų svarbą ugdymo procese bei įtaką tolimesniam asmenybės vystymuisi.
Mokytojo vaidmuo formuojant mokinio asmenybę
Mokytojas atlieka itin svarbų vaidmenį formuojant mokinio asmenybę. Terminas "mokytojas" kilęs nuo žodžio "mokslas", o iš čia - mokyti, mokykla, mokinys. Tai reiškia, kad mokytojo paskirtis ir svarbiausias uždavinys - perteikti mokiniui mokslo pagrindus. Tačiau mokymas nėra vien žinių perdavimas. Reikia išmokyti mokinius šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti jų įgūdžius, lavinti protinius gebėjimus operuojant mokslo žiniomis klasėje, laboratorijose ir gyvenime. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą, bendrauja su jais, veda juos į gyvenimą, visuomenę, socializuoja. Taigi mokytojas ne tik moko ir šviečia, bet ir išmoko mokytis, įpratina mokytis, uždega norą pažinti ir būti naudingu sau bei visuomenei. Todėl kalbant apie mokytoją dažnai vartojamas kitas žodis - pedagogas, vedantis mokinius į gyvenimą ir visuomenę.
Mokytojas yra asmenybė, daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne tik kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą ir humanišką žmogų. Mokytojo rankose yra jaunas žmogus, tautos ir žmonijos ateitis. Nėra svarbesnės, atsakingesnės ir sunkesnės profesijos už mokytojo profesiją. Meilės ir pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje ir namuose pokyčius. Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas ir visos dirbančios bendruomenės vadovas.
Mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė. Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus.
Mokinio asmenybės bruožų ugdymas
Dabartinis specialistas turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis ir t.t. Šių savybių formavimas įmanomas tik tada, jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai. Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėti projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos veiksniai ugdymo procese
Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija, ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla.
Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė.
Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi. Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis - tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu.
Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant. Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja. Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.
Pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės. Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t.y. Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas. Asmenybė yra žmogus pasiekęs tam tikro tobulumo lygio gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš. Asmenybė - intelekto motyvacijos ir charakterio vienovė, pasireiškianti veiklos galimybėmis, kryptingumu ir būdo ypatumais. Asmenybė - teigiamos veiklos subjektas, veikiamas palankių vidinių interesų, poreikių, motyvų nuostatų, siekių, idealų. Asmenybė ugdo asmenybę, teigia K. Ušinskis. Žinoma jog 90 % ugdoma per asmenybių santykius jų bendravimą, savo veiklos analizę. Asmenybė - savęs kūrybos rezultatas. Mokytojo asmenybė - tai visuma profesinių, psichologinių - socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Mokytojo asmenybės teigiamieji bruožai pagal L. gebėjimas daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui (turėti pakankamai intelektualinių loginių, komunikacinių, ekspresyvių sugebėjimų).
Taip pat skaitykite: Testai moksleiviams
Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimam, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu. Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias.
Asmenybės apibrėžimas ir struktūra
Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug įvairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą.
Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra. Tačiau pedagogikai, ugdymo procesui mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti kaip jie santykiauja su biologiniais. Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausymą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką.
Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai. Tuo būdu bet kurios asmenybės, taip pat ir kūrybingo mokytojo bei būsimojo mokytojo studento asmenybės struktūrą galima būtų nagrinėti pagal pateikiamą tam tikrą principinę schemą, kuri, turi nomenklatūrinį pobūdį ir jokiu būdu negali atskleisti, vientisos ir visapusiškos asmenybės visų parametrų ir funkcijų. Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, - be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius.
Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui. Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia. Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro „motyvacinė sfera“, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą. Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra - reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas. Charakterio arba temperamento savybėmis domisi ir vadinamosios bruožų bei faktorių teorijos kūrėjai.
Taip pat skaitykite: Elgesio taisyklės Aušros gimnazijoje
Individualizavimas ir asmenybės raida
Švietimo reforma Lietuvoje kelia uždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”, sudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams, gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas). Individualizavimas tampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Individualizuotas ugdymas padeda mokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą, kryptį, būsimai mokymosi ir profesinei veiklai. Pasirinkti profilį nėra lengva dėl kelių priežasčių: mokinys nežino, kokią aukštesniąją mokymo įstaigą pasirinks, tiesiog nepasirengimo greitam persitvarkymui, nes gerai pažįsta save, individualias psichines ir asmenybės savybes tiek su objektyviomis (socialinės sąlygos). Mokykla turėtų atsižvelgti į asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus.
Paauglystėje (10 - 11 klasėje) esantys mokiniai dažnai susiduria su pasirinkimo problemomis. Mokinys ateina į mokyklą susiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Paauglystėje stebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės. Sprendimas - tai procesas, kai individas pasirenka iš kelių alternatyvų. Sprendimų priėmimas - tai procesas, renkantis veiksmų eigą. Sprendimo priėmimas apima veiksmų kombinacijos rezultatais. Paauglių sprendimų priėmimą įtakoja emocijos. Emocijos padeda įžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų.
Mokykla turėtų naudoti metodikas, kurios padėtų mokiniams veikti, galbūt kažką keisti, paskatinti gebėjimą priimti sprendimus. Paaugliams (17 - 18 metų) sunku apsispręsti, jie bijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8 - 10% mokinių. Paaugliai dažnai jaučia palaikymo stoką, todėl absoliučiai pasitiki kitų nuomone.
Asmenybės vystymosi stadijos ir tapatumo paieškos
Asmenybė (lot. „persona“) - terminas, kilęs iš senovės Graikijos teatrinių pasirodymų metu. Šis terminas yra vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. Asmenybe tampama turint tam tikromis G. ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Asmuo - visų galių nešėjas. Asmuo visada yra tapatus sau, suvokia kaip savąjį Aš, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje, savo patirtimi, keičia savo elgesį.
Psichologai kuria įvairias teorijas, kad paaiškinti žmogaus elgesį, kodėl jie elgiasi būtent taip. Viena tokių teorijų - XXa. Z. Froido psichoanalizė, pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis: nesąmoningi procesai atlieka svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi, žmogaus psichika yra nuolatinių konfliktų organizacijos modelį. Id- žmogiškų troškimų šaltinis. Ego - sprendžia konfliktą, kontroliuojanti id ir superego. Superego - moralinių normų ir vertybių visuma. Ego griebiasi problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją, kaip apsauginių mechanizmų veikimas.
Carl Gustav Jung (1875- 1961) - šveicarų psichologas, filosofas, pradžią gelmių psichologijos krypčiai - analitinei psichologijai. Jungas išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Sukūrė asmeninių santykių koncepciją, personifikacijų visumą. ir individualios terapijos pagrindu autorius. asmenybės teorijoje. Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, J. E. moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. elgesys - tai reakcijų visuma.
Humanistinė psichologija teigia, kad žmogus pats atsakingas už savo gyvenimą, už tai kuo yra ir kuo gali būti. Žmogus yra tuo, kuo nori, ieško tikrosios gyvenimo prasmės. Humanistinė psichologija - tai orientacija, fenomenologinė analizė, subjektyvi asmeninė realybė, fenomenus. Pagrindiniai šios krypties atstovai yra A. Maslow ir C. Rogers. teorijos labai skiriasi. Toliau bus dažniausiai minima E. Erikson asmenybės teorija. Erik Erikson (1902 - 1994) laikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. save Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju.
Eriksonas išskyrė aštuonias asmenybės vystymosi stadijas. Knygoje “Vaikystė ir visuomenė” E.Erikson apibendrino savo stebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją. Eriksonas pabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi. Erikson, vaikystė nėra žmogaus vystymosi pamatas, o tik viena iš atkarpų visame gyvenime. Kiekviena fazė turi ir teigiamų ir neigiamų komponentų.
Paauglystė ir identiteto formavimas
Paauglystė yra laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus, psichologinio subrendimo. Paauglystės ribos reiškiasi skirtingai ir sunku tiksliai apibrėžti ribas. Paauglystė - tai amžius, kai tenka susidurti su ateitį lemiančių uždavinių. Anot G. apie ateitį be specifinių apribojimų. vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį, lūkesčiais. Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. mergaitėms apie 11-uosius metus, berniukams - apie 13-uosius. Paauglystė - svarbus laikotarpis pasitikėjimui savimi ir socialiniams santykiams. Ankstyvoje paauglystėje mąstymas dar yra egocentriškas. paaugliai nesugeba suprasti, kaip jie jaučiasi ir ką išgyvena. Vėlyvoje paauglystėje mąstymas tampa formaliomis operacijomis, paaugliai pradeda kelti hipotezes ir išvadas.
J. Piaget išskyrė keturias pažintinės raidos stadijas. L. Kohlberg aprašė moralinio mąstymo raidą, pereinama į trečiąjį lygį, laiko asmeniniais estetiniais principais, atsižvelgiant į save ir kitus. Paauglystėje kiekvienas turi savo „psichosocialinę“ užduotį.
Identitetas - tai sumaištis, integruoti į asmeninį identiškumą, suprasti, kas esi, pasaulėžiūrą ir norą būti tuo, kuo gali būti pagal savo prigimtį. Tapatumo sąvoką ir aprašė E.Erikson. tai vienas iš Ego raidos kertinių akmenų. J. E. Marcia ( 1980, 1993 ), remdamasi E.Eriksono teorija išskyrė keturias tapatumo būsenas: difuzinę, išankstinio sprendimo, moratoriumo ir pasiekto tapatumo.
- Difuzinė būsena: asmuo neturi jokių tikslų ar vertybių ir nejausti jokio tvirtų sprendimų, kad įgyvendintų savo pasirinkimus.
- Išankstinio sprendimo būsena: asmuo priima tikslus ar vertybes neapmąstydami jų asmeniškai, dažniausiai tai autoritetingų asmenų tikslai bei vertybės.
- Moratoriumas: asmuo aktyviai ieško alternatyvas, mėgindami rinktis kuria nors iš jų, tačiau nepasiekia rezultato.
- Pasiekto tapatumo būsena: asmuo jau yra apsisprendusiems.
Paauglystėje prasideda sparčios permainos. Pagal hipotetinį A. S. būseną galima pereiti į pasiekto tapatumo būseną. Tapatumo būseną galima priskirti vienai iš keturių galimų kategorijų. Tapatumo paieškos yra procesą. J.C. Coleman teigia, kad paaugliai turi susidurti su alternatyvomis ir reikia įgyvendinti sprendimus. Dažnai būsena būna mišri. mokinių profesijos pasirinkimo - išankstinio sprendimo būseną. Tapatumo būsenos siejasi su tikrais asmenybės bruožais. Konformistiškai besielgiantys jaunuoliai dažniausiai būna išankstinio sprendimo tapatumo būsenoje, o nepriklausomi, aktyvūs, linkę rizikuoti.
Socialinė įtaka ir konformizmas paauglystėje
Tapatybės ieškojimai nevyksta vakuume. Paaugliai patiria įvairių priežasčių, potyriais. Paaugliai ieško informaciją ir psichologinį palaikymą. Paaugliai dažniausiai pagalbos bei patarimų kreiptis į bendraamžius, rečiau į suaugusių.
Konformizmas - tai individo elgesio pasikeitimas dėl aplinkinių žmonių nuomonės. E. Aronsonas teigia, kad konformizmas neatsiejamas dalykas, o konformizmui pasireikšti yra neapibrėžtumas. E. Aronson teigia, kad konformizmas pasireiškia dėl aplinkinių žmonių nuomonės. Paaugliams svarbi draugų nuomonė.
Sprendimų priėmimas ir asmenybės bruožai
Sprendimų priėmimas paauglystėje yra sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio veiksnių:
- Savęs pažinimo: Kuo geriau paauglys pažįsta save, savo vertybes bei nuostatomis, tuo lengviau jam priimti sprendimus.
- Socialinės įtakos: Paauglių sprendimus stipriai veikia draugų, šeimos ir visuomenės nuomonė.
- Emocinio fono: Teigiamas emocinis fonas padeda paaugliams priimti racionalesnius sprendimus.