Autizmas, arba autizmo spektro sutrikimas (ASS), yra kompleksinis raidos sutrikimas, kuris pasireiškia socialinės sąveikos, komunikacijos ir elgesio sunkumais. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, autizmo atvejų kasmet užfiksuojama vis daugiau. Ši tendencija kelia vis didesnį susirūpinimą tėvams, švietimo įstaigoms ir visai visuomenei. Išgirdus autizmo diagnozę, tėvų galvose kyla daugybė klausimų: „Kas yra autizmas? Ar tai pagydoma? Kokia dabar vaiko ateitis? Ką daryti?“ Tačiau vieno atsakymo ar vaisto nėra. Autizmo spektro sutrikimo simptomai nėra visiems vienodi, jie labai įvairūs.
Autizmas nėra liga
Svarbu pabrėžti, kad autizmas nėra liga, o raidos sutrikimas. Tai reiškia, kad vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, reikia nuolatinio ugdymo ir pagalbos, kad jie galėtų lavinti savo gebėjimus ir prisitaikyti prie aplinkos. Deja, neretai tėvai į pirmuosius sindromo požymius neatkreipia dėmesio arba tiesiog ignoruoja, dėl to vėliau pradėtos terapijos gali neduoti laukiamo rezultato.
Psichologinė pagalba tėvams ir vaikams
Diagnozavus autizmą, labai svarbi psichologo pagalba tėvams. Jiems reikia padėti susitaikyti su diagnoze ir išmokti, kaip efektyviai padėti savo vaikui. Taip pat ir vaikui reikalinga kuo skubesnė pagalba.
Taikomoji elgesio analizė: efektyvus, bet brangus metodas
Moksliniai tyrimai parodė, kad efektyviausias intervencijos būdas yra taikomoji elgesio analizė (TEA). Tačiau ji yra labai brangi. Viena valanda tokios intervencijos kainuoja maždaug tiek, kiek viena valanda pas korepetitorių vyresniam vaikui. O vaikui per savaitę reikia, priklausomai nuo sutrikimo, mažiausiai 2 valandų per dieną, 5 kartus per savaitę. Iš viso susidarytų 10 val., jeigu sunkus atvejis - iki 40 valandų per savaitę. Deja, valstybė lėšų TEA terapijai neskiria. Yra skiriama tik tėvams, sugebėjusiems peržengti save ir pripažinti vaiko negalią tiek sau, tiek formaliai. Tuomet gaunama neįgalumo pašalpa. Deja, didžioji dalis tėvų to atsisako, slepia diagnozę siekdami, kad vaikas patektų į ugdymo įstaigą.
Specialistų trūkumas Lietuvoje
Lietuvoje nėra nei vieno oficialaus taikomosios elgesio analizės specialisto. Yra tik užsieniečiai. Pirmiausia, kalbu apie aukštesnio lygio specialistus - vertintojus arba licenzijuotus, kurie turi sertifikatus. Ruošiasi viena turėti, tuoj turės turbūt, bet tai bus pirmo rango iš keturių lygių specialistas. Jeigu mes kalbame apie norą valstybiniu lygmeniu diegti šitą metodą, tai, pirmiausia, turime turėti universitetines studijas, programas, universitetų norą bendradarbiauti su užsieniečiais, bendras mainų programas.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Integracijos į ugdymo įstaigas problemos
Kokia kalba gali būti apie integraciją visuomenėje, jeigu vaikai su autizmu nepriimami į ugdymo įstaigas todėl, kad jie turi tokią diagnozę. O nepriimami ne dėl to, kad čia „kažkas tokio”, o dėl to, kad švietimo sistema yra nepasirengusi ir neparengusi tinkamai specialisto. Šiems vaikams reikalinga specialistų komanda: psichologas, pedagogas, spec.
Ministerijų bendradarbiavimo svarba
Pirmiausia, valdininkai mums sako, kad trūksta lėšų. Bet, manau, pirmiausia trūksta trijų ministerijų - Švietimo, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ministerijų bendradarbiavimo. Pagrindinis dokumentas šiandien yra Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvencija, kurioje labai aiškiai viskas surikiuota ir išrašyta, kas turi būti daroma, kad tokie vaikai būtų integruojami. Ir kiekvienos ministerijos užduotis - paruošti tokių vaikų integracijos planą. O kiekviena ministerija šiandien mini, kad tą ir tą paruošėme, bet mes ir šeimos kol kas to nejuntame. Jokių pagalbos priemonių nėra. Kita priežastis - psichologinės tėvų problemos.
Asmens duomenų apsauga ir atsakomybės trūkumas
Pasirodo, niekas. Niekas nenori prisiimti atsakomybės, nes šiuo atveju įsijungia asmenų duomenų įstatymas. Reiškia, mūsų sistema atsakinga už tai, kad mes negalime oficialiai vardinti, kad va, čia yra toks sutrikimas. Mes jį paslepiame, nes įstatymai gydytojams leidžia tai daryti ir tėvams tai leidžia daryti. Nežinau, ką reikėtų daryti.
Autizmo atvejų daugėjimas Lietuvoje
Taip. Mes tą statistiką turime iš to, kad padaugėjo į asociaciją besikreipiančių skaičius. Taip pat vaiko raidos centras prasitarė, kad tokių vaikų daugėja. Pagal Jungtinės Karalystės duomenis paskaičiavome ir Lietuvos vidurkį - kasmet gimsta apie 300 tokių vaikų. Kur jie dingsta, niekas nežino. Pagal naujausią statistiką, Pietų Korėjoje jau yra 1 iš 38.
Problemos suvokimas ir ugdymo svarba
Pirmiausia, reikia suvokti, kad problema egzistuoja. Taip pat reikia suvokti, kad autizmas yra ir sutrikimas, kuriam medikamentinis gydymas netinka, bet vaiką reikia nuolatos ugdyti, dirbti su juo.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Projektų įgyvendinimas autizmo spektro sutrikimą turintiems asmenims
Projektas finansuojamas Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie SADM. Projekto tikslas yra ginti asmenų, turinčių autizmo spektro sutrikimą teises, telkti ir įgalinti jų šeimų narius tinkamai atstovauti tokius asmenis bei didinti autistiškų asmenų įtrauktį į visuomenę.
Projekto veiklos:
- Išplėtoti ankstyvosios pagalbos, kol vaikui dar nenustatyta autizmo negalia, teikimo modelį ir teikti pilotines paslaugas.
- Didinti autistiškų asmenų ir jų šeimos narių, specialistų ir visuomenės informuotumą apie projekto tikslinei grupei draugiškas aplinkas ir prieinamas paslaugas.
- Suteikti galimybę ne mažiau nei 130 autizmo spektro sutrikimą turintiems asmenims ir jų šeimos nariams dalyvauti aktyvaus poilsio ir sveikos gyvensenos renginiuose. Suteikti galimybę 40 savanorių (būsimų specialistų) įgauti praktinių bendravimo su autistiškais vaikais įgūdžių tradicinėje "Lietaus vaikų" šeimų stovykloje pajūryje.
- Vykdyti ketvirtinio periodinio leidinio - žurnalo "Lietaus vaikai" leidybą.
Pedagogo pirmasis susitikimas su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku
Straipsnyje nagrinėjamas pedagogo pirmojo susitikimo su autizmo spektro sutrikimą turinčiu (toliau - ASD) vaiku fenomenas. Ką išgyvena pedagogas, kai pirmą kartą susitinka ASD turintį vaiką? Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad Lietuvoje ASD turinčių vaikų daugėja. Straipsnyje aprašoma situacija, kurioje susitinka ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo specialistas ir ASD turintis vaikas. Atliktas tyrimas atveria konkrečių pedagogų išgyvenimus (pirmąsyk susidūrus su ASD turinčiu vaiku bendroje ikimokyklinėje ugdymo grupėje). Atlikto hermeneutinio fenomenologinio tyrimo metu pedagogų išgyvenimai susitelkė ties dviem egzistencinėmis temomis: išgyventas santykis ir išgyventas kūnas. Pirmojo susitikimo su ASD turinčiu vaiku metu pedagogai stengėsi užmegzti santykį su vaiku. Kiekvienas tyrimo dalyvis savitai išgyveno šią pradžią, tačiau patirtims bendra yra tai, kad užmezgant santykį susiduriama su komunikacijos iššūkiu. ASD turintys vaikai vengė priimti pedagogams įprastas santykio užmezgimo priemones. Kai pedagogai susidūrė su ASD turinčiu vaiku, jų išgyvenimai atsiskleidė ir per vaiko kūno patirtį (išvaizdą ir elgseną).
Inkliuzinis ugdymas: būtinybė ir iššūkiai
Straipsnyje tikslingai vartojamas terminas inkliuzinis ugdymas, inkliuzija. Šiuo metu Lietuvoje nėra susitarimo dėl bendro termino vartojimo. Lietuvos Respublikos dokumentuose, reglamentuojančiuose ugdymąsi, vartojamas terminas „įtraukusis ugdymas“. Vis dėlto straipsnio autorės, pritardamos Stefanijos Ališauskienės ir Linos Miltenienės (2018) pozicijai, kad inkliuzija ir įtraukusis ugdymas yra skirtingi terminai ir negali būti vartojami sinonimiškai, vartoja terminą „inkliuzija“. Straipsnyje vartojamas terminas „ugdymas“ apima ugdymo ir ugdymosi sampratą.
Autizmo simptomai ir raidos vėlavimas
Autizmo simptomai lemia raidos vėlavimą ir trikdžius, kurie „apima daugelį psichikos veikimo sričių ir yra visą gyvenimą trunkantys socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimai“ (Saveikienė, 2018, p. 127). Šiuo metu visame pasaulyje yra matoma autizmo epidemija. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) vykdoma visuomenės sveikatos stebėsena, per pastaruosius penkiolika metų autizmo spektro sutrikimų turinčiųjų „skaičius kai kuriose šalyse išaugo iki 10 kartų“ (Diržytė, Mikulėnaitė, Kalvaitis, 2016, p. 4).
ASD turinčių vaikų skaičiaus augimas Lietuvoje
Lietuvoje daugėja ASD turinčių vaikų: vien per 2011-2015 m. „išaugo (tam tikrais atvejais - daugiau nei dvigubai ar trigubai) visų autizmo sutrikimų tipų skaičius“ (Diržytė ir kiti, 2016). Išanalizavus Lietuvos higienos instituto duomenis matyti, kad ASD turinčių asmenų skaičius Lietuvoje augo: nuo 556 atvejų (diagnozė: vaikystės autizmas, netipinis autizmas, Aspergerio sindromas) 2013 metais iki 1 147 (diagnozė: autizmas, vaikystės autizmas, netipinis autizmas, Aspergerio sindromas) atvejų 2018 metais (Voidogaitė, 2020, p. 15). ASD turinčių vaikų skaičiaus didėjimas kelia naujų išbandymų švietimo įstaigoms.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Švietimo įstatymo pakeitimai ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų atsakomybė
Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, kuriais numatoma, kad vaikui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rūpintojai) pageidauja, sudaromos sąlygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 34 str.). Pirmosios ir daugiausiai ASD turinčių vaikų ugdymo atsakomybės turi ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Ankstyvoji intervencija (taikomoji elgesio terapija) ir ją papildantis inkliuzinis ugdymas bendraamžių grupėje padeda vaikui įveikti raidos ir socializacijos sutrikimus.
Ikimokyklinio ugdymo pedagogų iššūkiai
Inkliuzinis ASD turinčių vaikų ugdymas ikimokyklinėje ir priešmokyklinėje bendrojo ugdymo grupėje kelia iššūkių darželių pedagogams, nes kiekvieno ASD turinčio vaiko ankstyvasis ugdymas yra skirtingas. Raidos sutrikimo sritis ir laipsnis kiekvienu atveju reiškiasi unikaliai, o sutrikimai gali kelti ir skirtingų asmens psichinių ir fizinių negalavimų (Vėlavičienė, 2020). Todėl pedagogui, besirengiančiam darbui su vaikų grupe, kurioje yra ASD turintis vaikas, tenka susidurti su plačia sutrikimo reiškimosi įvairove. Tai reiškia, kad kiekvieno vaiko, turinčio ASD, įtraukimas į įprastos raidos vaikų grupę reikalauja specialių žinių ir gebėjimų pritaikyti ugdymo aplinką bei individualizuoti ugdymo procesą.
Pedagogo ir ASD turinčio vaiko susitikimo fenomenologinis tyrimas
Šiame kontekste pasirinktas pedagogų išgyvenimų fenomenologinis tyrimas atveria nedidelį, bet reikšmingą pedagogo ir ASD turinčio vaiko susitikimo momentą. ASD turintis vaikas, kaip ir kiti vaikai, didina savo socialinį ratą išeidamas už šeimos ribų. Pedagogas yra ypatingas asmuo, kuris daro didžiulę įtaką visapusiškam vaiko vystymuisi. Santykis su auklėtoju vaikui tampa „tiltu“ ne tik į ugdymo pradžią, bet ir į naujų vaikui svarbių žmonių visuomenę (Prino, Pasta, Gastaldi ir kiti, 2016, p. 92).
Inkliuzinio ugdymo filosofija ir pedagogo vaidmuo
Tyrimai (Blachera, Howell ir kiti, 2014, p. 332) atskleidžia, kad ugdymo įstaigų, kurios turi pilnutinio inkliuzinio ugdymo filosofiją, ugdytiniai, turintys ASD, gali visapusiškiau įsitraukti į ugdymą nuo pirmųjų ugdymo metų. Tokiose įstaigose ugdomi ASD vaikai sutinka pedagogus, kurie „geba apsaugoti autistiškus vaikus nuo socialinių ir kognityvinių rizikų“ (ten pat, p. 332). Taigi ugdymo įstaigos kultūra, kuri palaiko ir plėtoja inkliuzinio ugdymo filosofiją, padeda ASD turinčiam vaikui užmegzti pasitikėjimo santykį su pedagogu. Nepaisant to, kad ASD turintys vaikai geba su pedagogu užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį (Blachera, Howell ir kiti, 2014), šis santykis nėra ypač artimas, „jei lyginsime jį su santykiu vaikų, neturinčių specialiųjų ugdymosi poreikių“ (Demirkaya, Bakkaloglu, 2015, p. 159). Tam turi įtakos ir ugdomų vaikų skaičius grupėje, ir pedagogo patirtis (ten pat, 2015, p. 168). Vaikų skaičius grupėje lemia, kiek pedagogas galės skirti individualaus laiko stiprinti asmeninį santykį su kiekvienu vaiku.
ASD turinčių vaikų elgesio ir kalbos sunkumai adaptacijos metu
Pasak N. Manelis, T. A. Malinovskaja ir E. V. Subotina (2013, p. 5-8), mokytojai įvardija, kad adaptacijos metu net 83 proc. ASD turinčių vaikų turi elgesio sunkumų (pasireiškiančių agresija prieš save, agresija prieš suaugusiuosius, agresija prieš vaikus, inventoriaus gadinimu, įkyrumu, užsispyrimu, pedagogų prašymų ir grupės taisyklių nepaisymu, veiklų atsisakymu, bendros veiklos nutraukimu ir kt.), kalbos supratimo sunkumų (59 proc.), stokoja savarankiškumo (valgymo, rengimosi, higienos įgūdžių) (38 proc.). Visi šie sunkumai būna pirmomis vaiko adaptacijos dienomis, taigi tuo metu, kai mezgasi vaiko ir pedagogo santykis.
Praktiniai patarimai pedagogams dirbant su ASD turinčiais vaikais
- ASD turintys asmenys „labai jautriai reaguoja į sensorinius dirgiklius“ (Vilkelienė, Kondrotienė, 2015, p. 185).
- Net 97 proc. ikimokyklinio amžiaus ASD turinčių vaikų nekalba.
- Pedagogo spontaniškas verbalinis pranešimas apie dienotvarkės pasikeitimą ASD turinčiam vaikui nesuprantamas. Vizuali dienotvarkė suteikia ASD turinčiam vaikui aiškų supratimą, kokia veikla kada vyks.
- Jei aplinkoje yra dirgiklis, kuris išvargino ASD turintį vaiką, jį reikia pašalinti. Ignoravimas, atsitraukimas ir savistimuliacija ar nerimastingumas turi priežastį (Lipsky, 2011, p. 69), tai nėra nepaklusnumas ar nepagarba mokytojui.
- ASD vaikui reikalinga motyvacinė sistema. Jei pedagogas nori, kad vaikas atliktų naują veiksmą ar išmoktų naują dalyką, būtina sutarti dėl motyvuojančio atlygio (Mohammadzaheri, Koegel, 2015, p. 1). Toks susitarimas ir jo laikymasis labai svarbus ASD turinčiam vaikui.
- Vaikas, kuris neturi higieninių įpročių, nejaučia diskomforto, kai atliko šalinimo procesus. Pasak J. Tamašiūnienės, L. Mikulėnaitės ir kitų (2012, p. 192), „sutrikusią šlapimo pūslės kontrolę turi net 72,7 proc. autistiškų vaikų“. Šlapinimosi sunkumų jiems kyla dienos ir nakties metu.
- ASD turinčio vaiko ugdymui ir elgesio korekcijai reikia specialių, konkrečiam vaikui pritaikytų planų (Indrašienė, Kairelytė-Sauliūnienė, 2018, p. 45). Įprasti ugdymo ir elgesio korekcijos metodai, tinkantys neurotipiniams vaikams, netinka ASD turinčiam vaikui. Iškylančių sunkumų sprendimas yra mokytojo darbo dalis. Elgesio sunkumai taip pat yra vaiko pasirenkama forma supažindinti mokytoją su savo gyvenimo tikrove, į kurią nuo šiol pedagogas turės atsižvelgti. Taip pat tai yra vaiko būdas parodyti, kas vyksta jo fizinėje, emocinėje ir psichologinėje plotmėse.
Inkliuzinio ugdymo interpretacijos ir galimybės
Inkliuzinis ugdymas yra šiuolaikinės „sisteminės reformos procesas, kuris apima ugdymo turinio, metodų, požiūrių, vertybių, struktūrų ir strategijų pokyčius, užtikrinančius mokymosi kliūčių įveikimą, ir socialiniu teisingumu bei dalyvavimu grįstą visų ugdytinių mokymosi išgyvenimą“ (Neįgaliųjų teisių konvencijos komentaras Nr. Inkliuzijos samprata kinta laipsniškai. Kiekvienoje visuomenėje ji turi savo raidos etapus. Inkliuzija prasideda nuo nuostatos, kad segreguotas ugdymas nėra gerai nei visuomenei, nei paskiram jos nariui. Antras žingsnis žengiamas, kai pripažįstama, kad kiekvienoje vaikų ugdymo grupėje yra vaikų, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tada suvokiama, kad „trukdyti ugdymuisi gali: nepritaikyta aplinka, nepritaikytos ugdymo programos, mokyklos kultūra ir mokytojų nepasirengimas“ (Aidukienė, 2014, p. 4).
Integracija vs. Inkliuzija Lietuvoje
Lietuvoje vykdomas inkliuzinis modelis labiau primena integraciją, kai neįgaliems vaikams tiesiog leidžiama ateiti į bendrojo ugdymo įstaigą, tačiau ugdymas nepritaikomas jų poreikiams arba, kaip yra ASD turinčių vaikų ugdymo atveju, vaikų grupė yra įkuriama bendrojo ikimokyklinio ugdymo patalpose (Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymas, V-487), tačiau ASD turintys vaikai lieka atskirti nuo kitų įstaigos vaikų (tai yra segregacija).
Vaiko teisė priklausyti visuomenei
ASD turintys vaikai turi teisę (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, 23 str.) priklausyti visuomenei, joje augti, mokytis ir skleistis. Todėl, vieną vertus, ugdymo įstaigos neturi teisės tokių vaikų diskriminuoti, nepriimti arba juos atskirti (Neįgaliųjų teisių konvencija, 24 str.). Antra vertus, autizmas laipsniuojamas pagal sutrikimo sunkumą (Ulevičiūtė, Gaigalienė, 2008, p. 249), ir visi sutrikimo laipsniai, pasak S. Lėsinskienės, E. Vilūnaitės (2002, p. 405), įvardijami viena bendra sąvoka - autizmo spektro sutrikimas.
Pedagogo psichologinis pasirengimas ir pirmasis susitikimas su ASD vaiku
Dėmesys kreipiamas į formalųjį pasiruošimą: turimas ar įgyjamas žinias, tačiau per menkai kreipiama dėmesio į pedagogo psichologinį pasirengimą ir jo išgyvenimus, pamirštama, kad neretai nuo sėkmingo pirmojo susitikimo su ASD vaiku priklauso tolesnis vaiko ir pedagogo, vaiko, pedagogo ir vaiko šeimos bendravimas ir bendradarbiavimas. Siekiant išgirsti pedagogo balsą ir pateikti siūlymų ir patiems pedagogams, ir pedagogų rengėjams, buvo atliktas fenomenologinis tyrimas. Stengiantis pažvelgti į pedagogo ir ASD turinčio vaiko susitikimo fenomeną, buvo pasirinktas pedagogų ir ASD (tarptautinis trumpinys iš anglų k. autism spectrum disorder) turinčio vaiko pirmojo sutikimo fenomenologinis tyrimas. Tiriama susitikimo akimirka, kai pedagogas pirmą sykį susidūrė su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku (toliau tekste - ASD turintis vaikas). Toji akimirka, kai pedagogas susiduria su išskirtiniais ASD bruožais, kurie keičia tolesnį santykį su vaiku. Toks susitikimas dažniausiai įvyksta vaiko adaptacijos į grupę metu, kai pedagogas pamato, kad priešais jį yra ne įprastos raidos, bet ASD turintis vaikas. Tyrime nesistengiama formuluoti problemos, kuri turi būti išspręsta, ar suskaičiuoti tokių išgyvenimų kiekį ar socialinį poveikį visuomenei, bet „pačiumpant“ fenomeną „čia ir dabar“, klausiant, ką gi pedagogui reiškia pirmąsyk sutikti ASD turintį vaiką? Ką išgyvena pedagogas, pirmąsyk susidūręs su autizmo bruožų pasireiškimu? Klausti šių klausimų ir susilaikyti nuo įprastų ir visuotinai pripažintų įsitikinimų (Mickūnas, Stewart, 1994, p. 46-47) idant pajėgtume įsiklausyti į pedagogo išgyventą patirtį. Fenomenologiniu požiūriu net viską suskliaudžiančioji analizė palieka nesuskliausto santykio būtinybę. Šiuo požiūriu kiekvienas kitas yra kitoks nei aš, o tai yra kiekvieno santykio pradžia. Šią pedagogo ir ASD turinčio vaiko santykio pradžią buvo siekiama atskleisti tyrimu.
Tyrimo metodologija ir dalyviai
Giluminiai interviu atlikti 2019 metų spalį - gruodį. Buvo išklausyti ir užrašyti devynių žmonių išgyvenimai. Hermeneutinė fenomenologijos metodologija yra įrankis, kuris suteikia tyrėjui laisvės ir kūrybingumo postūmį, tačiau reikalauja atidos, laiko ir kantrybės nuolat patiriant abejonių. M. van Manen pažymi (2016, p. 2), kad „hermeneutinė fenomenologija ir žmogaus mokslai atsiduria priešpriešinėse įprastų tyrimų pusėse“. Tai įvyksta dėl to, kad žmogaus mokslai (t. y. ir pedagogika) yra praktinės veiklos sritis, kuri „istoriškai svetima hermeneutinės fenomenologijos (vokiškajai ir olandiškajai) tradicijai būtent dėl žmogaus mokslų pedagogikos (angl. human science pedagogy) praktinio veikimo ir siekio daryti poveikį“ (van Manen, 2016, p. 3). Pasak M. van Manen (1985), yra kelios dimensijos (angl. existentials), būdingos visiems reiškiniams: išgyventas santykis (angl. lived relation), išgyventas laikas (angl. lived time), išgyventa erdvė (angl. lived space), išgyventas kūnas (angl. lived body). Empirinis tyrimas atliktas su pedagogais, kurie yra įgiję pedagogo kvalifikaciją ir dirba su ASD turinčiais vaikais bendrojo ikimokyklinio / priešmokyklinio ugdymo grupėse. Tyrimui pasirinkti šie asmenys, numačius, kad jie supranta darbo su ASD turinčiu vaiku specifiškumą, tačiau pirmojo susitikimo su ASD turinčiu vaiku metu neturėjo tokių vaikų (profesionalios) ugdymo patirties. Visi tyrimo dalyviai tuo metu dirbo su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus (3-7 metų) vaikais. (toliau tekste vietoj sąvokos pedagogas kartais vartojama sąvoka auklėtojas / auklėtoja).
Fizinis smurtas prieš vaikus: nepriimtinas ir draudžiamas
Lietuvos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra uždraustas smurtas prieš vaikus, žiaurus elgesys su vaikais ir bet koks vaikų išnaudojimas. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kuri Lietuvos yra ratifikuota, o jos nuostatos įtvirtintos šalies įstatymuose, taip pat draudžia smurtą prieš vaikus. Fizinės bausmės yra toks pats smurtas kaip ir bet kokia kita smurto forma. Vaikai turi tokią pat teisę būti apsaugoti nuo smurto kaip ir suaugusieji. Auklėjimo tikslų galima pasiekti netaikant smurtinių disciplinos būdų. Pozityviai auklėjami vaikai auga sveiki ir pasitikintys savimi. Tokie vaikai geriau sutaria su kitais. Jie turi mažiau destruktyvaus, smurtinio, agresyvaus elgesio savęs ir kitų atžvilgiu. Turi mažiau emocinių problemų - jie moka žodžiais įvardinti tai, ką jaučia, kokius rūpesčius turi, kuo džiaugiasi, o dėl ko liūdi ar ko bijo. Pozityvus auklėjimas padeda vaikams tapti pozityviais suaugusiais. Tėvai, kurie išmoksta pozityvių, nesmurtinių auklėjimo būdų, yra laimingesni, patiria mažiau streso. Jie mažiau konfliktuoja su šeimos nariais, labiau pasitiki savo kaip tėvų jėgomis ir nuosekliau siekia savo auklėjimo tikslų.
Fizinių bausmių draudimo svarba
Aiškus įvardijimas nacionaliniuose įstatymuose, kad bet koks smurtas prieš vaikus, taip pat ir tradiciškai pateisinamos jo formos, yra nepriimtinas ir netoleruotinas leidžia apsaugoti vaikus nuo žiauraus ir netinkamo elgesio. Tai leidžia panaikinti visus pasiteisinimus ar gynybos argumentus, kodėl fizinės bausmės yra reikalingos. Fizinių bausmių draudimas neturi apsiriboti vien bausmes draudžiančia nuostata nacionaliniuose įstatymuose. Kartu būtinas intensyvus darbas mokant visuomenę atskirti žalojantį vaiką elgesį nuo nežalojančio, suvokti fizinių bausmių žalą vaiko asmenybei ir mokytis priimtinų, pozityvių vaiko auklėjimo būdų.
Biologinė šeima - palankiausia aplinka vaikui augti
Tikrai ne - palankiausia aplinka vaikui augti yra jo biologinė šeima. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija akcentuoja svarbiausią tėvų vaidmenį auginant vaikus ir valstybės atsakomybę suteikti tėvams visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad tėvai galėtų tinkamai rūpintis vaiku ir užtikrinti jo poreikių tenkinimą. Vaiko išėmimas iš šeimos dėl tokių priežasčių kaip šeimos skurdas, negebėjimas tenkinti vaiko poreikių dėl nuo šeimos nepriklausančių sąlygų ar aplinkybių - yra vaiko teisių pažeidimas. Vaiko išėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, taikoma tik tuo atveju, kai vaiko gyvybei ir (ar) sveikatai egzistuoja realus pavojus ar yra įrodytas ilgalaikis neigiamas poveikis vaiko raidai. Vykdant Lietuvoje deinstitucionalizacijos procesą, poreikis didinti investicijas į VISAS šeimas ir plėtoti laiku ir kuo arčiau šeimos prieinamą pagalbą dar labiau auga. Šio proceso tikslas - ne didinti vaikų skaičių globos ir įvaikinimo sistemoje, o kaip tik kuo daugiau vaikų išlaikyti jų biologinėse šeimose, kuriant veiksmingą vaiko ir šeimos gerovės sistemą, gebančią laiku, lanksčiai ir efektyviai reaguoti į šeimoje atsirandančius pagalbos, paramos ar paslaugų poreikius, ir suteikti atitinkamą pagalbą, paramą ar paslaugas bet kuriai šeimai ir joje augantiems vaikams.
#
tags: #vaiko #teisiu #konvencija #ir #autizmas