Vaikų elgesio problemų samprata ir apibrėžimas

Įvadas

Šiandieninėje visuomenėje didelis dėmesys skiriamas vaikų elgesiui, tai atsispindi įvairiuose institucijų teisės aktuose, įstatymuose. Pastebima, jog ne vieną dešimtmetį mokslinėje literatūroje analizuojamas vaikų įvairiuose amžiaus tarpsniuose pakitęs elgesys: opozicinis neklusnumas, agresyvumas ir kiti elgesio bei emocijų sutrikimai, savireguliacijos sutrikimai ir t.t.. Vaikų elgesio problemų samprata yra aktuali tema, reikalaujanti nuodugnaus išnagrinėjimo. Straipsnyje aptariama, kas yra vaiko elgesio problemos, kokios priežastys lemia jų atsiradimą, bei kokios galimos pagalbos priemonės gali būti taikomos.

Elgesio samprata ir normos

Tinkamas elgesys yra apibrėžtas žmogiškosiomis vertybėmis bei suformuotomis visuomenės taisyklėmis. Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis privalo laikytis nustatytų elgesio normų, LR Konstitucijos, kitų įstatymų, teisės aktų nuostatų, privalo gerbti kitų žmonių teises. Viena iš šiuolaikinio ugdymo paradigmų yra ugdymas kaip ugdytinio vidinių galių skatinimas ir plėtojimas. Elgesys formuojasi mokantis, jį galima įvertinti ir valdyti tam tikrais metodais (biheivioristinės psichologijos atstovų požiūris), be to, kiekvienas individas turi turėti atsakomybę už savo paties išsimokslinimą (humanistinės krypties pedagogų nuostata). Vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybės vystymuisi. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija pripažįsta vaiko teisę reikšti savo nuomonę per kūrybą ar kitais pasirinktais būdais. Todėl yra aktualu kalbėti apie galimybes ugdyti mokinių gebėjimus kontroliuoti atitinkamai savo elgesį.

Savireguliacija kaip tinkamo elgesio pagrindas

Apie savireguliaciją nemažai yra kalbėję užsienio autoriai, nors psichologiniu aspektu ji imta tyrinėti palyginti neseniai. Pirmąsias savireguliacijos teorijas moksliškai pagrindė socialine-kognityvine paradigma A. Bandura (1986), W. Michel (1996) ir kiti. Šis laikas humanistinės bei egzistencinės krypties atstovų požiūris, jog individas galintis prisiimti atsakomybę už savo veiklą, įsilieja į savireguliacijos paradigmą. Apie šią sistemą, kibernetinę savireguliaciją, yra kalbėję J. B. Vancouver (2000), W. Powers (1973), C. S. Carver (1986), E. T. Higgins (1996) ir kiti. Europoje vienas iš psichologų, vokietis J. Kuhl (2000), pateikė dinaminės savireguliacijos sampratą. Šiuo nemažai dėmesio skirta elgesio savireguliacijos praktiniam pritaikymui psichologijos bei pedagogikos srityse. Pavyzdžiui, Amerikoje savireguliacijos programas taikė T. Coates, C. Thoresen (1979). Lietuvoje asmenybės pakitusio, sutrikusio elgesio problemos nagrinėtos A. Šio (1998), A. Vilkelienės (2003), D. Nasvytienės (2005) ir kt.. R. Kirliauskienė (2005) nagrinėjo muzikos mokytojo savireguliaciją, apie sportininkų savireguliaciją ir savikontrolę yra kalbėję R. Milinauskas, V. Milinauskienė (2004) ir kt.. Šiomis dienomis psichomedicinos srityje vis dažniau siekiama taikyti kognityvinę ir elgesio terapiją, esant kai kuriems susirgimams ar sutrikimams atvejams. Terapijos metu ugdant savistabą, savitvardą, lavinant savivertę siekiama sustiprinti individo savikontrolę.

Psichinės savireguliacijos apibrėžimas

Psichinė savireguliacija (self-regulation) - tai „tikslingas individo savo paties aktyvumo reguliavimas“. Mokslinėje literatūroje randama a šis sąvokų, kurios žymi elgesio reguliavimą: „savęs valdymas“, „savikontrolė“, „elgesio reguliavimas“, „problemos sprendimas“. M. Šiau kartais gali būti vartojamos kaip sinonimai. Šios situacijos, nuo veiklos aplinkybių. G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996) nurodo, jog kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Tai leidžia numanyti, kad kiekvienas individualiai gali išreikšti savo norus, mintis, jausmus. V. Šiomis stiliaus savybėmis, kurios nurodo viss savireguliacijos sistemos process funkcionavimą ir tampa reguliacinėmis individualiomis savybėmis (pvz.: savarankiškumu, patikimumu, iniciatyva ir k.t.). Savireguliaciją D. P. Hallahan, J. M. Kauffman (2003) apibrėžia kaip individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį (strategijų taikymas sprendžiant problemas) ir tai siejama su metapažinimu. „Metapažinimas - tai žmogaus suvokimas, kokis strategijas reikia norint atlikti užduotį ir gebėjimas naudoti savireguliacijos mechanizmus (planuoti veiksmus, vertinti atliekamos veiklos efektyvumą ir t.t.)“ (2003, p. 137). Ten pat pateikiamas pavyzdys. Žmogus norėdamas įsiminti daug žodžių, juos tylomis kartoja. Šią strategiją. N. L. Gage, D. C. Berliner mums pateikia, jog žinios apie savo pažinimo sistemą yra metapažinimas (1994, p. 205). Be to metapažinimo įgūdžiai yra savikontrolės įgūdžiai, kurie formuojasi mokantis. Metapažinimas - mintys apie tai, ką mes žinome ir tai, kaip mes reguliuojame mokymąsi. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog trūkstant metapažinimo įgūdžių iškyla sunkumai mokantis ar sprendžiant vienas ar kitas problemas. Išmokstama mokytis, vienaip ar kitaip elgtis tik tuomet, kai sugebama naudotis pažinimo strategijomis. Daugelį reikia išmokyti kaip suvokti probemą, vadovauti savo veiksmams, elgesiui, išmokyti savireguliacijos. „Savireguliacija (self-regulation) - savo elgesio, veiksms siekimas, kontroliavimas ir koregavimas, keitimas pagal keliamus sau tikslus“ (Gage, Berliner, 1994, p. 595). Savireguliacija suprantama kaip psichinis procesas, kuris sąlygoja tikslingą elgesį.

Savireguliacijos komponentai

Savireguliacija apima kelis pagrindinius komponentus:

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?

1) Savo veiksmų stebėjimas, t.y. stebėdami elgesį analizuojame jį kiekybės ir kokybės, originalumo ir kitais aspektais. Iš R. D. Nelson (1977); S. Rosenbaum (1979) ir kiti psichologų tyrimų paaiškėjo, kad vien tik galvojimas apie savo elgesį, gali pakeisti jį, koreguoti veiksmus.2) Savo atliktų veiksmų vertinimas, t. y. įvertiname juos pagal tai, kaip jie atitinka asmeninius kriterijus.3) Savo veiksmų suplanavimas. Mokantis savikontrolės vienas iš stipriausių veiksnių yra savęs skatinimas, pavyzdžiui, už padarytą neįdomią užduotį skirti sau valandėlę įdomios veiklos ir pan..

Nuo individo vidinių galių, išorinių sąlygų priklauso elgesio pobūdis socialinėje aplinkoje. Individas tinkamai stebėdamas savo veiksmus, juos tikslingai suplanavęs, bei įvertinęs įgyja aukštesnę savivertę. Psichologijos žodyne teigiama, jog pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad jis yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kurie jam iškelti gyvenime ir kuriuos jis pats sau iškelia (1993, p. 110). Individas, gebėdamas teisingai save vertinti tam tikroje gyvenimo situacijoje pagal realias galimybes, pasitiki savimi. Nepasitikėdamas savimi žmogus nuvertina savo galimybes. Jis nepasitiki savimi, visada prastesnės nuomonės apie save negu iš tikrųjų, jam būdingas nerimas. Tokia jo vidinė nuostata įtakoja pasyvumo atsiradimą, pvz. R. Kirliauskienė (2005, p. 16) pateikia tokį savęs vertinimo modelį. Nepakankamai save vertinanti asmenybė išgyvena neigiamus jausmus. Jausiasi nejaukiai, nes iš anksto yra nusistatę, kad yra neigiamai vertinami. Nepasitikėjimas savimi bei pernelyg gera nuomonė apie save individui kelia jausmus, kurie nulemia netinkamus veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis. Jei padėsime mokiniams pažinti savo teigiamybes ir silpnybes, išmokysime pasirinkti realius tisklus, suplanuoti, kaip juos pasiekti, o po to įvertinti savo darbą, padėsime mokiniams valdyti savo elgesį. Šis suvokimo modelius. Individas elgesiu tikrinasi savo stebėjimą ir savikontrolę orentuodamasi į elgesio siocialinį tinkamumą. Elgesį galima tikrinti verbaliniais ir ne verbaliniais įgūdžiais. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą, kaip aplinkiniai reaguoja į elgesio kitimą. Subjekto galimybėms, savęs vertinimas turi įtakos požiūriui į savo laimėjimus bei savo elgesio reguliavimui. Individas pradeda save vertinti neteisingai, kai jo poreikiai neatitinka jo galimybių. Tada žmogaus elgesys tampa neadekvatus, atsiranda emociniai protrūkiai.

Savireguliacijos sutrikimai ir jų įtaka elgesiui

Asmenybei ugdymo arba jos vystymosi korekciniai veiklai aktualu yra psichologiniai-pedagoginiai pakitusio elgesio aspektai. Norėdami aiškiau apibrėžti savireguliaciją, turime atkreipti dėmesį į pastaruoju metu naudojamą tokią elgesio ir emocijų psichosocialinę sutrikimų klasifikaciją pagal A. Opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, neigimas, kerštingumas). Elgesio sutrikimai (bėgimas iš pamokų ir pan.). Agresyvumas. Psichiniai sutrikimai. Tikai. Narkomanija. Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai (2004, p. 114). Aptarsime pirmąjį, pagal duotąją sutrikimų sistemą, pakitusio elgesio sutrikimą, ir sieksime pateikti kaip įsisavinęs savireguliacijos įgūdžius teatro užsiėmimuose vaikas geba keisti atitinkamai savo elgesį, t.y. apžvelgsime tai, ką galėtume pakoreguoti teatriniu ugdymu. Pagal pateiktą psichosocialinę elgesio ir emocijų sutrikimų klafisifikaciją pastebime, jog savireguliacijos sutrikimai tai vissų pirma dėmesio sutrikimai. Dėmesys - psichikos organo sugebėjimas, kuris lemia visus žmogaus laimėjimus, bei parengties būsena, kai padėtis sunki, neįprasta ir re…

Netinkamas vaikų elgesys ir jo priežastys

Šiandieninėje visuomenėje aktuali problema yra netinkamas vaikų elgesys ir jo įveikimo būdai. Didžiausią įtaką elgesiui turi artimiausia aplinka - šeima. Šeimoje vaikas įgyja savo pirmąją patirtį, darželyje kiti vertina jo elgesį, jis sužino, kaip reikia elgtis, kaip užtikrinti grupėje padėtį, kokių pozicijų reikia laikytis.Aplinkiniai žmonės iš vaiko laukia tam tikro elgesio, stebi, kaip jis atliks savo vaidmenį. Vieni vaikai padeda, dalijasi, atsiprašo, paglosto, kiti skriaudžia vienas kitą, stumdosi, atiminėja daiktus, negražiai kalba. Taigi vienos savybės vaikų remiamos, giriamos, kitos - peikiamos, neigiamos. Pirmiausia labai svarbu laiku atpažinti, įvertinti ir bandyti įveikti vaiko trikdančias elgesio problemas.

Vaikų netinkamo elgesio priežastys darželyje

Jei vaiko elgesys yra neįprastas ir skiriasi nuo kitų to paties amžiaus vaikų elgesio arba nuo paties vaiko ankstesnio elgesio, permainos atsirado staiga arba lėtai, tai gali reikšti, kad vaikui gali reikėti pagalbos. Netinkamas elgesys dažnai yra gilesnes problemas rodantis simptomas. Jis atsiranda, kai vaikas patiria stresą, kai jam pernelyg sunku įveikti iškilusius sunkumus. Dažnai matoma problema yra elgesys, nematoma - emocijos. Eksternalizuoti sutrikimai - jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Mergaitėms emocijų sutrikimai pasireiškia dažniau nei berniukams.

Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai

Vaiko agresyvumas darželyje gali būti didelis iššūkis tiek tėvams, tiek pedagogams. Daugelis vaikų kartais elgiasi agresyviai - jie gali muštis, stumdyti kitus ar net kandžiotis. Svarbu suprasti šio elgesio priežastis ir rasti būdus, kaip padėti vaikui valdyti savo emocijas.

Vaiko agresyvumas gali kilti dėl įvairių priežasčių:

• Emocijų valdymo sunkumai - maži vaikai dar tik mokosi tinkamai išreikšti pyktį.
• Frustracija ir stresas - nauja aplinka, per didelis triukšmas ar socialiniai iššūkiai gali sukelti agresiją.
• Dėmesio siekimas - jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio, jis gali elgtis netinkamai, kad jį gautų.
• Imitacija - vaikai dažnai mokosi stebėdami suaugusiuosius ar kitus vaikus.
• Poreikis apsiginti - jei vaikas jaučiasi nesaugus, jis gali naudoti agresiją kaip būdą apsisaugoti.

Kaip padėti vaikui valdyti agresiją?

• Išlikite ramūs ir nuoseklūs. Kai vaikas elgiasi agresyviai, svarbu nešaukti ir nebausti jo griežtai. Geriau paaiškinti, kodėl toks elgesys netinkamas ir parodyti, kaip jis galėtų išreikšti savo jausmus kitaip.
• Mokykite emocijų valdymo. Padėkite vaikui suprasti ir įvardyti savo emocijas. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Atrodo, kad esi piktas. Gal norėtum pasakyti, kas tave supykdė?”
• Skatinkite pozityvų elgesį. Pastebėkite ir pagirkite vaiką už gerą elgesį. Tai gali padėti jam suprasti, kad jis gali gauti dėmesį ne tik elgdamasis agresyviai.
• Nustatykite aiškias ribas. Vaikui reikia aiškiai suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui: „Negalima mušti kitų vaikų. Jei esi piktas, gali pasakyti žodžiais.“
• Ieškokite agresijos priežasčių. Jei vaikas dažnai elgiasi agresyviai, bandykite suprasti, kas jį sukelia. Ar jis jaučiasi pavargęs? Ar turi problemų bendraudamas su kitais vaikais?

Jei agresyvus elgesys nesikeičia, svarbu bendradarbiauti su darželio personalu - jie gali padėti stebėti situaciją ir pasiūlyti sprendimus. Kalbėkitės apie tai, kaip elgtis, jei vaikas agresyviai reaguoja į tam tikras situacijas. Vaiko agresyvus elgesys nėra neišsprendžiama problema. Svarbiausia - kantrybė, supratingumas ir nuoseklus auklėjimas. Skatinkite vaiką tinkamai išreikšti savo jausmus, nustatykite aiškias ribas ir bendradarbiaukite su darželio pedagogais. Laiku suteikta pagalba padės vaikui išmokti tinkamai valdyti savo emocijas.

Kitos priežastys, įtakojančios netinkamą elgesį

Priežastys yra kompleksinės: turi reikšmės genetiniai faktoriai, temperamentas, šeimos santykiai, socialinė aplinka. Nerimastingesni yra vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų yra lengvai sujaudinamas, jautrus. Vaikai gali tiesiog išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas. Sulaukus 3-5 metų formuojasi vaiko įsimenamasis-aš, o pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė. Medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, vaistų leidimas ir kt.).

Pagalbos metodai

• Vaikas skatinamas kalbėti apie savo nerimą ir baimes.
• Modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai.
• Kognityviniai pagalbos metodai, pvz., sisteminis nujautrinimas - vaikas mokomas atsipalaiduoti, o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas.
• Savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo.
• Naudingas vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką.
• Nuolat vaikus informuokite - svarbu vaikams pranešti apie tai, kas vyksta šeimoje ir kas, tikėtina, įvyks.

Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metus, vėliau paplitimas mažėja. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trejų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Stipriausiai elgesio sutrikimai pasireiškia paauglystės laikotarpiu.

Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus

Veiksniai, įtakojantys elgesio sutrikimus

• Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
• Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje.
• Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas.
• Suvokimo klaidos - prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti žmonės yra agresyvūs. Didėja ir agresija, ir atstūmimas.
• Sutrikusi moralinių normų raida. Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui.
• Draugų įtaka - bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Bendraamžių atstūmimas dažnai sukelia agresiją.

Kaip padėti vaikams, turintiems elgesio sutrikimų?

• Padėti vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas.
• Sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį. Tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo technikų mokymas, kai prieš kaip nors pasielgiant išmokstama nusiraminti.
• Kalbėdamiesi su vaiku. Paaiškinti vaikui, kas yra auka, kad kiti vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia.
• Tinkamai reaguodami situacijoje. Kai vaikas elgiasi netinkamai (pvz., muša kitus vaikus), imtis ryžtingų priemonių - atskirti nuo kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas.
• Užsiimdami su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu. Kartu su vaiku išdykauti ir žaisti.
• Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprindami jo gersiąsias savybes pasireiškimą. Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks jis yra.

Elgesio gerinimo veikla turi būti pastovi ir nuosekli. Psichologinio tėvų mokymo grupės. Vilties skatinimas. Susidūrus su agresyviu vaiko elgesiu, nemaloniu veiksmu, jį iškart sustabdykite: jokiu būdu nemuškite vaiko, nepradėkite moralizuoti - tiesiog sulaikykite jį. Pasistenkite paroje turėti bent vieną valandą (pvz., vakarinio ritualo), kurią jūs kokybiškai praleisite su vaiku: tegul būna tai tik jūsų laikas - nusiteikite tuo metu skirti maksimalų dėmesį savo vaikui, sukurti gerumo bei intymumo atmosferą.

Kas slypi po vaiko netinkamu elgesiu?

Tikėtina, kad nėra nei vieno tėčio / mamos, kuris nebūtų susidūręs su vaiko netinkamu elgesiu. Į vaiko elgesį galima reaguoti įvairiais būdais: nekreipiant dėmesio, numatant pasekmes, baudžiant. Kai kada netinkamas elgesys sustoja ir nebesikartoja, o kai kada tęsiasi ilgą laiką. Tuomet imame ieškoti būdų, kaip su tuo tvarkytis. Ieškant tinkamų reagavimo būdų, pirmiausia svarbu suprasti, kas slypi po netinkamu elgesiu. Suprasdami, koks yra elgesio tikslas mes galime padėti vaikui tą tikslą pasiekti tinkamu būdu.

Pagal individualios psichologijos teoriją, kiekvieno iš mūsų elgesys yra mūsų tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Bendras visų žmonių poreikis yra jaustis reikšmingu sau bei jį supančiai aplinkai. Vaikai kaip ir suaugusieji siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti - ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį. Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinu pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė.

Elgesio tipai ir kaip į juos reaguoti

• Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus). Patartina į tokį vaiko elgesį reaguoti suteikiant jiems dėmesio, primenant aptartas taisykles.
• Vaikai, kurie nori būti savarankiškesni, dažnai ima aktyviai arba pasyviai priešintis taisyklėms, nurodymams (pvz., atsisako atlikti pareigas, grįžta vėliau nei susitarėte, pažada padaryti namų darbus ir delsia). Galim jausti, kad su vaiku einame į kovą ir imam ginčytis, įrodinėti, bandome jį įveikti. Jų elgesys nesiliauja, gali net stiprėti.
• Vaikai, kurie jaučiasi labai įskaudinti, gali kerštaudami imti įžeidinėti kitą, jam kenkti, laužyti daiktus.
• Vaikai, kurie bijo suklysti, dažnai yra atsitraukę, nesiima veiklų, atsisako jose dalyvauti.

Būdai, kaip padėti vaikams jaustis reikšmingais

• Pastebint jo tinkamą elgesį (pvz., jei jam sunku savarankiškai ruošti pamokas, vis prašo jūsų pagalbos ir sykį jis be raginimo išsiima knygas, tai pastebėti ir pasidžiaugti jo pastangomis).
• Paprašant jo pagalbos (pvz., padėti kepti kartu sausainius).

Jei vaiko netinkamas elgesys susijęs su vaiko noru turėti daugiau savarankiškumo, reikia atrasti būdus, kaip jis tai galėtų patenkinti tinkamu būdu. Pirmas svarbus žingsnis yra pagarbus vaiko nuomonės / požiūrio išklausymas bei supratimas, kad tai, ką jis sako yra jam svarbu (nepaisant to, kad mes turime priešingą nuomonę nei jis). Esant nesutarimui, svarbu kviesti vaiką į bendradarbiaujantį santykį. Suaugęs žmogus turi būtų pasirengęs bendradarbiauti ir nesitikėti besąlyginio vaiko paklusimo (pvz., paprašius susitvarkyti kambarį, vaikams ims tuoj pat tvarkytis). Taip pat, svarbu pastebėti jo tinkamą elgesį, suteikti pozityvaus dėmesio, kaip ir su vaikais, kurie siekia dėmesio. Jei vaikas netinkamai elgiasi, nes jaučiasi įskaudintas, tada svarbu atkreipti dėmesį į santykį su juo (Koks jis yra? Ar skiriamos pasekmės už netinkamą elgesį yra ne per didelės? Jei vaikas atsitraukia, neatlieka užduočių, nes jaučiasi bejėgis, tada būtų naudinga dažniau ir daugiau koncentruotis į jo sėkmes: pastebėti kas jam pavyksta, prisiminti jo praeities pasisekimus, atkreipti dėmesį į pastangas. Kalbant apie vaikų netinkamą elgesį nebuvo paminėti dar keli svarbūs dalykai: ribos, taisyklės, pasekmės.

Teatro veikla kaip priemonė ugdyti savireguliaciją ir tinkamą elgesį

Lietuvoje elgesio sutrikimams turintiems vaikams yra teikiama psichologinė bei pedagoginė pagalba, sudarytos įvairios programos, pagal kurias dirbama Psichologinės paramos ir konsultavimo centre Kaune (PPKC), Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) „Jaunimo linija“ Vilniuje ir pan. Šiau mokiniams, turintiems elgesio problemų, kurie dažnai įsitraukia į netinkamą veiklą, nesugeba palaikyti santykių su bendraamžiais ir pan., reikalinga ne tik šeimos priežiūra, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, bet ir kitokia pagalba bei parama. Vakarų Europoje pedagogai kartu su psichologais, socialogais, rašytojais jau septintajame dešimtmetyje padėjo sutrikusio elgesio vaikams suvokti save, gyvenimo situacijas, mokė jas vertinti, nebijoti spręsti problemų teatro priemonėmis. Vokietijoje teatras „Grips“ , „Teater gar Jugen“ , Prancūzijoje - „Teatro de Sole“ ir t.t. rekomendavo vaikų problemas spręsti remiantis teatriniu ugdymu. Šis padėti sutrikusio elgesio vaikams, kurių problemos tampa vis aktualesnės, ryškėja bendravimo sutrikimai. Taigi mokinių savireguliacijos ugdymo klausimas darosi vis reikšmingesnis. Ugdytinio dalyvavimas teatrinio ugdymo veikloje atitraukia jį nuo beprasmio laiko leidimo, nusikalstamos bei netikslingos veiklos. Šia mokinio gyvenimiška jo bei kultūrinę patirtį. Scenoje atskleidžiami emociniai teigiami bei neigiami vidiniai išgyvenimai, sukurtose socialinėse situacijose ieškoma esamų problemų sprendimo būdų. Ugdytiniai teatro užsiėmimuose kūrybiškai realizuoja save, atsiskleidžia asmenybės individualumas, įgyjamas pasitikėjimas kurti bei savo jėgomis, išauga mokinio savivertė. Tikslingas psichofizinis veikimas kūrybinėje veikloje padeda sąmoningai valdyti emocijas, dėmesį, vaizduotę ir pan.. Taip saugioje aplinkoje įgaunama savikontrolės įgūdžių, modeliuojamas elgesys, ugdoma savireguliacija. Pozityvus laisvalaikio leidimas padeda asmenybei doroviškai tobulėti, ugdo gebėjimus remtis kūrybos patirtimi, ją taikyti elgesio reguliavimui. Jeigu realiame gyvenime elgesio formavimuisi reikalingos pusiausvyros tarp deklaruojamų visuomenės normų ir paauglio pozicijos - motyvacijos, poreikių, asmeninės patirties ir pan. sukurti dažnai nėra, tai scenoje tokia pusiausvyra galima. Visa tai nusako pasirinktos tyrimo temos aktualumą ir problemą. Problema aktuali ir dėl to, kad nėra mokslinės literatūros, kur būtų analizuojama paauglių tinkamo elgesio stiprinimas, savistabos, savikontrolės, savireguliacijos ugdymas teatro priemonėmis Lietuvos ugdymo įstaigose.

tags: #vaiku #elgesio #problemu #samprata