Vaikų elgesio taisyklės namuose ir viešoje vietoje yra esminis aspektas, formuojantis atsakingus, pagarbos ir mandagius asmenis. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines etiketo taisykles, kurias svarbu mokyti vaikus nuo pat mažens.
Bendravimo Pagrindai: Kaip Kalbėtis Su Vaikais
Efektyvus bendravimas su vaikais yra raktas į darnius santykius ir teisingą elgesį. Svarbu suprasti, kaip su vaikais kalbėti, o ne ant jų rėkti.
Rėkimo Problema ir Jos Sprendimo Būdai
Ką daryti, jei namuose susidariusi tokia situacija, kai rėkia vaikas, rėkia mama, rėkia tėtis, močiutė? Jau net nebeaišku, kas pirmas ir kodėl pradėjo, ir kam derėtų liautis. Pirmiausia norisi atsakyti: „tiesiog nerėkite“. Riktelėjai vieną kartą, kitą kartą vaikas tau atgal, tada vėl tu jam. Tu vaikui žodį, jis tau penkis atgal… Va taip ir prasideda. Viena tokia savaitė ir nebežinai ko griebtis, visi namiškiai suirzę vaikšto. Nieko čia tokio, jie kartais pasitaiko riktelti, blogiau, jei tai kartojasi ir kartojasi, ir kartojasi. Kaip ir visos metodikos, taip ir ši, veikia ne visais atvejais.
"Kai - Tada" Metodika
"Kai - Tada" metodika skirta kontroliuoti, kokia tvarka įgyvendinama įprasta dienos rutina.
- "Kai…" yra toks dalykas, pareiga, kurią vaikas dažniausiai tiesiog turi atlikti, tai yra dalis dienos rutinos (susitvarkyti, nusiprausti, paruošti pamokas, išnešti šiukšles, pavalgyti ir t.t.).
- "Tada…" yra normalus, kas dieną priklausantis, vaikui įprastas malonumas, t.y. malonioji dienos rutinos dalis (30 min. prie kompiuterio, eiti į kiemą su draugais, eiti į treniruotę, žiūrėti filmuką, vakaro pasaka ir t.t.). Tai jokiu būdu nėra kažkoks prizas už pareigos atlikimą, kurio šiaip normaliai vaikas nebūtų gavęs. Na, tarkim, visiškai netinkama sakyti „Kai susitvarkysi žaislus, tada važiuosim į McDonaldą“, nebent buvo iš anksto susitarta, kad šiandien važiuosite.
"Tada" privalo būti kažkas, ką vaikas iš tikro mėgsta ar ko laukia. Jei pasakėte "Kai - Tada" - vadinasi, pasakėte. Kol vaikas nepadarė "Kai", jokių "Tada". Vienas kartas, antras, trečias, ir vaikas supras, kad esate rimtai nusiteikę bei perpras šį bendravimo būdą. Pasakėte "Kai - Tada" ir eikite veikti savo veiklų. Jei stovėsite šalia vaiko į šonus įremtomis rankomis ir spoksosite į jį laukdami, kada jis ims vykdyti "Kai", sulauksite tik pasipriešinimo ir atsikalbinėjimų. Jūs jau pasakėte sąlygą, ir lai vaikas renkasi, ar darys dabar, ar truputį vėliau. Jei atidėlios ir padarius "Kai", tiesiog bus prapuolęs "Tada" (draugai iš kiemo jau parėję namo, treniruotė pasibaigusi, filmukai praėję, atėjo 22 val.).
Taip pat skaitykite: Elgesio taisyklės vaikams darželyje
"Kai" nėra tas pats, kas "Jeigu". Sakyti "Jei susitvarkysi žaislus, tada galėsi eiti žiūrėti filmukų" nederėtų, nes žodis "Kai" reiškia, kad anksčiau ar vėliau darbas bus atliktas, o žodis "Jeigu" palieka pasirinkimą jo neatlikti. Iš esmės šio metodo tikslas yra užtikrinti, kad vaikas atliktų pirmąją sakinio dalį, t.y. savo pareigas, darbelius. Sakydami "Kai padarysi……" mes perduodame žinią, kad nėra klausimo "ar bus padaryta", akivaizdu, kad darbas bus atliktas, tik lieka vaiko pasirinkimas laike + motyvacija greičiau padaryti ir bėgti mėgautis malonumais, o ne atimti kas dieną priklausančius malonumus.
"Prašau Pabandyti Iš Naujo" Metodas
Vaikai gyvena su tėvais tam, jog jiems reikia priežiūros ir nukreipimo derama linkme. Tėvų pareiga įskiepyti deramą ir pagarbų augančio žmogaus elgesį su kitais žmonėmis ir supančia aplinka. Vaikus pagarbos ir tolerancijos aplinkai galima mokyti tradiciškai - aiškinant kas, kaip, kodėl, kada, su kuo, kaip greitai ir t.t. Bet toks aiškinimas dažnai būna ilgas, sudėtingas, eigoje kyla begalė klausimų, ir paaiškėja, jog vienas teiginys prieštarauja kitam. Galiausiai toks aiškinimas baigiasi tėvų pasakymu "Taip tiesiog turi būti" - suprask, išimtis iš taisyklės ir privalu tai išmokti. Bet vaikai yra be proto jautrūs aplinkai, jei sustoja ir pagalvoja - kuo puikiausiai žino, ką, kaip ir kada dera daryti. Dar geresnė žinia, kad vaikus sustoti ir pagalvoti priverčia vos 4 gražiai ir draugiškai tėvų ištarti žodžiai - "Prašau pabandyti iš naujo.". Viskas. Ramybė, draugiškas, skatinantis pamėginti dar kartą, balso tonas, mielas žvilgsnis, šypsena ir vaiko elgesys iš naujo.
Ar pamenat mokykloje būdavo tokios situacijos, kai per pertrauką bėgi strimgalviais griūdamas koridoriumi ar laiptais, o pro šalį einantis mokytojas sustabdo ir liepia grįžti ir nubėgtą kelią eiti iš naujo, tik jau gražiai?
- Nuėjus į teatrą per pertrauką lekia laiptais ir grūdasi pirmas į kavinukę?
- Atmestinai susitvarkė kambarį / susidėjo drabužius / pasiklojo lovą?
- Užuot stengęsis ir gražiai (pagal savo gebėjimus) piešęs, atmestinai priterliojo?
- Buvote svečiuose, o susiruošus eiti namo vaikas išlėkė pro duris, nei ačiū, nei sudie netaręs?
- Skundžiasi, jog nepasidalina kažko su draugu ar broliu?
- Nemandagiai / nepagarbiai reikalauja kažko iš tėvų (maisto, žaislo, drabužių, į kiemą, pas draugą, kompiuterio)?
Jei paprašius pasitaisyti iš pirmo karto pavyko nepakankamai gerai, prašymą pabandyti iš naujo kartojame tol, kol pavyks bent jau patenkinamai. Bet dažniausiai vaikai tiksliai idealiai žino, koks elgesys yra deramas, mandagus ir pagarbus. Minutėlę stabteli, pagalvoja ir sugalvoja! Ne, nereikia vaiko engti ir kažko nenormalaus ar perdėto reikalauti, kalba eina apie paprasčiausią elementarią pagarbą aplinkai, apie elgesį su kitu tokį, kaip pats vaikas norėtų, jog kiti su juo elgtųsi.
Tokiu būdu, naudojant frazę "Prašau pabandyti iš naujo.", išvengiama moralizavimo, pamokslavimo, vaiko žeminimo, jo elgesio smerkimo, vaiko sumenkinimo viešoje vietoje, t.y. girdint ir matant aplinkiniams. Jei dažniausiai vaikui neaiškiname ir nepamokslaujame, kaip elgtis derėtų, susiklosčius situacijai, kai privalome reikalauti tikslaus elgesio (juk būna tokių situacijų, pvz.: vestuvės), galime jo reikalauti, o vaikas klausys su malonumu, t.y. auginsime žmogų, kuris žinos, jog yra pajėgus savarankiškai tinkamai prisitaikyti bet kokioje nepažįstamoje ir naujoje situacijoje.
Taip pat skaitykite: Atsakinga Asmenybė
Klausimo-Atsakymo Metodas
Beieškodami "ko nors gero" radome metodiką, kuri va taip fantastiškai veikia. Patys šį pokalbio scenarijų naudojam kas kartą, kai vaikai bando zirziančiai derėtis, apsimesti, kad nežino, negirdėjo ir t.t. Šio metodo naudojimas ne tik užkerta kelią nesusišnekėjimui, bet ir ugdo konstruktyvų bendravimą, t.y. tokių neginčijamų taisyklių yra kiekvienuose namuose, gal tos taisyklės kiek skirtingos, turi mažesnes / didesnes ribas, bet jų pas visus yra.
Laukiam svečių. Ruošiam vakarienę. Ant stalo pūpso tortas. Nei gimtadienis, nei balius, tiesiog mieli draugai ateina. Vaikas prašo torto atpjauti ar vis taikosi pirštą į jį įkišti ir paragauti, Jam jau pasakyta, kad "ne", t.y. ne dabar. O jis vis tiek suka ratus, bando ir pirštą link torto tiesti ir derėtis.
- Taip.
- Aš tau atsakiau, kada jį ragausim?
Be išsiplėtimų, paaiškinimų. Klausimą formuluojam taip, kad vaikas į jį galėtų atsakyti tik "taip" arba "ne". Šioje vietoje daliai vaikų situacija taps aiški, ir jie nueis užsiimti kuo nors kitu. Bet dalis kalbą tęs, sakys "bet", "o gal galima truputį" ar kažką panašaus.
- Ne.
Vaikas bus priverstas šito klausimo paklausti ir gaus atsakymą "Ne". Net ir pats atkakliausias "standartinės raidos" vaikas šioje vietoje pasiduoda. Jei vaikas diena iš dienos zirzia dėl to paties dalyko, pvz.: prašo žaisti futbolą svetainėje arba namo priekyje, kur gėlės ir vazonai, situaciją rekomenduojama nupiešti ir pakabinti matomoje arba konkrečioje įvykio vietoje. Kai vaikui vėl kils mintis, kad gal paprašius / pazyzus tėvai nusileis, siunčiame žiūrėti piešinio ir net nebediskutuojam. Sako, kad ši metodika (ypač situacijos nupiešimas) veikia net autizmu sergantiems vaikams. Šis metodas - pokalbio struktūra tinka ir galutinės tėviškos nuomonės pasakymui paaugliams. Na, tarkim, kai jie derasi dėl to, kad neruoš namų darbų, į lovą nesis telefoną, liks nakvoti pas draugus ar grįš namo paryčiais. Jie paklausė - tėvai atsakė. diskusijų. Apibendrinkite vienu žodžiu vaiko elgesį, vertą pagyrimo - "Tu surūšiavai savo pieštukus, kreideles, mašinytes irgi.
Ribų Nustatymas Vaikų Auklėjime
Ribų Apibrėžimas ir Būtinumas
"Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų" (A. Kad būtų paprasčiau diskutuoti toliau, pirmiausia apsibrėžkime, kas tai yra ribos vaikų aklėjime. Aš šias ribas apibūdinčiau labai paprastai - kiek mes leidžiame savo vaikui. Ribos yra tiesiog būtinos tiek vaikams, tiek tėveliams. Būtent ribos apsaugo tėvelius nuo pačių nemaloniausių vaiko auginimo momentų - zyzimo, isterijų, kitaip tariant, nuo to, dėl ko tam tikrą vaiko gyvenimo tarpsnį vadiname krize. Nors visai neseniai esu skaičiusi vienos specialistės nuomonę, kad jokių krizių nėra, kad tai tik netinkamo tėvelių elgesio su vaikais padarinys. Tikrai su tuo nesutikčiau (kad ir kaip dabar madinga dėl visko, kas tik blogai apkaltinti tėvus). Man labiau priimtinas klasikinis psichologų požiūris, kad trečiųjų metų krizė yra visiškai normalus vaiko raidos etapas, kai vaikas atsiskiria nuo mamos ir bando įtvirtinti savo savarankiškumą bei suprasti savo elgesio ribas. Taigi, remiantis šiuo apibrėžimu, rodos, elementaru, kad kai bus nustatytos ribos, baigsis ir krizė. O kitaip tariant, krizė tam tikra prasme ir yra ribų nustatymo laikotarpis, taigi jos išvengti nepavyks, o štai palengvinti ir greičiau pabaigti tikrai galima. Tad kam gi vaikams yra reikalingos ribos? Įsivaizduokime, kad atvažiavome į kitą šalį, važiuojame nematyto miesto gatvėmis ir staiga pamatome, kad tame mieste nėra jokių kelio ženklų, jokių šviesoforų, nieko, kas padėtų mums susiorientuoti intensyviame didelio nepažįstamo miesto eisme, nežinome, kur galima pasukti, kur galima sustoti, kada galima važiuoti per sankryžą, galiausiai pabandžius važiuoti savo nuožiūra, mus sustabdo policininkas ir skiria didžiulę baudą. Visai geras scenarijus košmariškam sapnui, ar ne? Tačiau panašiai šiame pasaulyje jaučiasi mūsų vaikai, ir tik nuo mūsų priklauso, kaip mes padėsime jiems susiorientuoti šiame klaidžiame gyvenimo gatvių labirinte. Šio straipsnelio tikslas pasidalinti praktiniais patarimais, kaip išgyventi ir greičiau užbaigti tą nemalonųjį krizės laikotarpį, kitaip tariant, kaip nubrėžti vaikui ribas.
Taip pat skaitykite: Vaikų klubo gairės
Praktiniai Patarimai Nustatant Ribas
Kalbant apie ribų nustatymą, pirmasis mano patarimas turbūt bus tikrai gana netipinis: pasistenkime būti kuo mažiau kategoriški kažką drausdami, tokiu būdu pasiliksime laisvę patys valdyti situaciją priklausomai nuo aplinkybių. Pirmas klausimas, į kurį turėtumėt sau atsakyti, ko sieksime ir ko pasieksime įvedę vieną ar kitą taisyklę. Taip, yra dalykų, dėl kurių vienareikšmiškai turime būti net gi labai kategoriški, pvz. "mūsų šeimoje nesimušama", "einant per gatvę privalai duoti ranką", "negalima nueiti su nepažįstamu žmogumi", "negalima trukdyti kitiems žmonėms". Tokios "geležinės" taisyklės dažniausiai yra susijusios su vaiko saugumu, pamatinėmis šeimos vertybėmis, vaiko integravimu į visuomenę. Tačiau yra daugybė kitų dalykų, kuriuos skubame uždrausti ar neleisti vaikams. Taigi, pirmiausia siūlyčiau prieš pasakant griežtą "ne", gerai pagalvoti, ar tikrai tikslinga ir logiška tai drausti arba neleisti. Namuose leidžiu labai daug, už namų ribų leidžiu žymiai mažiau, atsižvelgdama pirmiausia į vaiko saugumą, taip pat paisydama aplinkinių interesų. Vaikai puikiai skiria namų aplinką nuo svetimos, ir nuosekliai aiškinant, kad kas galima namie, tas negalima svečiuose, teatre, lauke ir t.t., supranta bei priima skirtingus elgesio modelius skirtingose vietose.
Vaiko prašymus dažnai išnaudoju savo derybinėms pozicijoms sutvirtinti "Susitvarkyk žaisliukus, tada kartu pakraustysime mano papuošalų dėžutę" (iš karto formuluojami veiklos rėmai - papuošalų dėžutė kraustoma kartu su mama), "Nusiplauk rankytes, tada paskanausime uogų". Nustatant ribas ir drausminant vaikus, visgi reikėtų prisiminti, kad vaikai yra vaikai, tad jie ir elgsis kaip vaikai, todėl nereikėtų iš vaiko reikalauti to, ko jis negali įvykdyti, pvz., išsėdėti tris valandas klasikinės muzikos koncerte. Čia juokauju, žinoma, niekam nešautų į galvą vestis vaiko į tokį renginį, bet tas pats galioja ir kitoms situacijoms. Stenkimės paaiškinti vaikui, dėl ko kažką leidžiame, o kažką draudžiame. Žinoma, paaiškinimai turi atitikti vaiko amžių, bet aiškinkime net ir patiems mažiausiems, vos metukų sulaukusiems. Kai kurie tėveliai mėgsta pasigirti besąlygiškai paklūstančiais vaikais, "pasakiau ir klauso" džiūgauja jie. Iš tikrųjų aklas paklusnumas jau seniai nebėra vertybė, turint omenyje, kad tai, ką šiuo klausimu "įskiepysime" vaikui ankstyvojoje vaikystėje, lydės jį visą gyvenimą. Prieš ko nors neleisdama, visada susimąstau, kas blogo atsitiks, jei leisiu vaikui pasielgti taip, kaip jis nori. Kaip jau kalbėjome, kartais draudimai būna akli, "neleidžiu, nes tai pasakiau", tačiau geriau pagalvojus neatsitiktų nieko tokio, jei leistume vaikui pasielgti pagal jo norą. "Mamos telefono negalima" vieną dieną sakau dukrai, ir čia pat už tokį neatsargų leptelėjimą mintyse "užvažiuoju" sau per sprandą. Nes žinau, kad neišvengiamai iškils situacija, kai tą telefoną teks duoti (per ilgą kelionę automobiliu, laukiant kilometrinėje eilėje prie gydytojo kabineto ir pan.), ir ko vertas tuomet bus toks kategoriškas mano pasakymas. Tokiomis "šiandien negalima, rytoj galima" (arba atvirkščiai) situacijomis smarkiai apsunkiname taikaus susitarimo su vaiku galimybes, nes parodome vaikui, kad taisyklės nėra nekintamos, vadinasi, jas galima sėkmingai pakeisti sau naudinga linkme.
Dar didesnė blogybė, jei taisyklė pasikeičia dėl to, kad vaikas, pvz., negavęs trokštamo daikto, pradėjo verkti ar, dar blogiau, isterikuoti. Nusileisim vieną kartą, ir galim būti tikri, kad įsigijom ilgalaikį abonementą į periodinį voliojimosi ant grindų ir rėkimo šou (čia, žinoma, šiek tiek hiperbolizuoju, nes kiekvienas vaikas ribas bando pralaužti savais metodais: vienas įkyriai zyzia, kitas graudžiai verkia, trečias garsiai rėkia, ketvirtas krenta ant grindų ir t.t.). Aišku, teoriškai kalbėti labai lengva, bet kas susidūrė su tokiais isterija pagrįstais reikalavimais viešoje vietoje, žino, tikrai labai sunku išlikti nuosekliam, nepasiduoti panikai, aplinkinių nuomonės baimei ir dėl šventos ramybės nepaklusti mažojo rėksniuko reikalavimams. Taigi, nuoseklumas yra bene kertinė tėvelių elgesio norma siekiant, kad auklėjimas duotų norimus rezultatus. Taip pat nuoseklumas yra tiesiog nepamainoma statybinė medžiaga, konstruojant mūsų mažiesiems tvirtas ir saugias ribas. Jei vaikas žinos, kad tėveliams pasakius "ne", jų sprendimas nesikeis, nepriklausomai nuo jo pastangų išsireikalauti tai, ko nori, jam nebeliks jokio motyvo zirzimui ir verkimui. Tačiau labai svarbu nuosekliai elgtis ne tik konkrečioje situacijoje, bet taip pat stengtis, kad nuoseklumas išliktų ir tai situacijai kartojantis. Todėl, prieš kažką leisdama, įvertinu, ar visuomet galėsiu leisti elgtis taip pat - gal ir nieko, jei vaikui pasaulio pažinimo tikslais leisiu pasikuisti bakalėjos spintelėje, bet ar tikrai būsiu nusiteikus kas kartą tvarkytis su išbirusiomis kruopomis, jei vaikui ši veikla patiks, ir jis norės vėl ir vėl pasinerti į stebuklingą kruopų pasaulį. Esu labai už tai, kad leisti vaikui pajausti, išbandyti įvairius dalykus, tačiau tuo pačiu visai nesijaučiu blogai, apgalvodama, kiek laiko ir energijos tai pareikalaus iš manęs.
Toliau kalbant apie nuoseklumą, idealu, jei visi suaugę kelia vaikams vienodus reikalavimus. Mažų mažiausiai mamos ir tėčio požiūris turėtų būti suderintas, labai gerai būtų, jei pagrindines taisykles žinotų bei laikytųsi ir kiti vaikui artimi suaugę - seneliai, močiutės, tetos ir pan. Žinoma, neretai pasitaiko, kad močiutės ir seneliai nenori priimti tėvelių siūlomų taisyklių, jie pratę kitaip, jie žino geriau. Tai nėra gerai, bet visgi nereikėtų iš to daryti tragedijos ir veltis į konfliktines situacijas. Tiesiog vaikui aiškiai nubrėžkite ribą, kad tai, kas galioja pas močiutę ir senelį, negalioja namie. Kaip jau minėjau, vaikai puikiai geba susieti tam tikras taisykles su "veiksmo vieta" ir greit susigaudys, kad jeigu iš senelio gali gauti saldainį prieš pietus, tai iš mamos tikrai ne.
"Paskutinis Kartas" Taisyklė
Dar viena labai svarbi ir reikalinga taisyklė, susijusi su nuoseklumu - paskutinis kartas yra paskutinis. Ji turi du privalumus. Visų pirma, padeda vaikui palaipsniui nutraukti mėgstamą veiklą. Daugumai vaikų yra sunku paklusti tėvelių reikalavimui iš karto mesti įdomų užsiėmimą ir eiti, pvz., valgyti, dažnai tai lydi audringi protestai ar net ašaros. Todėl, jei nujaučiame, kad vaikas nenorės eiti iš žaidimų aikštelės, atsitraukti nuo žaisliukų ar TV ekrano, visada perspėkime iš anksto: "paskutinį kartą nučiuožiame ir keliausim namo", "pavartyk dar vieną knygutę ir eisime valgyti" (jei vaikas visai mažas, galima dar pridurti, kad tai "paskutinė" knygutė, nes būtent su šiuo žodžiu siejame veiklos keitimo asociaciją), "pažiūrėk paskutinį filmuką ir eisim tvarkytis žaislų". Tas "paskutinis" padeda vaikui lengviau persijungti, pabaigti jam malonią veiklą ir pereiti prie kitos. Tačiau, kaip jau parašiau punkto pradžioje, - paskutinis kartas visada turi būti paskutinis. Jeigu nusileisime nors kartą, neišvengsime nuolatinių derybų ateityje. Tas pats pasakytina ir apie "na dabar tai jau tikrai paskutinis kartas". Jei bus antras paskutinis kartas, tai vaikas tikrai norės ir trečio, ir ketvirto, ir taip toliau.
Kaip Elgtis Su Ašaromis ir Isterijomis
Stengiuosi nenusileisti, jei vaikas pradeda kažko prašyti verkdamas, o juo labiau isterikuodamas. Kas gyvena mūsų nagrinėjamos krizės laikotarpiu, gerai žino, kad kartais pradedama verkti dar prieš kažko prašant, avansu, taip sakant. Tokius momentus bandau išnaudoti savo naudai, prašau, kad vaikas nusiramintų ir tuomet ramiai paprašytų ko nori. Bene sunkiausia būna, kai negali patenkinti tokio prašymo. Sekà - vaikas verkė, nusiramino paprašė, o mama nėra nusiteikusi to prašymo patenkinti, labai tikėtina, baigsis nauja ašarų banga. Ką galima būtų patarti tokioje labai dažnai pasitaikančioje situacijoje. Turbūt pats svarbiausias patarimas - nebijokime vaiko ašarų, juk ir patiems būna skaudu, kai negauname to, ko norime, tad leiskime vaikui paliūdėti, atspindėkime jo jausmus "suprantu, kad tau liūdna". Išmokti suvokti, priimti ir suvaldyti emocijas reikia laiko. Tad krizės laikotarpį galime apibrėžti ne tik kaip ribų nustatymo, bet ir mokymosi suvaldyti emocijas laikotarpį. Šio mokymosi tikslas ne išmokyti nuslopinti neigiamus jausmus, bet išmokti juos "prisijaukinti", suprasti, kad ašaros, isterikavimas neduos jokio teigiamo efekto, taip pat parodyti, kad tėveliai priima vaiką visokį: ir linksmą, ir piktą, ir laimingą, ir liūdną. Tokiu būdu taip pat užtikriname vaikui saugumo jausmą, kuris, kaip jau minėjau, yra nepaprastai svarbus psichologiškai darnios asmenybės raidai.
Štai dar keletas patarimų audringos emocijų raiškos prevencijai. Dar prieš atsakydami vaikui, jį pagirkime "tu didelis šaunuolis, kad sugebėjai nusiraminti, tačiau vis tiek negaliu nupirkti tau šio žaisliuko". Kita taktika iš karto jungti derybinį mechanizmą: "dabar saldainio negalima, bet kadangi tu labai gražiai paprašei, galėsi jį suvalgyti vėliau, kai papietausime". Dar vienas variantas - kuriam laikui atsitraukti nuo sprendimo. "Aš norėčiau pagalvoti apie tai, ko prašei". Toks atsitraukimas leidžia nusistovėti vaiko emocijoms, taip pat yra tikimybė, kad mažasis ims ir pamirš, ko norėjo, tačiau tai taip pat ir savotiška apgaulė (žinome, kad neleisime, o apsimetame, kad pagalvosime), tad šiuo metodu visgi reikėtų naudotis kuo rečiau. Nors psichologai man pagrasytų pirštu už tokį patarimą, bet visgi labai gera taktika yra dėmesio nukreipimas į kitą vaikui įdomią veiklą. Psichologų nuomone, geriau visada reikia vaikui leisti išgyventi neigiamas emocijas nenukreipiant vaiko dėmesio į kitus dalykus. Bet kažkaip įtariu, kad tai patariantys psichologai nebuvo atsidūrę situacijoje, kai neigiamų emocijų lavina mažiuką užgriūva viešoje vietoje, pilnoje "geranoriškų" praeivių (kaip jau žadėjau, apie tai atskiras straipsnis), tad aš visgi manau, kad emocijų išgyvenimo mokslus geriausia vykdyti ramioje ir saugioje namų aplinkoje, o viešoje vietoje pasitelkti visas įmanomas priemones. Kuo dažniau girkime vaiką, net jeigu jis pakluso po ilgų derybų ar net paašarojimo. "Kaip smagu, kad su tavimi galima susitarti, tu jau toks didelis ir protingas berniukas".
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad visgi ribų nustatymas yra tik vienas iš trečiųjų metų krizės segmentų. Vienas dalykas yra pasiekti, kad vaikas paklustų tėvelių draudimams (riboms), o visai kitas, kad paklustų tėvelių prašymams (reikalavimams). Yra ir daugiau šio laikotarpio problemų, pavyzdžiui, negatyvaus dėmesio reikalavimas.
Etiketas Vaikams: Mandagumo ir Pagarbos Mokymas
Etiketas - tai elgesio normos, kurios padeda žmonėms sąveikauti su kitais, parodyti pagarbą ir kurti harmoningus santykius. Nors etiketas dažnai siejamas su suaugusiųjų pasauliu, vaikai taip pat turi išmokti svarbias taisykles, kurios formuoja jų bendravimo ir socialinio elgesio pagrindus. Tinkamai išmokytas etiketas gali padėti vaikams augti pasitikintiems savimi, gerbiantiems kitus ir gebantiems kurti gerus santykius su aplinkiniais.
Pagrindinės Etiketo Taisyklės
- Pagarba kitiems žmonėms: Vaikai turi išmokti sveikinti žmones, žiūrėti į akis kalbant, atsakyti mandagiai ir pasisveikinti, kai susitinka su kitais.
- Mandagūs žodžiai ir frazės: Skatinkite vaikus naudoti "prašau" ir "ačiū" tiek namuose, tiek viešoje erdvėje.
- Elgesys prie stalo: Praktikuokite valgymą kartu su vaiku, parodykite, kaip naudoti įrankius ir kaip valgyti su dantų žiedu. Paaiškinkite, kad prie stalo svarbu būti dėmesingiems ir mandagiems.
- Dėmesys asmeninei erdvei: Paaiškinkite, kada ir kaip yra tinkama susisiekti su kitais, pavyzdžiui, nešališkai pasikliaujant žmonėmis ir nesikabinti jų į asmeninę erdvę.
- Klausymosi gebėjimas: Skatinkite vaiką klausytis, kai kalba kiti, ir parodykite pavyzdį. Kai vaikas kalba, išmokykite jį laukti, kol baigs kalbėti kitas.
- Padėjimas ir bendradarbiavimas su kitais: Skatinkite vaikus dalytis savo žaislais, padėti bendraamžiams arba padaryti gerus darbus, kaip pavyzdžiui, tvarkyti žaislus ar padėti atlikti namų ruošos darbus.
- Atsiprašymas už klaidas: Paaiškinkite vaikui, kad, jei jis padarė klaidą ar įžeidė kitą, svarbu atsiprašyti ir išreikšti savo apgailestavimą.
- Pagarba laiko ir darbo tvarkai: Išleisdami vaikelį iš namų pasirūpiname, kad jis būtų švarus, susišukavęs, dailiai aprengtas, tačiau dažnai ignoruojame tai, kad jau ,,pampersinis” mažylis turi savo nuomonę ir - tam tikra prasme - savo gyvenimą.
Elgesys Svečiuose ir Viešose Vietose
#