Visuomenėje vis dažniau girdimos sąvokos, tokios kaip „socialinės rizikos grupė“ ir „rizikos grupės vaikai“, dažnai siejamos su socialinės atskirties grupėmis, asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais ir alkoholikais. Tačiau svarbu suvokti, kad ši samprata nėra visiškai tiksli. Į rizikos vaikų grupę įtraukiami vaikai, kurie turi padidintą riziką tapti socialinės atskirties dalyviais ar asocialiais asmenimis, tačiau dar tokie nėra. Į šią grupę taip pat įtraukiami vaikai, dėl įvairių priežasčių pažeidžiantys įstatymus, valkataujantys, elgetaujantys, nelankantys mokyklos, patyrę fizinį ar psichinį smurtą, turintys pedagoginių ar psichologinių problemų, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Rizikos grupės vaikų aplinka, su kuria jie bendrauja, neretai taip pat yra turėjusi reikalų su policija. (Vileikienė, 2002).

Socialinės rizikos grupės: platesnis žvilgsnis

L. Taroza skiria socialines rizikos grupes, kurias sudaro vaikai, nelankantys mokyklos, bėgantys iš namų ir sunkiai auklėjami. Kitą rizikos grupę sudaro vaikai, visiškai „nusiteikę“ prieš suaugusiuosius, dažniausiai prieš artimuosius. Tai - „„protestuojantys“ paaugliai. Šis protestas labai dažnai pereina į atvirą kovą prieš namiškius, tėvus. Atsiranda vaikai - bėgliai. Tačiau mano manymu, šią grupę jau dabar reikėtų gerokai praplėsti.

Veiksniai, lemiantys vaiko patekimą į rizikos grupę:

• Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama.
• Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų.
• Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja.
• Netikęs tėvų pavyzdys vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai.
• Nepakankamas dėmesys vaikui. Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurd.as, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo reikiamai pasirūpinti savo vaikais (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Jaunimo auklėjimas ir neigiamos įtakos

Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Kodėl kai kurie pasirenka ne savęs ugdymo, bet nuodijimo, svaiginimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir net narkotikų, linksta į seksualinius nnukrypimus? Kodėl taip daug jaunuolių bėga iš tėvų namų, kur, atrodo, jiems beveik nieko netrūksta?

Rizikos grupės vaikų psichologinės savybės:

• Šie vaikai dažniausiai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi.
• Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos.
• Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos į tai, kaip ir iš kur jų gauti. Gatvės vaikai gerbia ir vertina vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kokiais būdais įsigyti pinigų.
• Vaikai yra nestabilios ppsichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuolėjo Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis.
• Vaikai vartoja psichotropines medžiagas. Rūkančių ir vartojančių alkoholį rizikos vaikų dalis proporcingai auga su amžiumi: jei tarp 10-13 metų vaikų rūko ir vartoja alkoholį tik trečdalis, tai 17-19 metų amžiaus grupėje tokių yra septyni iš ddešimties(Vileikienė, 2002).

Pagrindinės rizikos vaikų grupės

Nėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo - vienuose literatūros šaltiniuose jų išskiriama daugiau, kituose - mažiau, todėl šiame darbe bus aptartos pačios pagrindinės rizikos vaikų grupės.

Gatvės vaikai

Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Benamis jaunimas - jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių - šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko nnamus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemtų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, ddrabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?

• apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Šie vaikai patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Daug nerimo kelia gatvės vaikai - ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Sukaupta nemažai įrodymų, kad gatvės vaikai - tai ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė. Tokie vaikai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys (Didžiokienė, ŽŽemaitienė, 2005).

Asocialūs vaikai

Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Beveik visi autoriai pažimi, kad asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu. Be jokios abejonės, yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos (Woititz, 1999). Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila (Woititz, 1999). Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, nnetgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje.

Suaugusių alkoholikų vaikų bruožai:

• Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška arba be galo keista.
• Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas.
• Suaugę alkoholikų vaikai meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Alkoholiko šeimoje melavimas yra pagrindas.
• Suaugę alkoholikų vaikai yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama.
• Suaugę alkoholikų vaikai nemoka linksmintis. Jiems nelinksma, nes jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant.
• Suaugusių alkoholikų vaikų požiūris į save pernelyg rimtas.
• Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino jie nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti.
• Suaugę alkoholikų vaikai impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius. Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams vienodai būdingas savęs nuvertinimas ir amžius tam neturi reikšmės. Tačiau tokiems vvaikams galima padėti. Nuo jų nereikia slėpti šeimos rūpesčių, meluoti, reikia priimti aplinkinių pagalbą, taip patr ir specialistų. Reikia laikytis vieno auklėjimo stiliaus, ir skirtis su vyru ar žmona, jei kitos išeities nėra. Tokį vaiką reikia mylėti ir rūpintis juo, paaiškinti, kad jis neklatas dėl to, kaip elgiasi jo tėvai ir bet kuriuo atveju pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą.

Vaikai iš iširusių šeimų

Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tyrimai rodo, kkad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių mmodelių perdavimas. Gausūs šios problematikos užsienio šalių tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokosi, linkę anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus. Nepilnų šeimų vaikai renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo . Nepilnose šeimose augantys vaikai turi daugiau psichikos problemų, linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir dažniau žudytis negu pilnų šeimų vaikai. Be to, išsiskyrusiose šeimose dažniau vyrauja skurdas, kuris sąlygoja socialinę nelygybę. Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką (Maslauskaitė, 2004). Be to, nepilnoje šeimoje augantiems vaikams gresia daugiau įvairių sveikatos sutrikimų. Jie dažniau linkę žudytis (Vieno iš tėvų auginami vaikai dažniau linkę žudytis, 2003)

Smurtą patyrę vaikai

Galima išskirti keturis smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 m. amžiaus JAV yra tapę prievartos aukomis. Lietuvoje turima medžiaga labai įvairi iir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mąstą Lietuvoje. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų - 111 patyrę fizinį smurtą, 11 - seksualinę prievartą ir 14 - psichologinę prievartą; 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma. Nedarniose šeimose augantiems vaikams kiekvienoje visuomenėje reikia didelio dėmesio bei rūpesčio. Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad smurtą patiriantys vaikai pasižymi didesne psichologinių ir elgesio sunkumų rizika (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005). Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau negu kitiems jų bendraamžiams. Be to, šių vaikų pažintinė branda taip pat dažniau atsilieka nuo bendraamžių. Jie sunkiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga silpna savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai (Valickas, 1997). Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, ryžtingumą, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kkitų nurodymų ir pritarimo. Lengvai pasijunta kaltas ir menkavertis. Jį lydi įtampa, nepasitikėjimas savimi, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo ir apleistumo jausmai, uždarumas, nesugebėjimas rasti ir ieškoti pagalbos, prislėgta nuotaika ir save žalojantis elgesys. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės nesugeba tinkamai patenkinti savo globos ir artumo poreikio. Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Tačiau tuo pačiu man kyla klausimas - kur ta riba, kur vaiko auklėjimas perauga į smurtą prieš vaikus? Juk beveik nei vienas neužaugome be rykštės ar diržo, tačiau dabar nesiskundžiame, kad tėvai buvo smurtautojai. O pagal naujausius mokslininkų pasisakymus, fizinės bausmės yra neigiamas ir vengtinas dalykas, gera auklėjimo priemonė. Žinoma, pritariu, kad smurtas, ypač emocinis, seksualinis ir vaikų nepriežiūra yra visuomenės yda, tačiau dėl fizin…

Vaikų agresija: priežastys ir sprendimo būdai

Vaikų agresija - aktuali problema, reikalaujanti nuolatinio dėmesio ir kompleksinio požiūrio. Tai elgesys, nukreiptas į kitus asmenis ar objektus, siekiant sukelti žalą. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų agresijos priežastis, prevencijos strategijas ir korekcijos metodus, remiantis įvairiais šaltiniais ir moksliniais tyrimais.

Kas yra agresija? Agresijos rūšys

Agresija - tai elgesys, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą ar padaryti fizinę, moralinę žalą kitam žmogui, gyvai būtybei ar negyvam objektui. Agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis, todėl svarbu atpažinti skirtingus jos tipus. Agresijos rūšys gali būti fizinės (mušimas, spardymas), verbalinės (įžeidinėjimai, grasinimai), emocinės (ignoravimas, atstūmimas) ir socialinės (apkalbos, atskirties skatinimas).

Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai

Vaikų konfliktai ir agresijos požymiai

Vaikų konfliktai yra neišvengiama socialinio vystymosi dalis, tačiau svarbu atskirti konfliktus nuo agresijos. Konfliktas gali būti nesutarimas dėl žaislų, teritorijos ar dėmesio, o agresija - tai tyčinis veiksmas, kuriuo siekiama pakenkti kitam.

Agresijos požymiai gali būti įvairūs:

• Fizinė agresija: mušimas, spardymas, stumdymas, kandžiojimas.
• Verbalinė agresija: rėkimas, keikimasis, įžeidinėjimas, grasinimas.
• Emocinė agresija: ignoravimas, atstūmimas, bauginimas.
• Socialinė agresija: apkalbos, gandų skleidimas, atskirties skatinimas, manipuliavimas draugais.
• Dažni pykčio protrūkiai, irzlumas, impulsyvumas.

Vaiko agresijos priežastys

Vaikų agresijos priežastys yra įvairios ir sudėtingos, apimančios biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius. Svarbu suprasti, kad agresija nėra vienos priežasties pasekmė, bet veikiau daugelio veiksnių sąveika.

Rizikos veiksniai, skatinantys agresyvaus elgesio atsiradimą vaikystėje ar paauglystėje:

• Biologiniai veiksniai: apsunkintas paveldėjimas, perinatalinės komplikacijos, galvos smegenų traumos ir ligos.
• Individualios psichologinės raidos veiksniai: „sunkus“ temperamentas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kalbos išraiškos ir suvokimo raidos sutrikimas, žemesnis nei vidutinis intelektas, emocinis šaltumas, abejingumas kitiems.
• Rizikos veiksniai šeimoje: patirtas netinkamas elgesys su vaiku (nepriežiūra, fizinis, seksualinis ar emocinis smurtas), destruktyvaus ar asocialaus elgesio pavyzdys šeimoje, dažni ir efektyviai neišsprendžiami tėvų konfliktai, nenuoseklumas auklėjime, nesirūpinimas paauglio laiko leidimo būdu, skurdas.
• Rizikos veiksniai platesnėje socialinėje aplinkoje: patyčios mokykloje, nepriėmimas į sveiką bendraamžių grupę ir įsitraukimas į nusikalstamą grupę, gyvenimas socialiai probleminėje kaimynystėje.
• Nustatyti psichikos sutrikimai: hiperkineziniai sutrikimai, afektiniai sutrikimai, įvairiapusiai raidos sutrikimai, kiti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos, neuroziniai, stresiniai sutrikimai, protinis atsilikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai, tikai.
• Gydymui skiriamų vaistų šalutinis poveikis: selektyvių seratonino reabsorbcijos inhibitorių, centrinio poveikio simpatomimetikų (metilfenidatas), gliukokortikoidų.

Agresiją skatinantys veiksniai

Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą. Agresyvumo demonstravimas kartais tapatinamas su agresyvių herojų elgesiu, tuo parodant pranašumą prieš konkurentus. Smurtinio turinio filmai dažnai veikia vaikų elgesį ir skatina mėgdžioti, šitaip identifikuojantis su veikėjais. Atsiranda agresyvios mintys, idėjos, tokie vaizdiniai dažnai provokuoja tikrovišką elgesį, taigi ,,agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas“. Trūkstamą dėmesį vaikai kompensuoja žiūrėdami televizorių vietoje artimųjų bendravimo. Informavimo priemonės taip pat daro įtaką agresyviam paauglių elgesiui. Ne tik kriminalinėse televizijos laidose, bet ir vaidybiniuose bei animaciniuose filmuose gausu smurto.

Kaip elgtis su agresyviu vaiku? Kaip koreguoti agresyvų vaiko elgesį?

Elgesys su agresyviu vaiku reikalauja kantrybės, supratimo ir nuoseklumo. Svarbu ne tik reaguoti į agresijos protrūkius, bet ir suprasti jų priežastis bei mokyti vaiką alternatyvių elgesio būdų.

Rekomendacijos:

• Nustatykite aiškias ribas ir taisykles. Vaikas turi žinoti, koks elgesys yra nepriimtinas, ir kokios bus pasekmės. Taisyklės turi būti aiškios, nuoseklios ir taikomos visiems šeimos nariams.
• Būkite nuoseklūs. Reaguokite į agresyvų elgesį kiekvieną kartą, kai jis pasireiškia. Nenuoseklus elgesys gali sumaišyti vaiką ir paskatinti jį toliau elgtis agresyviai.
• Venkite fizinių bausmių. Fizinės bausmės gali sustiprinti agresyvų elgesį ir išmokyti vaiką, kad smurtas yra priimtinas būdas spręsti problemas.
• Sukurkite saugią ir palaikančią aplinką. Vaikas turi jaustis saugiai ir mylimas, kad galėtų išreikšti savo jausmus be baimės būti nubaustas.
• Mokykite vaiką emocijų atpažinimo ir valdymo įgūdžių. Padėkite vaikui atpažinti savo jausmus ir išmokti juos valdyti konstruktyviais būdais, pvz., kalbėtis, piešti, sportuoti.
• Modeliuokite tinkamą elgesį. Vaikai mokosi stebėdami suaugusius. Būkite pavyzdys, kaip spręsti konfliktus taikiai ir pagarbiai.
• Skatinkite prosocialų elgesį. Pagirkite vaiką už gerus darbus, pagalbą kitiems, empatiją.
• Kreipkitės į specialistus. Jei agresyvus elgesys yra stiprus ir trukdo vaikui funkcionuoti, kreipkitės į psichologą, psichoterapeutą ar vaikų psichiatrą.

Elgesio korekcijos metodai

• Pastiprinimas. Pastiprinimas yra susijęs su apdovanojimu už tokį elgesį, arba jo pastiprinimu kiekvieną kartą, kai moksleivis taip elgiasi. Pastiprinimas gali būti įvairaus pobūdžio.
• Modeliavimas.
• Sutarties sudarymas. Šalia taikomų pastiprinimo ir modeliavimo būdų pageidaujamą elgesį mokytojai gali skatinti pasinaudodami elgesio sutartimi, kur susisteminami taikomi pastiprinimo būdai. Šioje raštu tarp suaugusiojo (-ųjų) ir moksleivio sudarytoje sutartyje išvardijami konkretūs numatomi arba priklausantys nuo konkretaus moksleivio elgesio pastiprinimo būdai ir pasekmės. Kaip ir visose sutartyse, taip ir šioje turinys suderinamas atsižvelgiant į visus dalyvius, kurie turi sutikti su sutarties sąlygomis.
• Socialinių įgūdžių mokymas.
• Netinkamo elgesio slopinimas. Siekiant slopini konkretų elgesį, galima taikyti tam tikras gana veiksmingas technikas, daugelis jų yra pagristos bausmėmis. Bausmė apibūdinama kaip pasekmė, kuri sumažina konkretaus elgesio tikimybę ateityje.

"Agresyvūs" žaidimai: kam, kada ir kaip?

Žaidimai, kuriuose imituojamas smurtas ar agresija, gali būti prieštaringai vertinami. Vieni specialistai teigia, kad tokie žaidimai gali paskatinti agresyvų elgesį, o kiti - kad jie suteikia galimybę vaikams išreikšti savo pyktį ir įtampą saugioje aplinkoje.

Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus

Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, asmenybę ir žaidimo kontekstą. Mažesniems vaikams, kurie dar nesuvokia smurto pasekmių, tokie žaidimai gali būti žalingi. Vyresni vaikai gali žaisti tokius žaidimus, jei jie supranta, kad tai tik žaidimas, ir jei jie moka valdyti savo emocijas.

Jei leidžiate vaikui žaisti "agresyvius" žaidimus, svarbu:

• Aptarti su vaiku žaidimo turinį ir pasekmes. Paaiškinkite, kad smurtas realiame gyvenime yra nepriimtinas.
• Nustatyti aiškias ribas. Vaikas turi žinoti, koks elgesys žaidimo metu yra leidžiamas, o koks - ne.
• Stebėti vaiko elgesį. Jei pastebite, kad žaidimas daro vaikui neigiamą įtaką, apribokite jo trukmę ar uždrauskite jį žaisti.
• Pasiūlyti alternatyvių žaidimų. Skatinkite vaiką žaisti žaidimus, kurie ugdo kūrybiškumą, bendradarbiavimą ir socialinius įgūdžius.

Nuo įtampos iki agresijos - vienas žingsnis

Įtampa ir stresas gali būti svarbūs agresijos rizikos veiksniai. Vaikai, patiriantys nuolatinę įtampą, gali būti labiau linkę į agresyvų elgesį.

#

tags: #vaiku #socialines #problemos #agresyvus #vaiku #elgesys