Mintis giliau panagrinėti sporto psichologijos temą kilo 2022 m. pavasarį stebint sporto psichologės Linos Vaisetaitės vedamus mokymus „Budoros“ treneriams. Sporto psichologija - sritis, padedanti sportininkams susitvarkyti su savo mintimis, emocijomis, motyvacija ir ne motyvacija. Nors sąvoka „sporto psichologija“ skamba solidžiai ir gali atrodyti skirta tik profesionalams, iš tiesų ji aktuali ir vaikams. Baimė dalyvauti varžybose, nenoras lankyti treniruotes dėl nesėkmių - tai situacijos, kurias sprendžia treneriai, tėvai ir vaikai. Šiame straipsnyje aptarsime, ką reiškia sporto psichologija, kokią naudą ji teikia vaikams ir kaip vyksta konsultacijos su sporto psichologu.
Kas yra sporto psichologija?
Lina Vaisetaitė teigia, kad sporto psichologija padeda sportininkams susitvarkyti su savo mintimis, emocijomis, motyvacija. Treniruotės padeda valdyti kūną, o psichologija rūpinasi žmogaus savijauta, emocijomis, mintimis ir dėmesiu. Sporto psichologija moko, kaip visa tai sutvarkyti, nukreipti, kad sportinėje veikloje pasiektumėte norimų rezultatų.
Emocijų valdymas ir dėmesio koncentracija
Psichologija moko pastebėti, kas su žmogumi vyksta, kai jam nesiseka. Sporto psichologija moko pastebėti, kas vyksta, ir nenueiti paskui kilusią emociją ar impulsą, pavyzdžiui, likti treniruotėje, susikaupti į tai, ką darai ir tęsti veiklą. Svarbu dirbti su savo dėmesiu, ar jis nukreiptas į tai, kaip jautiesi, ar į tai, ką šiuo metu darai. Sporto psichologija moko sustoti ir susikoncentruoti ne į emocijas, o į užduotį, kurią šiuo metu atlieki.
Vaizduotės galia
Sporto psichologai rekomenduoja pasitelkti vaizduotę. Jei nesigauna atlikti tam tikros technikos, galima prieš miegą vaizduotėje ją atlikti. Sporto psichologas pasirūpina, kad vaizdinys būtų kuo gyvesnis, įtraukiantis kuo daugiau pojūčių. Efektyviausia vaizduotės panaudojimo forma yra įsivaizduoti save atliekantį veiksmą kuo artimesnėje aplinkoje tam, kurioje visa tai realiai vyksta, pavyzdžiui, su treniruočių apranga, treniruočių salėje.
Nuostata „aš galiu“ ir pagalbos priėmimas
Sporto kultūra skatina nuostatą „aš galiu“, ypač fiziniame lygmenyje. Sportininkai eina su tuo požiūriu „aš galiu“ ir kai pamato, kad vis tik yra kažkas, ko aš negaliu, būna labai sunku tai pripažinti pirmiausiai sau, pasakyti, kad man reikia pagalbos. Treneriai ir medikai nuolat yra šalia sportininkų, bet psichologija yra kažkas labai asmeniškai apie mane, tad pripažinti, kad aš negaliu, nesvarbu, kokiame lygmenyje, gali būti sunku. Vienas iš sporto psichologiją apibūdinančių terminų anglų kalboje yra „mental training“ - tai yra treniravimas ir tokia sąvoka priimama lengviau.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Sporto psichologija - ne tik profesionalams
Sporto psichologija nėra tik profesionaliems sportininkams, nes bet kuris žmogus, bet kurioje situacijoje visą laiką yra su savimi, patiria įvairiausias emocijas, turi įvairiausių minčių ir mūsų mintys, emocijos mums gali tiek padėti, tiek sutrukdyti. Tad sporto psichologija bus naudinga bet kam ir mėgėjui, ir profesionaliai sportuojančiam žmogui. Žinoma, mėgėjiškai sportuojantys žmonės dažnai nedrįsta kreiptis į sporto psichologą, nes „aš gi nerimtai sportuoju, čia gal ne man, o labiau profesionalams“. Gal ir tokios tradicijos nėra. Treniruojant vaikus riba tarp „ai, tai tik būrelis“ ir būsimo profesionalaus sportininko kelionės pradžios yra labai plona.
Kada vaikui gali prireikti sporto psichologo konsultacijos?
Nėra vienprasmiško atsakymo, nuo kada vaikui reikalinga sporto psichologo konsultacija. Psichologiniai įgūdžiai svarbūs vaikams nuo pat mažumės ir jie jų mokosi treniruotėse savaime bei padedami trenerių. Vaikai mokosi planuoti, kelti sau tikslus, svajoti, susikaupti, nusiteikti, laikytis treniruočių tvarkos ir t.t.
Nuo 12-13 metų, kai imamas dar labiau akcentuoti meistriškumas, pasirodymas varžybose, o tuo pačiu jaunuoliai ima labiau įsisąmoninti save, lygintis su kitais ir „ieškoti savo vietos“, jiems atsiveria naujas pasaulis, natūralu, kad jaučia didesnį spaudimą nei įprastai ir jiems gali prireikti papildomų įgūdžių su „nauja realybe“ susitvarkyti.
Šių laikų vaikai (Z ir alfa kartos) yra labai orientuoti į pasiekimus ir išorinį pripažinimą, t.y. turi stiprią išorinę motyvaciją, o vidinė motyvacija (lankyti treniruotes, nes smagu, nes mokaisi naujų dalykų ir įgauni patirčių) - žymiai mažesnė. Susidurdami su neišvengiamomis klaidomis, nesėkmėmis ar pralaimėjimais, priima pastaruosius labai asmeniškai, labai giliai. Jei treneris sako „tavo smūgis buvo per silpnas“, jie gali išgirsti „aš prastas sportininkas“. Kitaip sakant, labai apibendrinama: jei aš pralaimėjau, esu pats blogiausias ir iš manęs nieko gero nebus. Tuomet, kai pastebime šias tendencijas, ir tikslingiausia įtraukti į pasirengimą sporto psichologą. Kokia forma ir kokios pagalbos galima tikėtis labai priklauso nuo to, ar tai grupės treniruotės, ar individualus darbas su psichologu. Individualaus darbo metu orientuojamasi į tuos iššūkius, su kuriais susiduria konkretus sportininkas.
Motyvacijos svarba ir jos palaikymas
Labiausiai motyvaciją įtakoja treniruočių aplinka. Dažnai sportininkai jau yra orientuoti į gerą pasirodymą ir pergales. Jiems reikia balso iš šalies, kuris primintų, kaip svarbu stengtis, kartais klysti ir iš tų klaidų kažko pasimokyti. Jei treneris, o kartais dar ir tėvai labai akcentuoja pergales ir pasirodymą (pvz., apsidžiaugia ir siūlo atšvęsti, kai vaikas laimi medalį, ir tik gūžteli pečiais, jei vaikas neužima prizinės vietos), tuomet tai gali paskatinti jaunąjį sportininką jausti spaudimą, dėl kurio didėja nerimas.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Gali būti, jog vaikas būrelyje neturi draugų arba nori daugiau laiko leisti su draugais iš mokyklos. Kai kalbama apie motyvaciją, prieš kreipiantis į sporto psichologą, siūloma susėsti ir atvirai pasikalbėti. Ne kartą yra buvę, kad tėvai, o kartais ir treneriai atsiunčia savo vaikus, nes jie „nebeturi motyvacijos“ ir tikisi, kad kažkaip pavyks juos „sutaisyti“ ir užnorinti sportuoti. Bet kalbantis su sportininkais aiškėja, kad arba tėvai / treneriai su jais visai nesikalbėjo, apie tai, kas vyksta, arba turėjo savo išankstinius nusistatymus ir neįsiklausė, neišgirdo, kas vyksta jų vaiko gyvenime, dėl ko motyvacija sportuoti mažėja.
Į sporto psichologą verta kreiptis pasikalbėjus ir įsivardinus, kad motyvaciją mažina kažkokios vidinės priežastys, pavyzdžiui, nerimas, kuris skatina trauktis iš nerimą skatinančių situacijų. Jei vaikas nebenori sportuoti, nes jam nepatinka sporto šaka, jei sportuoja tik tam, kad tėvai būtų laimingi, pirmiausia reikia pagalvoti, ar tikrai verta toliau sportuoti būtent tą sporto šaką, o gal tėvai gali šiek tiek pakoreguoti savo lūkesčius.
Kam skirta psichologinė parama?
Sporto psichologo arba konsultanto klientais gali būti sportininkas, sportininkų grupė, treneris arba sportininkų tėveliai. Dažniausiai sporto psichologai dirba su pavieniais sportininkais (individualiai). Besikreipiančių sportininkų meistriškumas būna labai įvairus - nuo pradedančiųjų iki labai aukšto meistriškumo sportininkų. Juos vienija tai, kad jie nori pagerinti savo sportinį pasirodymą, jaustis labiau psichologiškai pasirengę svarbioms varžyboms, o kartais išspręsti sunkumus, susijusius su sportine veikla.
Psichologas gali dirbti ir su grupe sportininkų, toks darbas ypač svarbus, kai dirbama su komandomis - tuomet orientuojamasi į komandos mikroklimatą, sutelktumą bei tikslus. Gali būti ir taip, kad psichologas dirba su grupe kartu sportuojančių sportininkų, dažniausiai tai būna praktiniai arba teoriniai seminarai ir toks darbas kiek mažiau veiksmingas gerinant kiekvieno individualaus sportininko pasirodymą, bet vėlgi naudingas grupės mikroklimatui.
Svarbus vaidmuo sporte tenka trenerio bendradarbiavimui su psichologu. Jų bendradarbiavimas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, treneris gali norėti sužinoti apie naujai atėjusį auklėtinį - psichologas atlieka psichologinį įvertinimą ir pateikia treneriui to sportininko profilį (kokios yra stipriosios ir silpnosios savybės). Arba psichologas gali bendradarbiauti su treneriu sudarinėdamas treniruočių planus, kuriuose integruojami fiziniai, techniniai, taktiniai ir psichologiniai treniravimosi aspektai. Netiesiogiai psichologo klientai čia vis tiek yra sportininkai, nes visas darbas orientuotas į jų psichologinio pasiruošimo gerinimą. Retais atvejais treneriai kreipiasi į sporto psichologus norėdami pagerinti savo pačių įgūdžius susitvarkyti su įtemptomis situacijomis, kylančiomis treniruotėse ar varžybinėse situacijose.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Kartais psichologui tenka bendradarbiauti su sportininkų tėvais. Paprastai šie sportininkai būna vaikai arba paaugliai iki 16 metų. Tėveliams būna įdomu, su kokiais sunkumais susiduria jų vaikai, kaip jie, tėvai, galėtų padėti. Kartais tėvai mato, kad jų vaikui sportuojant prasčiau sekasi susikaupti, kad jis labai nerimauja prieš varžybas ir tuomet kreipiasi į psichologą, kad šis padėtų. Tačiau šiuo atveju pagrindiniu psichologo klientu tampa sportuojantis vaikas.
Svarbu atsiminti, kad sporto psichologai pirmiausia dirba su sveikais, t.y. psichinių sutrikimų neturinčiais, sportininkais. Jie ne gydo, o padeda ieškoti būdų, kaip įgyvendinti savo sportinį potencialą. Todėl ši parama skirta visiems sportininkams ir treneriams.
Kaip kreiptis į sporto psichologą?
Į sporto psichologą paprastai kreipiasi pats sportininkas, treneris arba jaunųjų sportininkų tėveliai. Informaciją apie psichologus tenka susirasti patiems - čia pagelbėja pažįstami (pvz., sportininkai anksčiau dirbę su sporto psichologais), klubas ar sporto mokykla, kuriose treniruojasi sportininkas (kai kurios iš jų turi savo psichologus), ar paieška internete.
Kaip viskas vyksta?
Dažnai sportininkai net nenutuokia, kaip atrodo psichologo konsultacijos ir dėl to vengia į jį kreiptis. Iš tikrųjų psichologo darbo metodai labai priklauso nuo paties psichologo. Tačiau bet kuriuo atveju pirmiausia reikia susitarti dėl susitikimo. Pirmasis bei vėlesni susitikimai paprastai vyksta psichologo kabinete arba kur nors sporto bazėje, kurioje treniruojasi sportininkas ar dirba treneris. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, nemaža dalis darbo persikėlė į nuotolines erdves, kurios ir iki šiol buvo plačiai naudojamos sporto psichologų, mat tiek sportininkams, tiek sporto psichologams tenka daug keliauti dėl treniruočių stovyklų ar tarptautinių varžybų, todėl jie ne visuomet būna viename mieste, kad galėtų susitikti gyvai. Susitikimų trukmė gali būti labai įvairi, dažniausiai jie trunka 45min. - 1 val., bet lygiai taip pat vienas susitikimas gali trukti 15 min. pakeliui nuo viešbučio iki treniruočių bazės, o kitas - 90 min., įsitaisius ant suoliuko šalia stadiono. Taigi gan įprasta, kad sporto psichologai dalyvauja treniruotėse bei varžybose - stebi savo klientą-sportininką ir pateikia jam atgalinį ryšį, įvertina sąlygas, kuriose tenka varžytis ir pagal tai keičia savo intervencijas (pvz., siūlo pratimus, kurie lavina labiausiai reikalingus įgūdžius).
Pirmojo susitikimo metu aptariami darbo tikslai. Besikreipiantis sportininkas, treneris, tėtis arba mama - t.y. klientas, - išsako, kodėl kreipiasi į psichologą, su kokiais sunkumais susiduria, kokie psichologinio rengimo aspektai jį domina. Aišku, „užsakymas“ visų pirma priklauso nuo to, kas kreipiasi - sportininkas, treneris ar tėvai. Kiekvienu atveju konsultavimo tikslas formuluojamas atsižvelgiant į kliento pageidavimus.
Kai numatomas darbo tikslas (kas turėtų keistis?), toliau pereinama prie konkrečių darbo metodų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų. Čia galimi įvairūs variantai:
1. Psichologinis įvertinimas
Tai įvairių psichologinių testų atlikimas, klausimynų pildymas, stebėjimas bei interviu. Paprastai psichologams tenka įvertinti sportininkus - aprašyti jų asmenybę, nurodyti stipriąsias ir silpnąsias puses (toks aprašymas dar vadinamas profiliu). Toks įvertinimas dažniausiai atliekamas tuomet, kai treneris nori daugiau sužinoti apie savo naują auklėtinį, kai pats sportininkas nori sužinoti savo stipriąsias/ silpnąsias savybes arba kai ši informacija svarbi psichologui. Dirbant su komandomis, psichologui gali tekti įvertinti komandos klimatą, kultūrą, tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą, ir t.t.
2. Psichologinių įgūdžių mokymas
Psichologiniai įgūdžiai tai - relaksacija ir autogeninė treniruotė, vaizdinių kūrimas, tikslų užsibrėžimas, dėmesio koncentracija, psichinės energijos valdymas, teigiamas mąstymas ir vidinė kalba, varžybiniai ritualai. Jų lavinimas padeda sportininkams siekti aukštesnio meistriškumo, gerina jų pasirodymą didelės įtampos situacijose. Pavyzdžiui, sportininkas išmoksta naudoti vaizduotę savo fizinių įgūdžių, technikos tobulinimui, skausmo įveikai, o taip pat savo emocijų, priešvaržybinio jaudulio valdymui. Darbo pradžioje įvertinus sportininko psichologinius įgūdžius bei nustačius, kuriems aspektams reiktų skirti daugiau dėmesio, bei atsižvelgiant į sportininko pageidavimus, sudaromos individualios programos, padedančios lavinti reikiamus psichologinius įgūdžius. Supaprastintai šios programos atrodo taip: 1) supažindinimas su psichologiniu įgūdžiu (teorinis pagrindas); 2) psichologinio įgūdžio mokymas ir lavinimas, 3) psichologinio įgūdžio taikymas realiose situacijose (iš pradžių treniruotėse, o vėliau ir varžybose) bei jo palaikymas.
Tokio darbo specifika yra ta, kad psichologas tarsi tampa mokytoju - jis supažindina su psichologiniais įgūdžiais, tokiu būdu užimdamas „eksperto“ poziciją. Dėl to ne kiekvienam sportininkui toks darbo stilius patinka.
3. Į problemą orientuotas darbas
Sportininkas nurodo, kas jo sportinėje veikloje jam nepatinka, su kokiais sunkumais susiduria, kokio elgesio jis „nebenorėtų“ (pvz., "labai jaudinuosi prieš kiekvieną startą, labai greitai įsiplieskiu"…) ir kokio elgesio ar įgūdžių norėtų (pvz., "po kelių nesėkmingų metimų serijos norėčiau išlikti susitelkęs į besitęsiantį žaidimą"). Tuomet ieškomi „sprendimai“ - strategijos, kurios padėtų išvengti nenorimo elgesio ir didintų pageidaujamo elgesio pasireiškimus. Įvertinama, kiek pats sportininkas jau turi sugebėjimus ir įgūdžius, kuriuos išmokęs pilnai išnaudoti, galėtų pasiekti norimą pasirodymo/ atlikimo lygį (pvz., išliktų ramus įtemptose situacijose, negalvotų apie rezultatą šaudant, darydamas pratimus ant buomo negalvotų apie kritimą ir pan.), o kokius įgūdžius reiktų ugdyti. Klausimas, į kurį mėginama atsakyti - „o kaip aš norėčiau, kad būtų?“
4. Konsultavimas
Labai supaprastintai psichologo konsultaciją galima suprasti kaip sportininko pokalbį akis į akį su psichologu. Tačiau tai nėra toks pokalbis, kai psichologas dalina patarimus. Tai nėra pokalbis, kai psichologas pasako sportininkui slaptažodį, galintį sukelti stebuklingus pokyčius. Tai pokalbis, kai sportininkas pats ieško atsakymų į savo klausimus, tik ne vienas, o padedamas psichologo.
Nuo psichologinių įgūdžių lavinimo ir į problemą orientuoto darbo konsultavimas skiriasi tuo, kad ši darbo forma yra mažiausiai apibrėžta, mažiausiai struktūruota. Čia daugiausia dėmesio skiriama savo dabartinės situacijos ir išgyvenimų įsisąmoninimui, jausmų išsakymui.
Sportininkai susiduria su tomis pačiomis gyvenimiškomis problemomis, kaip ir nesportuojantys žmonės, tačiau šalia to jiems tenka susidoroti ir su tam tikrais specifiniais sunkumais, pavyzdžiui, perėjimu iš vienos amžiaus grupės į kitą, atsiskyrimu nuo šeimos, išvykstant į kitą miestą, sportinės karjeros užbaigimu, santykių su treneriais, komandos draugais, tėvais nesklandumais, nesėkmės baime, pasitikėjimo savimi stoka, psichologinėmis fizinių traumų pasekmėmis (pvz., pasibaigus medicininei reabilitacijai). Visa tai gali sukelti nemažą psichologinę įtampą, trukdančia normaliai treniruotis ar tiesiog gyventi visavertį gyvenimą.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie trenerius - jiems kyla bendro pobūdžio sunkumai, jie susiduria su nesklandumais bendraudami su savo auklėtiniais, jie nuolat patenka į įvairias stresines situacijas ir t.t..
Šiuos sunkumus kiekvienas gali spręsti savarankiškai, tačiau tai užima daugiau laiko ir išeikvojama daugiau energijos, kuri galėtų būti nukreipta į sportinių tikslų siekimą ar visavertį gyvenimą. Kito žmogaus, šiuo atveju, psichologo žvilgsnis iš šalies padeda sportininkui ar treneriui geriau suvokti savo dabartinę situaciją, pamatyti esamų sunkumų sprendimo būdus, o taip pat įgyti įgūdžių, kurie ir ateityje padėtų spręsti kylančius sunkumus.
Kadangi sportininkai yra tokie patys žmonės kaip ir visi, šalia bendro pobūdžio sunkumų, jiems kartais gali pasireikšti įvairūs psichinės sveikatos sutrikimai, t.y., nerimo, nuotaikų (tokie kaip depresija), valgymo sutrikimai, priklausomybės ir kt. Tokiais atvejais sportininkui jau būtina psichologo, o kartais ir psichiatro konsultacija. Tačiau tai jau nebe sporto psichologijos, o klinikinės psichologijos, psichoterapijos ir psichiatrijos sritis. Tiesa, pastaraisiais metais vis labiau pripažįstant, kad netokiai jau mažai daliai sportininkų būdingi psichinės sveikatos sutrikimai, atsiranda ir specializuoti specialistai - klinikiniai sporto psichologai bei sporto psichiatrai.
Gera žinia sportininkams bei treneriams yra ta, kad psichologinis pasiruošimas iš tikro yra veiksmingas. Bloga žinia ta - kad jis reikalauja daug laiko, daug pastangų ir kantrybės, kaip, beje, ir bet koks kitas treniravimasis. Dažnai sportininkai tikisi, kad jiems užteks vieno-dviejų pokalbių su psichologu ir visi jų sunkumai išsispręs. Deja… Tokie lūkesčiai - nerealistiški. Pagalvokite patys! Psichologinis pasiruošimas yra lygiavertis fiziniam, techniniam ir taktiniam pasiruošimui. Pastariesiems pasirengimo aspektams yra skiriamas milžiniškas dėmesys treniruotėse, o varžybose belieka tik įgyvendinti tai, kas buvo pasiekta. Tuo tarpu psichologiniam pasiruošimui treniruočių metu skiriamas labai nedidelis dėmesys, o kartais ir jokio. Todėl pagrindinės „psichologinės treniruotės“ vyksta varžybų metu! Bet juk niekas nesitiki pataikyti baudų metimų svarbiais varžybų momentais, jei prieš tai visai nesitreniravo jų metimo, niekas nesitiki nubėgti 3 km per 10min (jau nekalbant apie geresnius rezultatus!) arba nuplaukti 50m laisvu stiliumi per 23s visai nesitreniravus. Taigi naivu būtų tikėtis, kad pavyks tinkamai nusiteikti ir sureguliuoti savo priešstartinę būseną, jei to nemėginsi daryti per treniruotes.
Kaip įveikti sporto baimę vaikams?
Sporto treniruotės turėtų teikti malonumą ir stiprinti vaikų sveikatą, tačiau ne visiems mažiesiems tai asocijuojasi su džiaugsmu. Dažnai tėvams tenka susidurti su netikėta situacija - vaikas, kurį užrašė į pamėgtos sporto šakos treniruotes, staiga atsisako eiti, verkia ar net skundžiasi pilvo skausmais prieš užsiėmimą. Vaiko nenoras sportuoti dažnai slepia gilesnes priežastis, kurias suprasti - pirmas žingsnis sprendimo link.
Baimės priežastys
Baimės priežastys dažniausiai būna susijusios su nežinomybe - nauja aplinka, nepažįstami vaikai ir treneriai kelia nerimą. Vaikams, ypač jaunesniems (4-7 metų), būdingas prisirišimas prie saugios aplinkos, todėl bet koks naujas kontekstas gali sukelti diskomfortą.
Daugelis vaikų bijo ne pačios veiklos, o reakcijos į jų klaidas. Ankstesnės neigiamos patirtys ypač stipriai veikia mažuosius. Jei vaikas patyrė nesėkmę, buvo išjuoktas ar nepripažintas sportinėje veikloje, tikėtina, kad jis vengti panašių situacijų. Perfekcionizmas - dar viena dažna priežastis. Mažieji, kurie bijo klysti ar neatitikti (dažnai įsivaizduojamų) standartų, gali vengti situacijų, kuriose, jų manymu, nesugebės būti tobuli. Tėvų lūkesčiai ar spaudimas taip pat gali tapti vaiko nerimo šaltiniu. Fizinio nepatogumo baimė ypač aktuali sportiniame kontekste.
Baimės požymiai
Skirtingi vaikai skirtingai išreiškia savo nerimą, todėl svarbu atpažinti įvairius baimės požymius. Psichosomatiniai simptomai dažnai išduoda stiprų nerimą - pilvo skausmas, galvos skausmas, pykinimas ar net temperatūros pakilimas prieš treniruotę. Šie simptomai realūs, nors jų kilmė - psichologinė. Elgesio pokyčiai taip pat išduoda drovų vaiką, kuris vengia sporto. Jis gali tapti irzlus, užsisklęsti, pradėti verkti ar net pykti, kai artėja laikas ruoštis treniruotei.
Vaiko emocinė raida lemia, kad jaunesni vaikai dažnai negali tiksliai įvardyti savo jausmų, todėl tėvams tenka atidžiai stebėti mažųjų elgesį ir reakcijas. Svarbu atskirti laikinį adaptacijos periodą nuo ilgalaikės problemos.
Suaugusiųjų vaidmuo
Augančiam sportininkui įveikti nerimą padeda du svarbiausi suaugusieji - tėvai ir treneris. Tėvų vaidmuo prasideda dar namuose - jų požiūris į sportą, klaidas ir tobulumą formuoja vaiko suvokimą. Suaugusiųjų elgesys yra galingesnis už žodžius - jei tėvai patys vengia fizinės veiklos ar bijo rizikuoti, vaikas perima šį modelį. Vaiko savivertė stipriai priklauso nuo to, kaip jis jaučiasi vertinamas namuose. Tėvai, kurie akcentuoja pastangas, o ne rezultatus, ugdo atsparesnę asmenybę.
Trenerio pagalba vaikui, išgyvenančiam nerimą, neįkainojama. Patyręs specialistas geba sukurti tokią atmosferą, kurioje mažasis sportininkas jaučiasi saugus klysti ir mokytis. Vaiko adaptacija naujame kolektyve sėkmingesnė, kai tėvai ir treneris bendradarbiauja. Prieš užrašant į treniruotes verta susitikti su treneriu, papasakoti apie vaiko individualius bruožus, baimes ir poreikius.
Pasirengimas treniruotei
Pasirengimas sporto užsiėmimui prasideda ne persirengimo kambaryje, o namuose. Pokalbiai prieš treniruotę turėtų būti pozityvūs, bet ne spaudžiantys. Vietoj „Tikiuosi, šiandien padarysi viską gerai” veiksmingiau sakyti „Bus smagu pamatyti, ką šiandien išmoksi”. Svarbu pripažinti vaiko jausmus: „Suprantu, kad jaudinamės eiti, tai normalu. Psichologai rekomenduoja vengti pažadų apie apdovanojimus už dalyvavimą treniruotėje - taip skatinama išorinė motyvacija, kuri nėra ilgalaikė.
Strategijos baimės įveikimui
Patyrę vaikų treneriai žino, kad baime nedingsta per vieną treniruotę, tačiau tinkamos strategijos gali žymiai pagreitinti adaptaciją. Dėmesys kiekvieno vaiko detalėms kuria pasitikėjimą. Įveikti sporto baimę - procesas, reikalaujantis kantrybės, nuoseklumo ir įvairių metodų derinimo. Baimės įveikimas prasideda nuo jos normalizavimo - vaikai turi žinoti, kad bijoti naujos aplinkos ar veiklos yra natūralu. Vaikų psichologai rekomenduoja atvirai kalbėti apie jausmus, nenuvertinant jų: „Visai normalu jaudintis prieš naują veiklą. Visi kartais bijome.
Laipsniškas pripratinimas - vienas efektyviausių metodų. Sprendimai ir patarimai tėvams apima ir namų praktiką. Kai kurie elementai gali būti repetuojami šeimos aplinkoje, kur vaikas jaučiasi saugus - taip didinamas pasitikėjimas savimi. Vaizdingos vizualizacijos padeda mažiesiems sportininkams įveikti baimę. Galite paskatinti įsivaizduoti save atliekantį pratimus sėkmingai, aptarti, kaip jie jausis po treniruotės, koks bus pasididžiavimas savimi. Istorijos apie herojus, įveikusius baimes - galingas įrankis vaikų motyvacijai ugdyti.
Dialogas apie jausmus turėtų vykti ne tik prieš ar po treniruotės, bet ir neutraliomis akimirkomis, kai vaikas nėra įsitempęs. Pirmoji treniruotė kelia daugiausiai nerimo, tad jai reikia ypatingo dėmesio. Svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas bus smagu, bet ir apie galimus iššūkius: „Gali būti, kad iš karto nepavyks visi pratimai, ir tai normalu.
Jei nerimas nesilpnėja po 3-4 treniruočių, verta peržiūrėti strategiją. Nereikia apkaltinti vaiko dėl jautrumo ar versti jį „užaugti”. Baimės įveikimo pratimai turėtų būti kūrybingi ir žaismingi, o ne traumuojantys.
#
tags: #vaiku #sporto #psichologas