Įvadas
Juozo Tumo-Vaižganto kūryba - svarbus lietuvių literatūros ir kultūros reiškinys, atspindintis XIX-XX a. sandūros Lietuvos istoriją, tautinį atgimimą ir tarpukario valstybės modernizaciją. Vaižganto tekstai pasižymi įvairumu - nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos. Šiame straipsnyje siekiama panagrinėti Vaižganto kūrybą plačiau, atskleidžiant jo tekstų daugiasluoksniškumą, tautinę savimonę ir gilius psichologinius klodus.
Tautinės vienybės idėjos ir švietėjiška veikla
Vaižgantas visada pabrėžė tautinės vienybės idėjas ir lietuviškosios tapatybės išsaugojimo svarbą. Jis teigė, kad „atskiras žmogus, ar jis būtų arti, ar toli nuo tėvynės, ar net pačioje tėvynėje, tai tik lašas ežere“, todėl „išeiviams spaustis į krūvą - gyvybės dalykas“. Vaižgantas priminė daugybės Europos tautų išlikimo Amerikoje garantiją - švietimo draugijas, užtikrinančias tautinių mokyklų darbą, taigi ir tautų ateitį.
Aistė Kučinskienė, Vilniaus universiteto dėstytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėja, teigia, kad Vaižganto rašymas kilo iš apsisprendimo būti lietuvių kultūros švietėju, lavintoju, pasiekti liaudį, perduoti tas žinias arti esantiems, jam rūpimiems žmonėms, lietuviais norintiems būti ar jau jais besijaučiantiems. Vėliau tas rašymas evoliucionavo, be jo jis gal pradėjo ir nebegalėti gyventi, nes po ekstensyvaus publicistikos rašymo ėmė kurti grožinius kūrinius.
Vaižganto spaudoje pasirodžiusiuose tekstuose yra tiesiog neaprėpiama eklektika - jis ne tik rašė rimtąją publicistiką apie emigraciją arba politinius santykius, bet ir apie tai, kaip akių ligas gydyti, o Kauno laikotarpiu - kas yra blogai su Kauno apšvietimu arba kas negerai su pastatų dažymu. Tai labai eklektiškas turinys, kurį vadinu švietėjišku, nes viskas rūpi, nori, kad viskas būtų geriau.
Vaižganto kūrybos recepcija mokykloje
Peržvelgtos 1953 m. Kanados ir 1957 m. JAV lituanistinių šeštadieninių mokyklų programos numatė Vaižganto asmenybės ir kūrybos pristatymą bei ištraukų nagrinėjimą. Su tokiomis programinėmis nuostatomis darniai koreliavo to laikotarpio išeivių vaikams skirti literatūros vadovėliai. Nors ne visuose lietuviškuose išeivijos vadovėliuose būta Vaižganto, bet visuose jaučiamas nuoširdus siekis mokyti lietuvius vaikus nuo jų nutolusios Tėvynės kultūros - kalbos, papročių, tikėjimų, tautosakos, literatūros. O didaktiniuose patarimuose lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams pabrėžiama sąmoningo mokinių aktyvumo mokantis svarba.
Taip pat skaitykite: Vaižganto asmenybė
Atkūrus nepriklausomybę, Vaižganto tekstų pozicija mokyklinėse programose atrodė gana patikima, nekvestionuotina. Pavyzdžiui, 1990 m. prof. Donato Saukos parengtoje programoje V klasėje Vaižgantą skaityti rekomenduojama gilinantis į dvi temas: darbu gražus žmogus ir brolio žirgas, o VII klasėje nacionalinio charakterio temai skiriamame skyriuje siūloma aukštaičio charakterį aptarti remiantis Pragiedruliais. 1993 m. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos patvirtintoje vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos programoje Vaižgantas numatytas penktoje, septintoje, aštuntoje ir vienuoliktoje klasėse.
Tačiau programų pobūdis pradeda keistis nuo 1994 m. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų (projektų) - jų lietuvių kalbos skyriuje, skirtame pradinėms klasėms, jokie konkretūs literatūros tekstų autoriai ir (ar) jų kūriniai (taigi ir Vaižgantas) neminimi. Nors šios programos nebuvo patvirtintos kaip oficialios, bet jų liberalaus literatūrinio ugdymo turinio pa(si)rinkimo nuostatų įtaka 1996 m. išleistai ir galiojusiai V-XII klasių lietuvių kalbos programai akivaizdi. Jos V-VI klasių apraše įvardijamas tik M. Mažvydas, VII klasėje siūloma remtis naujaisiais K. Urbos skaitiniais, VIII klasėje - senaisiais skaitiniais, tarp kurių - Vaižganto „Rimai ir Nerimai“, XI klasėje numatoma Vaižganto gyvenimo ir kūrybos apžvalga, supažindinimas su rašytojo asmenybe, Pragiedruliais bei publicistika, skaitoma ir analizuojama Dėdės ir dėdienės.
Literatūrologė Aistė Kučinskienė dalijasi savo patirtimi neslėpdama, kad Vaižganto tekstų „nepaskaitomumo“ problema ar, greičiau, fenomenas gajus, tačiau jis egzistuoja ir todėl, kad Juozo Tumo tekstai reikalauja atidesnio skaitymo ir laiko: „Esu dalyvavusi vienos labai stiprios gimnazijos pamokoje, kur stebėjau, kaip dvyliktokai analizuoja su mokytoja „Dėdes ir dėdienes“. Ten sėdėjau apšalusi, kiek daug jie supranta, kiek daug jie žino. Tačiau tai buvo būrelis, kur jie turi laiko ir gali įsiskaityti. Tuomet atranda ir opozicijas, ir gilesnius klodus, net ir kultūrinius intertekstus. O jeigu taip paviršiumi prabėgi, kaip labai dažnai nutinka, ne dėl mokytojų kaltės, o dėl to, kad labai daug reikia perskaityti, vaikai dar kitus dalykus turi mokytis, tuomet jis ir lieka tarsi iš praeities, labai anachroniškas, ne pernelyg įdomus.“ Tyrėja kaip vieną iš galimų Vaižganto tekstų skaitymo būdų pasiūlė atidesnę fragmento analizę.
Psichologinės gelmės Vaižganto kūryboje
Įdėmiai pažvelgę į Vaižganto kūrybą, pastebėsime, kad optimizmas ir jausmų skaidrumas dominuoja ten, kur kalbama apie tautiškuosius dalykus - naujos valstybės kūrimą, tradicijų puoselėjimą, kaimo atgimimą. Niūrios spalvos prasideda ėmus kruopščiai analizuoti atskirų žmonių (personažų) likimus, paklydimus. Vienur Vaižgantas tarsi koks tautinis ideologas konstruoja optimistiškas savo genties perspektyvas, kitur demonstruoja žmonių polinkį kenkti, griauti savo ir kitų gyvenimus.
Apsakymo „Išgama“ personažas Peleksas nuo pat vaikystės buvo kitoks negu jo bendraamžiai. Užaugęs jis taip pat lieka kaimo bendruomenės ir savo bendraamžių nuošalyje. Peleksas - arkliaganis, išmanantis savo darbą, gerai atliekantis bendruomenės jam priskirtas funkcijas, bet toje bendruomenėje nepritampantis, kažin kuo vis neįtinkantis, keistesnis nei visi, uždaresnis, bet nesvetimas. Jis svetimas savo šeimoje. Viena šių tėvo ir sūnaus nesutarimų priežasčių, kaip aiškina pats Peleksas, yra tai, kad tėvas „liuikas traukia, kiek tik ir kada tik nori, - man neleidžia rūkyti ir muša; sako, tai esą negerai. Man - negerai, jam gerai“. Liuika yra vienas oralinių dirgiklių, žadinančių ir koreguojančių žmogaus seksualumą bei erotines fantazijas. Kūdikystėje kiekvienas žmogus patiria šio dirgiklio reikšmę, čiulpdamas motinos krūtį arba žinduką. Anot Freudo, šito prisiminimai, bent jau nesąmoningai, žmogų lydi per visą gyvenimą. Kad oraliniai dirgikliai Peleksui gali turėti didelę reikšmę, įrodo ir labai keista šio personažo patologija: „Ypač tino jam nuo miego viršutinė lūpa. Tada Peleksas darės bjaurus pažiūrėti, lyg putmenimis susirgęs ar bičių sugeltas“. Liuika, čiulpimas, lūpos tinimas miegant - susiję dalykai. Psichoanalizė aiškina, kad miego metu atsilaisvina cenzūra tarp žmogaus sąmonės ir pasąmonės. Miegant atsipalaiduoja užslopinti draudžiami geismai ir norai, vaizdiniai. Žmogus gali atlikti tai, ko negalima tikrovėje, kas jam yra draudžiama. Miegančiam Peleksui tinsta lūpa, nes atsilaisvina kažkokios jo oralinės fantazijos.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Dar baisesnis konfliktas - apysakoje „Nebylys“. Tik čia jau ne tarp tėvo ir sūnaus, bet tarp dviejų labai artimų bičiulių. Autorius vadina juos Puzionių keimariu, taip paversdamas juos ne tik artimais bičiuliais, bet tarsi kokiais broliais dvyniais. Toks meilės trikampis, rodos, yra neišvengiamas, nes tiek Jonas, tiek Kazys turi tą patį moters idealą - Jono motiną, Butkių dėdienę Apoloniją. Abiejų vyrų pamilta Anelija - tarsi Dėdienės prototipas. Jono ir Kazio santykių su Anelija modelio prototipas - taip pat šių vyrų santykiai su Dėdiene. Dėdienė yra Jono motina, o Kaziui yra kaip motina.
Apysaka perša mintį, kad Anelija tampa Kazio, o ne Jono žmona tik per atsitiktinumą: Kazys ją pirmas pamato, užsako piršlybas. Nuo pat pirmųjų piršlybų akimirkų Kazys, būsimasis Anelijos vyras, lieka nuošalyje, komunikacija užsimezga tarp Anelijos ir Jono. Visada susivaržęs šalia Dėdienės taip, ka vos bedrįsdavo „rankelę senutei pabučiuoti“, Kazys jaučiasi nelaisvai ir šalia Anelijos. Tarp jo ir būsimosios žmonos lyg siena atsistoja Dėdienės autoritetas, jis Aneliją vis lygina. Visai kitaip Jonas. Šalia naujosios pažįstamos jis jaučiasi laisvai, netgi kiek vaikiškai. Anelija taip pat ima linkti jo pusėn.
Anelija abiem vyrams pakeičia Dėdienę ir yra už ją pranašesnė, nes abiem ji - erotinių fantazijų bei geismų objektas. Erotinio potraukio stiprėjimą psichoanalizė sieja ir su agresijos didėjimu. Jonas savo agresiją nukreipia į Kazį. Po vestuvių Anelija savo vyrui yra abejinga, visą savo erotinį potraukį ji nukreipia į Joną. Sąmoningai Jonas suvokia, kad Anelijos turėti negali, šį geismą jis mėgina iš savęs išstumti. Kunigas, liepdamas nė nežiūrėti į Anelijos pusę, priverčia Joną neigti savo geismą, stumti jį į pasąmonę, verčia apgaudinėti patį save. Todėl vieną kartą jos prisikaupia tiek daug, kad Jono sąmonė paprasčiausiai atsisako priešintis ir visu smarkumu prasiveržia pasąmoniniai troškimai. Todėl meilės akto metu „Anelija buvo pusalpė. Jonas beprotis. Tai be jokokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume“. Kad neįvyko asmenybės destrukcija, Jonas tiesiog nesuvokia, ką daro, lytinis aktas - jo ilgų kančių, neurozės iškrova, priepuolis.
S. Freudas sako, kad lytinio akto metu nusilpus erosui (gyvenimo potraukiui), išsilaisvina tanatas - mirties potraukis. Todėl Jonas savo tanatą instinktyviai (ar pasąmoningai) nukreipia į išorę: „…ilgėjos, vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą - pašalinti kliūtį, Anelijos vyrą, ir pasiimti ją sau“. Jono mirties potraukio jėga nukreipiama į Kazį. Šis užmušamas su didžiausiu įsiučiu, tarsi kokiu pasigardžiavimu.
Kaip kažkada Kazys, iš tikrųjų būdamas svetimas, buvo tarsi Dėdienės sūnus, taip Jonas, atsiradus Anelijai, mėgino įsisprausti tarp jos ir Kazio. Tačiau jo santykiams su Anelija prieštarauja tiek kaimo papročiai, bendrabūvio principai, tiek religinės nuostatos. Jonas, kišdamasis į svetimą santuoką, peržengia leistinas ribas; o Kazys, lyg koks prielipas šitiek metų praleidęs svetimos motinos artybėje. - ar jis taip pat neperžengė kokių nors ribų? Vaižgantas šią problemą tarsi ir apeina arba jos neplėtoja, nesiima komentuoti, bet apysakoje galima regėti tam tikrų nuojautų, abejonių - kiek vis dėlto toleruotini ir šeimos principus atitinkantys yra Dėdienės ir Kazio santykiai, ar galima taip paprastai svetimą vaiką priimti kaip savo, ar tai nėra kažin koks nukrypimas, neatitikimas, kokios čia turėtų būti ribos, kodėl įvyksta įvairiausios tragedijos, kodėl toks permainingas žmogaus likimas, kiek veikia jį aplinka, pats žmogus? Vaižgantas tarsi koks kunigas psichologas mėgina atsekti, kur prasideda nuodėmė, kas Ją skatina, kaip jos išvengti, užbėgti jai už akių, kad neapsiriktų taip, kaip apysakos kunigas Norkus, kuris labai klydo manydamas, taip paprastai iš Jono išvaręs velnią. Vaižgantas yra labai tolerantiškas, sakytume - tėviškas, savo kūrinių personažams. Jis nesiekia jų moralizuoti, pasmerkti, bet tarsi ieško atsakymo - kaip galima būtų tokiems žmonėms padėti, ar įmanoma. Labai svarbus čia ir tikėjimo vaidmuo.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Vaižganto kūrybos strategijos teatre
Juozo Tumo Vaižganto kūryba yra įvairių nuomonių ir vertinimų sulaukusi. Juozas Tumas Vaižgantas mėgo teatrą, bet ar teatre buvo mėgstami jo tekstai? Meilė, žinoma, būtų geras pagrindas susieti klasikinį rašytoją su šiuolaikiniu Lietuvos teatru, bet postmodernėjančiame nūdienos teatre profesinis spektaklio kūrėjų ryšys su tekstu dažniau nei meilė apibūdinamas žodžiu strategija.
Teatrologinėje literatūroje ši sąvoka buvo pasitelkta, aiškinat kūrybines teatro praktikų intencijas. Strategija apibrėžiamas kaip bendrasis kovos arba kitokios veiklos planas. Teatro veikloje pastatymui pasirenkant literatūros kūrinį regimas tam tikras veiklos planas, kuriame atsispindi būsimo spektaklio vizija, jos įgyvendinimo metodai ir komunikacijos su žiūrovu pobūdis. Siekiama įvertinti Juozo Tumo-Vaižganto tekstų grąžinimo į teatro erdvę, prikeliant juos sceniniam gyvenimui, pri(si)minimo ir atminties konstravimo tendencijas. Pasirinkti pastarąjį analizės aspektą paskatino ne tik literatūrologo Alfonso Pakėno pastebėjimas apie sugrįžtantį Vaižgantą. Sugrįžimo, sugrąžinimo kaip atsiminimo motyvas dera kalbant apie Vaižganto kūrybos sugrąžinimą į šiuolaikinį Lietuvos teatrą.