Valgymo Sutrikimai ir Save Žalojantis Elgesys Paaugliams: Kaip Atpažinti ir Padėti Išgyventi Sunkius Momentus

Įvadas

Paauglystė - sudėtingas laikotarpis, kupinas emocinių iššūkių ir pokyčių. Paaugliai dažnai išgyvena liūdesį, perdėtai jautriai reaguoja į nesėkmes, jaučiasi sutrikę ir įsitempę. Šiame kontekste ypač svarbu atkreipti dėmesį į tokias problemas kaip valgymo sutrikimai ir save žalojantis elgesys, kurie gali turėti rimtų pasekmių jauno žmogaus sveikatai ir gerovei. Tėvai dažniausiai į tokį savo vaiko elgesį stengiasi nekreipti dėmesio, bandydami jį paaiškinti „paauglystės sunkumais“. Vis dėlto reikia prisiminti, kad tai gali būti paauglystės depresijos simptomai, ypač jei sutrinka kasdienis paauglio funkcionavimas.

Depresija ir Paauglių Savijauta

Depresija - nevienalytis sutrikimas. Esminiai jos simptomai - liūdna nuotaika ir/ar pasitenkinimo jausmo praradimas. Paauglystės laikotarpiu mergaitės serga depresija 2 kartus dažniau nei berniukai. Manoma, kad tai lemia pokyčiai, vykstantys pogumburio-hipofizės-lytinių liaukų sistemoje. Literatūros duomenys apie paauglių depresijos rodiklius yra skurdūs ir prieštaringi, tačiau verčiantys sunerimti. Jei vaikų depresijos rodiklis nesiekia 3 proc., tai paaugliai sunkia depresija serga dažniau nei astma ar kitomis lėtinėmis ligomis ir šis rodiklis siekia 3-8 proc. Depresija serga net 14 proc. 15-18 m. amžiaus paauglių.

Norėdami nuslopinti depresijos simptomus, paaugliai linksta išbandyti alkoholinius gėrimus ir/ar įvairias narkotines medžiagas, ir/ ar ištvirkauti. Depresija jiems gali pasireikšti priešišku, agresyviu ir rizikingu elgesiu. Tai dar labiau sunkina depresijos simptomus, sukelia naujas problemas, sutrikdo santykius su draugais, šeima, mokytojais ir teisėsauga.

Paauglių depresijos epizodas diagnozuojamas, kai pasireiškia bent 2 iš 3 tipinių depresijos simptomų, kurių negalima priskirti priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimui ar organiniams psichikos sutrikimams. Minėtas epizodas turi trukti bent 2 savaites. Paauglių depresijai būdinga:

Bloga nuotaika, liūdesys, „tuštumo“ jausmas ir beviltiškumas.
Entuziazmo ir gebėjimo džiaugtis praradimas, pavyzdžiui, nebedžiugina veikla, anksčiau teikusi malonumą, motyvacijos stoka bei nuovargis, kuris neatitinka fizinio ir/ar psichologinio krūvio.
Dėmesio koncentracijos stoka, užmaršumas, neryžtingumas, pavyzdžiui, sunku priimti paprasčiausius sprendimus ir planuoti savo veiklą, nepasitikėjimas savimi, blogėjantis pažangumas mokykloje.
Emocinių reakcijų į įvykius, kurie jas sukeldavo, praradimas.
Kaltė ir menka savivertė.
Savižudiškos mintys ar veiksmai.
Psichomotorinis slopinimas ar sujaudinimas.
Nerimas, įtampa.
Suirzimas, pyktis ir įniršis.
Pernelyg jautrus reagavimas į kritiką.
Mitybos įpročių ir kūno svorio pokyčiai, pavyzdžiui, per mėnesį kūno svoris sumažėja >5 proc.
Miego įpročių pokyčiai, pavyzdžiui, sunku užmigti, jautriai miega, prabunda ≥2 valandomis anksčiau, dieną jaučiasi mieguistas ir pavargęs.
Nutolimas nuo draugų.
Polinkis naudoti priklausomybę sukeliančias medžiagas.
Problemos su valdžios/teisėsaugos atstovais.
Sumažėjęs libido.
Blogesnė savijauta rytais.

Savižudybės Mastai Lietuvoje ir Pasaulyje

Deja, bet visame pasaulyje paauglių depresija prisideda prie priežasčių sąrašo, kurios lėmė savižudybę. Apskaičiuota, kad kasmet apie 2 mln. žmonių miršta dėl nužudymų ar nusižudo. Teigiama, kad iš 2002 m. pasaulyje įvykusių 877 tūkst. savižudybių 200 tūkst. Sudaro paaugliai ar jauni suaugusieji. Suicidiniai bandymai - dažniausi paauglystės amžiuje, o savižudybės - viena pagrindinių mirties tarp šio amžiaus asmenų priežasčių, ir šie dydžiai paauglių amžiaus grupėje nuolat auga ir, beje, daug sparčiau nei kitose amžiaus grupėse. Iš 4 milijonų paauglių suicidinių bandymų bent 90 tūkst. baigiasi mirtimi arba kas 5 min. Įvykdoma savižudybė. Taigi savižudybių skaičiai visame pasaulyje rodo kritinę padėtį, reikalingą skubių, veiksmingų sprendimo būdų.

Taip pat skaitykite: Respublikinės psichiatrijos ligoninės apžvalga

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad 7,3 proc. 15-17 m. amžiaus paauglių yra sąmoningai save žaloję. Mergaitės tokių veiksmų imasi 2,5 karto dažniau nei berniukai. Dažniausias savęs žalojimo būdas toks pat kaip ir kitose šalyse - vaistų perdozavimas, tokį būdą renkasi kas trečias save žalojantis Lietuvos paauglys. Bandžiusieji save žaloti paaugliai, palyginti su to nedariusiais, pasižymi didesne savižudiško elgesio tikimybe, nes beveik kas antras (43,4 proc.) prisipažino apie tai vėl galvojantis. Todėl depresijos problema, ypač kuri veda savižudybės link, išlieka aktuali tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Būtina pabrėžti, kad daugiau nei 70 proc. vaikų ir paauglių depresijos atvejų nediagnozuojami arba netinkamai gydomi. Tai lemia, kad paaugliams depresiją nustatyti sunkiau, palyginti su suaugusiaisiais. Antra, tėvai nenori pripažinti, kad jų vaikai gali sirgti depresija, o paaugliai negeba suprasti savo būklės ir neieško pagalbos. Trečia, nėra kriterijų, skirtų konkrečiai paauglių depresijai diagnozuoti.

Save Žalojantis Elgesys: Apibrėžimas ir Formos

Save žalojantis elgesys apima įvairius veiksmus, kurie gali sukelti fizinę, emocinę ar psichologinę žalą asmeniui. Toks elgesys ypač paplitęs tarp vaikų ir paauglių, nes šiuo gyvenimo etapu dažnai vyksta intensyvus emocinis ir socialinis vystymasis.

Svarbu pabrėžti, kad savęs žalojimas dažnai yra signalas, kad vaikas ar jaunuolis patiria rimtą emocinį skausmą ir reikia pagalbos. Savarankiškai ieškodami pagalbos ar, pavyzdžiui, praradę pasitikėjimą suaugusiais, jie gali pasijusti nepriimti ar nesuprasti.

Save žalojantis elgesys apima įvairius veiksmus, kurie gali sukelti fizinę, emocinę ar psichologinę žalą asmeniui:

Taip pat skaitykite: Apie valgymo sutrikimus

Savęs žalojimas siekiant pažeisti odą (pvz., pjovimas, odos deginimas, įbrėžimai) - tai vienas iš labiausiai žinomų save žalojančių būdų.
Galvos daužymas į sieną ar kitus kietus objektus.
Nuodingų medžiagų vartojimas.
Perdozavimas vaistais.
Pavojingas elgesys (rizikingas vairavimas, nesaugus seksas).

Svarbu pabrėžti, kad savęs žalojimas dažnai yra signalas, kad vaikas ar jaunuolis patiria rimtą emocinį skausmą ir reikia pagalbos.

Priežastys

Vaikai gali pradėti save žaloti dėl įvairių priežasčių, dažnai susijusių su jų emociniu skausmu, nesugebėjimu susitvarkyti su užklupusiais stipriais jausmais arba bandymu kontroliuoti savo aplinką, kuomet jaučiasi bejėgiai.

Emocinis skausmas ir stresas: Vaikai, kurie susiduria su stipriu emociniu skausmu, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimo žmogaus mirties, konfliktų šeimoje ar mokykloje, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą išreikšti savo sielvartą ir beviltiškumą.
Savitikslis elgesys ir noras „pajausti“ kažką: Kai vaikai jaučia emocinį nusivylimą ar tuštumą, savęs žalojimas gali tapti būdu pajusti kontrolę ar pabėgti nuo užgniaužtų jausmų.
Žema savivertė: Vaikai, kuriems būdinga žema ir nestabili savivertė, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą nubausti save, kadangi jie jaučiasi neverti meilės ar dėmesio.
Psichikos sveikatos problemos: Savęs žalojimas taip pat gali būti susijęs su tam tikromis psichikos sveikatos būklėmis, tokiomis kaip depresija, nerimas, potrauminio streso sutrikimas, asmenybės sutrikimai ar valgymo sutrikimai.
Kontrolės praradimas: Kai vaikai jaučiasi, kad jų gyvenime niekas nėra kontroliuojama (pvz., neigiamas aplinkos poveikis, šeimos problemos ar socialinė atskirtis), savęs žalojimas gali tapti būdu pasijusti „stipresniems“ arba gauti dėmesį iš kitų.
Socialinis stresas ir atstūmimas: Vaikai, kurie patiria patyčias, jaučiasi atskirti arba nesuprasti savo bendraamžių ar šeimos narių, gali pradėti naudoti savęs žalojimą kaip atsaką į socialinį stresą ir atstūmimą.
Įtaka iš kitų: Kartais vaikams gali pasirodyti, kad savęs žalojimas yra priimtinas, jei jie stebi tokį kitų elgesį.
Brendimo laikotarpis: Brendimo laikotarpiu vaikams dažnai kyla emocinės ir psichologinės krizės, susijusios su hormonų pokyčiais, kūno vaizdo problemomis ir tapatybės paieškomis.
Dėmesio siekimas: Kai kurie vaikai gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą atkreipti dėmesį į savo poreikius ar nesugebėjimą išreikšti savo jausmus žodžiais.

Svarbu pabrėžti, kad ir kokia būtų priežastis, savęs žalojimas visada rodo gilų emocinį skausmą ar nesugebėjimą susitvarkyti su savo jausmais.

Ką daryti sužinojus apie savęs žalojimą?

Jei vaikas pradeda save žaloti, labai svarbu, kad tėvai ar kiti suaugusieji pasikalbėtų su vaiku apie jo jausmus ir ieškotų profesionalios pagalbos, kad būtų sprendžiama pagrindinė priežastis ir suteikiama vaikui tinkama parama. Sužinojus, kad vaikas save žalojo arba esant tokio elgesio rizikai, labai svarbu būti itin atsargiems su savo žodžiais ir veiksmais. Neteisingas požiūris ar nesupratimas gali dar labiau pabloginti situaciją ir užkirsti kelią atviram pokalbiui.

Ko vengti kalbant su vaiku:

„Tu per daug dramatiškai reaguoji“. Šis sakinys gali būti labai skaudus, nes vaikas jaučia tikrą skausmą, o šis pareiškimas sumažina jo emocijų svarbą.
„Tai kvaila, nedaryk to“. Šis pasakymas gali sukelti vaikui jausmą, kad jis nesuprastas. Jis gali jaustis kaltas ar gėdinamas dėl savo elgesio, o tai tik padidins jo vienišumo jausmą ir nesaugumą.
„Visi vaikai taip daro, tai nieko baisaus“. Toks komentaras gali sumenkinti vaiko skausmą ir sukelti jausmą, kad jo problemos nėra rimtos.
„Aš nežinau, kodėl tai darai, bet tiesiog nustok“. Tai rodo nesupratimą apie tai, ką vaikas išgyvena.
„Tu sukeli mums tiek daug rūpesčių.“ Save žalojantys vaikai dažnai jaučia stiprų kaltės ir gėdos jausmą.
„Tiesiog pabandyk išlaikyti savo jausmus viduje“. Tai patvirtina mintį, kad emocijos turėtų būti slopinamos ir nematomos, kuomet vaikas kaip tik siekia išreikšti savo skausmą ir stresą.

Ko nedaryti:

Nusiminti ar panikuoti. Panikuojant arba reaguojant kitomis neigiamomis emocijomis, vaikas gali jaustis nesaugus ir nesuprastas. Geriau išlaikyti ramybę, nes tai padės vaiko jausmus išreikšti racionaliau.
Ignoruoti problemą arba tikėti, kad „tai praeis“. Savęs žalojimas ne visuomet praeina savaime, todėl svarbu nesukelti įspūdžio, kad problema nėra rimta.
Skubėti nubausti ar nurodyti elgesį. Tėvams ar globėjams labai svarbu nepradėti kaltinti ir bausti vaiko. Tai gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą ir jausmą, kad jis negali pasitikėti suaugusiaisiais.
Naudoti manipuliacijas ar bandyti kontroliuoti vaiko emocijas.
Pasakyti, kad tai „tik praėjusios emocijos“. Jei vaikas jaučia gilų skausmą, nesvarbu, ar tai atrodo menka problema, reikia tai pripažinti kaip realų ir rimtą emocinį iššūkį.
Pateikti nesuformuluotų sprendimų per anksti. Stenkitės nepriimti sprendimų už vaiką, nes jis gali jaustis bejėgis ir nevaldantis savo situacijos. Geriau klausytis ir kartu su vaiku ieškoti tinkamų sprendimų.

Svarbiausia yra nesmerkti tokios elgesio, nes supratingas ir palaikantis požiūris suteikia vaikui galimybę jaustis saugiai ir pasitikėti suaugusiaisiais, kurie gali jam padėti. Tai labai jautri ir sunki tema. Jei tėvai ar gobėjai pastebi, kad jų vaikai save žaloja, svarbu reaguoti su empatija, supratimu ir pasiruošimu ieškoti pagalbos.

Taip pat skaitykite: Kelias į sveiką savęs suvokimą

Kaip elgtis:

Nusiraminti ir nesmerkti - labai svarbu nesmerkti vaiko ir nesistengti greitai nubausti.
Išklausyti vaiko jausmus - pabandykite su vaiku kalbėtis atvirai ir be pasmerkimo. Paklauskite jo, kas sukelia šiuos jausmus ir kaip jis jaučiasi. Tai gali padėti suprasti, kas vyksta jo galvoje. Labai svarbu tai daryti nepertraukinėjant kai vaikas kalba. Tai padeda sukurti pasitikėjimą ir supratimą.
Rodyti paramą ir meilę - būtina, kad vaikas jaustųsi mylimas ir palaikomas.
Ieškoti profesionalios pagalbos - labai svarbu kreiptis į specialistus, tokius kaip psichologai, psichiatrai ar terapeutai, kurie turi patirties dirbant su vaikais, turinčiais savęs žalojimo problemų.
Stebėti ir užkirsti kelią galimiems pavojams - jei vaikas vis dar save žaloja, svarbu užtikrinti, kad jis būtų saugus ir kad nesiektų daugiau sužalojimų.
Būti kantriems - tai ne greitas procesas. Savęs žalojimas dažnai yra giliai įsišaknijusi problema, ir vaikas gali neužtikrintai reaguoti į pokyčius. Svarbiausia užtikrinti, kad vaikai nesijaustų vieniši savo „kovoje“ ir suprastų, kad su suaugusiųjų pagalba ir parama gali jie rasti kelią į sveikimą.

Alternatyvios Priemonės

Kai vaikas jaučia norą save žaloti, svarbu turėti strategijas, kurios padėtų jam nukreipti dėmesį ir tvarkytis su intensyviais jausmais, nes šios emocijos gali būti labai stiprios.

Kvėpavimo pratimai: Kvėpavimas gali padėti nuraminti kūną ir protą. Galite mokyti vaiką giliai kvėpuoti: įkvėpti per nosį 4 sekundes, sulaikyti kvėpavimą 4 sekundes ir iškvėpti per burną 4 sekundes.
Sportas ir fizinė veikla.
Kūrybiškumo terapija: Piešimas, rašymas ar modeliavimas su moliu gali padėti vaikui išreikšti savo jausmus be žalos sau.
Fiziniai pratimai: Fizinė veikla, pavyzdžiui, bėgiojimas, šokinėjimas, šokiai, taip pat gali padėti išsikrauti.
Muzika.
„Ačiū, bet ne dabar“ technika: Ši technika padeda vaikui atpažinti impulsą ir atidėti jo įvykdymą. Galite pasakyti: „Pajutai norą tai padaryti, tačiau dabar mes tai atidėsime.
Aromaterapija.
Pokalbiai apie emocijas: Svarbu skatinti vaiką atpažinti ir išreikšti, ką jis jaučia. Galite padėti vaikui įvardyti savo jausmus ir kalbėti apie juos be pasmerkimo. Tai padeda sumažinti vidinę įtampą ir sukuria erdvę pokalbiui.
Relaksacijos technikos: Meditacija, ramus muzikos klausymasis ar aromaterapija (pvz., eteriniai aliejai) gali padėti vaikui nuraminti kūną ir protą.
Padėti kurti veiksmų planą: Kartu su vaiku galite sukurti „kovos su impulsu“ planą, kuriame bus įtrauktos įvairios sveikos alternatyvos, kurias vaikas galės naudoti, kai pajus norą save žaloti.

Svarbiausia yra būti šalia vaiko ir nuolat stebėti, kaip jis reaguoja į įvairias situacijas. Į šią problemą reikia žiūrėti ne kaip į pavienį įvykį, o kaip į procesą, kuris reikalauja laiko ir nuolatinės pagalbos, kad vaikas galėtų išmokti sveikesnių būdų spręsti savo emocines problemas.

Papildoma technika: kūno skanavimas

Kai vaikui kyla noras save žaloti, relaksacijos technika gali būti puikus būdas padėti jam nuraminti emocijas ir nukreipti dėmesį į kažką sveikesnio. Viena iš veiksmingų relaksacijos technikų yra „kūno skanavimas“ (angl. Body Scan). Ši technika padeda vaikui sutelkti dėmesį į savo kūną ir išmokti atpažinti, kur jis jaučia įtampą, ir ją atsipalaiduoti.

Įsitaisyti patogiai: Paprašykite vaiko sėdėti ar gulėti ramiai.
Kvėpavimas: Pradėkite nuo kvėpavimo pratimų, kad padėtumėte vaikui atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko giliai įkvėpti per nosį, sulaikyti kvėpavimą 2-3 sekundes ir lėtai iškvėpti per burną.
Sutelkti dėmesį į kūno dalis: Paprašykite vaiko sutelkti dėmesį į įvairias kūno dalis, pradedant nuo kojų ir kylant aukštyn. Jūs galite sakyti: „Dabar pajusk savo kojas. Ar jauti kokią nors įtampą? Jei taip, pabandyk atpalaiduoti šią vietą.
Palaipsniui pereiti į kitas kūno dalis: Paprašykite vaiko pereiti prie kitų kūno dalių: pėdų, blauzdų, šlaunų, pilvo, krūtinės, rankų, pečių, kaklo ir galvos.
Atkreipti dėmesį į pojūčius: Paprašykite vaiko atkreipti dėmesį į bet kokius pojūčius, kuriuos jis jaučia kiekvienoje kūno dalyje - šilumą, šaltį, įtampą ar atsipalaidavimą.
Pozityvus sustiprinimas: Pabaigoje paskatinkite vaiką pasidžiaugti, kaip jis sugebėjo nuraminti savo kūną ir protą.

Papildoma technika: Vizualizacija

Dar viena relaksacijos technika, kuri gali būti naudinga, yra pozityvi vizualizacija. Vaikas gali užmerkti akis ir įsivaizduoti ramią, saugią vietą (pvz., miško kelią, paplūdimį, kalnų viršūnę), kur jis jaučiasi saugus ir ramus.

Relaksacijos technikos turėtų būti įtrauktos į kasdienį vaiko gyvenimą, kad jis jas galėtų pritaikyti ir esant stipriems jausmams. Tai reiškia, kad neužtenka tai daryti tik pavieniais atvejais, kadangi tokios praktikos turi tapti jo rutinos dalimi, jog būtų efektyvios. Taip pat svarbu, kad šios technikos būtų naudojamos kartu su profesionalia pagalba, jeigu vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų, kurie lemia savęs žalojimą.

Pagalba Paaugliams

Parenkant paauglių depresijos gydymo būdą reikia atsižvelgti į sutrikimo sunkumą, ūmumą, paauglio motyvaciją, tėvų palaikymą ir, aišku, į gydymo veiksmingumą bei saugumą. Dažniausiai taikoma psichoterapija, medikamentinis gydymas ir socioterapija. Psichoterapija padeda paaugliams išsiaiškinti trikdančius ir skaudinančius įvykius bei jausmus ir išmoko su jais kovoti. Socioterapija skirta palankesnio paaugliui mikroklimato suformavimui, traumuojančios situacijos koregavimui ir pašalinimui namuose bei mokykloje ir tinkamos užklasinės veiklos sukūrimui.

Pastaruoju metu išaiškėjus ilgųjų grandinių omega-3 riebalų rūgščių ir depresijos ryšiui, išaugo susidomėjimas šio maisto papildo veiksmingumu ir saugumu. Išskiriamos 2 pagrindinės polinesočiosios riebalų rūgštys - omega-3 eikozapentaeno (EPR) ir dokozaheksaeno (DHR) ir omega-6 (linolio). Žinduolių organizmai jų negamina, todėl privalo gauti su maistu. Palankiausias šių medžiagų santykis maiste yra 1:1. Paskutiniuoju šimtmečiu pakitus maisto racionui, minėtas santykis tapo 1:18, nes daugelis žmonių vartoja gyvulinį ir augalinį maistą, kuriame gausu omega-6 riebalų rūgščių. Padidėjęs omega-6 riebalų rūgščių kiekis sąlygoja ląstelių membranų sudėties pokyčius, kurie neigiamai paveikia membranų takumą ir lankstumą. Ilgųjų grandinių omega-3 EPR ir DHR rūgštys veikia atvirkščiai: padeda išlaikyti membranų takumą ir lankstumą, mažina uždegimo eikozanoidų sintezę ir atpalaiduoja uždegimą skatinančius citokinus. Tyrimuose įrodyta, kad depresijos (vienpolės ir dvipolės) išsivystymas siejasi su ląstelių membranų takumo ir lankstumo netekimu. Pastarasis sąlygoja membranų baltymų, jonų kanalėlių, receptorių ir neuromediatorių pažeidimą, todėl didėja uždegimo eikozanoidų ir uždegimą skatinančių citokinų. Epidemiologiniai tyrimai patvirtina, kad sumažėjęs omega-3 - EPR ir DHR - riebalų rūgščių suvartojimas ir/ar sumažėjęs jų kiekis kraujyje didina depresijos tikimybę suaugusiesiems. Duomenys, susiję su paauglių depresija, pasitaiko rečiau, tačiau yra daug žadantys.

EPR ir DHR omega-3 riebalų rūgščių gausiausiai yra riebiosiose jūros žuvyse, pavyzdžiui, lašišoje. Nors alfa linoleno rūgšties, iš kurios organizmas gali pasigaminti nedidelį kiekį EPR ir DHR, yra augaliniuose aliejuose, lapinėse daržovėse ir graikiniuose riešutuose, savo verte ji neprilygsta žuvų taukuose randamoms EPR ir DHR. Kadangi Lietuvos gyventojų maisto racionas nėra gausus jūros žuvų, siektina kasdien su maistu gauti 1000 mg omega-3 riebalų rūgščių.

tags: #valgymo #sutrikimai #ir #save #zalojantis #paaugliu