Pastaruoju metu, net ir paviršutiniškai pažvelgus į susiklosčiusį santykio „menininkas - valstybė“ viešąjį diskursą, matomas jo konfliktiškumas, nesusikalbėjimas ir pretenzijų gausa. Čia susikerta daugybė prieštaringų ideologijų, mitologijų, stereotipų, psichologinių nuostatų, būdingų abiejų šio santykio pusių pasaulėžiūrai. Tokia situacija iškelia būtinybę aptarti santykio „menas - menininkas - valstybė“ modelius, teoriškai įvertinti valstybės poveikio menui ribas bei analizuoti viešajame diskurse atspindėtų nuomonių įvairovę. Be to, labai svarbus santykio „menininkas - valstybė“ subjektyviosios pusės tyrimas, kuris kiek giliau atskleistų minėtų prieštaravimų pagrindus, šį santykį reguliuojančias mitologijas, socialinius-psichologinius mechanizmus. Todėl pagrindinis monografijos akcentas - santykio „menas - menininkas - valstybė“ subjektyvioji pusė, daranti nemažą įtaką meno raidai, t. y. pats menininkas, jo vertybės, nuostatos, kūrybinio likimo įvaizdžiai, identifikavimosi su valstybe savitumas bei menininkų grupėse vykstančių procesų ir ritualų pobūdis. Socialiniai psichologiniai, kultūriniai veiksniai lemia menininko žmogiškąjį ir profesinį likimą. Tyrimo objektas - minėti socialiniai psichologiniai veiksniai, kurie atspindi daugelį menininko gyvenimišką pasirinkimą lemiančių aspektų: talento įkūnijimą ar materialinę gerovę; elitiškumą ar masinę kultūrą; neformalaus, oficialių institucijų ir plačiosios visuomenės pripažinimo prioritetus; orientavimąsi į lokalius, vietinius ar tarptautinius bei pasaulinius laimėjimus ir pan.
Menininko vaidmuo visuomenėje ir bendruomenėje
Šiuolaikiniai meno projektai vis dažniau kelia klausimus apie meno ir visuomenės bendradarbiavimo modelius. Diskusijose meno projektų kūrėjai ir kuratoriai gilinosi į menininkų santykio su bendruomene atsiradimo sąlygas ir prasmes. Šie pokyčiai kultūros lauke skatino permąstyti šiuolaikinių meno projektų tikslus, o kartu ir kurti naujus meno ir visuomenės bendradarbiavimo modelius.
Menininkai vis dažniau suvokia savo atsakingą vaidmenį visuomenėje. Nuo 1948-ųjų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje teigiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime ir tai yra pamatinis suvokimas. Taigi menininkai ir kultūros įstaigos taip pat lygiagrečiai labai sąmoningai ėmė suvokti savo atsakingą vaidmenį visuomenėje.
D.Citvarienė išskyrė du lygmenis, paskatinusius pokyčius kultūroje. Pirmasis - politinis. Ši, pirmiausia socialinė, politika buvo perkelta į kultūros politiką, į kultūros ir meno sritis, kada palaipsniui iš muziejų, bibliotekų, kitų kultūros įstaigų, taip pat ir menininkų, imta tikėtis, kad jie padės spręsti bendruomenės iššūkius. Tokiu būdu meno ir kultūros įstaigų veikla imta vertinti, pirmiausia, dėl jų reikšmės ir naudos, kurią jie teikia visuomenei. Antras lygmuo yra susijęs su kultūros demokratėjimo procesais.
Pasirengimas darbui su bendruomenėmis
Ar menininkai ruošiami darbui su bendruomenėmis? Atsakymai į šį klausimą - dviprasmiai. Anot diskusijoje dalyvavusios menininkės Jelenos Škulienės, besimokydama Vilniaus dailės akademijoje, ji su tuo susidūrė tik paskutiniais studijų metais. "Kai pats esi atsakingas už visą projektą nuo pradžios iki pabaigos, kai esi autorius - tai saugu, nes tu kontroliuoji visą procesą. Dirbant su nepažįstamais žmonėmis, sunku nuspėti galutinį rezultatą, tačiau menininkę būtent tai ir motyvuoja. Jos manymu, darbui su skirtingomis bendruomenėmis netinka vienas bendras metodas. "Reikia gebėti apčiuopti tą bendruomenę ir stengtis, kad jos nariams būtų saugu, gera. Aktorė, režisierė, "Pojūčių teatro" įkūrėja, kūrybinių teatro dirbtuvių pedagogė Karolina Žernytė pastebėjo, kad Lietuvos teatro ir muzikos akademija labiausiai orientuojasi į profesionalų scenos meną. Jausmas, kad žmonės nebeateina į teatrą, nes jiems nebeįdomu sėdėti "juodoje dėžutėje" ją aplankė dar studijų laikais. Aktorė įsitikinusi, kad aukštoji mokykla skatino pasitikėti savimi kaip kūrėja, tačiau bendravimo su bendruomenėmis teko mokytis pačiai. Prisimindama darbo su bendruomene pradžią K.Žernytė pasakojo, kad viskas prasidėjo dar nuo savanoriavimo paauglystės metu, nuo darbo su vaikais.
Taip pat skaitykite: Piliečio pareigos: išsamus vadovas
Bendruomeninio meno pavyzdžiai Lietuvoje
Kaip puikų menininko ir bendruomenės draugystės pavyzdį D.Citvarienė minėjo garsiosios Kauno "Kiemo galerijos" istoriją. Iš pradžių senajame daugiabutyje E.Ožeškienės gatvėje nebuvo nei bendruomenės, nei pats kiemas kuo nors išsiskyrė iš kitų. Galiausiai pasikeitė gyventojų santykis ir su vieta, o ji tapo turistų traukos objektu. "Šis santykis tampa ne toks vartotojiškas, tu imi vertinti vietą, kurioje gyveni. Kitas stulbinamų virsmų pavyzdys - šiuolaikinio cirko režisieriaus Roberto Magro projektas Linksmakalnyje. Pasitelkęs šiuolaikinio cirko profesionalus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Italijos, Ispanijos, R.Magro su vietos gyventojais, jų vaikais pusę metų kūrė šiuolaikinio cirko projektą "Radijo angelai".
Tačiau, jeigu kalbėtume apie bendruomeninį meną, jo ištakos Vakaruose, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, JAV, kai kuriose kitose šalyse, kuriose bendruomeniniai menai įvairiausiomis formomis gyvuoja jau daugiau nei 30 metų. Lietuvoje panašios praktikos įvairiomis formomis pradėtos tik XXI a. Kaip pavyzdį ji išskyrė Jurgio Mačiūno surengtą garsųjį "Fluxus" judėjimą.
Kūrybinio proceso iššūkiai ir sėkmės formulė
D.Citvarienės teigimu, svarbu suprasti ir susitaikyti su tuo, kad kūrybiniai procesai ne visada gali būti panacėja. Kartais lūkesčiai būna didesni nei realybė, bendruomenei gali būti sudėtinga įsitraukti į bendrą projektą. K.Žernytė, visų pirma, siūlo ieškoti projektų, kurie menininką priimtų: "Laukiamam pradėti tikrai yra lengviau". Vis dėlto, remdamasi savo patirtimi, ji drąsina: "Net jei ir jautiesi nelaukiamas, turėtum būti atviras viskam. Net jeigu atvažiuoji žinodamas, ką darysi, tu vis tiek turi išklausyti kitų žmonių, net ir tuo atveju, jei jie turi tau patarimų ne tik kaip kurti, bet ir kaip gyventi. Juk visi nori būti išklausyti." Įveikus šį etapą, anot K.Žernytės, atsiveria vartai į bendrą kūrybą. J.Škulienė pataria nuoširdžiai su savimi pasišnekėti, išsiaiškinti, ar pakanka motyvacijos, atsakyti sau į šiuos klausimus: ko aš noriu; kodėl aš tai darau. "Galbūt atsakius kils kokių nors idėjų, kaip kurti tą santykį, nes yra labai daug skirtingų būdų. Lietuvoje dažniausiai vis dar norima tikro, grynojo meno, jo rezultato, tačiau procesai ne ką mažiau svarbūs, anot K.Žernytės, netgi svarbesni.
Meno ir politikos sankirtos
Norisi prisiminti 2013 metais vieną skaitytą paskaitą apie meną ir politiką Vilniaus Dailės Akademijoje, kurią skaitė du žinomi filosofai - profesorius Vytautas Radžvilas ir profesorius Alvydas Jokubaitis. Šioje paskaitoje profesorius A. Jokubaitis neigiamai atsiliepė apie ant ŠMC sienos esantį užrašą, A. Jokubaitis mintį, kad „Kiekvienas yra menininkas tik menininkai tai žino“ traktuoja kaip meno sudemokratinimo idėją, politinį teiginį netinkamai perkėlus į meno sritį. A. Jokubaitis teigė, kad jeigu visi tampa menininkais - menas tampa niekuo. Pagal A. Jokubaitį demokratija negali būti perkelta į meną, o menininkai, pasak A. Jokubaičio, turi apginti tobulumo standartus, kurie negali būti prieinami kiekvienam. Tačiau svarbu paminėti, kad egzistuoja neatitikimas tarp menininkų žinojimo ir filosofų žinojimo. Lygiai taip pat egzistuoja neatitikimas tarp meno institucijų produkuojamo žinojimo ir anti-meno arba meno demokratijos. Yra žmonių, kurie yra savaip susiję su šiuolaikiniu menu, bet jie pasisako prieš filosofų konstruojamas definicijas apie aukštąjį meną. Ryškiausias to pavyzdys Lietuvoje - Redas Diržys ir jo „Alytaus meno streikas“. Juo visi buvo kviečiami nekurti jokių meno kūrinių, protestuoti. Tai yra anarchistinis, šiek tiek proletarinis protestas prieš bet kokias, netgi alternatyvias meno formas. Net ir šiuolaikiniai menininkai, kurie visi nori būti šiek tiek nekonvencionalūs, šiek tiek oponuojantys institucijoms, jie to nepasiekia, jeigu savo sukurtą dalyką gali pristatyti ir parduoti, įtraukti į meno rinkos procesus.
Valstybės parama menui: tarp laisvės ir kontrolės
Jeigu eitume į politiką, kuri yra paremta įstatymais, tam tikrais pinigų dalybos procesais, definicijų neišvengsi. Filosofinius, meno vertės ir prasmės klausimus šioje vietoje galima atmesti, bet vis tiek tie klausimai lieka, tik jie keičiami statuso klausimais. Tai yra absoliučiai pragmatiniai dalykai, kurie prasidėjo atgavus Nepriklausomybę. Turėjo būti apibrėžta, kas yra menininkas. 1990 m. visi tapo laisvi, tačiau dauguma problemų kultūroje neišnyko. Buvo bandoma įvairiais būdais menininkams padėti, optimizuoti, racionalizuoti finansavimą, kuriant įvairius fondus. Taip pat buvo ir pastangų menininkus išlaisvinti. Jie ir patys norėjo išsilaisvinti nuo struktūrų. Tačiau tarp išsilasivinimo nuo struktūrų ir išsilaisvinimo nuo valstybės paramos yra labai plona riba. Taip menininkai buvo pradėti skatinti nebebūti priklausomiems nuo valstybės finansavimo, o gauti jį patys, eidami į laisvą rinką. Kalbant grynai iš vizualiojo meno perspektyvos, kai kurie menininkai bandė išstoti iš sąjungos, kurdami tam tikras grupes, bet po kokių dešimties metų kūrėsi tarpdisciplininio meno sąjunga, kuri buvo orientuota į profesinę pagalbą menininkui, siekiant finansavimo iš Kultūros rėmimo fondo. Taip pat dabar labai dažnu reiškiniu tampa, kai pats menininkas tampa viešąją įstaiga, kad nereikėtų kreiptis į jokią organizaciją.
Taip pat skaitykite: Valstybės parama priklausomybių gydymui
Pastaraisiais dešimtmečiais egzistavo įvairūs sprendimai bei nuogąstavimai, jie iliustravo ne ginčus dėl raiškos laisvės, o instituciškai produkuojamas dilemas - nuolatinį pasirinkimą tarp išskirtinumo ir normalaus socialinio saugumo. Siekiant mažinti menininkų priklausomybę nuo institucijų, neseniai Seimas leido 2 proc. pajamų mokestį skirti meno kūrėjo statusą turintiems asmenims. Šis įstatymas turėtų įsigalioti nuo 2017-ųjų. Dėl jo kilo labai daug diskusijų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai graži iniciatyva, leidžianti savo pajamų mokesčio procentą skirti konkrečiam žmogui, konkrečiam kūrėjui, bet buvo numatyti ir tam tikri pavojai. Buvo įvairių nuogąstavimų, bet vienas svarbiausių, kad iškils energingesni žmonės, kurie moka įkalbinėti, reikalauti. Taip pat nuogąstaujama ir dėl to, kad valstybė taip gali nebenorėti finansuoti savo menininkų, taip tik dar labiau sustiprėtų menininkų skatinimas finansavimą susirinkti patiems ir sumažėtų valstybės teikiamų garantijų. Besiremdami į šią galimybę, politikai gali pradėti uždarinėti įvairius fondus, biudžetus. Socialiniuose tinkluose teko matyti susirūpinimą, kad nukentės nevyriausybinės organizacijos, nes jos ir taip yra menkai remiamos, joms dėl tam tikrų priežasčių yra sunkiau gauti finansavimą ir jos kliaujasi parama iš pajamų mokesčio. Taip pat buvo išsakytas pastebėjimas, kad tokia pataisa galimai prieštarauja Konstitucijai, nes yra išskiriama viena socialinė grupė.
Mokesčių reformos ir kultūros sektorius
2008-aisiais įvyko Seimo rinkimai ir metų pabaigoje Seimas ėmėsi radikaliai pertvarkyti mokesčių politiką, o kultūros sektoriaus atstovai nuogąstavo dėl paskiras grupes galimai ištiksiančių tam tikrų problemų. Buvo susirūpinta dėl naujos autorinių atlyginimų tvarkos, meno paslaugų apomkestinimo dėl viešųjų pirkimų sistemos. Taip pat buvo išgyvenama dėl mažinamų arba naikinamų lengvatų kultūrinei leidybai. Viešieji pirkimai tarsi turėjo garantuoti skaidrumą, bet jie buvo akivaizdžiai absurdiški. Pavyzdžiui, vietoje lengvatų kultūrinei leidybai buvo pasiūlytos subsidijos. Vyriausybė tuo metu kartojo, kad didesnė lengvata iškraipo konkurenciją ir nelemia galutinės kainos vartotojui. Piktnaudžiavimo atvejų, be abejo, buvo, taip pat pasinaudojimo, kai lengvatos buvo teikiamos tiems asmenims, kuriems buvo norima jas suteikti. Būdavo netgi sunku atskirti, kuris leidinys yra grynai kultūrinis, o kuris labiau komercinis. Buvo kalbama, kad lengviau yra identifikuoti tam tikrus specifinius leidinius ir juos subsidijuoti negu lengvatą suteikti visiems. Kilo didžiulis nepasitenkinimas, buvo kalbama, kad ES šalyse bent 11-12 prekių yra taikomos lengvatos. Tarp tų prekių, be abejo, patenka ir kultūrinė spauda. Tačiau vieno atsakymo į šį klausimą nėra, nes problemų su lengvatomis iš tiesų buvo. Labai daug piktnaudžiavimo atvejų buvo susiję ir su autoryste. Seimas tuo metu siekė labiau apmokestinti autorines sutartis, jos traktuotos kaip įstatymų spraga.
Autorystės samprata ir jos ribos
Autorystė pranoko tradicinės kultūros sferą, nes mokesčiai buvo maži. Būdavo tokių atvejų, kaip rašė vienas žurnalistas, kad įvairūs ministerijų darbuotojai per metus susirinkdavo 1,4 mln. litų autorinių pajamų, o visi autoriai, išleidę knygas - vos apie pusę milijono. Dėl šios sąvokos išplėtimo ginčijosi ir vizualaus meno kūrėjai. Anot Gedimino Urbono, ligtolinis autorinis mokestis turėtų būti paliktas turintiems meno kūrėjo statusą, kuris yra apibrėžtas įstatymų ir remiasi griežtais kriterijais. Jo žodžiais tariant, ne kiekvienas yra menininkas, menininkai yra tie, kurie turi meno kūrėjo statusą. Tuo metu sujudimo buvo daug, tiek dėl menininko statuso, tiek dėl jo įvaizdžio, taip pat dėl kultūros darbuotojo įvaizdžio. Buvo matyti daug socialinio nepasitenkinimo apraiškų. Po tuometinių mokesčių reformų, menininkai išėjo prieš Seimo rūmus su akcija „Sudie kultūra“. Dabar vienareikšmiškai būtų sunku pasakyti, kaip įvairius sektorius paveikė tuomet netikėta situacija - kas nukentėjo ir visgi, kaip pakoreguotos autorinės sutartys, autoriaus samprata teigiamai paveikė sistemą.
Pokrizinė situacija ir kūrybiškumo skatinimas
Tam tikri kuriozai, kas yra menininkas, autorius atlikėjas, atsirado aukščiausiose valdžios viršūnėse. Savotiškos pokrizinės Lietuvos grimasos tuo metu prasidėjo pačiame Seime. Po 2008-ųjų Seimo rinkimų Seime pradėjo dirbti Tautos prisikėlimo partijos nariai, kurie buvo šou pasaulio žvaigždės, kurie visiškai nesivaržė ir toliau dalyvauti šiame versle. Tokiam kontraversiškam pomėgiui atsidavė ne vienas kitų partijų atstovas. Šis Seimo narių pomėgis dalyvauti komercinių televizijų veiklose ar koncertuoti privačiuose įmonių vakarėliuose papiktino dalį visuomenės. Tačiau į bendrą tų metų situaciją po naktinių mokesčių perversmo, reikėtų žvelgti šiek tiek plačiau. Tai atvėrė prarają tarp oficialių deklaracijų ir realiai kultūros sektorių išgyvenamų pasekmių. Oficialios deklaracijos buvo labai stipriai susijusios su kūrybiškumo ir verslumo skatinimu. Buvo daug kalbama apie tai, kad reikėtų skatinti piliečių kūrybiškumą, verslumą, kas atėjo per kūrybinių industrijų skatinimą. Tiek iš politikų, tiek iš verslininkų lūpų tiesiog pažiro frazės, siūlančios piliečiams būti kūrybiškais, neprisirišti prie valdžios malonės, išsilaisvinti. Tačiau kūrybos skatinama netapatinti su siaura meno sąvoka.
Menininko statusas ir pliuralistinis meno suvokimas
Statuso klausimus tarsi norėtųsi mesti į šalį, bet pliuralistinis meno ir kultūros suvokimas Lietuvoje turi pavojų dėl specifinės politinės kultūros. Kyla pavojus, kad menininkų, meno kūrėjų organizacijų, įstaigų situaciją pradės koreguoti verslus, apsukrus veikėjas. Kiekvienas gali būti menininku kasdienėje veikloje. Tai yra nuostabus dalykas.
Taip pat skaitykite: "Valstybė – tai Aš" apžvalga
Kūrybiškumas kaip kiekvieno žmogaus potencialas
„Kiekvienas yra menininkas“ - tai yra frazė, kuri pakankamai plačiai žinoma šiuolaikiniame mene. Šią frazę pristatysiu kaip meno kūrinį. Tai yra žinomo vokiečių kūrėjo Joseph Beuys frazė. Šis vokiečių menininkas tai ištarė jau prieš daugelį dešimtmečių ir ši mintis jau įėjo į meno istoriją. Tai nereiškia, kad kiekvienas turi imtis menininko profesijos. Vis dėlto norėta pasakyti, kad kūrybiškumą galima traktuoti ne kaip meno profesionalų bruožą, bet kaip kiekvienos profesijos potencialų ypatumą, kad kūrybiškumą savyje gali išlaisvinti kiekvienos profesijos žmogus. J. Beouysas teigia, kad žmogus šiandien pernelyg racionaliai tvarko savo gyvenimą, eliminuodamas emocijas savo kasdieniame gyvenime. Šiandien ir buitiniame lygmenyje dažnai girdime, kad kiekvienas žmogus turi būti kūrybiškas, gali išlaisvinti savo kūrybines galias. Ir iš tiesų - kodėl gi ne? Tuo tarpu psichologijoje vargu ar rastume vieningą sutarimą kūrybos sąvokos aiškinime. Anksčiau vyravo teorijos kūrybiškumą siejančios su idividu, tuo tarpu dabar vyrauja teorijos kūrybiškumą siejančios su procesais. To pavyzys būtų individas, kuris yra ekscentriškas, genijus, nepritapėlis, kuris netikėtai kuria spontaniškas idėjas tampančias naujais produktais. Ypač aukštųjų technologijų srityje minimos tokios garsios figūros (pavyzdžiui Steve Jobs). Mene taip pat egzistuoja skirtingi kūrybiškumo pavidalai, jie susideda iš vaizduotės ir sugebėjimo generuoti originalias idėjas, sugebėjimo pateikti originalius pasaulio interpretavimo būdus. Tai pasireiškia tekstiniais, garsiniais, vaizdiniais pavidalais. Ekonomikoje tai galima aiškinti kaip sugebėjimą generuoti pridėtinę vertę. Tačiau menininkams toks grubus ekonominis determinizmas be abejo netiktų. Vis dėlto apibrėžti, kas yra meninė ir kas nėra meninė kūryba būtų labai sunku, nes menininkai nesikliauja tokiais apibūdinimais. Šiuolaikiniame mene yra dažnai sakoma, kad menas turi teikti informaciją. Tai nėra visuotinai priimtina, kitiems atrodo, kad menas turi skleisti tam tikras pozityvias idėjas, negatyvias emocijas, „išmušti iš vėžių“ ir pan. Tačiau mintis, kad menas turi teikti informaciją, eliminuoja mintis, kad menas turi skleisti tam tikrus emocinius suvokimus ar vizualiai pagavias meno formas.
#
tags: #menininkas #ir #valstybe #socialinis #psichologinis #aspektas