Vanda Juknaitė - viena išskirtiniausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kurios kūryba paliečia svarbiausias humanistines vertybes, nagrinėja moters, motinystės temas ir atspindi trapią gyvybę šaltame pasaulyje. Jos kūriniai, tokie kaip „Šermenys“, „Stiklo šalis“, „Išsiduosi. Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“, pasižymi įtaigumu, tikroviškumu ir atvirumu. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti V. Juknaitės kūrybą, ypatingą dėmesį skiriant romanui „Šermenys“ ir apysakai „Stiklo šalis“, taip pat paliečiant kitus svarbius jos darbus.
Vandos Juknaitės kūrybos bruožai
Vandos Juknaitės kūryba išsiskiria moterišku intymumu ir skausmingu atvirumu. Autorė dažnai vaizduoja moters, motinos ar šeimos santykius, jaudindamasi dėl vaiko likimo permainų visuomenėje. Jos kūriniuose atsispindi atsakomybė už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertė ir meilė, kuri, rašytojos žodžiais, yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo. Meilės ir mirties susipynimas ryškus visoje V. Juknaitės kūryboje.
Rašytoją jaudina vaiko likimas permainų visuomenėje, ji vaizduoja trapią gyvybę šaltame bei nejautriame pasaulyje. Į pirmą vietą kūriniuose dažnai iškyla moters likimas, jos egzistencinė drama vienatvėje. Žmonių gyvenimai vaizduojami ne kaip malonios likimo dovanos, bet kaip sunki pareiga, nes viskas priklauso nuo paties žmogaus veiksmo, jo pastangų ir valios. Kūriniai dažnai turi didaktinių, pedagoginių, kartais net biliūniškos intonacijos bruožų.
„Šermenys“: romano analizė
Vanda Juknaitė 1990 m. išleido romaną „Šermenys“, kuris jai pelnė J. Paukštelio premiją. Šis kūrinys atspindi svarbiausias humanistines vertybes - atsakomybę už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertę ir meilę. Romane nagrinėjama moters likimo tema, jos egzistencinė drama vienatvėje. Žmonių gyvenimai vaizduojami ne kaip malonios likimo dovanos, bet kaip sunki pareiga.
„Stiklo šalis“: apysakos analizė
Apysaka „Stiklo šalis“ (1995 m.) tapo V. Juknaitės prozos kvintesencija. Tai kūrinys apie moters pasaulį, jos buitį bei dramatišką būtį, parašytas remiantis asmenine rašytojos patirtimi. Kritikai palankiai sutiko šį kūrinį.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Pasak S. Daugirdaitės, iš nūdienos prozos konteksto šią apysaką išskiria vaizdavimo paprastumas, lakoniškumas, net asketiškumas: pasakoma tik tai, kas (rašytojos nuomone) būtiniausia. Anot jos, išskirtinumo teikia ir vaizdavimo objektas: moters vienatvė šeimoje, motinystės dramatizmas. I. Dubovijienė pabrėžia, jog ypatingas yra ir kūrinio komponavimo būdas: „Atskiri vaizdeliai, pasikartojantys motyvai, simboliai, aliuzijos, uužuominos, trumpos frazės. [.] Kompoziciniu požiūriu apysaka suskirstyta į 21 atskirą dalį. Jose kiekvienąkart vaizduojamas tam tikras Moters gyvenimo epizodas. Kiekviena dalis turi savo vidinę kompoziciją - veiksmo pradžią, raidą, kulminaciją ir atomazgą.“
Siužetas ir veikėjai
Apysakos centre vaizduojama labai vieniša nedideliame miestelyje gyvenanti moteris. Taip pat veikia ir kiti personažai: Vyras, Vaikas, Berniukas, Gydytoja, Gydytojas. Visi jie yra bevardžiai. „Galima spėti, kad jie vaidina tuos vaidmenis, kurie skirti visuotinai moterims, vyrams, vaikams“ (Daugirdaitė 1999, 76 p.). Visi veikėjai yra kažkuo išskirtinai. Moters kasdienis gyvenimas kupinas nerimo, baimės, nuolatinio laukimo. Ji neseniai pagimdė antrąjį vaiką, šis susirgo sunkia liga, iš vyro ji nesulaukia jokios meilės, šilumos. Konfliktą moteris išgyvena ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi pačia (savo viduje). Vyras yra šaltas ir uždaras. Ji papasakojo, kas buvo atsitikę dieną. Vyras tylėdamas gėrė arbatą. „- Ką gi daryti? Aš daugiau nebegaliu. - Žinojom. Šioje šeimoje Moteriai tenka ir motinos, ir tėvo vaidmuo, ji viena viskuo rūpinasi. „V. Juknaitės moteris - titaniška moteris, pasirinkusi mirtį, bet grįžusi į gyvenimą šioje Stiklo šalyje, viliojančioje grožiu, tokioje perregimoje ir trapioje, deja, šaltoje“ (Žuklijienė 1998, 21 p.).
Vienintelis gydytojas, kuris yra vaizduojamas kaip „grėsmingos išvaizdos vyras, didelėmis paraudusiomis akimis“ (15 p.), suteikia moteriai šiek tiek dėmesio. Moteris lankosi pas jį, tačiau jam rūpi tik jos kūnas. gydytojo, kūrinyje nutylima. Kita apysakoje veikianti moteris - gydytoja. Ji taip pat šalta, neužjaučianti. Susidaro įspūdis, jog ji pagrindinę veikėją laiko neatsakinga: „Būtumėt maitinę krūtimi iki metų, būtumėt nė nežinoję“, medikė sakosi nepriekaištaujanti, tačiau ir jokio patarimo neduoda. Vaikai kūrinyje taip pat labai svarbūs. Mažylis, kaip jau minėjau, sunkiai serga. Vyresnėlis nuolat į namus vedasi benamius šunis. Mano manymu, taip atskleidžiama, tai jog vaikui trūksta šilumos, meilės.
Laiko ir erdvės vaizdavimas
Pasak I. Dubovijienės, kūrinio laikas plėtojamas ne tik linijine seka. Jis dabartyje saugoja ir praeitį. Tai yra, moteris, išgyvendama dabartį, kartu išgyvena ir praeitį. Viskas eina ratu, tai paaiškinama ttuo, kad moters kūnas sutvertas cikliškai, moters gyvenimas namuose, kur moteris praleidžia daugiausiai laiko, taip pat eina ratu. Be to, moteris išgyvena ir kūdikio dabartį „Jie tebebuvo vienas“. Taigi galime rasti tris laiko klodus, gulančius į vieną patirtį. Iš tam ttikrų užuominų galima nuspėti ir istorinį apysakos laiką, nes yra pasakoma, jog maistas perkamas už talonus, minima, kad kai Vilniaus link ima važiuoti tankai, vyras išeina prie savivaldybės. Stiklo šalyje yra nuorodų ir į paros bei metų laiką, kuris nuosekliai keičiasi.
Simbolizmas
Itin daug dėmesio Stiklo šalyje skiriama žvilgsniams, akims: „Kūdikis liovėsi spiegti, tačiau jo akys buvo pilnos skausmo ir nuovargio“ (22 p.), „Gydytoja pasilenkė prie popierių ir porą kartų, kilstelėjusi galvą, akies kampu pažvelgė į rengiančią kūdikį moterį“ (25 p.), „Išpūtę akis vaikai spoksojo vienas į kitą: vienas užverktomis, kitas spindinčiomis, laimingomis kūdikio akimis“ (45 p.). Ne veltui yra sakoma, kad akys yra sielos veidrodis.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Apysakoje dažnai minimas stiklas. Moteris gyvena tarsi stikliniame pasaulyje, kuris gali bet kurią sekundę sudužti. Vaikui ši Stiklo šalis primena pasaką. Kai motina čiuožykloje paklausė, ką jis mato, berniukas atsakė, jog stiklinę šalį. Visas kūrinys yra persismelkęs šalčiu, skaitant apysaka nuolat jaučiama nelaimės nuojauta. Tai dar labiau sustiprina nerami moters būsena. Ji slepia įvairius namuose esančius pavojingus daiktus: „Skalbinių virvę, peilius, keletą yypač nuodingų vaistų buteliukų moteris kas naktį išnešdavo į sandėliuką ir paslėpdavo popierių dėžėje po senais laikraščiais. Užrakinusi sandėliuko ir koridoriaus duris, raktus ji padėdavo vis į kitą vietą“ (28 p.), nes ėmė galvoti apie savižudybę. Moters gyvenimas - nykus. Ji net sau nebeskiria jokio dėmesio: „Visų dažniausiai ji vilkėjo sudėvėtą flanelinį chalatą, kuris jai buvo patogus, kai maitino kūdikį.
Motinystės drama
Vienas reikšmingiausių Stiklo šalies epizodų yra septynioliktasis, kuriame pasakojama, jog kalė (dar vienas į namus berniuko parvestas šuo) atsiveda šuniukų, o meteris įvykdo šiurpią „egzekuciją”, t. y. juos paskandina savo vonioje. Stebina tai, jog veikėja iš pradžių rūpinosi šuneliais: „Moteris pastatė spintoje dubenėlį vandens. Moterį kalė prisileisdavo, įtemptai sekdama kiekvieną jos judesį įkritusiomis, pavargusiomis akimis“ (41 p.). Kalė, kaip ir kiekviena motina, saugo savo vaikus, tačiau Moterimi ji pasitikėjo. Bet moteris šalta, jos motiniški jausmai tarsi sustingę, tad ji ryžtasi atsikratyti šuniukų: „[.] Nunešė šuniukus į vonią, panardino juos į vandenį ir, skubiai apsigręžusi, išėjo iš vonios. [.] Pavaikščiojusi kokį pusvalandį, moteris grįžo į namus. Uždegė vonioje šviesą. Šuniukai buvo gyvi. Plūduriuodami po vandeniu jie be perstojo yrėsi kojytėmis. Rožinės jų nosytės jau buvo melsvos. Moteris staiga paėmė nuo vonios grindų kilimėlį, uždengė šuniukus ir uužsimerkusi prispaudė juos prie vonios dugno“ (41 - 42 p.). Kad ir kaip šie bejėgiai padarėliai kovojo dėl gyvybės, moteris jų nepasigailėjo. R. Dauneckienė tokį šios apysakos veikėjos poelgį komentuoja taip: „Kalė ir Moteris. Už abiejų stovi jų vaikai ir kiekviena gina juos taip, kaip moka. Tik moters motiniškumo idėją žeidžia tai, ką J. Stauskaitė pavadino „stovėjimu prie sienos“: gindama namus - tą „stiklo šalį“, kurioje turėtų būti saugu jos vaikams (bet ar bus?..), ji tampa žudikė. [.] Pasaulio darna pažeista. Kalė tampa gyvybės nešėja ir sergėtoja („Bet kam artinantis prie spintos, kalė imdavo urgzti iššiepusi dantis.“), Moteris - gyvybės naikintoja“ (Dauneckienė 1998, 22 - 23 p.).
Paskutiniajame kūrinio epizode moteris blaškosi po namus, ieško sandėliuko raktų, išbėga į lauką. Iš savotiškos transo būsenos ją pažadina ta pati kalė, taip galbūt sulaikydama ją nuo savižudybės. Išgirdusi vaiko verksmą, „Moteris pakilo ir ėmė kopti į viršų“ (48 p.).
Stilius
Reikšmingas yra ir apysakos teksto stilius. Rašytoja „kalba“ trumpais sakiniais, kurie augina įtampą, atrodo, kad kiekviena frazė turi savo vietą ir niekur kitur ji net netiktų. Kiekvienas epizodas suteikia kažką naują, kažką neįprastą.
„Tariamas iš tamsos“: pokalbiai su ypatingais vaikais
Knyga „Tariamas iš tamsos“ (2007 m.) - tai V. Juknaitės pokalbiai su ypatingo likimo vaikais - nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo. Netikėtai atsiskleidžia vaikų gebėjimas reikšmingai samprotauti svarbiais būties klausimais. Jų likimų ir minčių sąveika, pašnekesių autentika (kalba beveik netaisyta) ir artumo atmosfera daro stiprų įspūdį. Sukrečianti autentika, vaikų noras ir gebėjimas kalbėtis egzistenciniais klausimais, stokojančiųjų nusiteikimas patirti būties pilnatvę - tokie bendriausi šių skirtingų pokalbių bruožai. Knygoje spausdinami keliolika pokalbių, iliustruotų Veliučionių specializuotų globos namų vaikų eilėraščių rankraščiais ir mokinių piešiniais iš Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos fondų. Pasak kritikės Gintos Čingaitės, „jie labai kitokie, - visi vaikai. Ir kiekvienas su savo aureole.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Kūrybos įtaka ir reikšmė
Vanda Juknaitė yra apdovanota J. Paukštelio (1993 m.), Žemaitės (1994 m.), J. Grušo (2001 m.), G. V. Juknaitės kūryba turi išskirtinių bruožų. Joje atspindimos svarbiausios humanistinės vertybės - atsakomybė už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertė ir meilė, kuri, rašytojos žodžiais, yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo. Meilės ir mirties susipynimas, ryškus visoje V. Autorės kūryba - tai moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos ar šeimos santykius. Rašytoją jaudina vaiko likimas permainų visuomenėje, ji vaizduoja trapią gyvybę šaltame bei nejautriame pasaulyje. Į pirmą vietą kūriniuose dažnai iškyla moters likimas, jos egzistencinė drama vienatvėje. Žmonių gyvenimai vaizduojami ne kaip malonios likimo dovanos, bet kaip sunki pareiga, nes viskas priklauso nuo paties žmogaus veiksmo, jo pastangų ir vvalios. Kūriniai dažnai turi didaktinių, pedagoginių, kartais net biliūniškos intonacijos bruožų. „V.Juknaitės kūryba - tarsi atvira, pulsuojanti žaizda, prie kurios skaudu prisiliesti, tačiau ir pamiršti jos neįmanoma, nes skaitytojui jautriausias sielos stygas užgauna skaudžios temos: beglobiai gatvės vaikai, moterystės ir motinystės drama“ - taip apie prozininkės kūrybą atsiliepia RR. Averkienė savo straipsnyje „Rašymas tik būdas suprasti“, kuris buvo publikuotas laikraštyje XXI amžius (Nr. 94 (1297)). Pati V. Juknaitė apie savo kūrybą kalba taip: „Rašau mažai. Rašymas man yra tik būdas suprasti. Daug metų bandžiau pasakyti apie motinystę. Kas ji yra, ne iš išorės, bet iš vidaus. „Stiklo šalis“ - tai apysaka apie tikrovę, kurios neįmanoma verbalizuoti, kuri lieka už žodžių“, - teigia V. Juknaitė.
Išvados
Vanda Juknaitė yra viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros figūrų, kurios kūryba paliečia opiausias visuomenės problemas, nagrinėja moters likimą, motinystės dramą ir atspindi trapią gyvybę šaltame pasaulyje. Jos kūriniai, tokie kaip „Šermenys“, „Stiklo šalis“ ir „Tariamas iš tamsos“, pasižymi įtaigumu, tikroviškumu ir atvirumu, todėl yra vertinami tiek kritikų, tiek skaitytojų. V. Juknaitės kūryba skatina susimąstyti apie svarbiausias humanistines vertybes, atsakomybę už kitą žmogų ir visą pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio apysaka „Stiklo šalis“ primena paprastą nereikšmingą knygelę, parašytą lengva, aiškiai suvokiama kalba, tačiau tikroji šio kūrinio esmė slypi teksto „gelmėje“. Apysakoje įtaigiai pasakojama apie moteriškumą, motinystę, pašlijusius šeimos santykius, vvertybių praradimą, vienatvę, trapią gyvybę svetimame ir šaltame pasaulyje. Šis kūrinys pasižymi ne tik įtaigumu, bet ir tikroviškumu. Vaizduojama situacija yra labai reali, nes kiekvienas iš mūsų galime pasijusti tarsi įkalinti stiklo šalyje, iš kurios sunku ištrūkti, kuri taip pat bet kuriuo metu gali subyrėti į daugybę smulkių šukių. Kaip ir V.