Šiame straipsnyje išnagrinėsime vasalo priklausomybės aktą senjorui, jo reikšmę ir raidą Europos teisės istorijoje, lyginant anglosaksų ir romanų-germanų teisės tradicijas. Nagrinėsime, kaip šis aktas atsirado, kokie visuomeniniai ir politiniai procesai jam turėjo įtakos, bei kokią įtaką jis padarė tolesnei teisės raidai.
Teisės istorijos reikšmė
Teisės istorija yra visuomenės mokslų šaka, nagrinėjanti teisės raidos bendruosius dėsningumus ir specifinius bruožus konkrečioje istorinėje aplinkoje. Chronologiškumas yra svarbus, nagrinėjant seką nuo senesnio prie naujesnio, atsižvelgiant į skirtingą regionų vystymosi tempą. Teisės istorijoje žinomas terminas recesija - praeities atgimimas ir vystymasis kitoje aplinkoje.
Negalima apsiriboti istoriniais paminklais, kodeksais, normomis, teisės sampratomis; svarbu suprasti, kad visuomeninės būties vystymasis, valdžios ir piliečių interesai lėmė valstybių ir teisės sistemų formavimąsi. Valstybių sąlyginis uždarumas lėmė teisės vystymąsi diferencijacijos kryptimi, o privatūs santykiai, paremti prekyba, migracija, žinių kaupimu ir skleidimu, - teisės integracijos procesus. Užvalstybiniai dariniai, tokie kaip bažnyčia, mokslo pažanga ir filosofinė mintis, taip pat darė įtaką teisės vystymuisi.
Nagrinėjant teisę, procesai vertinami šiuolaikiniu požiūriu, naudojant teisės teorijoje vartojamą bendrąją terminologiją ir remiantis istorijoje naudojama periodizacija. Šiuolaikinė teisės samprata, apibrėžianti teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę, yra metodologinis pagrindas.
Lyginamasis metodas naudojamas teisės reiškiniams, tarpusavio įtakai, teisių ir pareigų santykiui, pozityviajai (institucinei) teisei, egzistavusiai įvairiu laiku įvairiose visuomeninėse struktūrose, palyginti.
Taip pat skaitykite: Feodalinės sistemos raida
Anglosaksų ir romanų-germanų teisės šakų formavimasis iki XII a.
Išeities tašku nagrinėjant anglosaksų ir romanų-germanų teisės šeimas reikia laikyti Antikos kultūrą ir ypač romėnų teisę. Aktyvus visuomeninis gyvenimas, paremtas demokratija, prekyba, filosofinės minties vystymasis reikalavo teisės fiksavimo rašytine forma iš vienos pusės ir jos vystymo - teisėkūros iš kitos. Pradiniu teisės šaltiniu laikytini papročiai pirmą kartą užrašyti “Dvylikos lentelių įstatymuose” (450 m. pr. Kr.). Romėnų teisė apibrėžia šeimą ir piliečius, jų vertybinius orientyrus, skiria visuomeninį ir privatų gyvenimą (res publika ir res privata), skiriama įstatymų leidžiamoji (tautos susirinkimas) ir praktika paremta juristų veikla.
Vystantis Romos imperijai, plečiantis teritorijai, rinkos ekonomika pagrįstiems piniginiams prekiniams santykiams, šiuos procesus reikėjo atitinkamai teisiškai reglamentuoti ir tai pavyko - išplėtota romėnų teisė tapo universalia teisės sistema, galima taikyti įvairiomis istorinėmis sąlygomis nepriklausomai nuo visuomenės tipo, jei tik jos pagrindas buvo privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai.
Romėnų teisės vystymosi etapai:
- Centralizavimas. Nuo tautos teisės leisti įstatymus (centurijų, tribų, kurijų komicijos) per Senatą - pradžioje konsultacinę instituciją, vėliau - įstatymų leidimo instituciją, per princepso - pirmojo senatoriaus įtaką prieita iki “dieviško” imperatoriaus institucijos, tuo įtvirtinant absoliutinę monarchiją.
- Teisės praktikos įtvirtinimas. Teisės taisyklių, ypač ankstyvuoju laikotarpiu nepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai, pradėdami eiti pareigas, viešai skelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ruošėsi palaikyti tvarką ir vykdyti teisingumą. Keičiantis pretoriams tokia praktika leido teisei prisitaikyti prie situacijos visuomenėje.
- Bizantijos imperatoriaus Justiniano pavedimu visas romėnų teisės paveldas, tai kas geriausia, sukaupta į Kodeksą ir Digestus.
- Romos imperijoje susiformavo Romos katalikų bažnyčia (391 m. krikščionybė tampa valstybine religija) ir formuojasi kanonų teisė - bažnyčios nustatytų ir įteisintų dogmų, taisyklių visuma. Formalizuota Justiniano Kodekso pirmoje knygoje ji greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų dvasinių ir pasaulietinių santykių kompleksą. Žlugus Romos imperijai bažnyčia išsaugojo romėnų civilizaciją ir raštingo, išsilavinusio dvasininkų luomo dėka sugebėjo jai atstovauti pasaulietiniame gyvenime.
Teisės ir valstybės santykis ankstyvaisiais viduramžiais
Stipri valstybė reikalauja išvystytos teisės sistemos. Tai pademonstravo ankstyvieji viduramžiai. Primityvus gyvenimo būdas, natūralus ūkis, komunikacijos ribotumas lėmė vietinį to meto Europos ekonomikos pobūdį, tuo pačiu ir teisę. Visuomenę sudarė trys luomai: kilmingieji, laisvieji (vyrai, galintys vartoti ginklus ir turintys politines teises), apylaisviai (atleistiniai, dažniausiai kilę iš giminingos pajungtos genties) ir nelaisvieji (vergai). Aukščiausias valdymo organas - bendruomenė, pritarianti ar atmetanti siūlymus ir atliekanti teismų funkcijas.
Į Europą atsikrausčiusios barbarų gentys (tautų kraustymasis IV-VI a.) atsinešė savo papročius. Net apsigyvenusios tarp žmonių, savo gyvenimą tvarkančių pagal Romos įstatymus, šios gentys liko prisirišusios prie savo papročių teisės. Kiekviena gentis - frankai, alemanai, vestgotai, ostgotai, burgundai, langobardai, rytų saksai, vandalai ir kitos - įėjusios į Frankų valstybės, apėmusios plačią kontinentinės Europos dalį, o vėliau virtusios Vokietija, Prancūzija, Šiaurės Italija; anglai, vakarų saksai, jutai, keltai, britai ir kitos tautos, vėliau sudariusios Angliją - visos turėjo savo papročių teisę.
Taip pat skaitykite: Apie vasalinę priklausomybę
Stiprėjo bažnyčios įtaka, bet ji buvo daugiau dvasinė nei teisinė - pasaulietinė. Esant silpnai valdžios centralizacijai galiojo ne teritorinė, o gentinė teisė, paremta asmeninės teisės taikymu. Iškildavo, keitėsi ir žlugdavo, nepalikdamos gilesnių pėdsakų gentinės karalystės - Vandalų, Vestgotų, Burgundų, Ostgotų, Longobardų.
Teritorinių valstybių formavimasis sąlygojo teritorinės teisės vystymąsi; rašytinės romėnų, bažnyčios teisės egzistavimas skatino valdovus užrašyti savo genčių teisę ir ją koreguoti norima kryptimi. To meto teisynai iš esmės skiriasi vietos papročių ir iš romėnų perimtos teisės sampratos santykiu.
Svarbiausiu to meto reiškiniu pripažįstamas Frankų valstybės formavimosi pradžia III-VI a. Taip atsirado pirmojo krikščionybę priėmusio karaliaus Chlodvigo Salijų įstatymas, palyginti mažiausiai paveiktas romėnų teisės. Kadangi šis įstatymas atspindėjo to meto germanų genčių teisės suvokimą ir turėjo įtakos tolesnei Europos teisei, tikslinga pažymėti keletą būdingų jo nuostatų: asmuo priklausė šeimai, giminei, bendruomenei, tai lėmė jo padėtį. Šeima patriarchalinė; nuosavybė - būstas, kiemas, sklypas; paveldi šeima - sūnūs, motina, brolis,t.t.( moterys negalėjo paveldėti žemės), apibrėžtos tik elementarios buitinės sutartys; daugiausia dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms, procese naudota ordalijos, liudininkų parodymai, kazuistine forma detaliai apibrėžti nusikaltimai ir baudos už jų įvykdymą, skiriamos nukentėjusio naudai.
Tolimesni poslinkiai kontinentinėje Europoje sąlygojami Frankų imperijos kūrimosi - Karolingų iškilimo (VII-VIII a.) ir Karolio Didžiojo karūnavimo imperatoriumi (800 m.), Frankų valstybės dalybų (IX-Xa.). Vystosi stambioji žemėvalda ir natūralinis ūkis, susiklostęs iš antikos ir germanų žemėvaldos. Romėnas žemvaldys yra pajungęs kolonus, gauna iš jų mokesčius, šaukia į kariuomenę; germano žemvaldžio šeimos ūkyje savininko personalinei namų valdžiai priklauso asmenys (laisvieji ir nelaisvieji, karinė palyda), daiktai, pastatai. Žemvaldžiai turi imunitetą, draudžiantį grafams jo žemėje lankytis, reikalauti, taikyti prievartą. Susidaro imunitetinis teisingumas, leidžiantis žemvaldžiui teisti, paversti baudžiauninkais ir laisvuosius piliečius. Stambioji žemės nuosavybė karaliaus rankose. Smunka miestų reikšmė.
Frankų valdovas - karalius, valdymas remiasi paveldėjimu, viešpatavimas - karaliavimo teise. Diduomenė - tarpininkė tarp karaliaus ir tautos. Tauta - turintys politines teises žemdirbiai ir kariai - bendrauja su karalium kasmetiniame kovo (marso) lauke, vėliau juos pakeičia diduomenės susirinkimai. Karaliaus skiriamas pareigūnas grafas valdininkauja karaliaus apygardose - renka kariuomenę, administruoja, teisia. Didesniems kraštams skiriami hercogai.
Taip pat skaitykite: Valstiečiai ir vasalai LDK: kas skyrė?
Iš žemės paskolos (aprūpinimo žeme) kyla senjoro - vasalo santykiai. Ištikimybė senjorui sudaro teisinį žemės paskolos pagrindą, iš kurio kyla asmeninės vasalo pareigos. Pradžioje vasalui mirus nutrūkstančios, šios pareigos ir žemė tampa paveldimi (lenai). Valdant Chlodvigui atsiranda nacionalinė frankų bažnyčia. Karalius dėl savo sakralumo yra ir frankų bažnyčios vadovas, skelbia bažnyčios įsakus, valdo vyskupijas. Frankų vyskupai pripažįsta popiežiaus autoritetą ir teises. Popiežiai dėl apsaugos nuo longobardų suartėja su Karolingų dinastija, karūnuoja valdovus, suteikdami anksčiau buvusiam pagoniškai valdymo pagal kilmę teisei naują - valdymo Dievo malone prasmę. Karolis įkūrė bažnyčios metropolijas - 12 prancūziškų, 5 itališkas, 4 vokiškas), ir parapijas, rūpinosi dvasininkų ruošimu ir apeigų suvienodinimu.
Sėslus gyvenimo būdas, bažnyčia, feodaliniai santykiai sudarė galimybę pereiti prie teritorinės teisės. Bažnyčios (išlaikiusi romėnų dvasią) - dvasinė ir karaliaus (feodalo) - pasaulietinė bei paprotinė - asmeniniams santykiams, sudarė tai, kas tuo metu buvo suprantama teise. 802-803 m. Karolio Didžiojo nutarimų, saksų papročių ir ankstesnių įstatymų pagrindu atsirado Saksų įstatymas, skelbęs teisėtos pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutarties nepažeidžiamumą.
Anglijoje iki Va. gyveno keltų (britų ir gėlų) gentys, žinoję paprotinę teisę, taip ir neperėmę užkariautojų romėnų teisės. Apie 450 m. į romėnų apleistą teritoriją atsikėle germanų (jutų, anglų, saksų, fryzų) gentys išstūmė britus ir įkūrė 7 karalystes. Tuo metu, maišantis gentims, susiformavo senoji anglų kalba, kurioje buvo ir romėniškų žodžių, lotyniška abecėlė išstūmė germaniškas runas.
IX a. Vesekso karalius Egbertas, užaugęs Karolio didžiojo dvare, išsikovoja viršenybę anglosaksų valstybėse. Pirmasis teisynas - Etelberto įstatymas (600 m.) yra dalinai panašus į Salijų, bet atspindėjo požiūrį į karaliaus ir bažnyčios turtą - baudos atitinkamai 9 ir 12 kartų didesnės už pavogto turto vertę, atsirado išieškojimas karaliaus naudai. Įstatymas įdomus ir tuo, kad detaliai apibūdinami galimi sužalojimai ir baudos už juos. Saugoma nuosavybė - aptvertas kiemas. VIII-X a. charakteringi normanų užkariavimais ne tik Anglijoje; gavę kaip leną normanai įkuria Normandijos kunigaikštystę Frankų valstybės ribose. Viena po kitos danai užkariauja Anglijos karalystes, įkuriami penki danų miestai, atsilaiko tik Vesekso karalius Alfredas didysis. X-XI a. visos Anglijos valdovais tampa Edgaras, karūnuotas pagal frankų ritualą; Etelredas, pasižymėjęs kaip pirmasis, įvedęs visuotinius mokesčius; Knutas didysis, valstybę išdalinęs į daugybę kunigaikštysčių.
To meto anglosaksų visuomenė skirstosi į kilminguosius tanus, laisvuosius karius kerlus ir nelaisvuosius. Kaimo bendruomenę valdo ir teisia tanas ir 4 “geriausieji”. Vėliau atsiranda šyrai - grafystės su centrinėmis pilimis. Šerifas - šyro grafas - virsta karaliaus pareigūnu, kontroliuojančiu erlus, ir lankančiu vietinius teismus.
Bažnyčios pastangos skiepyti mintis, kad žmogus - vertingiausias Dievo kūrinys, visi lygūs prieš Dievą po truputį ėmė įsivyrauti teisėje - Knuto įstatymuose diferencijuojamas nusikaltimų sunkumas (neskirti mirties dėl menko nusikaltimo), imama atsižvelgti į tyčią, socialinę ir turtinę padėtį, amžių, sveikatos stovį, recidyvą, tačiau ordalijos ir žiaurumas liko.
Apibendrinant galima teigti, kad:
- Asmeninė gentinė paprotinė teisė - pradžioje žodinė, vėliau rašytinė, buvo mažai veikiama romėnų teisės. Romėnų teisės nešėja - bažnyčia. Teisėkūrą, teisėsaugą iš bendruomenės, tautos (susirinkimų) perima aukštuomenė ir dvasininkija.
- Teisėje lygiagrečiai gyvavo bažnytinė ir pasaulietinė teisė. Augant bažnyčios įtakai, didėjo ir bažnytinės teisės įtaka. To meto įstatymai įtvirtino luominę, lyčių nelygybę.
- Anglosaksų ir romanų-germanų teisė iš esmės nesiskyrė.
Anglų teisės istorija po 1066 m.
Anglų teisės istorija prasideda 1066 m., kai normanai, vadovaujami Vilhelmo I, mūšyje prie Hastingso sutriuškino anglosaksus, ir taip sudarė sąlygas ateityje beveik visą britų salą valdyti normanams. Vienas pagrindinių Vilhelmo I ir jo įpėdinių laimėjimas yra vienodos, griežtai sureguliuotos lenų sistemos su karalium, kaip aukščiausiu feodalu, sukūrimas. Nukariavęs savo priešininkus, jų žemes išdalino 1500 savo palydovų, privalėjusių prisiekti ištikimybę ir arba tarnauti, arba mokėti mokesčius. Šią žemę pastarieji galėjo leisti naudotis savo vasalams. Netgi iki šių laikų išliko praktikoje bereikšmis supratimas, kad Anglijoje visa žemė yra karaliaus nuosavybė, o pilietis sklypu naudotis turi tik ribotą teisę.
Griežta lenų sistema ir su ja susiję pavaldumo santykiai leido valdymo funkcijas sutelkti karaliaus administracijos rankose. Nuosavybės santykius užfiksavus žemės kadastre, susidarė sąlygos tikrinti mokesčių mokėjimą. Tam ir buvo skirta Karaliaus kurija (Curia Regis), susidedanti iš karaliaus ir jo patarėjų. Jos pagrindu susikūrė Iždo teismas, sprendęs apmokestinimo klausimus ir pamažu vis labiau panašėjantis į teismą. Pagrindiniai mokesčių mokėtojai buvo stambieji žemvaldžiai, Iždo teimui teko spręsti ir teisinius ginčus dėl žemės valdų, karaliui siekiant mokesčių stabilumo buvo aktualu palaikyti taiką ir tvarką - iš čia ir noras spręsti baudžiamąsias bylas, tuo labiau, kad pajamos iš baudų ir konfiskacijų buvo gana reikšmingos.
tags: #vasalo #priklausomybe #senjorui #aktas